Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Eugenija Morkūnienė Civilinė byla Nr. 2A-41-159/2012

Teisėja Erinija Kazlauskienė (Proceso Nr. 2-06-3-12561-2010-9).

2012 m. sausio 16 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Eugenijos Morkūnienės, kolegijos teisėjų Aušros Maškevičienės ir Alvydo Žerlausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo E. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-40-730/2011 pagal ieškovo D. J. (D. J.) ieškinį atsakovui E. A. dėl be teisinio pagrindo įgyto turto, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje K. A..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Atsakovui E. A. pripažinus, kad pinigines lėšas pagal ginčo sutartį gavo jis, ieškovas 2011-02-08 atsisakė ieškinio reikalavimų K. A., prašė byloje atsakovu laikyti tik E. A.. Teismas protokoline nutartimi ieškovo prašymą tenkino, nustatė, kad atsakovu byloje yra E. A., K. A. – trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje (b. l. 56–57).

Bylos dalį dėl pareikštų ieškinio reikalavimų atsakovams E. A. ir K. A. dėl be pagrindo gytų 1 500 Lt, 214, 73 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nutraukė. Kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad 2009-02-20 ieškovas D. J. ir atsakovas E. A. sudarė avanso sutartį dėl automobilio pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje, ja susitarė iki 2009-04-30 sudaryti pagrindinę automobilio MERCEDES-BENZ G300, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį; kad ieškovas įsipareigojo už perkamą automobilį sumokėti 45 500 Lt; kad užtikrinant sutartyje numatytų įsipareigojimų tinkamą įvykdymą būsimas pirkėjas įsipareigojo pervesti 1 500 Lt avansą; kad ieškovas į trečiojo asmens vardu atidarytą atsiskaitomąją sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią „Swedbank“, AB, pervedė: 2009-02-21 – 1500 Lt, 2009-03-12 – 4 000 Lt, 2009-03-20 – 3 000 Lt; ir kad pagrindinė automobilio pirkimo–pardavimo sutartis 2009-02-20 avanso sutartyje numatytu terminu sudaryta nebuvo.

Teismas sprendime konstatavo, kad byloje tarp šalių kilo ginčas dėl sutarties neįvykdymo teisinių pasekmių, tai yra dėl civilinės atsakomybės apimties, sąlygų, esant šalių sutartiniams santykiams.

Remdamasis nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, kad ieškovas ir atsakovas sutartimi susitarė ateityje sudaryti kitą pagrindinę sutartį dėl sutartyje nurodyto kilnojamojo turto pirkimo–pardavimo, kad susitarė dėl šio kilnojamojo turto kainos, kitų esminių pagrindinės sutarties sąlygų, kad numatė pagrindinės sutarties sudarymo terminą ir vadovaujantis nurodytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, teismas pripažino, kad toks sutarties šalių – ieškovo ir atsakovo – susitarimas atitinka preliminariosios sutarties požymius ir padarė išvadą, kad tarp šalių buvo sudaryta preliminarioji sutartis (CK 6.165 straipsnis). Preliminariosios sutarties dalykas – šalių susitarimas, pagal kurį aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą pagrindinę sutartį. Teismas, įvertinęs preliminariosios sutarties dalyką, kad neįvykdžius preliminaraus įsipareigojimo reikia sudaryti kitą pagrindinę sutartį, konstatavo, kad atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė, pasireiškianti netesybomis (bauda ar delspinigiais) ir nuostoliais (CK 6.165 straipsnio 4 dalis, CK 6.256 straipsnio 2 dalis).

Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis teismas sprendime nustatė, kad ieškovas iš viso atsakovui perdavė 8 500 Lt; kad šalys nereiškė prieštaravimų, kad ieškovo perduoti 8 500 Lt, šalims sudarius pagrindinę sutartį, turėjo būti įskaityti į daikto pirkimo–pardavimo kainą. Įvertinęs tokias aplinkybes, jog sutartimi šalys nebuvo susitarusios konkrečiai dėl perduotų 8 500 Lt reikšmės ir funkcijų, kad šalys neprieštaravo, jog perduoti 8 500 Lt, šalims sudarius pagrindinę sutartį, turėjo būti įskaityti į daikto pirkimo–pardavimo kainą, esant įstatymo įtvirtintai prezumpcijai, kad pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu), teismas sprendime pripažino, kad ieškovo perduoti 8 500 Lt yra avansas.

Teismo nuomone, atsižvelgus į sutarties esmę, sutarties sąlygų, kuriomis buvo numatyti piniginiai mokėjimai (sutarties 5, 8, 9 punktai), tarpusavio ryšį, įprastines tokio pobūdžio sutartims būdingas sąlygas, kad paprastai kaip netesybos (bauda) įskaitomas konkretaus dydžio sutartimi numatytas avansas, ieškovo sutarties aiškinimo būdas labiau pagrindžia šias aplinkybes nei atsakovo, trečiojo asmens sutarties aiškinimo būdas. Tuo pagrindu teismas pripažino, kad šalys sutarties 8 punktu susitarė, jog ieškovui nevykdant sutartinių įsipareigojimų kaip netesybos (bauda) įskaitomas 1 500 Lt dydžio jo sumokėtas avansas.

Byloje ginčo nėra, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl to, kad ieškovas neįvykdė savo įsipareigojimo (sutarties 1 punktas) nupirkti daiktą, nes ieškovas pripažino, kad pagrindinė automobilio pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl to, kad jis neturėjo pakankamai pinigų pagrindinei sutarčiai sudaryti. Teismui manant, jog ieškovui nevykdant sutartinių įsipareigojimų kaip netesybos (bauda) įskaitomas 1 500 Lt dydžio jo sumokėtas avansas (sutarties 8 punktas), pripažįstama, kad ieškovas turėjo pareigą sumokėti atsakovui 1 500 Lt dydžio netesybas (baudą), įskaitant jas iš sumokėto avanso (sutarties 8 punktas). Kadangi atsakovas pasinaudojo įskaitymo teise, esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti, kad įskaitymas buvo nepagrįstas (CK 6.130 straipsnio 1 dalis), ieškovas reikalavimo dėl 1 500 Lt avanso priteisimo atsisakė, teismas atsisakymą priėmė, bylos dalį nutraukė, teismas pripažino, kad ieškovas šią prievolę atsakovui įvykdė.

Remiantis byloje tokiomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad ieškovas atliko mokėjimus didelėmis sumomis, kurių reikšmė ir funkcijos nebuvo aptarti preliminariąja sutartimi žymiai anksčiau, nei sutartimi numatytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti; kad ieškovas bendravo su atsakovu dėl galimybės atlikti piniginius mokėjimus; kad ieškovas, sudarydamas preliminariąją sutartį, trečiajam asmeniui pripažino, kad neturi reikalingos pinigų sumos pagrindinei sutarčiai sudaryti; kad šią sumą turės, kai jam bus grąžinta skola, teismas pripažino, kad atsakovas neįrodė faktų, patvirtinančių ieškovo nesąžiningumą, ir padarė išvadą, kad ieškovas tikrai turėjo tikslą sudaryti pagrindinę sutartį ir derėjosi sąžiningai.

Sprendime konstatavus, jog atsakovas neįrodė, kad dėl vykusių derybų su ieškovu automobilio rinkos vertė sumažėjo iki 30 000 Lt ir kad atsakovas neturėjo galimybės sudaryti sutarties kitokiomis sąlygomis, teismas pripažino, kad atsakovas automobilio pirkimo–pardavimo sutartį sudarė neprotingomis sąlygomis, todėl neturėjo pagrindo padaryti išvadą, jog atsakovas pagrindė prarastos galimybės piniginės vertės realumą, neišvengiamumą.

