- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-31
- Bylos Nr.
- 2S-996-619/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10764-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrutė Kalinauskienė
- Kreditorius
- UAB „4finance“
- Skolininkas
- J. A.
- Kategorijos
- 125.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus UAB „4finance“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „4finance“ pareiškimą dėl skolos išieškojimo iš skolininko J. A.
Aprašomoji dalis
n u statė:
I.Ginčo esmė
Kreditorius UAB „4finance“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš skolininko J. A. 1500 Lt skolos, 1 694,66 Lt sutartinių palūkanų, 5 % dydžio palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 18 Lt bylinėjimosi išlaidų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 2 d. nutartimi atsisakė priimti kreditoriaus UAB „4finance“ pareiškimą skolininkui J. A. dėl teismo įsakymo išdavimo. Teismas nurodė, kad iš pareiškimo turinio ir dėl vėlavimo palūkanų skaičiavimo tvarkos ir dydžio matyti, kad skaičiuojamos palūkanos 121,67 % metinė norma, o bendra vartojimo kredito kainos metinė norma 218,87 proc.. Atsižvelgiant į susiformavusią teismų praktiką, palūkanos negali leisti nukentėjusiajai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies (skolininko) sąskaita. Vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad 121,67 % dydžio palūkanos laikytinos neprotingai didelėmis (CPK 3 str. 7 d.). Atsižvelgiant į tai, jog skolininkas yra vartotojas, kuris vartojimo kredito sutartį su kreditoriumi sudarė prisijungimo būdu, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas sprendė, kad kreditoriaus prašomos priteisti 1 694,66 Lt dydžio palūkanos yra aiškiai per didelės, o kreditoriaus prašymas priteisti šias palūkanas - aiškiai nepagrįstas (CK 6.258 str. 3 d.). Tokiu pagrindu teismas darė išvadą, kad pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas, pažymėdamas, kad bylų dėl teismo įsakymo išdavimo institutas yra specifinis ir dėl to negali būti taikomos netesybų ir palūkanų mažinimo normos. Todėl pareiškimą atsisakė priimti ir grąžino pareiškimą padavusiam asmeniui (CPK 435 str. 2 d.).
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu kreditorius UAB „4finance“ prašo apeliacinės instancijos teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartį ir perduoti pareiškimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas argumentais, jog apylinkės teismas nepagrįstai, neteisėtai ir nemotyvuotai nustatė aplinkybę, jog taikoma bendra vartojimo kredito kaina yra neprotingai didelė. Teismas visiškai nevertino LR Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. ir paskolos rizikingumo, todėl buvo neteisingai išspręstas pareiškimo priėmimo klausimas. Nurodė, jog sutartis su skolininku buvo sudaryta 2011-04-20, galiojant pirmajai LR Vartojimo kredito įstatymo (VKĮ) redakcijai. Sutinkamai su sutarties metu galiojusia VKĮ 21 str. 2 d. nuostata, buvo preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip du šimtai penkiasdešimt procentų. Pareiškėjo taikyta norma sutarties sudarymo metu neviršijo VKĮ 21 str. 2 d. nustatytos ribos. Netaikant įstatymo nustatytos prezumpcijos, visos kitos teismo nustatytos aplinkybės turi būti pagrįstos byloje esančiais įrodymais. Tuo tarpu nutartyje yra tik abstrakčiai nurodoma teismų praktika ir bendrosios teisės normos. Teismas nepateikia jokių nuorodų į konkrečias bylas, nepateikia jokių faktinių duomenų vertinimo, kurie pagrįstų būtinybę taikyti žemesnį protingos kainos standartą, nei buvo nustatęs įstatymo leidėjas VKĮ 21 str. 2 d. Teismas visiškai nevertino suteikto kredito rizikos laipsnio, jo administravimo savikainos ir kitų aplinkybių, kurios pagrįstų, jog VKĮ 21 str. 2 d. ribose nustatyta kaina pažeidžia vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyrą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinėje byloje keliamas klausimas dėl teisės kreiptis į teismą CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka realizavimo. Šis klausimas sprendžiamas neperžengiant skunde nustatytų ribų – skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimo (LR CPK 320 str. 1 d., 2 d., 338 str.). Šiuo atveju absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (LR CPK 329 str. 2 d.).
