- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-06-17
- Bylos Nr.
- I-5766-168/2014
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Sušinskienė
- Pareiškėjas
- S. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Sušinskienė, dalyvaujant pareiškėjui S. P. (S. P.), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. P. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), dėl netinkamų kalinimo sąlygų 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2011-06-01 iki 2011 m. (data nenurodyta) bei nuo 2013-08-20 iki 2013-09-24 tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas Lukiškių TI-K perpildytose kamerose, kurios neatitiko nustatyto ploto, turėjusio tekti vienam asmeniui, reikalavimo, t. y. 3,6 kv. m. Nurodė, kad dėl per mažo kamerų ploto jose esantis stalas buvo pritaikytas 2 asmenims, o kameroje buvo laikomi 3–4 asmenys, tekdavo valgyti rankose laikant karštus indus, kameroje buvo sunku judėti, trūko oro, tekdavo laukti eilėje prie prausyklos ir tualeto. Pareiškėjas jautė psichologinį spaudimą, nes Lukiškių TI-K neišdavė pirštinių unitazui valyti. Tai žemina jo orumą. Be to, sutriko sveikata, atsirado odos grybelis, galėjo kristi svoris.
Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7–12).
Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad iš S. P. asmens įskaitos kortelės kopijos matyti, kad 2011-06-06 ryte, 2011-06-23 ryte, 2011-06-27 ryte, 2011-08-22 iki 2011-08-23, 2011-08-24 ryte, 2011-09-01, 2011-09-06, 2011-09-07 vakare, 2011-09-08, 2011-09-09 ryte, 2011-09-20, 2011-09-21 ryte, 2011-10-12, 2011-11-16 vakare, 2011-11-17 ryte, 2013-05-08 ryte vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Taip pat, laikotarpiais nuo 2011-06-28 iki 2011-08-16, nuo 2011-10-18 iki 2011-11-15, nuo 2011-11-22 iki 2013-05-07, nuo 2013-05-14 iki 2013-08-20 pareiškėjo S. P. nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi jis buvo išvykęs iš įstaigos.
Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Pažymėjo, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnį Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas ir negali daryti įtakos atvykstančių asmenų skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataiso įstaigose reikalavimų. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Atsakovė stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Pabrėžė, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama laikytis švaros ir tvarkos. Laikomiems kamerose asmenims išduodama kalcinuota soda kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Kamerose remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus atitinkamą finansavimą. Be to, Lukiškių TI-K buvo sudariusi su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią ji atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K dėl minėtų paslaugų suteikimo sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“. Pažymi, kad dėl per mažo kamerų ploto jose nėra galimybės įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių. Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliai per langus ir tai atitinka sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 24 punkto reikalavimus. Nurodė, kad kamerose apgyvendinti asmenys, kurie jas reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Dėl pačių Lukiškių TI-K laikomų asmenų elgesio kameras tenka nuolat remontuoti. Nurodė, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, nurodyti nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretizuoti. Atsakovės nuomone, nukrypimas nuo įprastinių sąlygų nebuvo ilgalaikis, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad dėl to pareiškėjui kilo tokių pasekmių, dėl kurių gali būti atlyginama neturtinė žala.
Atsakovės nuomone, nėra žalos padarymo fakto – būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, todėl valstybei negali kilti civilinė atsakomybė.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad S. P. (b. l. 7–12) 2011-06-03 atvyko į Lukiškių TI–K ir tam tikrais laikotarpiais iki 2013-09-24 buvo laikomas vienas arba nuo dviejų iki keturių asmenų kamerose, kurių plotas nuo 6,43 kv. m iki 7,79 kv. m. Tai patvirtina ir kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje bylos Nr. 1539-11 nurodyti duomenys (b. l. 13–16).
Byloje remiamasi Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, nustatant laikotarpius, kada ir kokiose kamerose pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K ir vertintina, ar jis buvo laikomas nepažeidžiant minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 19 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik tam skirtose patalpose. Minėtos higienos normos 5 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Higienos normoje nėra nurodytas minimalus kameros plotas, turintis atitekti vienam asmeniui kameroje. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Nustatytos minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos nesilaikymas visų pirma lemia HN 76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes, esant mažesniam plotui, neišvengiamai blogėja visos gyvenimo sąlygos, jos laikytinos žeminančiomis, ypač kai asmuo tokiomis sąlygomis laikomas ilgesnį laiką. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą, 44558/98).
Sutiktina su atsakove, kad nevertintini laikotarpiai, kai pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K, t. y. nuo 2011-06-28 iki 2011-08-16, nuo 2011-10-18 iki 2011-11-15, nuo 2011-11-22 iki 2013-05-07, nuo 2013-05-14 iki 2013-08-20. Tačiau, vertinant atsakovės pateiktus duomenis, matyti, kad pareiškėjas 2013-08-20 atvyko iš Alytaus pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 122, kurios plotas 7,38 kv. m., joje laikomi trys asmenys (b. l. 8). Pareiškėjas skunde, be kita ko, nurodė, kad jis netinkamomis sąlygomis buvo laikomas Lukiškių TI-K ir laikotarpiu nuo 2013-08-20 iki 2013-09-24. Kalinamojo asmens įskaitos kortelėje esantis įrašas patvirtina, kad pareiškėjas 2013-09-24 išvyko į Alytaus pataisos namus (b. l. 15). Taigi, Lukiškių TI-K šių duomenų nepaneigė. Minėtas laikotarpis nuo 2013-08-21 iki 2013-09-24 (kai jis išvyko į Alytaus patausos namus), viso 34 dienos įskaitomos į laikotarpį, kai pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant nustatytą minimalų ploto reikalavimą.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011-06-03 iki 2013-09-24 buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, t. y. 3,6 kv. m, 111 dienų 13 vakarų ir 3 rytus. Pareiškėjas šiuo laikotarpiu tik 6 dienas, 11 rytų ir 3 vakarus buvo laikomas nepažeidžiant minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo.
