Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-154-1076/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-05-11
Bylos Nr.: 1A-154-1076/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-22938-2019-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jolanta Čepukėnienė, Čepukėnienė Justas Namavičius, Regina Pocienė
Nuteistasis: A. M.
Nukentėjusysis: R. P.
Advokatai: Viktoras Onačkas, Stanislovas Nalivaika

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-154-1076/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-22938-2019-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2; 1.1.8.1.1; 1.2.3.1.2.3; 2.1.7.3; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.4; 2.1.15.3.1; 2.1.15.3.3.3; 2.3.4.6.2; 2.4.6.4.4 (S)

LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 11 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Reginos Pocienės,

sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,nuteistajam A. M.,jo gynėjui advokatui Viktorui Onačko,ekspertui Ovidijui Petkeliui,specialistui Pauliui Petreikiui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. gynėjo advokato Viktoro Onačko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, perkvalifikavus iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktų, ir nuteistas laisvės atėmimu 14 (keturiolikai) metų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirtą bausmę subendrinus su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 10 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė A. M. paskirta 14 (keturiolika) metų 3 (trys) mėnesiai laisvės atėmimo.

Nukentėjusiojo R. P. civilinio ieškinio atsisakymas dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo priimtas ir procesas šioje dalyje nutrauktas, civilinis ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

A. M. pagal BK 149 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. M. nuteistas už tai, kad nužudė savo šeimos narį – sugyventinę A. P. tokiomis aplinkybėmis: laikotarpyje nuo 2019 m. gegužės 30 d. 20 val. iki birželio 2 d. 3.15 val., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia sudavė A. P. rankomis nenustatytą skaičių smūgių, bet ne mažiau kaip šešis smūgius į galvą, rankas, pečius, krūtinę, juosmenį, kojas, tuo padarydamas nukentėjusiajai galvos sumušimą su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu abipus, pasireiškusiu poodine kraujosruva dešinio žando srityje, gleivinės nubrozdinimu apatinės lūpos gleivinės dešinėje, kraujosruva viršutinės lūpos gleivinės dešinėje, poodine kraujosruva kaktos dešinėje, minkštųjų audinių kraujosruvomis viršugalvio dešinėje, pakaušio dešinėje ir kairėje užausinėje srityje, kraujosruva kairės akies junginėje, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu abipus, galvos smegenų žievės sumušimu, poodines kraujosruvas dešinės akies vokų išoriniame kampe, poodines kraujosruvas kairio žasto priekiniame ir išoriniame paviršiuose, poodines kraujosruvas abiejų pečių, abiejų žastų, abiejų dilbių, kairės krūties, juosmens dešinio šoninio paviršiaus, abiejų šlaunų, kairio kelio sąnario ir abiejų blauzdų srityse, dėl to ji patyrė galvos sužalojimą, tai komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, ūminiu centrinės kilmės širdies veiklos ir kvėpavimo funkcijos sutrikimu, nuo ko A. P. mirė.

2. A. M. buvo kaltinamas tuo, kad išžagino sugyventinę A. P., t. y. laikotarpyje nuo 2019 m. gegužės 30 d. 20 val. iki birželio 2 d. 3.15 val., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą ne mažiau du kartus santykiauti su savo sugyventine A. P. natūraliu būdu ir šiai atsisakydavus, per nurodytą laikotarpį, panaudodamas fizinį smurtą, tokiu būdu palauždavęs A. P. pasipriešinimą, ją ne mažiau kaip du kartus išžagino. Apygardos teismas A. M. dėl šio kaltinimo išteisino, konstatavęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka neapskųsta.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniame skunde nuteistojo A. M. gynėjas prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio dalį, kuria A. M. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

3.1. Teismas skundžiamu nuosprendžiu išteisindamas A. M. iš kaltinimo dėl itin žiauraus A. P. nužudymo ir jos išžaginimo, labai išsamiai ir teisingai aptarė ir taikė in dubio pro reo principą, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, aiškinamos atsakomybėn traukiamo asmens naudai, tačiau to nepadarė priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl nužudymo, jį pagrindė vien prasimanymais apie, neva, buvusias ar nustatytas aplinkybes, patvirtinančias A. M. kaltę.

3.2. Atlikus A. P. lavono tyrimą buvo nustatyta, kad jos mirtis įvyko dėl kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu prieš 2–4 paras iki mirties, dėl vieno iš 5-6 galvos trauminių poveikių, pusė kurių būdingi galvos traumavimui griūnant ant kieto paviršiaus, kita pusė labiau būdinga smūgių sudavimui. A. M. buvo pareikštas įtarimas ir jis buvo kaltinamas ne tik dėl šių galvos traumų padarymo suduodant smūgius, bet ir dėl visų kitų kūno sužalojimų, aptiktų ant A. P. kūno. Dar ikiteisminio tyrimo metu gynyba iškėlė klausimą, kad nėra mokslinės galimybės patikimai nustatyti, nuo kurios konkrečiai ir kokios galvos traumos išsiliejo kraujas, t. y. ar dėl tos, kuri būdinga griuvimui, ar dėl tos, kuri turi smūgio sudavimo požymių. Dėl to tyrėja apklausė teismo medicinos specialistą O. Petkelį, atlikusį A. P. lavono tyrimą, užduodant konkretų klausimą, ar mirtį sukėlusi galvos trauma galėjo atsirasti jai nugriuvus. Tačiau protokole eksperto atsakymo į šį klausimą nėra, nors neabejotina, kad atsakymas turėjo būti ir buvo teigiamas, ką jis išsamiai paaiškino apklausiamas teisme. Teisminio bylos nagrinėjimo metu gynyba pateikė į bylą teismo medicinos eksperto P. Petreikio konsultacinę išvadą, kurioje jis vienareikšmiai nurodė, kad medicinos specialiosios žinios neleidžia identifikuoti, nuo kurio konkrečiai galvos sumušimo atsirado kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu. Pažymėtina, kad teismo medicinos ekspertas P. Petreikis turi medicinos mokslų daktaro laipsnį ir jo disertacijos tema buvo „Mirtinų galvos smegenų traumų (griūvant ir krintant) klinikiniai ir teismo medicininiai ypatumai“. Be to, jis išleido daug mokslinių publikacijų šia tema (http://www.unge.lt/teismo-medicinos-ekspertas-paulius-petreikis/). Taigi abejoti šio specialisto žiniomis nėra pagrindo. Tačiau teismas šio specialisto išvados nuosprendyje net nepaminėjo ir pats „identifikavo“ galvos traumą, kuri sukėlė kraujo išsiliejimą , o po to ir A. P. mirtį, tuo visiškai paneigdamas tiek eksperto P. Petreikio, tiek eksperto O. Petkelio išvadas apie negalimumą nustatyti, nuo kurios galvos traumos — gavus griūvant ar dėl suduoto smūgio – išsiliejo kraujas, komplikavęsis mirtimi.

3.3. Teismas, nuosprendyje motyvuodamas A. M. kaltę dėl traumos, sukėlusios A. P. mirtį, be kita ko, nurodė, kad „mirties dieną A. P. girtavo, jos kraujyje nustatytas didelis alkoholio kiekis, atitinkantis sunkų girtumo laipsnį, todėl nėra pagrindo atmesti galimybės, kad tokios būklės kaltinime nurodytu laikotarpiu galėjo griuvinėti ir dalį sužalojimų patirti pati, tačiau, kaip minėta, A. P. mirtį lėmę sužalojimai galvoje nėra būdingi griuvimui, o kraujagyslės gali trūkti tiek vienoje, tiek kitoje pusėje. Pagal specialistų paaiškinimus, kraujagyslės plyšta, nes kaukolės kaulinė dalis šiek tiek atsilieka nuo galvos smegenų. Sukamąjį judesį A. P. galėjo patirti dėl stipraus smūgio.“ Šioje nuosprendžio ištraukoje slypi didžiausias paslaptis, nes apeliacinio skundo autoriui taip ir nepavyko nuosprendyje rasti paminėjimo, kad A. P. mirtį lėmę sužalojimai galvoje nėra būdingi griuvimui. Tačiau svarbiausia, kad teismas tokios savo išvados pagrindimui iškraipė eksperto O. Petkelio parodymų esmę. Nuosprendžio 29 puslapyje pateikiami eksperto O. Petkelio parodymai teisme ir atsakymai į klausimus. Atsakant į vieną iš klausimų dėl galimo kraujo išsiliejimo dėl galvos staigios rotacijos suduodant smūgį, ekspertas paaiškino tokio galimo atvejo mechanizmą taip: dėl smūgio galva staigiai sujuda, o smegenys galvoje tuo metu atsilieka. Tuomet jos juda į vieną pusę, o galva į kitą, kraujagyslės persitempia ir plyšta. Todėl kraujo išsiliejimas gali įvykti nuo bet kurio smūgio į galvą. Taigi ekspertas pateikė teorinį atsakymą į teorinį klausimą, tačiau jo teorinis paaiškinimas apie galimas kraujo išsiliejimo priežastis ir mechanizmą, nedarant net prielaidos, kad pavyzdžiui, smūgiams būdingos A. P. galvos traumos labiau tikėtinos kaip sukėlusios kraujo išsiliejimą, teismo savavališkai be jokio pagrindo iškreipiamas būtent tokia linkme (nuosprendžio 30 puslapis).

