Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2010-07-14 · Byla Nr. Iv-2212-562/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2010-07-14Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-04-26Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-07-14
Bylos Nr.
Iv-2212-562/2010
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01372-2010-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rosita Patackienė
Pareiškėjas
J. V.
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Ignalinos
Trečiasis asmuo
Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie LR VRM
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2212-562/2010(Proceso Nr. 3-61-3-01372-2010-9)Procesinio sprendimo kategorija 16.5;74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. liepos 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rosita Patackienė, sekretoriaujant Olgai Uljanovai, rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. skundą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie LR VRM)

Teisėja, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

Nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. V. (toliau – ir Pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b.l. 1-5), prašydamas priteisti jam solidariai iš atsakovų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės ir Lietuvos valstybės 267,20 Lt darbo užmokesčio nepriemoką.

Skunde nurodant, kad dirba Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės (toliau – ir VSAT prie LR VRM IAE apsaugos rinktinė, Rinktinė, Atsakovė) Specialiosios paskirties skyriaus vyresniojo pasieniečio pareigose. Pagal iki 2007-10-01 galiojusią Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) redakciją, valstybės tarnautojų darbo užmokesčio viena iš sudedamųjų dalių buvo priemokos ir priedai, kurių suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos (23 str. 2 d.). Dėl šio ribojimo, Pareiškėjui nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31 nebuvo išmokėta 267,20 Lt priemokų ir priedų suma, tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje ir 23 straipsnyje įtvirtintus principus, nes šios teisės yra garantuojamos, saugomos ir ginamos kaip nuosavybės teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas byloje Nr.51/01-26/02-19/03-22/03-26/03-27/03). Pažymi, kad valstybės tarnautojams nustatomas apmokėjimo už darbą dydis (darbo užmokestis) yra esminis kiekvieno piliečio teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą elementas ir turi būti nustatomas įstatymu. Kadangi valstybės tarnautojų profesinė veikla turi būti atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto, biudžete turi būti numatytos lėšos valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui.

Skunde taip pat nurodoma, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniam teismui pripažinus buvusį teisinį reguliavimą antikonstituciniu, atsakovų veiksmai laikytini neteisėtais, todėl jiems kyla pareiga išmokėti negautą darbo užmokesčio dalį. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, pripažintina, kad darbdavys yra Lietuvos valstybė. Todėl būtent valstybei, kaip darbdaviui, kilo pareiga numatyti tokį teisinį reglamentavimą, pagal kurį būtų teisingai atlyginama už darbą tai atvejais, kai išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ 23 str. 2 d. nustatytą ribą. Lietuvos valstybė taip pat turėjo pareigą iš biudžeto skirti lėšas, būtinas teisingo apmokėjimo, už pareigūnų atliktą darbą, užtikrinimui. Atsižvelgiant į tai, Pareiškėjo teigimu, tinkamu atsakovu šioje byloje yra ir Lietuvos valstybė, atstovaujama LR Vyriausybės.

Atsiliepimas

Atsakovė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė (toliau – ir VSAT prie LR VRM IAE apsaugos rinktinė, Rinktinė, Atsakovė) atsiliepimu į Pareiškėjo skundą (b. l. 20-21), prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodant, kad Pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, kadangi Atsakovė, kaip valstybės valdžios institucija turėjo pareigą vykdyti įstatymus ir negalėjo atsisakyti juos vykdyti motyvuodama akto nekonstitucingumu. Išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui. Atsiliepime taip pat pažymima, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti, t.y. nesukėlę realių teisinių pasekmių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas taip pat laikosi pozicijos, kad teisės aktas, kuris pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, negalioja tik ateičiai (ex nunc). Todėl teismo sprendimas, kuris buvo priimtas, vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali būti dėl šios priežasties naikinamas apeliacine ar kasacine tvarka.

Taip pat nurodė, kad remiantis DK 298 str. nuostatomis Pareiškėjo piniginiai reikalavimai gali būti tenkinami nuo skundo teismui padavimo dienos.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM, ir trečiasis suinteresuotas asmuo - Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM atsiliepime į Pareiškėjo skundą (b.l. 14-15) atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodant, kad IAE apsaugos rinktinė, kaip valstybės valdžios institucija turėjo pareigą vykdyti įstatymus ir negalėjo atsisakyti juos vykdyti motyvuodama akto nekonstitucingumu. Išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui. Atsiliepime taip pat pažymima, kad kaip yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pagal Konstitucijos 107 straipsnį ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti -nesukėlę realių teisinių pasekmių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas taip pat laikosi pozicijos, kad teisės aktas, kuris pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, negalioja tik ateičiai (ex nunc). Todėl teismo sprendimas, kuris buvo priimtas, vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali būti dėl šios priežasties naikinamas apeliacine ar kasacine tvarka.