Preliminarioji sutartis sudaryta valstybėje vykstant ekonominei krizei, tai visiems buvo žinoma aplinkybė, sutartimi numatytas pakankamai ilgas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti, tai patvirtina, kad atsakovas nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, kiek tokiomis sąlygomis buvo būtina, todėl jo veiksmai turėjo įtakos jo nurodomiems nuostoliams atsirasti. Teismo manymu, atsakovas kaip preliminariosios sutarties šalis buvo nesąžiningas, nes automobilis pradėtas pardavinėti, įdedant skelbimą internete, nepasibaigus terminui sudaryti pagrindinę sutartį. Nenustačius ir neįrodžius, kad ieškovo veiksmai atsisakant sudaryti pagrindinę sutartį buvo nesąžiningi, kad ieškovo veiksmai buvo susiję priežastiniu ryšiu su nurodomais nuostoliais, prarastos galimybės piniginė vertė nepagrįsta realiomis, neišvengiamomis pajamomis, kad atsakovo veiksmai turėjo įtakos nuostoliams atsirasti, kad atsakovas kaip preliminariosios sutarties šalis buvo nesąžiningas, teismas nepripažino, kad atsakovas patyrė nuostolius jo nurodoma forma. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas pripažino, jog atsakovas nepagrįstai atliko 7 000 Lt įskaitymą (CK 6.130 straipsnio 1 dalis), nesant pagrindo įskaityti 7 000 Lt tiek kaip netesybas, tiek kaip nuostolius, ir padarė išvadą, kad atsakovas tuos pinigus įgijo be įstatyme ir sutartyje numatyto pagrindo, todėl turi pareigą juos grąžinti (CK 6.237 straipsnis). Iš atsakovo priteisė ieškovo prašomas palūkanas iki bylos iškėlimo teisme (CK 6.240 straipsnis), ir ieškovo prašomas palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis) (b. l. 71–86).

Atsakovas E. A. 2011-04-14 padavė apeliacinį skundą. Juo prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-03-15 sprendimą. Priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad atsakovas ir ieškovas sąmoningai avanso sutarties 5 punktu susitarė, kad ieškovas per tris dienas perves 1 500 Lt į trečiojo asmens sąskaitą, nes ieškovas tik tokia pinigų suma disponavo. Avanso sutarties 8 punktu šalys susitarė, jei sutartis bus nevykdoma dėl būsimo pirkėjo ir/ar jis neįvykdys šia sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir/ arba jo pareiškimai bus klaidingi, tai jo sumokėtas avansas (sąmoningai neįvardijus jo dydžio) negrąžinamas ir lieka būsimam pirkėjui. Sutarties 9 punktu šalys susitarė, kad jei sutartis nevykdoma dėl būsimo pardavėjo kaltės, tai jis įsipareigoja sumokėti ieškovui 1 500 Lt dydžio baudą bei grąžinti visą gautą avansą. Akivaizdu, kad šalys buvo susitarusios dėl 10 000 Lt avanso sumokėjimo ir jo dydžio sąmoningas nenurodymas sutarties 8 punkte buvo sąlygotas ieškovo galimybėmis disponuoti lėšomis. Šias aplinkybes patvirtina tai, jog ieškovas būdamas formaliai neįpareigotas sutarties, dar du kartus į trečiojo asmens sąskaitą pervedė 7 000 Lt. Aiškinant sutartį, turi būti nagrinėjami ne tik tikrieji sutarties šalių ketinimai, bet ir jų galimybės įvykdyti sutartį, visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, net jeigu jos sutartyje ir nenurodytos. Apeliantas nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, jog byloje nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių padaryti išvadą, kad tokio automobilio vidutinė rinkos vertė sutarties sudarymo dieną buvo apie 30 000 Lt, tačiau ieškovo pateiktą kopiją iš internetinio puslapio, jog sprendimo priėmimo dieną siūlomo tokio modelio automobilio, pagaminto 1993 m., siūloma pardavimo kaina 42 000 Lt, pripažino įrodymu. Toks pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimas prieštarauja CPK 185 straipsnio 1 daliai (b. l. 87–89).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad atsakovo E. A. ir ieškovo D. J. 2009-02-20 sudaryta sutartis, įvardyta avanso sutartimi dėl automobilio pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje, atitinka preliminariosios sutarties požymius ir minėtą šalių 2009-02-20 sudarytą sutartį teisingai kvalifikavo preliminariąja sutartimi, nes sutartyje aptartomis sąlygomis šalys įsipareigojo ateityje sudaryti kitą pagrindinę sutartį (b. l. 12, CK 6.165 straipsnis). Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pateiktais rašytiniais įrodymais teismas sprendime teisingai nustatė, kad šalims nesudarius pagrindinės sutarties, ieškovas iš viso atsakovui perdavė 8 500 Lt, kurie turėjo būti įskaityti į daikto pirkimo–pardavimo kainą ir kad ieškovo perduoti 8 500 Lt yra avansas (b. l. 13–15).

Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl 2009-02-20 preliminariosios sutarties neįvykdymo teisinių pasekmių, nes pagal sutarties 4 punktą pagrindinė automobilio MERCEDES- BENZ G300, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartis iki 2009-04-30 sudaryta nebuvo. Taip pat byloje kilo ginčas dėl pinigų sumos, įvardytos avansu, kuri įskaitoma kaip netesybos (bauda), ieškovui nevykdant prisiimtų įsipareigojimų. Taip pat apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas jo argumentas dėl iš ieškovo gautų pinigų įskaitymo į nuostolius, patirtų pigiau parduodant automobilį nei buvo sutarta preliminariojoje su ieškovu sudarytoje sutartyje.

Iš šalių sudarytos sutarties 5 punkto nustatyta, kad užtikrinant sutartyje tinkamą įsipareigojimų vykdymą, būsimas pirkėjas – ieškovas D. J. – įsipareigojo į trečiojo asmens K. A. sąskaitą pervesti 1 500 Lt avansą ir kad avansas įskaitomas į sutarties 1-ajame punkte nurodyto turto pirkimo–pardavimo kainą (b. l. 12). Sutarties 8 punkte numatytos teisinės pasekmės, jeigu sutartis nebus vykdoma dėl būsimo pirkėjo kaltės, tai jo sumokėtas avansas negrąžinamas ir lieka būsimam pardavėjui. Esant būtent tokiam sutarties 5 punkte šalių susitarimui, teisėjų kolegija nesutinka su apelianto apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, kad buvo susitarta ne dėl 1 500 Lt, bet dėl 10 000 Lt netesybų.

Įvertinusi tokį šalių susitarimą dėl 1 500 Lt netesybų, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis sutarties aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), kadangi minimos sutarties 5 punkte esantis šalių susitarimas aiškus. Konstatuotina, kad CK 6. 196 straipsnio 1 dalis reglamentuoja sutarties sąlygų rūšis, kurios gali būti aiškiai nurodytos arba numanomos. Tik esant numanomoms sutarties sąlygoms, jos nustatomos atsižvelgus į sutarties esmę ir tikslą, šalių santykių pobūdį, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus (CK 6.196 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos manymu, nėra pagrindo šalių susitarimą sutarties 8 punkte – jei sutartis nevykdoma dėl būsimo pirkėjo – ieškovo – kaltės ir jam neįvykdžius sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, sumokėtas avansas, nenurodžius tikslios avanso sumos, – įvertinti kaip neaiškią sutarties sąlygą, nes sąsajumo aspektu įvertinus šalių susitarimą sutarties 5 punkte, akivaizdus ir aiškus 1 500 Lt avanso dydis.