3.4. Po teismo (bet ne ekspertų) padarytos medicininės išvados, kad A. P. galvoje kraujas išsiliejo būtent dėl smūgiams būdingų galvos sužalojimų (ko nedrįso padaryti net prielaidos lygyje du tarpusavyje nesusiję teismo medikai, kurių išvados šioje byloje pilnai sutampa), nuosprendyje seka daug vienų kitiems prieštaraujančių aplinkybių apibūdinimų ir išvadų, pateikiant tai kaip apkaltinamojo nuosprendžio motyvus, patvirtinančius A. M. kaltę. Aptariant kraujo išsiliejimą lėmusią galvos traumą, nuosprendyje nurodoma: „Įvertinęs aptartų įrodymų visumą, teismas daro išvadą, kad būtent A. M. nustatytu laiku ir aplinkybėmis padarė A. P. kaltinime nurodytą galvos sužalojimą, nuo kurio ji mirė. Kaltinamojo kaltės nepaneigia baudžiamojoje byloje esantys duomenys, jog A. P. piktnaudžiavo alkoholiu, taip pat būdama neblaivi, griuvinėdavo. Išnagrinėjus bylą, nenustatyta, kad laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 30 d. 20 val. iki birželio 2 d. 3.15 val. A. P. būtų pati patyrusi galvos sužalojimą, kuris komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, ūminiu centrinės kilmės širdies veiklos ir kvėpavimo funkcijos sutrikimu, nuo kurio ji mirė.“ Tačiau vėliau teismas konstatuoja, kad „Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl specialisto išvados ir teismo medicinos eksperto paaiškinimų dėl A. P. mirties aplinkybių. Akivaizdu, jog A. P. mirtį nulėmė ne vien tik išgertas alkoholis ir sužalojimai, nukentėjusiosios patirti jai nugriūvant.“, o pirmiau, nuosprendyje perteikiant eksperto O. Petkelio parodymus teisme, nurodoma „Teisiamojo posėdžio metu apklaustas ekspertas O. Petkelis patvirtino duotą išvadą ir papildomai paaiškino, kad galvos sužalojimai padaryti mažiausiai 5-6 trauminiais poveikiais į galvos sritį. Kai kurie sužalojimai, t. y. poodinė kraujosruva pakaušyje dešinėje arba minkštų audinių kraujosruva viršugalvio dešinėje labiau būdingi griuvimui, bet kraujosruvos su nubrozdinimais lūpose, dešinio žando srityje, kairės akies junginėje esanti kraujosruva labiau būdingi sudavimui. Negali atsakyti, ar suduodant smūgius buvo padaryti tie sužalojimai, kurie komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu ir buvo mirties priežastimi. Sužalojimai ir kraujo išsiliejimas yra labai panašaus senumo, todėl negali pasakyti, ar ji griuvo ir tada įvyko kraujo išsiliejimas, ar jai buvo suduoti smūgiai į galvos ir veido sritis ir tada įvyko kraujo išsiliejimas. Dėl to sužalojimai yra grupuojami į vieną, nes bet kuris iš jų galėjo sukelti kraujo išsiliejimą. Dėl kiekvieno iš tų 5-6 trauminių poveikių galėjo kilti tokios pasekmės.“ Pažymėtina, kad teisme apklaustas ekspertas P. Petreikis, atsakydamas į analogišką klausimą, paaiškino, kad rotacija vyksta iš karto po smūgio ar atsitrenkimo į kietą buką daiktą, ji gali vykti į šonus, tiesiai ir įvairiais kampais, rotacija yra staigus sukamasis judesys; kraujagyslės gali trūkti tiek vienoje, tiek kitoje pusėje; kraujagyslės plyšta, nes kaukolės kaulinė dalis šiek tiek atsilieka nuo galvos smegenų (t. 3, b. l. 133–135). Taigi teisėjų kolegijai nekilo abejonių dėl teismo medicinos ekspertų išvadų ir paaiškinimų, kurie nurodė, kad A. P. galvos traumos padarytos prieš 2–4 paras iki mirties ir jos atsirado ir dėl griuvimo, ir dėl smūgių sudavimo, ir kiekviena iš jų galėjo sukelti kraujo išsiliejimą su mirtina komplikacija. Tačiau, siekiant nuteisti A. M. dėl nužudymo, griebiamasi pseudologinių spekuliacijų, neva, jeigu ekspertai negali vienareikšmiai patvirtinti, kad kraujo išsiliejimą sukėlė galvos trauma, gauta dėl griuvimo, reiškia atsiranda galimybė padaryti išvadą, kad tokią pasekmę sukėlė trauma, gauta dėl smūgio, o kad smūgiavo A. M., jokių abejonių teismui nekyla. Kita vertus, kaip matyti iš nuosprendžio, kažkokia tikimybė patirti tokią traumą dėl griuvimo, teismo neatmetama, nurodant, jog A. P. mirtį nulėmė ne vien tik išgertas alkoholis ir sužalojimai, nukentėjusiosios patirti jai nugriūvant. Taigi toks savotiškas bylos įrodymų vertinimas. Anot teismo, jeigu specialistams trūksta specialių medicinos mokslo žinių nustatyti kraujo išsiliejimą sukėlusios traumos atsiradimo mechanizmą, tą galima nustatyti pseudologinių spekuliacijų būdu, modifikuojant apkaltinamajam nuosprendžiui nepritampančią specialistų išvadą taip, kad ji taptų bent jau formaliu pagrindu apkaltinamajam nuosprendžiui. Ir tai ne vienintelė šioje byloje teismo padaryta savarankiška specialioji medicininė išvada.

3.5. Nuteistojo A. M. psichinės sveikatos būklė pirmomis ikiteisminio tyrimo dienomis ir tuo metu jo duotų parodymų vertinimas buvo viena esminių ikiteisminio tyrimo ir teismo proceso metu nagrinėtų aplinkybių. Tai nebuvo gynybos dirbtinai sukelta problema, bet tikrųjų įvykių ir A. M. teiktos medicinos pagalbos aptarimo ir vertinimo dalykas. Bylos duomenimis, A. M. paskutinį pusmetį vartojo labai daug alkoholio ir dažnai tai darydavo su A. P.. Vartotą kiekį ir priklausomybę (ypač A. P.) patvirtina fotonuotraukos prie įvykio vietos apžiūros protokolo. Staiga nutraukus alkoholio vartojimą dėl A. M. sulaikymo, jam prasidėjo sunki abstinencija ir atsirado delyro reiškiniai. Areštinėje jo sveikata (tiek fizinė, tiek psichinė) tiek pablogėjo, kad jis iš areštinės greitosios medicinos pagalbos automobiliu buvo pristatytas į Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninę, kur kelias dienas išbuvo komoje. Šioje ligoninėje jis buvo gydomas šešias dienas, kol dingo delyro reiškiniai, po to dar dvi savaites buvo gydomas Laisvės atėmimo įstaigų ligoninės Psichiatrijos skyriuje. Sunkiausios jo sveikatos būklės metu (pirmas tris paras po sulaikymo) su A. M. buvo atliekami įvairūs procesiniai veiksmai, kurių metu duotus parodymus teismas įvertino kaip sąmoningą kaltės pripažinimą, esant šviesaus proto ir suprantant savo veiksmų ir žodžių prasmę. Tai dar vienas teismo atliktas medicininis tyrimas ir padaryta išvada dėl A. M. psichikos būklės. Nors gynyba surinko įrodymus apie A. M. psichikos būklę, šiam būnant areštinėje (nuolatiniai kliedesiai, nesupratimas, kur randasi), Respublikinio priklausomybės ligų centro pažymą apie A. M. psichikos sutrikimus, ir prašė teismo skirti psichiatrinę ekspertizę, nustatant, kokia buvo A. M. psichikos būklė pirmomis dienomis po sulaikymo, teismas šio prašymo netenkino, nors teisme apklausta ekspertė A. S., be kita ko, paaiškino, kad išvadą dėl nebūtinos teismo psichiatrinės ekspertizės skyrimo A. M. davė vertindama jo sveikatos būklę pagal medicininius dokumentus po jo gydymo Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninėje, o kokia buvo jo būsena iki pristatant į ligoninę, reikia tirti atskirai, gebėjimas suvokti savo veiksmų esmę ir asmens įtaigumas vertinami konkrečios, juridiškai reikšmingos situacijos metu. Vien šios ekspertės paaiškinimai teismui buvo pakankamas pagrindas skirti ekspertizę, nes nuo birželio 2 d., kai įvyko A. P. mirtis, iki pirmosios A. M. apklausos birželio 5 d. bei menamo tos pačios dienos paaiškinimo-prisipažinimo buvo praėjęs būtent toks laiko tarpas, kurį ekspertė įvardijo kaip delyro pasireiškimo pradžią (3–4 paros po alkoholio vartojimo nutraukimo) (į policiją A. M. atvyko blaivus). Tačiau teismas, atsisakęs net ir apklausti kartu su A. M. vienoje kameroje buvusius asmenis dėl jo tuometinės būsenos, vėl pats ėmėsi specialių medicininių žinių reikalaujančio tyrimo ir vertinimo, pagal A. M. apklausos protokolus konstatuodamas, kad pastarasis parodymus davė savanoriškai, suvokdamas jų esmę, o delyro reiškiniai išsivystė vėliau ir reikšmės jo parodymų vertinimui neturi. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta, nes pagal teismo psichiatrės paaiškinimus A. M. būtent birželio 5 d. prasidėjo delyro reiškiniai ir psichozė. Be to, A. M. apklausose nedalyvavo gynėjas. Kaip matyti iš byloje esančio advokato S. Nalivaikos orderio, pastarasis apklausoje dalyvavo kaip nuteistojo atstovas, bet ne gynėjas, tai visiškai skirtinga advokato procesinė padėtis. Tyrėjos K. M. teiginiai dėl geros A. M. psichikos būklės jo apklausų metu yra niekiniai, nes pati tyrėja teisme pripažino, kad ji nežino, kas yra abstinencija ir delyro sindromas, taigi neturi net pamatinių psichiatrijos žinių. Aplinkybė, kad teismo posėdyje dėl suėmimo skyrimo niekam nekilo abejonių dėl A. M. psichikos būklės, nereiškia, kad jo būsena buvo tinkamai įvertinta. Galimai prokurorė bei ikiteisminio tyrimo teisėjas taip pat neturėjo pakankamų žinių apie abstinenciją ir delyrą. Tačiau bent jau keli užprotokoluoti A. M. pasisakymai kad jis sutinka sėdėti šešis metus, o jeigu „neina susitarti, tai ką aš padarysiu dėl tų trijų mėnesių“, akivaizdžiai iliustruoja, kad jis nesuprato vykusio posėdžio esmės ir savo teisinės situacijos, nes „tarėsi“ su teisėju, kiek jis sutiktų „sėdėti“. Nereikšmingi šioje situacijoje teismo argumentai, kad A. M., duodamas parodymus, nurodė faktines aplinkybes, apie kurias nei tyrėjai, nei prokurorė negalėjo žinoti, ir kurias vėliau patvirtinto nukentėjusysis ir liudytojai. Visų pirma, teismas neįvardijo, kokias reikšmingas faktines aplinkybes nurodė A. M.. Be to, duomenų apie save (kur gyvena, profesija, uždarbis ir kt.) pateikimas niekaip neeliminuoja abejonių dėl buvusios ligotos psichikos būsenos.