Atsiliepime taip pat pažymėjo, kad siekiant nepažeisti konstitucinio visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principo teismų praktika iš esmės analogiškose bylose formuojama vieninga linkme, todėl atsižvelgiant į visuotinai žinomą aplinkybę - sunkią Lietuvos valstybės turtinę padėtį, jei Teismas priimtų palankų Pareiškėjui sprendimą, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi ir CPK 284 straipsnio 1 dalimi, prašė teismo sprendimo vykdymą atidėti 1 metams.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčas kilęs dėl statutinio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio apskaičiavimo teisėtumo ir neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo J. V. už 2007 m. (gegužės, rugsėjo mėnesius) neišmokėta – 103,17 Lt, už (b.l. 7), už 2008 m. (kovo, gruodžio mėnesius) – 164,03 Lt (b.l. 8), iš viso – 267,20 Lt.

Pareiškėjas prašo priteisti solidariai iš atsakovių neišmokėto darbo užmokesčio nepriemokos 267,20 Lt sumą.

Bylos duomenys patvirtina, kad Pareiškėjas dirba Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės (toliau - Rinktinė) Specialiosios paskirties skyriaus vyresniojo pasieniečio pareigose, todėl jam, kaip statutiniam valstybės tarnautojui, apskaičiuojant darbo užmokestį yra taikomos LR Valstybės tarnybos įstatymo (toliau- VTĮ) VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, reglamentuojančios darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką (VTĮ 4 str.). Valstybės tarnybos įstatymo (2002-04-23 redakcija Nr. IX-856) 23 str.1 d. buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o šio straipsnio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnautojams mokami tokie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą (VTĮ 25 str. 1 d.). VTĮ 25 str. 7 dalyje (2002-04-23 redakcija Nr. IX-856) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. VTĮ 26 straipsnio 3 dalyje (2002-04-23 redakcija Nr. IX-856) buvo nustatyta, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos. Seimas 2007 m. birželio 7 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43, 44, 49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo bei papildymo ir Įstatymo papildymo 22¹, 48¹, 50¹ straipsniais įstatymą, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2007 m. spalio 1 d. Šiuo įstatymu buvo papildyta VTĮ 23 str. 2 d. nustatant, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomi šio Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai. Atitinkamai 25 str. 2 d. buvo papildyta nauju 5 punktu, kad valstybės tarnautojui taip pat gali būti mokamas ir vienkartinis pareiginės algos dydžio priedas. Tokiu būdu, pagal Valstybės tarnybos įstatymo (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos, buvo neįskaitomas priedas už tarnybos stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas, tačiau nuostata, kuria buvo ribojama valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų suma išliko. Valstybės tarnybos įstatymo (2002-04-23 redakcija Nr. IX-856) nuostatos, reguliuojančios valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų rūšis, jiems mokamų priedų dydžio (sumos) bei priemokų dydžio (sumos) apribojimą., buvo iš esmės pakartotos ir 2003 m. balandžio 29 d. Seimo priimtame Vidaus tarnybos statute (toliau – ir Statute). Statute (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) buvo (ir yra) nustatytos vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priedų rūšys. Vidaus tarnybos sistemos pareigūnams galėjo būti mokami priedai už laipsnius (Statuto 35 straipsnis), kvalifikacines kategorijas (Statuto 36 straipsnis), stažą (Statuto 37 straipsnis). Priedų už kvalifikacinę kategoriją ir laipsnį bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 55 procentų pareiginės algos (Statuto 36 straipsnio 6 dalis). Statutas (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) taip pat nustatė vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų rūšis. Buvo nustatyta, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamos priemokos už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu (Statuto 38 str. 1 d. 1 p.); už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis (Statuto 38 str. 1 d. 2 p.); už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą (Statuto 38 str. 1 d. 3 p.). Pareigūnams mokamų priemokų bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos (Statuto 38 str. 5 d.). Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad Vidaus tarnybos statute nebuvo numatyta vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnams buvo taikomos VTĮ nuostatos, reglamentuojančios darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, inter alia ir 23 str. 2 d., todėl šiems pareigūnams, kaip ir kitiems valstybės tarnautojams, mokamų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. 2008 m. gruodžio 9 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu buvo pakeistas ir papildytas 2 dalimi 23 straipsnis, nustatant, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos; į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai (23 straipsnio 2 dalis). Taigi apmokėjimas valstybės tarnautojams, inter alia vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, pagal VTĮ 26 str. 1 d. (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą buvęs jiems išmokamų priemokų dalimi, pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą tapo atskira valstybės tarnautojų, inter alia vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, darbo užmokesčio sudedamąja dalimi.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog nurodytu teisiniu reguliavimu privalėjo būti reglamentuota, kokiais būdais atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tuo atveju, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. Kadangi tai nebuvo padaryta, pripažintina, kad atsakovė VSAT prie LR VRM IAE apsaugos rinktinė už Pareiškėjo faktiškai atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaičiusi, Atsakovė neneigia ir neginčija tos aplinkybės, kad skundu reikalaujamos priteisti sumos, Pareiškėjui nėra išmokėjusi. Bylos duomenys patvirtina, kad J. V. už 2007 m. (gegužės, rugsėjo mėnesius) neišmokėta – 103,17 Lt, už (b.l. 7), už 2008 m. (kovo, gruodžio mėnesius) – 164,03 Lt (b.l. 8), iš viso – 267,20 Lt. Įvertinus šiuos nagrinėjamos bylos duomenis ir tai, kad atsakovė VSAT prie LR VRM IAE apsaugos rinktinė už Pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, nėra tinkamai (pilnai) atsiskaičiusi, pripažintina, kad yra pagrindas Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies, priteisiant 267,20 Lt sumą iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės.

DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad maksimalus bendrasis ieškinio senaties terminas reikalavimams, kylantiems iš darbo teisinių santykių, yra treji metai, jei darbo įstatymai nenustato sutrumpintų ieškinio senaties terminų atskiriems reikalavimams. Nagrinėjamu atveju J. V. į teismą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo kreipėsi 2010-05-14 (b. l. 1-5). LR CK 1.127 straipsnyje nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1.127 str. 1 d.). Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (LAT senato 2002-12-20 nutarimas Nr. 39, “Teismų praktika” Nr. 18, 2003 m.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002-12-20 nutarimas Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismo praktikoje” 7.1 p.). Darbo teisinių santykių pobūdis ir specialusis imperatyvusis teisinis reguliavimas lemia tai, kad nagrinėjamu atveju subjektyvusis ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo kriterijus sutampa su objektyviuoju kriterijumi. Atsakovo pateiktos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR Vidaus Reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės darbo tvarkos taisyklės (b. l. 27-28) nustato, kad rinktinės pareigūnams ir darbuotojams darbo užmokestis mokamas du kartus per mėnesį; už pirmą mėnesio pusę nuo kiekvieno mėnesio 15 iki 25 dienos mokamas 40 proc.darbo užmokesčio dydžio avansas; kita atlyginimo dalis išmokama kiekvieną mėnesį nuo 3 iki 10 dienos. Atsižvelgiant į tai pripažintina, kad reikalavimo dėl 43,18 Lt darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo ieškinio senaties termino pradžia yra 2007-06-11; reikalavimo dėl 59.99 Lt darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo ieškinio senaties termino pradžia – 2007-10-11; dėl reikalavimo 57.07 Lt priteisimo- ieškinio senaties termino pradžia yra 2008-04-11; dėl reikalavimo 106.96 Lt priteisimo -2009-01-11. Įvertinus šias teismo nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad J. V. nėra praleidęs LR DK 27 str. 2 d. nustatyto bendrojo 3 metų ieškinio senaties termino ginti savo pažeistas teises.

Atsakovės nurodo, kad Pareiškėjas neturi teisės į nepriemokos priteisimą, kadangi įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo, bet iki Pareiškėjo kreipimosi į teismą.

Konstitucijos 107 str. 1 d. ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo (72 str. 4 d.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2003-12-30 nutarime yra nurodęs, kad Konstitucijos 107 str. 1 d. įtvirtinta taisyklė nėra absoliuti, aiškinant jos turinį atsižvelgtina ir į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, į Konstitucijos 110 straipsnį, taip pat į konstitucinį teisinės valstybės principą. Kaip yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-03-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219-2004, publikuota Administracinių teismų praktikoje Nr. 5, 2004 m.). Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme sprendimu įvykdymu reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta, todėl iki šio momento negalima remtis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatomis, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-09-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-913-2004). Iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-638/2005)

