- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-11
- Bylos Nr.
- I-1893-423/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02029-2015-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Asta Urbonienė, Natalja Zelionkienė, Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- D. J.
- Atsakovas
- Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Urbonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Nataljos Zelionkienės ir Gintaro Čekanausko,
atsakovų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos atstovėms K. B. ir R. F. S., Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovei A. B. ,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. J. skundą dėl sprendimų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja. D. J. patikslintu skundu prašo: panaikinti 2015-10-02 Kauno visuomenės sveikatos centro sprendimą Nr. 2-4031-7(4.11) ir 2015-10-15 Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimą Nr. 64-2-11041; atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą terminą skundui dėl 2015-10-15 Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimo Nr. 64-2-11041 panaikinimo paduoti; įpareigoti atsakovus išnagrinėti pareiškėjos 2015-09-24 skundą iš esmės (b.l. 24-25, 46).
Pareiškėja skunde nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2015-09-24 pateikė skundą Kauno visuomenės sveikatos centrui (toliau – Centras) dėl Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos bazilikos varpo keliamo triukšmo, prašydama nustatyti ir užkardyti šį atvejį. Centras ginčijamu 2015-10-02 sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą ir persiuntė jį Kauno miesto savivaldybės administracijai, nurodydamas, jog nenustatė administracinės procedūros objekto, kadangi Centras vykdo ūkinės komercinės veiklos veiksnių, galinčių turėti įtakos visuomenės sveikatai, stacionarių triukšmo šaltinių keliamo akustinio triukšmo kontrolę. 2015-10-15 sprendimu Kauno miesto savivaldybės administracija nurodė, jog pareiškėjos skundo nagrinėjimas yra Centro kompetencija, kadangi būtent Centras vykdo stacionarių triukšmo šaltinių veiklos valstybinę visuomenės sveikatos kontrolę triukšmo prevencijos zonose. Pareiškėjos nuomone, pagal Kauno visuomenės sveiktos centro nuostatų (toliau – Nuostatai) 10.1.4 -10.1.5 punktų normas Centras privalo nagrinėti asmenų skundus ir prašymus ne vien tik dėl triukšmo šaltinių, vykdant ūkinę komercinę veiklą, bet ir imtis prevencinių priemonių dėl triukšmo, kurį skleidžia stacionarūs triukšmo šaltiniai. Be to, Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčia, imdama mokestį už terasos lankymą, vykdo komercinę veiklą. Taip pat nurodė, jog terminą ginčyti 2015-10-15 Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimą Nr. 64-2-11041 praleido dėl svarbių priežasčių. Pirminiame skunde teismui 2015-10-26 Kauno miesto savivaldybės administracija buvo nurodyta procesine šalimi ir tik dėl rašymo apsirikimo nebuvo tinkamai suformuluotas skundo reikalavimas. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į skundą nurodė (b.l. 29-33) ir atsakovo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad su skundu nesutinka, kadangi ginčijamas 2015-10-15 Kauno miesto savivaldybės administracijos raštas Nr. 64-2-11041 priimtas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų ir jo naikinti nėra jokio pagrindo. Be to, pareiškėja be svarbių priežasčių praleido terminą jį ginčyti. Taip pat pažymėjo, jog ginčijamas raštas laikytinas tik informacinio – aiškinamojo pobūdžio dokumentu, jokių teisinių pasekmių pareiškėjai nesukelia, todėl nelaikytinas individualiu administraciniu aktu ir negali būti bylos nagrinėjimo dalyku. 2013-02-28 Kauno miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. T-95 patvirtino Triukšmo prevencijos Kauno miesto viešosiose vietose taisykles (toliau – Taisyklės), kurių 28 punktas numato procedūrą, pagal kurią įgyvendinama gamybinio – komercinio triukšmo ir stacionarių triukšmo šaltinių keliamo triukšmo kontrolė. Pagal šią procedūrą, jeigu Kauno miesto savivaldybės administracija gauna informaciją apie gamybinį – komercinį triukšmą ir stacionarių triukšmo šaltinių keliamą triukšmą, ji šią informaciją persiunčia Kauno visuomenės sveikatos centrui, kuris nustato ar yra pažeisti visuomenės sveikatos saugą reglamentuojantys teisės aktai, o esant pažeidimams atlieka administracines procedūras ir kontroliuoja jų įgyvendinimą. Taigi, pareiškėjos skunde nurodytų faktų tyrimas ir pagal Taisyklių, ir pagal Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnį priskiriamas Kauno visuomenės sveikatos centro kompetencijai. Prašė skundą atmesti.
