- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-31
- Bylos Nr.
- A-575-2008-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- S. S.
- Atsakovas
- Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentas prie Lietuvos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ ir pareiškėjo S. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovams Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“ ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo - Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas S. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (T I, b. l. 2-4), kurį tikslino (T I, b. l. 95-98, 127-130, 140-143, 156), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės jo darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2004 metų gruodžio mėnesio iki 2007 m. spalio mėnesio – 6 100,27 Lt, įpareigoti Lietuvos valstybę iš valstybės biudžeto skirti ir pervesti policijos finansų asignavimų valdytojui priteisto darbo užmokesčio lėšas, įpareigoti atsakovą Lietuvos viešąją policijos rinktinę „Vytis“ (toliau – ir Institucija) jam išmokėti priteistą darbo užmokestį ir priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad dirba Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus vyresniuoju postiniu. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad apskaičiuodami priedus bei priemokas atsakovai vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalimi, nustatančia apribojimus valstybės tarnautojų priedams prie darbo užmokesčio. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Todėl darbdaviams atsirado pareiga jam išmokėti negautą darbo užmokesčio dalį. Institucija jam tiesiogiai mokėjo darbo užmokestį, o bendrąja prasme jo (ir visų valstybės tarnautojų) darbdaviu laikytina Lietuvos Respublikos valstybė.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepimuose (T I, b. l. 7-9, 105-107, 150-153, 169-170) paaiškino, kad jis, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui, pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį. Nurodė, kad nors Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad priedų ir priemokų riba vidaus tarnybos sistemos pareigūnams prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, tačiau remiantis įstatymo teisėtumo prezumpcija, įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Teigė, kad nagrinėjamoje byloje vienintelis tinkamas atsakovas yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgalioto asmens. Nurodė, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Institucijos turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo skirti tam reikalingus asignavimus.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepimuose (T I, b. l. 13, 111-112, 163-164) pažymėjo, kad įstatymas ar kitais teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimą ir pabrėžė, kad prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento. Analizuodamas Konstitucijos 6, 7 ir 102 straipsnius darė išvadą, kad kol nustatyta tvarka nepripažinta, jog VTĮ 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, prieštarauja Konstitucijai, ši nuostata yra teisėta ir valstybės institucijos privalo vykdyti įstatymo reikalavimus mokant priedus ir priemokas valstybės pareigūnams.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 15 d. sprendimu (T I, b. l. 183-188) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ 5 557,10 Lt, likusioje dalyje skundą atmetė. Teismas nurodė Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX?856 redakcija) 25 straipsnio 1, 7 dalis, 23 straipsnio 1 dalį, 26 straipsnio 6 dalį ir atkreipė dėmesį, kad 2008 m. gruodžio 9 d. buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai. Taip pat nurodė Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 ir 5 dalis, Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimą ir pažymėjo, kad šis nutarimas reiškia, jog teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikė, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai atsiskaitęs. Teismas priėjo prie išvados, kad tokia situacija prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei teisingumo principams. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą 2007 m. gruodžio 29 d., nepraleisdamas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto trejų metų senaties termino, jo nurodytas laikotarpis nuo 2004 m. gruodžio 1 d. iki 2007 m. spalio 31 d. patenka į trejų metų darbo užmokesčio ribas, nustatytas Darbo kodekso 298 straipsnyje, ginčo dėl Institucijos pateiktoje pažymoje užfiksuotų duomenų nėra, todėl pareiškėjui už minėtą laikotarpį priteisė 5 557,10 Lt. Teismas nustatė, kad 543,17 Lt nepriemoka susidarė dėl taikyto darbo užmokesčio priedų ir priemokų ribojimo už darbą, dirbtą 2004 m. balandžio mėnesį. Už šį laikotarpį pareiškėjas neprašė priteisti darbo užmokesčio nepriemoką. Be to, laikotarpis nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. rugsėjo 30 d. viršija Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytą trejų metų terminą. Teismas nustatė, kad reikalavimas Lietuvos valstybei yra grindžiamas ne Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatomis, o Darbo kodekso 298 straipsnio ir Valstybės tarnybos įstatymo normomis, todėl žalos prasme nevertino Institucijos sprendimų ir veiksmų dėl priedų ir nepriemokų sumai taikyto pareiginės algos ribojimo už darbą. Teismas nustatė, kad asignavimų valdytojo Policijos departamento ir Lietuvos valstybės santykiai dėl biudžeto lėšų skyrimo šioje byloje nenagrinėjami, o pareiškėjas nėra įgaliotas Policijos departamento vardu kreiptis į teismą dėl biudžeto lėšų skyrimo priteistino darbo užmokesčio išmokėjimui. Pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių jo turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl teismas atmetė jo prašymą dėl teismų išlaidų priteisimo.