Pareiškėjas skunde teigia, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K jam pablogėjo sveikata, sumažėjo svoris, atsirado odos grybelis.
Iš asmens sveikatos istorijos (b. l. 31–65) matyti, kad pareiškėjas buvo apžiūrėtas gydytojų ir jam buvo skirtas gydymas, kai kreipėsi dėl skausmo juosmens srityje, atsiradusių pūlinio ir furunkulų slogos, karščiavimo bei akies susižeidimo. Pateiktoje sveikatos istorijoje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų kreipęsis dėl odos grybelio ar svorio kritimo. Sveikatos istorijoje nėra duomenų, kad pareiškėjui sveikatos sutrikimai būtų atsiradę dėl to, kad buvo laikomas per mažose kamerose, tačiau sutiktina, kad kalinimas, pažeidžiant nustatytą ploto reikalavimą, turėjo neigiamos įtakos ne tik emocinei būsenai, bet ir sveikatai. Pareiškėjas iš esmės kitų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K konkrečiai neįvardijo ir dėl jų nesiskundė. Skunde nurodyti kiti nepatogumai yra susiję su ploto reikalavimo pažeidimu.
Pareiškėjas teigė, kad jo orumą žeidžia ir neigiamai atsiliepia sveikatai unitazų plovimas be pirštinių. Lukiškių TI-K nurodė, kad išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti.
Remiantis viešai publikuojama informacija (http://www.iviltra.lt/lit/14_L.htm), techninė kalcinuota soda (natrio karbonatas Na₂CO₃) naudojama ir chemijos pramonėje. Ši medžiaga nėra priskiriama pavojingų cheminių medžiagų kategorijai.
HN 76:2010 58 punkto nuostatos įpareigoja ir pačius nuteistuosius (taip pat ir pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara. Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose nenustatyta, kad suimtiesiems turi būti išduodamos pirštinės unitazams valyti. Šiose normose nustatyta, kad pirštinės išduodamos suimtiesiems, dirbantiems lauke šaltuoju metų laiku. Vis dėl to teismas pripažįsta, kad unitazo valymas be pirštinių pažeidžia visuotinai suvokiamus švaros ir higienos reikalavimus ir negali būti laikomas normaliu atliekant tokio pobūdžio darbą laisvės atėmimo vietoje. Atsakovas nepaneigė, kad pirštinės unitazams valyti pareiškėjui nebuvo išduodamos, todėl ši pareiškėjo skundo dalis laikytina pagrįsta.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme).
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarime išaiškinta, kad materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) atlyginimo principu, nes jos paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai jokie pinigai ir joks materialus turtas negali atstoti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, joga aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. 756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010).
Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, iš jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009 ir kt.) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendime byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013-02-19 sprendime byloje Z. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 16262/05) konstatuota, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje.
Taigi, atsižvelgus į anksčiau nustatytas faktines aplinkybes, kad pareiškėjas 111 dienų, 3 rytus ir 13 vakarų buvo kalinamas pažeidžiant nustatytą minimalų kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimą ir tai, kad unitazams valyti nebuvo išduodamos pirštinės, darytina išvada, kad tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl jų pareiškėjas galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės.
Pažymėtina, kad teismas nenustatė, jog gyvenimas kamerose, neatitinkančiose ploto reikalavimų, sukėlė pareiškėjo nurodytus sveikatos sutrikimus, tačiau pripažįsta, kad tai galimai turėjo įtakos jo bendrai sveikatos būklei.
Teismas atkreipia dėmesį, kad, remiantis informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis (Vilnius miesto apylinkės teismo 2010-04-15 nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. I-672-111/2010, pareiškėjas nuo 1996 m. buvo ne kartą nuteistas laisvės atėmimo bausmėmis, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad jis Lukiškių TI-K patyrė pradinio prisitaikymo prie prastų kalinimo sąlygų laikotarpį, kuris neišvengiamai sukelia ypač rimtus psichinius ir fizinius sunkumus. Be to, teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo neturtinės žalos dydžio, atkreipia dėmesį, kad jis, būdamas Lukiškių TI-K, į administraciją nei su rašytiniais prašymais, nei pasiūlymais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė, o į teismą kreipėsi būdamas ne Lukiškių TI-K, bet jau iš jo išvykęs. Tai rodo, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, ir leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima įvertinti 30 000 Lt.
Teismas, atsižvelgdamas į laikotarpio, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, į pažeidimo mąstą, jo trukmę (111 dienų, 3 rytus ir 13 vakarų) bei tai, kad unitazams kalcinuota soda valyti nebuvo išduodamos pirštinės, teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-04-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-379-2014), į šalies ekonominę padėtį (minimali mėnesinė alga 2012-10-22 – 850 Lt, nuo 2013-01-01 – 1 000 Lt, vidutinis darbo užmokestis šalies ūkyje ginčui aktualiu laikotarpiu: 2012 m. III ketvirtį – 2 232 Lt, 2013 m. I ketvirtį – 2 232,9 Lt, II ketvirtį – 2 253 Lt, III ketvirtį – 2 305,3 Lt), į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, konstatuoja, kad pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsniu,
nusprendžia:
S. P. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti S. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.