Atsakovas Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Centras) atsiliepime į skundą nurodė (b.l. 20-21) ir atsakovo atstovės teismo posėdžio metu paaiškino, kad su skundu nesutinka. Centras vykdo stacionarių triukšmo šaltinių veiklos valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę triukšmo prevencijos zonose, tačiau Kauno miesto savivaldybėje nėra nustatytos triukšmo prevencijos zonos, dėl ko valstybinė kontrolė yra negalima. Be to, Centro kompetencijai pavesta ne bet kokių stacionarių triukšmo šaltinių keliamo akustinio triukšmo kontrolė, bet tik tų, kurie yra tiesiogiai vykdomos ūkinės komercinės veiklos veiksniai. Šiuo atveju Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos varpų skambėjimas nėra susijęs su jokia ūkine – komercine veikla, tai nėra ir garsinė reklama, todėl pareiškėjos skundo tyrimas nepriskirtas Centro kompetencijai. Prašė skundą atmesti.
Šalies argumentai
Trečiojo suinteresuoto asmens Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos atstovas su skundu nesutinka, prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra. Atstovas nurodė, jog jokių gyventojų skundų parapija dėl per didelio triukšmo skambant varpams per pastaruosius dvejus metus nėra gavusi. Varpų skambėjimo tvarką ir laiką nustato Vyskupų Konferencija ir tokiu būdu yra tenkinami krikščioniškos bendruomenės poreikiai ir interesai. Šiuo atveju Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos varpų skambėjimo garsas neviršija Higienos normų bei jų techninių specifikacijų reikalavimų. Taip pat nurodė, jog pareiškėja terminą ginčyti 2015-10-15 Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimą Nr. 64-2-11041 praleido be svarbių priežasčių, todėl nėra pagrindo jį atnaujinti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas šioje byloje kilo dėl 2015-10-02 Kauno visuomenės sveikatos centro sprendimo Nr. 2-4031-7(4.11) (b.l. 6) ir 2015-10-15 Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimo Nr. 64-2-11041 (b.l. 8-9) pagrįstumo ir teisėtumo.
Dėl prašymo atnaujinti terminą ir 2015-10-15 Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimo Nr. 64-2-11041
Pareiškėja nurodo, jog terminą ginčyti 2015-10-15 Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimą Nr. 64-2-11041 ji praleido dėl svarbių priežasčių, kadangi pirminiame skunde teismui 2015-10-26 Kauno miesto savivaldybės administracija buvo nurodyta kaip procesinė šalis, tik dėl rašymo apsirikimo nebuvo tinkamai suformuluotas skundo reikalavimas – panaikinti sprendimą. Prašo praleistą terminą atnaujinti.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalis nustato, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai administracinis aktas suinteresuotam subjektui neturėjo būti įteiktas, tokio subjekto skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo jo sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Skundžiamas aktas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys.
Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią.
Pareiškėja dėl 2015-10-15 Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimo Nr. 64-2-11041 panaikinimo kreipėsi į teismą 2016-01-18 (b.l. 24-25, 27). Nagrinėjamu atveju, sprendžiant termino paduoti skundą atnaujinimo klausimą yra reikšmingos aplinkybės, nuo kokios datos turi būti skaičiuojama termino paduoti skundą teismui dėl šio administracinio akto eigos pradžia (ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis), taip pat, ar pareiškėjai buvo objektyvių kliūčių paduoti skundą teismui per įstatymu nustatytą terminą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, sprendžia, jog pareiškėjai apie ginčijamą sprendimą tapo žinoma jį gavus – 2015-10-21 (b.l. 26). Pareiškėja 2015-10-23, pateikdama skundą teismui, prie skundo pateikė ir ginčijamą Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimą, nors jo neginčijo (b.l. 5, 8-9, 11). Patikslintą skundą teismui, kuriuo prašė panaikinti ir 2015-10-15 Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimą pateikė tik 2016-01-18 (b.l. 24-25, 27).
Pažymėtina, jog administracinėje jurisprudencijoje pranešimui apie individualų skundžiamą aktą prilyginama situacija, kai suinteresuotam asmeniui tampa žinoma informacija, reikalinga teisei kreiptis gynybos į teismą realizuoti, t.y. administracinį aktą priėmęs subjektas, akto pavadinimas, priėmimo data bei jo turinys (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-10-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1009/2009; 2014-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. AS-261-50/2014).