Apelianto apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, jog šalys susitarė dėl 10 000 Lt netesybų, nepagrįstas rašytiniais įrodymais ir apie tokį susitarimą neleidžia daryti išvados ir šalių nurodomos faktinės aplinkybės (CPK 178 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime konstatavo, kad teismų praktika formuojama ta linkme, jog avansą arba preliminariosios sutarties įvykdymui užtikrinti pinigų sumą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti visais atvejais, išskyrus tuos, kai iš preliminariosios sutarties turinio galima daryti išvadą apie šalių susitarimą dėl atsakomybės už šioje sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma. Tokią sankciją sutartyje nustačius, reikalavimas grąžinti pinigus negali būti tenkinamas ta apimtimi, kiek jis įskaitomas priešpriešiniu vienarūšiu reikalavimu taikyti netesybas. Kadangi šalys buvo susitariusios dėl 1 500 Lt netesybų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime nurodė, jog atsakovas turi pareigą grąžinti 7 000 Lt gautus pinigus, kurie nepatenka į netesybų sumą.

Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas jo argumentas dėl iš ieškovo gautų pinigų įskaitymo į nuostolius, patirtus parduodant pigiau automobilį nei buvo sutarta preliminariojoje su ieškovu sudarytoje sutartyje. Nagrinėjamu atveju šalių sudaryta preliminarioji automobilio pirkimo–pardavimo sutartis priskiriama ikisutartinių santykių kategorijai. Tokiu atveju pareiga atlyginti nuostolius, kilusius dėl nesudarytos pagrindinės sutarties, atsiranda šaliai, kuri pradeda derybas dėl sutarties sudarymo, tačiau derasi nesąžiningai, neturėdama tikslo sudaryti sutartį, arba atlieka kitus veiksmus, kurie neatitinka sąžiningumo kriterijų (CK 6.163 straipsnio 3 dalis). Nesant šių juridinių faktų sudėties, šalys neatsako už tai, jog nepasiekiamas jų susitarimas dėl pagrindinės sutarties sudarymo (CK 6.163 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime konstatavo, kad atsakovas neįrodė faktų, patvirtinančių ieškovo nesąžiningumą, jog jis pradėjo derybas arba derėjosi nesąžiningai. Bylą nagrinėjusio teismo nustatytos tokios aplinkybės: ieškovas atliko mokėjimus didelėmis sumomis, kurių reikšmė ir funkcijos nebuvo aptarti preliminariąja sutartimi, žymiai anksčiau nei sutartimi numatytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti, trečiojo asmens pripažinimas aplinkybės, jog ieškovas, sudarydamas preliminariąją sutartį, nurodė jam aplinkybes, kad neturi reikalingos pinigų sumos pagrindinei sutarčiai sudaryti, šią sumą turės, kai jam bus grąžinta skola, teismui sudarė pagrindą padaryti išvadą, jog ieškovas atskleidė visas aplinkybes atsakovui, susijusias su pagrindinės sutarties sudarymu. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, jog jam buvo žinoma aplinkybė, kad ieškovas sutarties sudarymo metu neturėjo reikiamos pinigų sumos. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovas atskleidė visą informaciją, turinčią esminės reikšmės sutarčiai sudaryti, ją atsakovas galėjo įvertinti ir apsispręsti, ar tęsti ikisutartinius santykius su ieškovu ar juos nutraukti. Nenustačius vienos iš esminių sutarties sąlygų, ieškovo nesąžiningumo – nėra pagrindo kvestionuoti kitos civilinės atsakomybės sąlygos – atsakovo patirtų nuostolių. Dėl šios priežasties nevertintinas atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kuriame atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, susijusius su jo patirtais nuostoliais.

Esant nurodytų aplinkybių visetui, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iki galo ir visapusiškai išaiškino faktines bylos aplinkybes, nustatytoms aplinkybėms tinkamai taikė materialinės teisės normas, teisingai įvertino įrodymus, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jo remiantis apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalis 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.