3.6. Taip pat svarbi aplinkybė, kada A. M. ir A. P. susitiko prieš jos mirtį. Šios aplinkybės svarbą patvirtina eksperto išvados, kad galvos trauma, sukėlusi kraujo išsiliejimą, padaryta prieš 2–4 paras iki mirties. t. y. ne vėliau kaip nuo 2019 m. gegužės 30 d. Būtent todėl tiek ikiteisminis tyrimas, tiek teismas siekė ir siekia „įterpti“ A. M. į šį laikotarpį. Tačiau bylos duomenimis neįrodyta, kad A. M. į A. P. namus atėjo 2019 m. gegužės 30 d. Pats teismas, pripažinęs, kad A. M. parodymai, duoti 2019 m. birželio 5–6 dienomis, yra patikimi, ignoruoja pastarojo nurodytas aplinkybes, paneigiančias kaltinimą. 2019 m. birželio 5 d. pranešime apie įtarimą nurodyta, kad A. M. laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 30 d. iki birželio 2 d., nenustatytu laiku, sudavė A. P. smūgius į galvą, dėl ko įvyko kraujo išsiliejimas ir ji mirė (t. 1, b. l. 122). Apklausoje situacija detalizuota, nurodant, kad 2019 m. balandžio 30 d. (ne gegužės 30 d.) A. M. su A. P. išgėrinėjo, nuėjo miegoti, ji nesutiko santykiauti, dėl ko jis ranka trenkė jai į veidą ir ji sutiko pasimylėti. Toliau iki birželio 1 d. nesipyko. Birželio 1 d. vėl gėrė, gulė vakare į lovą, vėl dėl to paties apsipyko ir jis sudavė „apie daug kartų“ , kol ji nustojo kvėpuoti (t. l, b. l. 123–124). Taigi, pasak pirmojo įtarimo ir A. M. apklausos, kuriuos kaltinimas ir teismas įvertino kaip patikimus ir atitinkančius tikrovę, per laikotarpį nuo balandžio 30 d. iki birželio 1 d. konfliktų nebuvo, tai įvyko tik birželio 1 d. vakare. A. P. mirė birželio 2 d., apie 3 val. nakties. Ekspertų teigimu, kraujo išsiliejimas įvyko 2–4 paros iki mirties, tad birželio 1 d. konflikto, aprašyto įtarime, metu negalėjo atsirasti trauma, sukėlusi kraujo išsiliejimą, o gegužės mėnesį jokių konfliktų nebuvo. A. M. parodymai teisme 2019 m. birželio 6 d. skiriant suėmimą yra identiški ir teismo posėdžio protokole užfiksuoti taip: „tik trinktelėjau per galvą. Pykomės vakare, apie 21 val., o mirė naktį...“ (t 1, b. l. 134). Taigi vėl patvirtinama, kad konfliktas, jeigu toks ir buvo, vyko birželio 1 d. vakare, t. y. vos kelios valandos iki A. P. mirties, ir jokie tuo metu galimai buvę galvos sumušimai negalėjo būti mirties priežastimi, nes ekspertai kraujo išsiliejimo laiką nurodo 2–4 paros iki mirties. Todėl aptarti A. M. parodymai, kuriuos teismas laiko patikimais, duotais jam esant adekvačiu, eliminuoja kaltinimo pagrindimą A. P. galvos sumušimais, atsiradusiais prie 2–4 paras iki mirties. A. M. apklausos protokoluose duomenų, kad jis 2019 m. gegužės 30 d. buvo A. P. bute ir vartojo prieš ją smurtą, nėra. Priešingai, jo parodymai tokią situaciją paneigia.

3.7. Teismas 2019 m. birželio 5 d. A. M. vardu rašytą paaiškinimą įvertino kaip nuteistojo prisipažinimą įvykdžius nusikalstamą veiką, nes jame jo apkaltinimui tinkama data, t. y. 2019 m. gegužės 30 d., kai jis, neva, atėjo į A. P. butą. Tuo tarpu pats A. M. teismui nurodė, kad visiškai neprisimena, kad būtų rašęs tokį „paaiškinimą“. Atskiros teksto raidės panašios į jo rašyseną, todėl jis neatmeta galimybės, kad galėjo parašyti, tačiau kada ir kaip tai vyko, jis neprisimena, be to, tekste nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės. Be to, A. M. pateikė analogiško teksto versiją, parašytą šiuo metu, iš kurio matyti, kad tai iš esmės visiškai skirtingos rašysenos. Kilus klausimų dėl šio „paaiškinimo“ atsiradimo byloje, teisme buvo apklausta tyrėja K. M., kurios parodymus galima įvertinti kaip nekompetencijos ir melo apraišką. Jau minėta, kad pastaroji neturi elementarių jos profesijai reikalingų psichiatrijos žinių, tačiau atsakydama į klausimą, kodėl A. M. „paaiškinimo“ įtraukimas į bylos dokumentus neįformintas veiksmu, numatytu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 98 straipsnyje, t. y. nesurašytas protokolas apie asmens savanorišką dokumento pateikimą, pademonstravo, kad neturi ir elementarių profesinių žinių. Be to, tyrėjos teiginys, kad nuteistąjį A. M. ji pirmą kartą pamatė areštinėje per apklausą 2019 m. birželio 5 d., yra netiesa, nes ji 2019 m. birželio 4 d. atliko procesinį veiksmą sulaikant A. M. (nutarime dėl sulaikymo bei sulaikymo protokole jos parašai). Tyrėjos paaiškinimai dėl A. M. „prisipažinimo“ gavimo taip pat yra neabejotinas melas, tačiau vertinant jos paaiškinimus formaliai taip, kaip jie pateikiami, darytina tik viena išvada, kad Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate neveikia jokie įstatymai. Su sulaikytais ir įtariamais asmenimis bendrauja bet koks policijos pareigūnas kada tik panorėjęs ir atlieka savo nuožiūra procesinius veiksmus, visiškai nesilaikant baudžiamojo proceso normų. O po to nežinia kokiu būdu (mėlynės po A. M. akimi, atsiradusios jo buvimo policijoje metu, tyrėja neneigia, bet nežino, kaip ji atsirado) iš suimtojo išgautas „prisipažinimas“ atsiduria bylos medžiagoje tyrėjai nežinomomis aplinkybėmis ir tampa kaltės įrodymu Nr. 1, kuriuo vadovaujasi ir prokuroras, ir teismas. Teisminio proceso metu gynyba išsakė visus šiuos argumentus, dėl kurių A. M. „prisipažinimas“ negali būti pripažintas įrodymu (jis išgautas prievarta, jo teksto išpildymas rodo jį rašiusio asmens sunkią kūno koordinaciją, o taip būna sunkios abstinencijos metu, jis neatitinka procesinių reikalavimų, kad būtų vertinamas kaip rašytinis įrodymas, pateiktas paties asmens BPK 98 straipsnio tvarka), tačiau teismo nuosprendyje visos šios aplinkybės nutylėtos, tuo pačiu akceptuojant itin šiurkščius baudžiamojo proceso pažeidimus ikiteisminio tyrimo metu, ir būtent tokiu „prisipažinimu“ grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis.

3.8. Nuteistasis A. M., jau būdamas pasveikęs nuo abstinencijos ir ją lydėjusių psichikos sutrikimų, 2019 m. spalio 8 d. davė parodymus, kad pas A. P. į namus atėjo 2019 m. gegužės 31 d. vakare. Tuo tarpu išvada, kad A. M. buvo A. P. bute ir 2019 m. gegužės 30 d., padaryta vien tuo pagrindu, kad tą dieną jo telefonas buvo fiksuotas vienoje iš celių, dengiančių A. P. namo teritoriją, nors tokie duomenys nėra neabejotinas įrodymas apie nuteistojo buvimą A. P. bute. Teisme gautas mobiliojo ryšio operatoriaus raštas patvirtina, kad A. M. telefono fiksavimas stočių/celių, esančių (duomenys neskelbtini) g., nereiškia, kad jis ir buvo (duomenys neskelbtini) gatvėje ar, juolab, A. P. bute (duomenys neskelbtini) gatvėje. Pagal operatoriaus paaiškinimą, tuo metu A. M. galėjo būti Titnago, Elektrinės, Kirtimų gatvėse ar Laisvės prospekte, t. y. net už kelių kilometrų nuo A. P. namo. Teisme A. M. paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) turėjo daug pažįstamų asmenų, pažintis su kuriais buvo pagrįsta bendru potraukiu alkoholinių gėrimų vartojimui, todėl jis dažnai nakvodavo pas šiuos asmenis arba A. P. kitame bute, taip pat esančiame (duomenys neskelbtini) mikrorajone, kurį remontavo jos užsakymu ir nuo kurio turėjo raktus. Šiuos A. M. parodymus paneigiančių įrodymų byloje nėra.