Išdėstytų motyvų pagrindu, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes bei tai, kad Konstitucinio teismo 2009-12-11 nutarimas, kuriuo VTĮ 23 str. 2 d. pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, įsigaliojo dar neužsibaigus teisės normos taikymo procedūrai, t.y. iki teismo sprendimo, iš kurio teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, priėmimo, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nekyla taikymo problema. Nagrinėdamas šį ginčą teismas turi taikyti sprendimo priėmimo metu galiojančius įstatymus (ABTĮ 4 str. 1 d.), todėl Konstituciniam teismui nutarimu pripažinus VTĮ 23 str. 2 d. nuostatas antikonstitucinėms Atsakovė neteko teisės jomis remtis, todėl argumentai, kad neišmokėta darbo užmokesčio nepriemoka negali būti priteisiama, kadangi skundas teismui paduotas po 2009-12-11 Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo, atmestini kaip nepagrįsti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, jog bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies (nepriemokos) priteisimo yra taikytinos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuojančios, o ne civilinės teisės normos. Todėl laikotarpis, už kurį Pareiškėjui turi būti priteisiama neišmokėta darbo užmokesčio dalis, turi būti nustatomas vadovaujantis LR DK 298 str.( 2009-01-23 nutartis byloje Nr. A822-790/2009; 2009-08-24 nutartis byloje Nr. A756-859/2009; 2009-12-23 nutartis byloje Nr. A756-1285/2009). Pagal šią įstatymo nuostatą darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi, LR DK 298 str. imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais.

Taikant nurodytus Pareiškėjui priteistinos neišmokėto darbo užmokesčio sumos apskaičiavimo kriterijus bei atsižvelgiant į Pareiškėjo reikalavimą priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31 ir byloje esančius duomenis apie Pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos dalį (b.l. 7-8), konstatuotina, kad Pareiškėjo prašoma priteisti 267,20 Lt suma susidarė per laikotarpį, neviršijantį trejų metų, todėl priteistina (DK 298 str.).

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo nuostatas ir byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad Pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo, yra pagrįstas. Pareiškėjo reikalavimas priteisti 267,20 Lt sumą iš VSAT prie LR VRM IAE apsaugos rinktinės tenkintinas.

Pareiškėjas skunde atsakove taip pat nurodo Lietuvos valstybę. Pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su VSAT prie LR VRM IAE apsaugos rinktine, tai yra subjektu, privalančiu mokėti Pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus. Todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, t. y. VSAT prie LR VRM IAE apsaugos rinktinė, o ne Lietuvos valstybė.

Pagal ABTĮ 15 str. 1 d. 3 punktą, Civilinio kodekso (CK) 6.271 str.1 dalį, 6.273 str. 1 dalį, 2001-07-26 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 932 “Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo” 1 punktą, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės ar institucijos, dėl kurios arba dėl kurios pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala, yra atsakovu teisniuose santykiuose dėl žalos, padarytos valstybės valdžios institucijų neteisėtais aktais, atlyginimo, o ne dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo. CK 6.246 str. 1 dalis nustato, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pagal CK 6.271 str. 1 dalies normą būtinoji darbo užmokesčio nepriemokos pripažinimo atlygintina žala sąlyga yra pareigūnų veiksmų neteisėtumo faktas, o pagal CK 6.271 str. 4 dalį neteisėtais valstybės institucijų ir pareigūnų aktais laikoma šių subjektų neteisėta veika – jie neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Nustatyta, kad VSAT prie LR VRM IAE apsaugos rinktinė, apskaičiuodama ir išmokėdama Pareiškėjui darbo užmokestį, vadovavosi tuo laikotarpiu galiojusios redakcijos VTĮ 23 str. 2 dalimi, dėl ko Pareiškėjui buvo neišmokėta 267,20 Lt darbo užmokesčio dalis. Pareiškėjui priklausantis darbo užmokestis buvo ribojamas įstatymo nuostatomis. Byloje nenustatyta, kad VSAT prie LR VRM IAE apsaugos rinktinė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl, Lietuvos valstybės atsakomybė šiuo atveju negalima. Šios teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priteisti prašomą sumą solidariai ir iš Lietuvos valstybės, todėl skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama VSAT prie LR VRM bei trečiasis suinteresuotas asmuo prašė atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams, atsižvelgiant į sunkią Lietuvos valstybės finansinę padėtį.

Vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir CPK 284 straipsnio 1 dalimi, teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti. Tačiau tai yra teismo teisė, bet ne pareiga. Todėl įvertinus tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių pobūdį, kad iš darbo santykių kylantiems reikalavimams paprastai yra taikytinas skubus priimtų teismo sprendimų vykdymas, priteistinos sumos dydį bei siekiant užtikrinti tinkamą darbuotojo, kaip silpnesnės šalies, teisių įgyvendinimą, jo interesų apsaugą, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atidėti sprendimo vykdymą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p., 127 str. ir 129 str., teisėja

Nusprendė:

pareiškėjo J. V. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti J. V. iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės 267,20 Lt (du šimtai šešiasdešimt septynis litus dvidešimt centų) neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos.

Kitoje dalyje J. V. skundą atmesti

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rosita Patackienė