Vadovaujantis CPK 435 str. 2 d., teismas privalo atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. CPK 437 str. 2 d. 4 p. nuostata, jog, išdavęs teismo įsakymą, teismas informuoja skolininką, kad nebuvo tikrinamas kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumas, pati savaime nepaneigia įstatyminės galimybės atsisakyti priimti pareiškimą dėl aiškaus jo nepagrįstumo. Sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog, viena vertus, pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo įrodymų egzistavimo ar pakankamumo, taip pat sutartinių sąlygų sąžiningumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t.y. jų atitikimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Kita vertus, teismo įsakymo instituto specifika nulemia tai, jog tuo atveju, jeigu pareiškimo patenkinimas pilna apimtimi pažeistų teisės aktais įtvirtintą teisinį reguliavimą, o galimybės neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų nėra, toks pareiškimas nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK 435 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju kreditorius UAB „4finance“ kreipėsi į teismą, prašydamas CPK XXIII skyriaus tvarka priteisti iš skolininko 1 500 Lt skolos, 1 694,66 Lt palūkanų, 18 Lt žyminio mokesčio bei 5 % dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas, šiuo pagrindu atsisakydamas priimti pateiktą pareiškimą, konstatavo, kad kreditoriaus reikalavimas dalyje dėl 1 694,66 Lt sutartinių palūkanų priteisimo yra aiškiai nepagrįstas, nes tokios palūkanos, sudarančios 121,67 % dydžio metinių palūkanų normą, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais yra aiškiai per didelės.
Apelianto teigimu, nėra pagrindo pripažinti, kad šios palūkanos yra neprotingai didelės, nes jos neviršijo paskolos sutarties sudarymo metu aktualioje LR Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. numatytos palūkanų normos (250 %), kuriai esant, savaime preziumuojama, kad nustatyta vartojimo kredito kaina yra neprotinga, neatitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimų, pažeidžia vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyrą.
Pažymėtina, jog ta aplinkybė, kad ginčo šalių paskolos sutarties sudarymo metu (2011 m. balandžio 20 d.) sutartyje nustatyta palūkanų norma neviršijo LR Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. nustatytos maksimalios metinės palūkanų normos (250 %), kuriai esant taikoma prezumpcija, kad nustatyta palūkanų norma yra aiškiai neprotinga, savaime nereiškia, kad kreditoriaus nustatyta skolininkui 121,67 % dydžio metinė palūkanų normą buvo sąžininga jo atžvilgiu. Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad ginčo šalis siejo vartojimo kredito sutartiniai santykiai, sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, tokiu būdu esant ribotoms skolininko galimybėms derėtis dėl sutarties sąlygų. Nagrinėjamu atveju pats kreditorius nurodė, kad paskolos sutartimi buvo nustatyta 121,67 % dydžio metinė palūkanų norma, kurią taikant už 238 dienas kreditorius priskaičiavo 1 694,66 Lt palūkanų. Vertinant faktines aplinkybes, jog skolininkui buvo suteikta 1 500 Lt paskola, o už beveik 7 mėnesių laikotarpį priskaičiuota 1 694,66 Lt dydžio palūkanų, viršijančių paskolos sumą, apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokia palūkanų norma (121,67 %) yra neproporcingai didelė, pažeidžianti skolininko, kaip vartotojo teises bei teisėtus interesus. Įvertinęs faktą, kad skolininkas yra vartotojas, silpnesnioji finansinio susitarimo šalis, pagrįstai pirmosios instancijos teismas paskolos sutartyje nustatytą palūkanų normą pagrįstai vertino kaip aiškiai per didelę LR CK 1.5 str. įtvirtintų principų kontekste, todėl darė pagrįstą išvadą, kad kreditoriaus reikalavimai šioje dalyje yra nepagrįsti. Atsižvelgiant į teismo įsakymo instituto specifiką, jog galimybės neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų nėra, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti tokį pareiškimą LR CPK 435 str. 2 d. pagrindu.
Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kuria atsisakyta priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį, dėl to skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
n u taria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.