3.9. Be to, svarbu tai, kad prokurorė prašė ir A. P. telefono išklotinės. Teismas leido ją gauti, tačiau byloje jos nėra, o tyrėjos parodymai dėl šios aplinkybes taip pat yra absurdiški, bylojantys apie siekimą taip sufabrikuoti bylos įrodymus, kad neliktų duomenų, eliminuojančių A. M. kaltę, ar bent jau keliančių pagrįstas abejones. Iš pradžių tyrėja teigė, kad nežino, ar A. P. telefono išklotinė buvo gauta, po to aiškino, kad ją galimai analizavo žvalgybos darbuotojai, dar vėliau – kad išanalizavus A. M. telefoną, analizuoti A. P. telefono skambučius neliko prasmės, o galiausiai nurodė, kad tai ji nusprendė, jog atlikti tokią analizę netikslinga. Esant byloje pakankamai duomenų apie ikiteisminio tyrimo šališkumą ir neteisėtus tyrėjos veiksmus, o taip pat duomenis apie A. P. gyvenseną, yra pagrindas teigti, kad pastarosios telefono skambučių išklotinė sąmoningai nuslėpta, nes iš jos duomenų matėsi, kad ji 2019 m. gegužės 30 d. iš viso nebuvo namuose arba į jos telefoną buvo daug skambučių, kuriuos reikėjo identifikuoti, tikrinti skambinusių asmenų galimą ryšį su A. P. sumušimu. Nuteistojo A. M., liudytojų V. K., A. G., D. R. parodymai patvirtina, kad A. P. iki pat mirties turėjo nuolatinių ir artimų bei konfliktiškų santykių su kitais vyrais, kurių A. M. net nepažinojo. Turint duomenis apie kitus su A. P. bendravusius ir jos namuose buvusius vyras, siekiant objektyvaus tyrimo, neabejotinai buvo reikalingas šių asmenų identifikavimas ir jų sąsajų su A. P. mirtimi patikrinimas. Tačiau tam reikalingos papildomos pastangos, o A. M. kaip niekas kitas tiko kaltininko vaidmeniui. Tad, nors jau ikiteisminio tyrimo pradžioje buvo žinoma apie A. P. tokius pat ryšius ir santykius su kitais vyrais tuo pačiu metu, kaip ir su A. M., tyrimas sąmoningai buvo nukreiptas tik prieš A. M., net nebandant imituoti tyrimo visapusiškumą ir objektyvumą.

3.10. Teismas pripažino, kad A. M. ir A. P. siejo šeiminiai santykiai, tačiau bylos duomenys tokio tamprumo santykių tarp šių asmenų taip pat nepatvirtina. Teismas šiuo aspektu rėmėsi liudytojos A. J. R. parodymais, kad A. M. gyveno pas A. P., koridoriuje stovėjo ne viena pora jo batų, kabėjo striukės. Tačiau ši liudytoja tiksliai nurodė 43-ią batų dydį, tuo tarpu A. M. avi 47-to dydžio batus ir toks skirtumas yra akivaizdžiai pastebimas. Gynyba prašė įpareigoti prokurorę atlikti procesinį veiksmą, fiksuojant A. M. avalynės dydį, tačiau teismas atsisakė tai padaryti dėl įrodinėjimo nereikalaujančios aplinkybės, kurią teisme patvirtino pats A. M.. Tačiau nuosprendyje teismas šią aplinkybę nutylėjo ir nesąžiningai rėmėsi minėtos liudytojos parodymais dėl jos neva matytos A. M. avalynės A. P. bute. Teismas taip pat rėmėsi liudytojo V. K. parodymais, kad kiekvieną dieną jis matydavo A. M. einantį iš A. P. į parduotuvę, pastarasis dažniausiai vedžiodavo ir A. P. šuniuką. Tačiau, atsakydamas į gynybos klausimus, šis liudytojas patikslino, kad vis tik ne kasdien visą dieną išsėdėdavo prie savo buto lango, dėl to negali tvirtinti, kad A. M. ateidavo kasdien. Nepaisant to, tokie šių liudytojų parodymai, taip pat A. P. giminaičių parodymai, kad pastaroji su A. M. buvo pažįstama nuo 2018 metų gegužės ir per šį laikotarpį jie matydavo jį girtaujant A. P. bute bei žinojo liekant jį ten nakvoti, teismui buvo pakankami konstatuoti itin subtilius žmonių santykius – gyvenimą viena šeima nesusituokus. Tokių santykių teisiniai kvalifikuojantys požymiai aptarti ir įstatyme, ir teismų praktikoje (pvz., Teismų praktikos smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose apžvalga, išvadų 3.1.2. punktas). Jie tikrai neatitinka tų, kurie nurodyti skundžiamame nuosprendyje. Tik gyvenimas kartu, lydimas nuolatinių išgertuvių, nesant kitų aplinkybių, neabejotinai patvirtinančių asmenų tarpusavio santykių turinį, būdingą šeimai, nerodo šeimos (atitinkančios partnerystės formą) santykių susiformavimo. Partnerystės santykiai preziumuoja asmenų tarpusavio atsakomybės supratimą, savanoriškus abipusius įsipareigojimus, emocinį prieraišumą ir panašius tarpusavio ryšius (pagarbą, pagalbą, supratimą ir kt.), kaltininko požiūrį į kartu su juo gyvenantį asmenį ir pan. Teismas, pripažindamas A. M. ir A. P. santykius atitinkančiais šiuos požymius, tuo pačiu nuosprendyje akcentuoja, kad A. M. nuolat smurtavo prieš A. P., tuo neabejotinai rodydamas jai nepagarbą ir bet kokio teigiamo emocinio prieraišumo nebuvimą. A. M. teisme parodė, kad jį su A. P. siejo bendras polinkis į alkoholio vartojimą, lytiniai santykiai bei patogumas, nes A. P. turėjo savo butą ir pinigų girtavimui. Liudytojas V. K. šiuos A. M. parodymus patvirtino, nurodydamas, jog dažnai matydavo A. M., einantį pas A. P. su alkoholiniais gėrimais, abudu girtus, kai kada matydavo A. M. išvedant pasivaikščioti A. P. šunį. Teismas tai laiko pakankamais savanoriškai prisiimtais abipusiais įsipareigojimais, atitinkančiais šeimos narių, partnerystės santykius, tačiau, kaip matyti iš bylos, tokių abipusių „įsipareigojimų“ A. P. turėjo su daugeliu vyrų. Šiuo atveju nelaikytinas priimtinu ir teismo motyvas dėl A. M. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 10 d. nuosprendžiu nustatyto įpareigojimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nustatytu laiku neišeiti iš namų, adresu (duomenys neskelbtini), nes teismas toje byloje nenustatinėjo tikrosios A. M. gyvenamosios vietos ir skiriamus įpareigojimus suformulavo pagal nusikalstamos veikos padarymo vietą ir buto, iš kurio išėjo A. M., adresą. Be to, teismas minėtame nuosprendyje padarė teisinę klaidą, nes negalėjo įpareigoti A. M. gyventi pašaliniams asmenims priklausančiame bute be jų sutikimo. Šis butas iki A. P. mirties buvo bendroji jungtinė sutuoktinių A. P. ir R. P. nuosavybė, o nė vienas jų tokio sutikimo teismui nedavė.