III.
Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ pateikė apeliacinį skundą (T I, b. l. 2-4), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Pažymi, kad byloje ginčas kilo dėl Institucijos pareiškėjui taikomų apribojimų išmokant darbo užmokestį teisėtumo. Nurodo, kad Institucija, apskaičiuodama priedų ir priemokų dydžius, vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsniu, o šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, jog priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Paaiškina, kad įstatymas laikomas teisėtu ir turi būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą, kuriame nurodyta, jog nepalankių padarinių, kilusių dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pasekmių likvidavimas yra įstatymų leidėjo konstitucinė priedermė. Prieina prie išvados, kad šioje byloje vienintelis tinkamas atsakovas turėtų būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės. Taip pat atkreipia dėmesį, kad tol, kol nebus priimti specialūs teisės aktai ir skirtos tikslinės lėšos, policijos įstaigos neturės pagrindo mokėti policijos pareigūnams priklausančių išmokų, o tokių išmokų priteisimo atveju policijos įstaiga šias sumas dengs iš darbo užmokesčio fondo lėšų, dėl ko susidarys dar didesnis lėšų trūkumas. Remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsniu, pagal kurį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto.
Pareiškėjas S. S. pateikė apeliacinį skundą (T I, b. l. 5-6), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimą toje dalyje, kurioje jam nepriteistas 543,17 Lt negautas darbo užmokestis ir toje dalyje jo skundą tenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė priteistiną neišmokėto darbo užmokesčio sumą, nes nustatė, kad laikotarpis nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. rugsėjo 30 d. viršija Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. Atkreipė dėmesį, kad negauto darbo užmokesčio suma (543,17 Lt) pateko į jo prašomo priteisti negauto darbo užmokesčio laikotarpį, kuris nesiekia 3 kalendorinių metų. Nurodo, kad 543,17 Lt dydžio ribojimas jam buvo pritaikytas ir ši darbo užmokesčio dalis jam nebuvo išmokėta 2007 m. rugpjūčio mėnesį. Todėl tik nuo tada, kad jis negavo VTĮ ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį priklausančių sumų, t. y. nuo 2007 m. rugpjūčio mėnesio, jam atsirado pagrindas ginti savo pažeistas teises teisme. Nurodo, kad Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytas trejų metų apribojimas nustatomas tik kalendoriniais metais ir reglamentuoja materialinės teisės į su darbo santykiais susijusius turtinius interesus galiojimą.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Atsiliepime į apeliacinius skundus (T II, b. l. 9-10) pažymi, kad pirmosios instancijos teismo priteista suma neatitinka pareiškėjo reikalavimo. Nurodo, kad vertinant pareiškėjo skundų reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia buvo būtina išsiaiškinti pareiškėjo dirbto darbo pobūdį, pareigas, kurias pareiškėjas privalėjo atlikti, koks buvo jo darbo ir poilsio režimas. Nesutinka, jog Institucija nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį. Pažymėjo, kad įstatymas ar kitais teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Analizuodamas Konstitucijos 6, 7 ir 102 straipsnius darė išvadą, kad kol nustatyta tvarka nepripažinta, jog VTĮ 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, prieštarauja Konstitucijai, ši nuostata yra teisėta ir valstybės institucijos privalo vykdyti įstatymo reikalavimus mokant priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad Institucija, skaičiuodama ir išmokėdama darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Pareiškėjas S. S. atsiliepimu į atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ apeliacinį skundą (T II, b. l. 13-14) prašo pastarąjį atmesti. Nurodo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimą. Teigia, kad Institucija sutinka, kad pareiškėjui neteisėtai buvo neišmokėta darbo užmokesčio dalis ir ginčas kyla tik dėl to, kuriam iš atsakovų tenka pareiga išmokėti priteistiną sumą. Todėl Institucija prašo ne panaikinti, o pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – prašomo negauto užmokesčio sumą priteisiant iš kito atsakovo – Lietuvos valstybės. Institucija nurodo, kad prašoma suma turi būti priteistina iš Lietuvos valstybės remiantis žalos atlyginimo nuostatomis, tačiau nagrinėjama byla yra dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Todėl pirmosios instancijos teismas nustatė tinkamą atsakovą, iš kurio priteistina negauto darbo užmokesčio dalis.
Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ atsiliepimu į pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą (T II, b. l. 15-16) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Pažymi, kad pareiškėjas į pirmosios instancijos teismą kreipėsi 2007 m. gruodžio 29 d. Pareiškėjo nurodytas laikotarpis nuo 2004 m. gruodžio 1 d. iki 2007 m. spalio 31 d. patenka į trejų metų darbo užmokesčio ribas, nustatytas DK 298 straipsnyje. 543,17 Lt nepriemoka susidarė dėl taikyto darbo užmokesčių priedų ir priemokų ribojimo už darbą 2004 m. balandžio mėnesį, už kurį pareiškėjas neprašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką. Be to, laikotarpis nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. rugsėjo 30 d. dienos viršija Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytą trejų metų terminą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už 2004-2007 metus pareiškėjui S. S. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos. Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“, iš kurios pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, su minėtu sprendimu nesutinka nurodydamas, kad nagrinėjamoje byloje taikytinos civilinės teisės normos, reglamentuojančios atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, todėl tinkamas atsakovas yra ne Institucija, o Lietuvos valstybė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės ir pareiškėjo skundo reikalavimai yra tapatūs aplinkybėms, kurios buvo nustatytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartimi išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010. Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (teisingo atlyginimo už darbą) yra laikytinas tarnybiniu ginču. Kadangi nagrinėto ginčo laikotarpiu asmens darbdavio funkcijas visa apimtimi įgyvendino vidaus reikalų statutinė įstaiga, kurioje tarnavo pareigūnas, ši įstaiga pripažinta tinkamu atsakovu. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1–638/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329. Vadovaujantis aukščiau nurodyta teismine praktika bei argumentais, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog tinkamu atsakovu šioje byloje laikytina Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“, o ne Lietuvos valstybė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis minėta nuostata apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais ir yra imperatyvus.
Pirmosios instancijos teismas savo sprendime įvertino, kad ginčo dėl Institucijos pateiktoje pažymoje užfiksuotų duomenų nėra, o 543,17 Lt nepriemoka susidarė 2004 metų balandžio mėnesį, t. y. laikotarpiu, už kurį pareiškėjas neprašė priteisti darbo užmokesčio nepriemokos. Be to, teismas nustatė, kad laikotarpis nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. rugsėjo 30 d. viršija DK 298 straipsnyje nustatytą trejų metų terminą. Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, peržiūrėjusi byloje esančią medžiagą, įvertina, kad iš byloje esančių Institucijos pateiktų prieštaringus duomenis atspindinčių pažymų apie pareiškėjui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (T I, b. l. 5, 10, 108, 144, 172) negalima tiksliai apskaičiuoti pareiškėjui priteistiną sumą pritaikant DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą. Pastebėtina, kad remiantis pirminėmis ir vėlesnėmis Institucijos pateiktomis pažymomis pareiškėjui apskaičiuotina skirtinga darbo užmokesčio nepriemoka. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad nėra ginčo dėl duomenų apie darbo užmokesčio nepriemoką, ir nepagrindė, kodėl, priteisdamas darbo užmokesčio nepriemoką vadovavosi Institucijos pateikta 2010 m. vasario 22 d. pažyma Nr. 142-PAZ1-985 apie neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (b. l. 172) ir 2010 m. vasario 22 d. pažyma Nr. 142-PAZ1-984 apie neišmokėtą užmokesčio dalį (b. l. 171). Teisėjų kolegija pažymi, kad iš tiesų pareiškėjas apeliaciniame skunde ginčija jam priteistiną darbo užmokesčio nepriemokos sumą ir jo poziciją galimai pagrindžia byloje esantys įrodymai, pavyzdžiui, 2007 m. lapkričio 13 d. pažyma Nr. 120-PAZ1-732 apie neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (b. l. 5). Teisėjų kolegija sprendžia, kad remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsniu, nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas visapusiškai neištyrė ir neįvertino byloje esančių įrodymų.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo ir atsakovų apeliaciniai skundai yra tenkintini iš dalies, t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimas yra naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.