Vertinant nurodytas aplinkybes ABTĮ 34 straipsnio 1 dalies prasme bei atsižvelgiant į formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, laikytina, kad pareiškėjos nežinojimas, nesuvokimas, kad priimtas sprendimas pažeidžia jos teises, vertintinas kaip subjektyvus veiksnys, priklausantis tik nuo pačios pareiškėjos valios. Į bylą nepateikta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad pareiškėja buvo atidi bei rūpestinga ir per mėnesį nuo minėto sprendimo (atsakymo į jos skundą) gavimo ėmėsi kokių nors veiksmų ginčui teisme iškelti. Akivaizdu, jog pareiškėja neaktyviai ir nerūpestingai naudojosi įstatymų jai suteiktomis teisėmis. Pareiškėjos nurodytos priežastys, kad ji pirminiame skunde teismui 2015-10-26 Kauno miesto savivaldybės administraciją nurodė kaip procesinę šalį, tik dėl rašymo apsirikimo neprašė panaikinti sprendimą, nelaikytinos svarbiomis. Pažymėtina ir tai, kad 2015-11-13 pareiškėjai pateikus patikslintą skundą teismui, ji minėto Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimo taip pat neginčijo (b.l. 15-16).
Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistus įstatymu nustatytus atitinkamos teisės realizavimo terminus, teismas gali pripažinti tik tokias nuo asmens valios nepriklausiusias priežastis, kurios buvo objektyvi kliūtis jam laiku pasinaudoti įstatymu suteikta teise. Ar įstatymu nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą, tarp jų faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, jog pareiškėja praleido įstatymo numatytą terminą skundui paduoti be svarbių priežasčių.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą (administracinė byla Nr. AS146 – 31/2010) yra pažymėjęs, kad įstatymas (šiuo atveju – ABTĮ 5 straipsnis) kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, garantuoja galimybę kreiptis į teismą, siekiant jas apginti, tačiau ši asmens teisė nėra absoliuti. Įstatymas įpareigoja asmenį minėtą savo teisę realizuoti laikantis įstatymo reikalavimų, tarp jų nustatytų kreipimosi teisminės gynybos terminų (ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis). Taip yra siekiama ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galimai pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai. Todėl, ištyrus kiekvienai konkrečiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą ir nustačius, jog asmuo praleido įstatymu nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl savo neatidumo, nerūpestingumo ar kitų subjektyvaus pobūdžio priežasčių, skundo padavimo terminą atsisakytina atnaujinti.
Paaiškėjus, kad skundo (prašymo) padavimo terminas yra praleistas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą, teismui atsiranda pagrindas taikyti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir motyvuota nutartimi atsisakyti priimti skundą (prašymą), tačiau jeigu skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas tokį prašymą atmetė, byla turi būti nutraukta (ABTĮ 101 straipsnio 7 punktas).
Atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes bei jas patvirtinančius įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad terminas skundui paduoti dėl 2015-10-15 Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimo Nr. 64-2-11041 panaikinimo praleistas be svarbių priežasčių, todėl nėra jokio teisinio pagrindo jį atnaujinti. Atmetus prašymą atnaujinti terminą, administracinė byla dalyje dėl reikalavimo panaikinti 2015-10-15 Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimą Nr. 64-2-11041 nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto tvarka.
Dėl 2015-10-02 Kauno visuomenės sveikatos centro sprendimo Nr. 2-4031-7(4.11)
Viešojo administravimo įstatymas numato 3 kreipimosi į viešojo administravimo subjektus formas: prašymą, skundą ir pranešimą. Prašymas – su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, prašant priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalis). Skundas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalis). Pranešimas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 16 dalis). Asmenų skundai ir pranešimai dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų, neveikimo ir administracinių sprendimų nagrinėjami Viešojo administravimo įstatymo 3 skirsnyje, reglamentuojančiame administracinę procedūrą, nustatyta tvarka (Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalis). Asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles (Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalis) - t.y. pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-08-22 nutarimu Nr. 875 patvirtintas Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles (toliau – Taisyklės) (aktuali akto redakcija - galiojanti nuo 2015-09-01).
Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Taigi, viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą (LVAT sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-1395/2008). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (LVAT 2008-11-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008-12-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010-08-24 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010; 2010-11-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-15/2010).
Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje individualiam teisės aktui nustatyti reikalavimai laikytini gero administravimo principo atspindžiu (LVAT 2010-04-29 sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-737/2010). Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje gero administravimo principas traktuojamas kaip bendrųjų teisės principų dalis, analogiškai kaip ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje, pabrėžiamas iš jo kylantis imperatyvas tinkamai pagrįsti privatiems subjektams adresuojamus sprendimus (2007-05-10 sprendimas SGL Carbon AG prieš Komisiją, Nr. C-328/05; 2009-03-05 sprendimas Prancūzija prieš Tarybą, Nr. C-479/07; 2011-03-17 sprendimas AJD Tuna Ltd prieš Direttur, Nr. C-221/09). Taigi, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (LVAT 2010-10-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010). Individualių administracinių aktų priėmimas – teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti. Individualiu administraciniu aktu turi būti išreikšta viešojo administravimo subjekto valia, privaloma asmeniui ir sukelianti jam ne bet kokių, bet konkrečių tiesioginių padarinių, todėl būtina reikalavimą ne tik pagrįsti objektyviais duomenimis bei teisės normomis, bet ir suformuluoti aiškias nuostatas dėl akto adresato teisinio statuso pasikeitimų ir priimto sprendimo motyvų (aiškumo reikalavimas).
Kaip jau minėta, pareiškėja kreipėsi į atsakovą Kauno visuomenės sveikatos centrą – šiuo metu juridinis asmuo po reorganizavimo yra – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Centras) su prašymu nustatyti ir užkardyti Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos bazilikos varpo keliamą triukšmą (b.l. 10). Ginčijamu 2015-10-02 sprendimu atsakovas pareiškėjos prašymą persiuntė Kauno miesto savivaldybės administracijai, nurodydamas, jog nenustatė administracinės procedūros objekto (b.l. 6).
Įvertinus paminėtus duomenis konstatuotina, kad Centras, kaip viešojo administravimo subjektas, nagrinėjamu atveju priimdamas administracinį aktą, sukėlusį pareiškėjai teisines pasekmes, nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, pažeidė gero administravimo principą, nes administracinis aktas yra nemotyvuotas (nenurodyta, dėl kokių konkrečių aplinkybių ir kokiomis teisės aktų normomis vadovaujantis buvo priimtas). Pabrėžtina, kad visiškas motyvų nebuvimas pats savaime yra pagrindas panaikinti administracinį aktą, neanalizuojant kitų, su tuo susijusių aplinkybių (pvz., motyvų, kuriais viešojo administravimo subjektas grindžia administracinį aktą, kai kyla ginčas teisme) (LVAT 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A5-990/2007). Dėl to pripažintina, kad sprendimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimo nemotyvavimas negali būti grindžiamas viešojo administravimo subjektui suteikta diskrecija. Pažymėtina, kad naudodamasi suteikta diskrecija valdžios institucija negali pažeisti imperatyvių teisės normų, teisės principų, diskrecija negali būti aiškinama kaip paneigianti viešojo administravimo subjekto pareigą pagrįsti savo priimamus sprendimus. Kaip jau minėta, individualaus administracinio teisės akto motyvavimas sietinas su teisėtumo, gero administravimo principais, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis. Šiuo atveju Centro vadovas privalėjo remtis konkrečiomis ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų normomis, ištirti ir įvertinti ginčo situaciją, ją susieti su teisės aktų reikalavimais ir tik tuomet priimti sprendimą. Šiuo atveju atsakovas nurodė, jog pagal pareiškėjos pateiktą informaciją skambinimas varpais nėra sietinas su bazilikos vykdoma ūkine komercine veikla, pats informacijos nerinko, jos netyrė ir nevertino, nenurodė jokių argumentų, kurių pagrindu jis priimtas, jokių atsakovo nustatytų faktinių aplinkybių. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Atsakovas įpareigotinas per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2015-09-24 skundą ir priimti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus atitinkantį sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais, 101 straipsnio 7 punktu, 102 straipsniu, kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos D. J. prašymą atnaujinti terminą skundui dėl 2015-10-15 Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimo Nr. 64-2-11041 panaikinimo paduoti – atmesti.
Administracinę bylą dalyje dėl reikalavimo panaikinti 2015-10-15 Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimą Nr. 64-2-11041 nutraukti.
Panaikinti 2015-10-02 Kauno visuomenės sveikatos centro sprendimą Nr. 2-4031-7(4.11).
Įpareigoti atsakovą Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2015-09-24 skundą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.