3.11. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad A. P. mirė dėl kraujo išsiliejimo į galvą, sukėlusio mirtį tik galimai po 2–4 parų, kyla klausimas, ar A. P. mirtis tokiomis aplinkybėmis gali būti kvalifikuojama kaip nužudymas. Teismo medikai patvirtino, kad tas 2–4 paras A. P. buvo sąmoninga ir veiksni. Kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu nėra trauma, staiga ar neišvengiamai sukelianti mirtį. Specialistas P. Petreikis savo išvadoje nurodė, kad tokioms traumoms taikomas operacinis arba konservatyvusis (medikamentinis) gydymas. Tad žmogus, patyręs galvos traumą, pajutęs po kurio laiko sveikatos pablogėjimą dėl kraujo išsiliejimo, gali ir turi fizinių gebėjimų kreiptis į medikus pagalbos. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad A. P. turėjo specialų vidurinį medicininį išsilavinimą. Neabejotina, kad ji, kaip niekas kitas, galėjo pakankamai anksti diagnozuoti sau sveikatos pablogėjimą ir kreiptis į medikus, tačiau to nepadarė. Be to, kaip patvirtino teismo medikai, kraujo išsiliejimas į smegenis net ir negydomas ne visada sukelia mirtį. Taigi galvos traumavimas su kraujo išsiliejimu negali būti faktiniu pagrindu apkaltinant tokią traumą sukėlusį asmenį nužudymu, ypač jei mirtis įvyko dėl paties nukentėjusiojo asmens didelio neatsargumo ir nerūpestingumo, leidžiant išsivystyti mirtį sukeliančioms pasekmėms. Tokiai išvadai reikšmės turi ir specialistų išvados, kad jie negali nustatyti konkrečios galvos traumos (esant daugetui), sukeliančios kraujo išsiliejimą. Jeigu smūgiai į galvą neabejotinai kiekvieną kartą sukeltų kraujo išsiliejimą sukeliantį mirtį, nebūtų kultivuojama nė viena sporto šaka, susijusi su smūgiavimu priešininkui (klasikinis boksas, kikboksas ir pan.). Tai patvirtina ir eksperto P. Petreikio paaiškinimas teismui, kad niekas nežino, kas įvyks žmogui ranka suduodant smūgį į galvą, gali jokio žymės nelikti, o gali būti ir sužalojimai, nuo kurių gali mirti. Taigi nėra teisinio pagrindo pagal šios bylos aplinkybes teigti, kad smūgiuojant ranka į galvą A. P. (jeigu toks smūgis buvo iš tikrųjų), A. M. numatė, kad nuo tokių jo veiksmų nukentėjusioji gali mirti. Teismas skundžiamame nuosprendyje rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 46 ir nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-472/2005, kuriose nurodomas esminis kriterijus, duodantis pagrindą veiką kvalifikuoti kaip nužudymą, nors mirtis įvyksta vėliau už sužalojimų gavimą, t. y. sužalojimo pavojingumas. Pavojingas gyvybei kūno sužalojimas yra toks sužalojimas, kuris paprastai baigiasi nukentėjusiojo mirtimi. Ekspertas P. Petreikis teismui paaiškino, kad atsiradus juntamiems SDH (kraujosruvos po kietuoju dangalu) simptomams, žmogaus sveikatos būklė leidžia jam pačiam kreiptis į gydymo įstaigų, kol neprarado sąmonės. Stadijoje, kai žmogus pradeda jausti SDH simptomus, hematomos gydymas dažniausiai yra efektyvus ir ne visada neišvengiamas operacinis gydymas, kartais užtenka ir konservatyvaus medikamentinio gydymo. Negydoma SDH gali likti nepastebėta, jei ji nesukelia simptomų ir jos baigtis gera, o ūmių ir masyvių kraujosruvų, sukeliančių galvos suspaudimo simptomus, baigtis dažniausiai mirtina, jei laiku neatliekama operacija. Šiuo atveju ekspertai nekonstatavo, kad A. P. kraujo išsiliejimas į galvą buvo ūmus ir masyvus, tad nėra jokio mokslinio pagrindo kraujo išsiliejimą į galvą bet kuriuo atveju laikyti pavojingu gyvybei. Teisinis tokių aplinkybių vertinimas, kaip žinia, priklauso nuo specialaus medicininio vertinimo.

3.12. Civiliniai ieškiniai šioje byloje taip pat buvo išspręsti šališkai, pažeidžiant įstatymo reikalavimus. Nors teismas nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusysis R. P. ikiteisminio tyrimo metu pareiškė civilinį ieškinį dėl 2 370 Eur turtinės ir 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, tačiau byloje esančiame ieškinio pareiškime prašoma pripažinti civiliniu ieškovu 22 370 Eur sumai, neskirstant šio reikalavimo dalimis į turtinį ir neturtinį. Be to, teismas nuosprendyje konstatavo juridinę reikšmę turinčias aplinkybes, kad ieškovas, nors ir dalimis (kurių nebuvo), pilnai atsisakė ieškinio ir jam buvo išaiškintos teisinės tokio pareiškimo pasekmės. Tačiau nukentėjusiajam baigiamųjų kalbų metu pareiškus, kad jis nesuprato ieškinio atsisakymo pasekmių, teismas nuosprendžio priėmimo stadijoje nutarė atnaujinti ieškinio nagrinėjimą ir priėmė dėl jo procesinius sprendimus. Tai absoliutus nonsensas. Visų pirma, baigiamųjų kalbų stadijoje nepriimami ir nesvarstomi jokie proceso dalyvių prašymai ir pareiškimai dėl tu procesinių veiksmų, kurių atlikimo galimybė pasibaigia naikinamąją sąlyga – įrodymų tyrimo pabaiga. Kaip žinia, civilinį ieškinį galima pareikšti iki įrodymų tyrimo pradžios, o tikslinti iki įrodymų tyrimo pabaigos. Tuo, be kita ko, užtikrinama kaltinamojo teisė į gynybą. Šiuo atveju teismas ėmėsi procesinių prašymų sprendimo jau nuosprendžio priėmimo stadijoje. Jei civilinis ieškovas laiko, kad teismas pažeidė jo procesines teises netinkamai nagrinėdamas ieškinį, jis turi teisę teikti apeliacinį skundą.

3.13. Be to, teismo proceso metu gynyba pareiškė, kad ieškinio pareiškimas neatitinka tokiam procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų, todėl ieškovas turi būti įpareigotas tikslinti ieškinį. Teismas šį prašymą atmetė, pripažindamas ieškinio pareiškimą tinkamu ir leido ieškovui pasisakyti dėl jo. Kadangi ieškovas pilnai atsisakė ieškinio, ši problema atkrito ir iki bylos nagrinėjimo pabaigos apie jokius turtinius reikalavimus kaltinamajam užsimenama nebuvo. Skundžiamame nuosprendyje gi teigiama, kad ieškinio turinys neatitinka įstatymo reikalavimų, todėl jis nebuvo nagrinėjamas iš esmės neturtinės žalos atlyginimo dalyje, o buvo priimtas tik atsisakymas dėl turtinės žalos atlyginimo. Teisiškai nepaaiškinama, kaip gali būti priimamas atsisakymas dėl vieno iš ieškinio reikalavimų, kitą paliekant nenagrinėtą, kai teismas nurodo, kad visas ieškinys neatitina įstatymo reikalavimų.

3.14. Skundžiamas nuosprendis dalyje dėl civilinio ieškinio prieštarauja BPK 282 straipsnio nuostatoms, taip pat BPK 215 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad civilinio ieškinio reikalavimai išsprendžiami priimant apkaltinamąjį nuosprendį, o ne nuosprendžiu patvirtinamas atsisakymas nuo ieškinio. BPK 112 straipsnio 3 dalis suteikia ieškovui teisę atsisakyti pareikšto ieškinio, kol teismas neišėjo į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio. Jokių specialių rašytinių procesinių procedūrų dėl tokio ieškovo pareiškimo ši norma nenustato. Atsisakymas nuo ieškinio fiksuojamas teismo posėdžio protokole ir tai yra pakankamas ir tinkamas ieškovo pareiškimo dėl ieškinio atsisakymo procesinis fiksavimas. Sprendimo atsisakyti pareikšto ieškinio pakeitimo, juolab baigiamųjų kalbų stadijoje, įstatymas nenumato, taip pat nenumato ir galimybės palikti ieškinį nenagrinėtą dėl to, kad ieškovas atsisakė savo prieš tai išreikšto atsisakymo nuo ieškinio. Be viso to, teismo sprendimas dėl civilinio ieškinio šiurkščiai pažeidžia kaltinamojo teisę į gynybą, nes bylos nagrinėjimo metu prieš jį buvo atsisakyta bet kokių turtinių reikalavimų, o teismas tuos reikalavimus vėl atnaujino rašydamas nuosprendį, kai kaltinamasis jau negalėjo pasisakyti dėl tokio procesinio veiksmo, nukreipto prieš jį, ir gintis.

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis A. M. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. M. gynėjo advokato Viktoro Onačko apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

5. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus bei skundžiamame nuosprendyje aptartus įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. M. kaltinime nurodytu laiku suduodamas smūgius rankomis nukentėjusiajai A. P. į galvą ir kitas kūno vietas, padarė jai kaltinime išvardytus sužalojimus, įskaitant galvos sužalojimą, kuris komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, ūminiu centrinės kilmės širdies veiklos ir kvėpavimo funkcijos sutrikimu ir nuo kurio A. P. mirė, ir teisingai šiuos jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą kaip tyčinį savo šeimos nario nužudymą. Nuteistojo A. M. gynėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kaip ir pateikiamas savas byloje surinktų įrodymų vertinimas bei faktinių aplinkybių interpretavimas, šių teismo išvadų nepaneigia ir nesudaro pagrindo naikinti šią skundžiamo nuosprendžio dalį. Tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė nukentėjusiojo R. P. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl nuosprendis šioje dalyje keičiamas BPK 328 straipsnio 4 punkto pagrindu.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte

6. Bylos duomenimis, nuteistasis A. M. teisiamojo posėdžio metu savo kaltę dėl tyčinio A. P. nužudymo neigė. Jis parodė, kad pastarąją pažinojo nuo 2018 metų kovo mėnesio, su ja buvo tiesiog geri draugai, kuriuos siejo tik bendras pomėgis išgerti. Jokių tarpusavio jausmų nebuvo, bendro ūkio nevedė. Pas A. P. nuolat negyveno, tik ateidavo išgerti, pabūdavo kelias dienas, dažniausiai savaitgaliais. Kitu laiku gyveno su savo tėvais arba nakvodavo pas pažįstamus asmenis, su kuriais girtaudavo, (duomenys neskelbtini) mikrorajone. Su A. P. niekada nekonfliktavo ir jos nemušė, įskaitant ir kaltinime nurodytą laikotarpį. Pastaroji turėjo ir kitų vyrų, su kuriais girtaudavo. Ji dažnai nebūdavo namuose, nes išeidavo pas kitus vyrus. A. P. turėjo sveikatos problemų, turbūt dėl nuolatinio girtavimo. Pasigėrusi ji silpnai laikydavosi ant kojų, griuvinėdavo, o kai užeidavo epilepsijos priepuoliai, staiga griūdavo, visiškai savęs nekontroliavo, dėl to ant jos kūno nuolat buvo mėlynės, ypač pastaruoju metu. Dėl byloje nagrinėjamo įvykio A. M. paaiškino, kad pas A. P. į butą atėjo tik 2019 m. gegužės 31 d. Prieš tai kelias dienas ėjo pas nukentėjusiąją, tačiau ji jo neįsileido, neatsiliepė telefonu. A. P. mirties išvakarėse, t. .y 2019 m. birželio 1 d., abu vartojo alkoholį. Kai jau ruošėsi miegoti, apie 22 val., išgirdo vonioje triukšmą. Po to A. P. iš vonios išėjo keturiomis, bet pati atsigulė į lovą. Jis pagalvojo, kad pastaroji vonioje nugriuvo dėl girtumo. Prieš tai tą dieną ji taip pat ne kartą buvo nukritusi ir susimušusi. Prabudęs naktį pastebėjo, kad pastaroji guli visiškai nejudėdama, suprato, kad kažkas nutiko ir tuomet paskambino į Bendrosios pagalbos centrą (t. 3, b. l. 141–145). Tokios pozicijos A. M. laikėsi ir duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, išskyrus 2019 m. birželio 5 d. vykusią pirmąją apklausą įtariamuoju, kurios metu jis parodė, kad su A. P. gyveno šios bute apie pusantrų metų. Jie vienas kitą mylėjo, vedė bendrą ūkį, gerai sutarė, tačiau kai apie 2019 m. sausio 3 d. A. P. pardavė žemę ir gavo daug pinigų, abu pradėjo daug gerti, prasidėjo pykčiai. Konfliktai dažniausiai kildavo dėl to, kad A. P. atsisakydavo su juo pasimylėti. Šios apklausos metu A. M. pripažino smurtavęs A. P. atžvilgiu kelias dienas prieš jos mirtį, t. y. sudavęs eilę smūgių rankomis į veido sritį (dešinę ir kairę veido pusę, kaktą), galvą (t. 1, b. l. 123–124). 2019 m. birželio 6 d. vykusio teismo posėdžio dėl kardomosios priemonės suėmimo skyrimo metu A. M. taip pat pripažino smurtavęs A. P. atžvilgiu, tik tą kartą jau teigė sudavęs jai vieną smūgį į galvą (t. 1, b. l. 133–136). Be to, 2019 m. birželio 5 d. A. M. surašė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad 2019 m. gegužės 30 d. ir birželio 1 d. smurtavo A. P. atžvilgiu, nes pastaroji atsisakė su juo pasimylėti (t. 1, b. l. 114–115).

7. Nors nuteistojo A. M. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad būtent teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti A. M. parodymai yra objektyvūs ir patikimi, tačiau, kaip matyti iš bylos, teisiamojo posėdžio metu nuteistojo A. M. nurodytos aplinkybės, susijusios tiek su jo ir A. P. tarpusavio santykiais, įskaitant fizinį smurtą jos atžvilgiu, tiek ir su byloje nagrinėjamu įvykiu, kitaip nei jo parodymai, duoti pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje, prieštarauja byloje surinktiems, teisiamojo posėdžio metu ištirtiems ir skundžiamame nuosprendyje aptartiems vienas kitą papildantiems įrodymams.

8. Byloje apklaustas nukentėjusysis R. P., liudytojai A. G., A. J. R., D. R., kurie bendravo su A. P., lankėsi jos bute, taip pat kaimynystėje gyvenantis liudytojas V. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nuosekliai parodė, kad maždaug nuo 2018 metų pavasario su A. P. jos bute nuolat gyveno A. M., o apie bendrą pastarųjų gyvenimą paminėti asmenys sprendė ne tik dėl A. P. bute pastebėtų vyriškų batų, kaip kad teigiama apeliaciniame skunde, bet ir todėl, kad pati A. P. buvo jiems apie tai sakiusi. Be to, paskambinus A. P., jos telefonu dažnai atsiliepdavo ne pastaroji, bet A. M., kurį liudytojai paprastai sutikdavo ir apsilankę A. P. bute (nukentėjusiojo R. P. parodymai (t. 3, b. l. 55–57), liudytojo A. G. parodymai (t. 3, b. l. 51–52), liudytojos A. J. R. parodymai (t. 3, b. l. 16–19), liudytojos D. R. parodymai (t. 3, b. l. 14–16). Bylos duomenimis, A. M. kurį laiką net mokėjo mokesčius už A. P. butui teikiamas komunalines paslaugas (nukentėjusiojo R. P. parodymai, t. 3, b. l. 55–57), naudojosi A. P. priklausančiu automobiliu (liudytojos D. R. parodymai (t. 3, b. l. 14–16), liudytojo V. K. parodymai (t. 3, b. l. 19–21), dažnai vedžiojo jos auginamą šunį (liudytojo V. K. parodymai (t. 3, b. l. 19–21). Be to, tvarkydamas butą po A. P. mirties, nukentėjusysis R. P. jame rado A. M. dokumentus, daug jo drabužių, darbo įrankius (nukentėjusiojo R. P. parodymai, t. 3, b. l. 55–57).

9. Iš byloje esančio 2019 m. spalio 29 d. tarnybinio pranešimo, kuriame pateikta A. M. naudojamo telefono abonento numerio išklotinės už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 10 d. iki 2019 m. birželio 6 d. analizė (t. 1, b. l. 91–103), matyti, kad A. M. naudojamas telefono abonento numeris šiuo laikotarpiu dažniausiai, įskaitant nakties metą, buvo fiksuojamas UAB „Tele 2“ bokštų A428, 9C68222, A42E, A427, A423, 9C682020, A424 veikimo teritorijoje, kurioje randasi ir A. P. butas, esantis (duomenys neskelbtini), išskyrus trumpus laiko tarpus, kai A. M. telefono abonento numeris buvo fiksuojamas kitų minėto mobiliojo ryšio operatoriaus bokštų veikimo zonoje – nuo keliolikos minučių iki keleto valandų 2019 m. sausio mėnesį, kelių valandų ir tris kartus kelių parų (nuo 2019 m. vasario 20 d. 20.50 val. iki 2019 m. vasario 23 d. 16.26 val., nuo 2019 m. vasario 27 d. 09.36 val. iki 2019 m. vasario 28 d. 14.32 val. ir nuo 2019 m. vasario 28 d. 19.21 val. iki 2019 m. kovo 2 d. 17.01 val.) 2019 metų vasario mėnesį, valandos ar kelių valandų ir vieną kartą paros (nuo 2019 m. kovo 6 d. 16.25 val. iki 2019 m. kovo 7 d. 13.06 val.) 2019 metų kovo mėnesį (iki kovo 22 d.), taip pat ilgesnį laikotarpį nuo 2019 m. kovo 22 d. 13.22 d. iki 2019 m. balandžio 1 d. 11.36 val. Visą 2019 metų balandžio mėnesį, t. y. nuo balandžio 1 d. 11.36 val. iki balandžio 30 d. 16.20 val., A. M. telefonas buvo išjungtas, tačiau nuo 2019 m. balandžio 30 d. 16.20 val. iki pat 2019 m. birželio 2 d. 05.01 val. jo naudojamo telefono abonento numeris vėl gi dažniausiai, įskaitant nakties metą, fiksuojamas minėtų mobiliojo ryšio operatoriaus bokštų veikimo teritorijoje, kurioje buvo ir A. P. butas, išskyrus nedidelius valandos ar kelių valandų laiko tarpus įvairiomis šio laikotarpio dienomis ir vienos paros laiko tarpą nuo 2019 m. gegužės 11 d. 11.08 val. iki 2019 m. gegužės 12 d. 09.37 val.

10. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teisingai pažymi, kad vien tik A. M. telefono fiksavimas vienoje iš celių, dengiančių A. P. namo teritoriją, negali būti vertinamas kaip neginčijamas įrodymas, patvirtinantis A. M. buvimą konkrečiu laiku būtent A. P. bute. Visgi byloje esantys duomenys apie nuolatinį A. M. naudojamo telefono abonento numerio fiksavimą mobiliojo ryšio operatoriaus bokštų veikimo teritorijoje, kurioje buvo ir A. P. butas, vertinant juos jau pirmiau aptartų nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų apie bendrą A. P. ir A. M. gyvenimą kontekste, leidžia daryti išvadas, kad nuteistojo parodymai teisme, jog aptariamu laikotarpiu jis gyveno kartu su savo tėvais ((duomenys neskelbtini)), o pas A. P. pabūdavo tik po kelias dienas, paprastai savaitgaliais, neatitinka tikrovės, ir kad tikrąsias tarpusavio santykių su A. P. aplinkybes jis nurodė būtent 2019 m. birželio 5 d. vykusios įtariamojo apklausos metu. Nors nuteistasis A. M. teisme, bandydamas paaiškinti jo telefono fiksavimą minėtų mobiliojo ryšio operatoriaus bokštų veikimo teritorijoje, teigė, kad kartais jis nakvodavo pas pažįstamus asmenis (duomenys neskelbtini) mikrorajone, taip pat A. P. nupirktame kitame bute, kurį remontavo, tokie jo parodymai, esant pirmiau aptartiems vienas kitą papildantiems duomenims, nuolatinio A. M. gyvenimo su A. P. pastarosios bute niekaip nepaneigia. Atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad byloje esančiame ir apeliaciniame skunde minimame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 10 d. nuosprendyje, kuriuo A. M. nuteistas už viešosios tvarkos pažeidimą, padarytą daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, užfiksuota, jog pats A. M., duodamas parodymus apie šią veiką, nurodė, kad gyvena ne kur kitur, bet bute, esančiame (duomenys neskelbtini), o nusikalstamą veiką padarė pavargęs dėl kaimyno elgesio nuolat netvarkingai paliekant automobilį (t. 1, b. l. 174–180). Taigi nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad minėtoje byloje A. M. gyvenamosios vietos adresas buvo nustatytas ne pagal faktą, bet pagal nusikalstamos veikos padarymo vietą, juolab, kad kaip jau minėta, viešosios tvarkos pažeidimas buvo padarytas ne A. P. bute, bet gretimo namo kieme. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 10 d. nuosprendžio teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumento dėl minėtame nuosprendyje galimai padarytos teisinės klaidos nenagrinėja ir dėl jo nepasisako.

Žemesnės instancijos teismas

11. Kaip matyti iš nukentėjusiojo R. P., taip pat liudytojų A. G. ir V. K. parodymų, A. P. jiems nėra sakiusi, kad A. M. prieš ją naudoja fizinį smurtą. Kita vertus, nukentėjusiajam R. P. ji minėjo, kad pavartojęs alkoholio A. M. būna agresyvus (t. 3, b. l. 55–57). Tuo tarpu savo pusseserei A. J. R. A. P. pasipasakojo, kad A. M. naudoja prieš ją fizinį smurtą, sakėsi jo bijanti (t. 3, b. l. 16–19), o liudytojai D. R., netikėtai atvykusiai pas A. P. į svečius ir pamačiusiai mėlynes A. P. veide, ir pats A. M. prisipažino šiai sudavęs, nes pastaroji atsisakė su juo pasimylėti (t. 3, b. l. 14–16). Be to, visi šie liudytojai patvirtino bendro A. M. ir A. P. gyvenimo laikotarpiu ne kartą pastarosios veide, kitose kūno vietose matę sumušimus, liudijančius, kad jos atžvilgiu yra naudojamas fizinis smurtas. Netikėti pirmiau aptartais vienas kitą papildančiais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, vienareikšmiai paneigiančiais A. M. teiginius, esą A. P. atžvilgiu jis niekada nėra smurtavęs, nebuvo ir nėra jokio pagrindo. Juolab, kad akivaizdžias smurto žymes A. P. kūne pastebėjo ir 2019 m. kovo 21 d. į iškvietimą (duomenys neskelbtini) dėl jos konflikto su A. M. atvykę policijos pareigūnai (išrašas iš policijos duomenų bazės, t. 2, b. l. 25–26). Be to, A. M. polinkį į fizinį smurtą pavartojus alkoholio patvirtina ir byloje bei Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esantys duomenys apie nevienkartinį jo teistumą už fizinį smurtą savo sutuoktinės J. M. atžvilgiu (t. 1, b. l. 163–170, 171–173).

12. Teisėjų kolegija, įvertinusi jau aptartus nukentėjusiojo R. P., liudytojų A. J. R., D. R., A. G., V. K. parodymus bei A. M. naudojamo telefono abonento numerio išklotinės analizę, o taip pat specialisto išvada konstatuotų A. P. kūne rastų sužalojimų skaičių ir pobūdį, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad A. M. kaltinime nurodytu laiku, t. y. nuo 2019 m. gegužės 30 d. 20 val. iki 2019 m. birželio 2 d. 3.15 val., taip pat buvo tuometinėje savo gyvenamojoje vietoje, t. y. A. P. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kur su šia ne tik girtavo, bet ir naudojo jos atžvilgiu fizinį smurtą bei padarė nustatytus sužalojimus, įskaitant tuos, dėl kurių A. P. mirė, ką iš esmės, kaip jau minėta, jis ir pats patvirtino savo 2019 m. birželio 5 d. rašytiniame paaiškinime, taip pat tą pačią dieną duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui bei 2019 m. birželio 6 d. vykusio teismo posėdžio metu svarstant kardomosios priemonės suėmimo skyrimo klausimą (t. 1, b. l. 114–115, 123–124, 133–136). Nors apeliaciniame skunde gynėjas teisingai pažymi, kad 2019 m. birželio 5 d. įtariamojo A. M. apklausos protokole užfiksuota, jog fizinį smurtą A. M. A. P. atžvilgiu naudojo 2019 m. balandžio 30 d. ir 2019 m. birželio 1 d., tačiau, įvertinus tą pačią dieną A. M. rašytiniame paaiškinime nurodytas aplinkybes apie 2019 m. gegužės 30 d. (ketvirtadienį) ir 2019 m. birželio 1 d. (šeštadienį) prieš A. P. panaudotą fizinį smurtą, taip pat kitus byloje surinktus duomenis, nekyla abejonių, kad šiuo atveju minėtame įtariamojo apklausos protokole, kaip ir 2019 m. birželio 5 d. pranešime apie įtarimą, nurodant nusikalstamos veikos padarymo laiką buvo padarytas rašymo apsirikimas, o nuteistasis A. M. davė parodymus apie 2019 m. gegužės 30 d., o ne 2019 m. balandžio 30 d. įvykusį konfliktą ir jo metu panaudotą fizinį smurtą.

13. Jau minėta, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu A. M., neigdamas savo kaltę dėl jam inkriminuojamo tyčinio A. P. nužudymo, parodė, kad į pastarosios butą jis atvyko tik 2019 m. gegužės 31 d. vakare ir ten buvo iki pat jos mirties, išskyrus trumpus laikotarpius, kai buvo išėjęs pirkti alkoholio. Pasak nuteistojo gynėjo, jau vien ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad A. M. objektyviai negalėjo padaryti A. P. nustatytų ir jos mirtį sukėlusių sužalojimų (pagal specialisto išvadą šie sužalojimai galėjo būti padaryti prieš 2–4 paras iki jos mirties (t. 1., b. l. 44–50), taigi laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 29 d., apie 1–3 val. nakties, iki 2019 m. gegužės 31 d., apie 1–3 val. nakties). Tačiau, kaip matyti iš jau minėtos A. M. naudojamo telefono abonento numerio išklotinės analizės, nuteistojo naudojamo telefono abonento numeris dar laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 26 d. 14.34 val. iki 2019 m. gegužės 29 d. 18.57 val. buvo fiksuojamas jau pirmiau minėtų UAB „Tele 2“ bokštų veikimo teritorijoje, kurioje buvo ir A. P. butas. 2019 m. gegužės 29 d. nuo 18.57 val. iki 23.24 val. jo telefonas buvo išjungtas, o nuo 2019 m. gegužės 29 d. 23.24 val. iki 2019 m. gegužės 30 d. 13.01 val. jo telefonas vėl gi fiksuojamas toje pačioje mobiliojo ryšio operatoriaus bokštų veikimo teritorijoje. 2019 m. gegužės 30 d., laikotarpiu nuo 13.01 val. iki 13.39 val., A. M. telefonas fiksuojamas bokšto, esančio Vilniuje, Savanorių pr. 117/2, veikimo teritorijoje, laikotarpiu nuo 13.39 val. iki 15.21 val. – bokštų, esančių Vilniaus rajone, Savičiūnų k., Nemėžio k., Grigaičių k., Veliučionių k., taip pat Vilniuje, Juodasis kelias 75E, S. Šilingo g. 134, veikimo teritorijoje, o laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 30 d. 15.21 val. iki 2019 m. birželio 1 d. 20.13val. – vėl gi UAB „Tele 2“ bokštų veikimo teritorijoje, kurioje buvo ir A. P. butas (t. 1, b. l. 91–103). Šie užfiksuoti nuolatiniai A. M. naudojamo telefono abonento numerio prisijungimai prie bokštų, kurių veikimo teritorijoje buvo A. P. butas, kaip jau minėta, leidžia daryti išvadą, kad pastarasis A. P. bute buvo ne tik nuo 2019 m. gegužės 31 d. vakaro, bet ir anksčiau, t. y. ir tuo metu, kai pastaroji patyrė galvos sumušimą, dėl kurio vėliau mirė. Vien užfiksuoti keli neatsakyti skambučiai iš A. M. naudojamo telefono abonento numerio į A. P. naudojamo telefono abonento numerį 2019 m. gegužės 31 d. 16:14:11 val. ir 16:15:33 val., kaip ir aplinkybė, kad į bylą nebuvo pateikta A. P. mobiliojo ryšio telefono išklotinė, pirmiau aptartų įrodymų kontekste šios išvados niekaip nepaneigia, juolab, kad toks pats neatsakytas skambutis iš A. M. telefono į A. P. telefoną yra fiksuotas ir 2019 m. birželio 1 d. 19:56:27 val. (t. 2, b. l. 170–173), t. y. tuo metu, kai ir pats A. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino buvęs kartu su nukentėjusiąja jos namuose. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad telefoninis kontaktas su įmone, teikiančia taksi paslaugas, kuriomis A. M. nurodė naudojęsis 2019 m. birželio 1 d. vakare vykdamas pirkti alkoholio, fiksuotas tik 20.13 val., taigi, jau po minėto skambučio į A. P. telefono numerį, kas tik dar kartą patvirtina, kad šio skambučio metu A. M. buvo kartu su A. P.. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis A. M., teisminio bylos nagrinėjimo metu teigdamas, jog pas A. P. į butą atvyko tik 2019 m. gegužės 31 d. vakare, o prieš tai kelias dienas ėjo pas ją, tačiau ši jo į butą neįsileido, iš esmės negalėjo konkretizuoti, kur gi konkrečiai jis buvo tomis dienomis ir kaip galima paaiškinti nuolatinį jo telefono fiksavimą minėtų mobiliojo ryšio operatoriaus bokštų veikimo teritorijoje bylos nagrinėjimui aktualiu laiku. Pagaliau ir skambučių į A. P. telefoną 2019 m. gegužės 29 ir 30 dienomis, kuomet pasak A. M., jis negalėjo su šia susisiekti ir patekti į jo butą, nėra fiksuota (paskutinis skambutis iki minėto 2019 m. gegužės 31 d. 16:14:11 val. skambučio fiskuotas tik 2019 m. gegužės 28 d. 11:12:42 val. (t. 2, b. l. 170–173).

14. Nuteistasis A. M., duodamas parodymus teisme, kėlė versijas, kad A. P. mirtį lėmusį sužalojimą galėjo patirti pati griuvinėdama dėl neblaivumo arba ištikus eiliniam epilepsijos priepuoliui, taip pat ją galėjo sužaloti kiti asmenys. Teisiamojo posėdžio metu jis parodė, kad A. P. jų pažinties laikotarpiu turėjo ir kitų vyrų, su kuriais girtaudavo, ir tuo metu jo į savo butą neįsileisdavo, arba pati išeidavo iš savo namų pas kitus vyrus. Taip galėjo įvykti ir šiai bylai aktualiu laikotarpiui iki 2019 m. gegužės 31 d. vakaro. Pavartojusi alkoholio A. P. silpnai laikydavosi ant kojų, griuvinėdavo, ypač pastaruoju metu, o kai užeidavo epilepsijos priepuoliai, staiga griūdavo, visiškai savęs nekontroliuodavo, dėl to ant jos kūno nuolat būdavo mėlynių (t. 3, b. l. 141–145). Iš tiesų, kaip matyti iš nukentėjusiojo R. P., taip pat liudytojo A. G. parodymų, būdavo atvejų, kad A. P., būdama neblaivi, griuvinėdavo, be to, mėlynės ant jos kūno atsirasdavo ir nuo mažiausio prisilietimo. Kita vertus, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų A. M. aiškinimą apie A. P. ištikdavusius epilepsijos priepuolius, dėl kurių pastaroji krisdama galėjo patirti rimtesnius sužalojimus. Kad A. P. būtų sirgusi epilepsija, nepatvirtino nė vienas iš paminėtų byloje apklaustų su A. P. bendravusių asmenų, toks sveikatos sutrikimas nėra fiksuotas ir A. P. medicinos dokumentuose (t. 2, b. l. 16–17, 19, 20, 22–24, t. 3, b. l. 67, 70, 71). Be to, kitaip nei teigiama apeliaciniame skunde, nė vienas iš byloje apklaustų asmenų nepatvirtino ir nuteistojo A. M. parodymų apie tai, kad A. P. jos bendro gyvenimo su A. M. laikotarpiu būtų susitikinėjusi ar girtavusi su kitais vyriškiais. Juolab, kad pagal bylos duomenis A. P. iš esmės tokios galimybės ir neturėjo, nes, kaip jau minėta, pats A. M. dažniausiai būdavo kartu su ja, o kaip matyti iš liudytojos D. R. parodymų, pastarasis, be kita ko, buvo pavydus ir kontroliavo nukentėjusiąją (t. 3, b. l. 14–16).

15. Atmetami kaip nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas priežastinis ryšys tarp A. M. smurtinių veiksmų A. P. atžvilgiu ir kilusių padarinių, t. y. nukentėjusiosios mirties.

16. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina mirties kilimo sąlyga (be jos ši nebūtų kilusi), ar mirtis buvo dėsningas veikos padarinys. Tais atvejais, kai padariniai nulemti ne vienos, bet kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika, palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-597/2007, 2K-381/2011, 2K-386/2012, 2K-322-511/2016 ir kt.). Jei nukentėjusiojo mirties priežastis yra kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-381/2011, 2K-450/2011, 2K-428/2013, 2K-28-976/2015, 2K-322-511/2016 ir kt.). Teismų praktikoje nužudymo bylose taip pat yra suformuota nuostata, kad tais atvejais, kai tarp suduoto smūgio į galvą ir nukentėjusiojo mirties nėra įsiterpęs joks kitas veiksnys, turintis lemiamos įtakos mirčiai, laikytina, kad priežastinis ryšys egzistuoja. Priežastinis ryšys gali būtų paneigtas nustačius, kad nukentėjusiojo mirtį lėmė ne kaltininko veika, bet kita priežastis, pavyzdžiui, gydymo metu buvo užkrėstas kraujas, per klaidą buvo pavartoti ne tie vaistai, į avariją patekęs greitosios automobilis, kuriuo sužalotas asmuo buvo gabenamas į ligoninę, ir pan. Tais atvejais, kai dėl smūgio į galvą nukentėjusysis griūna ir atsitrenkia galva į grindinį, teismų praktikoje paprastai pripažįstama, kad galvos traumos gavimas yra tarpinė, bet dėsninga grandis tarp smūgio į galvą ir nukentėjusiojo mirties (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-342/2009, 2K-292-489/2015). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra išaiškinęs, kad galva yra gyvybei svarbi ir pažeidžiamiausia žmogaus kūno dalis, todėl normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, iš jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-302/2010, 2K-41-697/2015, 2K-231-303/2018).

17. Iš Vilniaus teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. M 644/2019(01) bei A. P. lavono tyrimą atlikusio ir šią išvadą surašiusio teismo medicinos eksperto O. Petkelio paaiškinimų, duotų ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose, matyti, kad A. P. mirė nuo galvos sumušimo su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu abipus. A. P. lavono tyrimo metu buvo nustatyti tokie sužalojimai: galvos sumušimas su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu abipus, pasireiškęs poodine kraujosruva dešino žando srityje, gleivinės nubrozdinimu apatinės lūpos gleivinės dešinėje, kraujosruva viršutinės lūpos gleivinės dešinėje, poodine kraujosruva kaktos dešinėje, minkštųjų audinių kraujosruvomis viršugalvio dešinėje, pakaušio dešinėje ir kairėje užausinėje srityje, kraujosruva kairės akies junginėje, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu abipus, galvos smegenų sumušimo židiniu dešinio smegenų pusrutulio pakaušinėje skiltyje, padarytas minėtomis galvos ir veido sritimis kontaktuojant su kietais bukais daiktais ir plokštumomis, mažiausiai penkiais – šešiais trauminiais poveikiais, 2–4 parų laikotarpyje iki mirties, ir kvalifikuojamas sunkiu sveikatos sutrikdymu. Taip pat buvo nustatyti kiti sužalojimai, kurie neturėjo įtakos mirčiai, t. y. poodinė kraujosruva dešinės akies vokų išoriniame kampe, poodinės kraujosruvos kairio žasto priekiniame ir išoriniame paviršiuose, padarytos minėtas sritis paveikus kietais bukais daiktais, mažiausiai trimis trauminiais poveikiais, 1 paros laikotarpyje iki mirties, kvalifikuojamos nežymiu sveikatos sutrikdymu, ir poodinės kraujosruvos abiejų pečių, abiejų žastų, abiejų dilbių, kairės krūties, juosmens dešinio šoninio paviršiaus, abiejų šonų, kairio kelio sąnario ir abiejų blauzdų srityse, padarytos minėtas sritis paveikus kietais bukais daiktais, mažiausiai dvidešimčia trauminių poveikių, 2–4 parų laikotarpyje iki mirties, kvalifikuojamos nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 44–50, 52–54, t. 3, b. l. 74–75).

18. Nuteistojo gynėjas, ginčydamas priežastinį ryšį tarp nuteistojo A. M. suduotų smūgių A. P., ir pastarosios mirties, akcentuoja teismo medicinos eksperto O. Petkelio paaiškinimus, kad dalis nustatytų sužalojimų, kvalifikuotų sunkiu sveikatos sutrikdymu, o būtent poodinė kraujosruva kaktos dešinėje, minkštųjų audinių kraujosruvos viršugalvio dešinėje ir pakaušio dešinėje, galėjo būti padaryti ir pačiai nukentėjusiajai griuvinėjant bei minėtomis sritimis atsitrenkiant į kietus bukus daiktus ar plokštumas (t. 1, b. l. 52–54), iš esmės analogiškas specialisto P. Petreikio pateiktas teismo medicinos konsultacinę išvadą ir teismo medicinos papildomą konsultacinę išvadą, kuriose dar papildomai nurodyta, kad sužalojimai lūpų gleivinėse galėjo būti padaryti ir suduodant smūgius, ir susikandžiojant, t. y. galėjo būti epilepsijos priepuolio pasekmė (t. 2, b. l. 159–163, 175–177), o taip pat specialisto P. Petreikio ir teismo medicinos eksperto O. Petkelio paaiškinimus teisme, kad šiuo atveju nėra aišku, kuris konkrečiai išorinis trauminis poveikis sukėlė kraujo išsiliejimą, ir kad kraujo išsiliejimui po kietuoju galvos smegenų dangalu galėjo pakakti bet kurio vieno iš išvardytų A. P. galvos ir veido sužalojimų, bendrai kvalifikuotų sunkiu sveikatos sutrikdymu (t. 3, b. l. 74–75, 133–134). Atsakydama į šiuos apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija, visų pirma, atkreipia gynėjo dėmesį į tai, kad, kaip jau minėta, ir kitaip negu teigiama apeliaciniame skunde, faktiniai bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad bylos nagrinėjimui aktualiu laiku kartu su A. P. buvo ne kas kitas, o būtent pats nuteistasis A. M., kuris kartu su nukentėjusiąja girtavo ir kelias dienas naudojo jos atžvilgiu fizinį smurtą. Be to, kaip jau minėta, byloje nėra duomenų apie A. P. ištikdavusius epilepsijos priepuolius, dėl kurių pastaroji krisdama galėjo patirti sunkesnius sužalojimus. Kad nėra požymių, leidžiančių spręsti apie iki patiriant pavojingą galvos sužalojimą A. P. ištikusį epilepsijos priepuolį, apeliacinės instancijos teisme patvirtino ir teismo medicinos ekspertas O. Petkelis. Pats nuteistasis, duodamas parodymus teisme, taip pat iš esmės nurodė tik vieną konkretų atvejį, kuomet A. P. galėjo patirti rimtesnį sužalojimą, krisdama dėl girtumo, t. y. kad birželio 1 d. vakare ji krito būdama vonioje, tačiau, kaip jau minėta, specialisto išvada nustatyta, kad galvos ir veido sužalojimus, nulėmusius mirtį, A. P. patyrė kur kas anksčiau, t. y. prieš dvi–keturias paras iki mirties. Dar daugiau, kaip matyti iš teismo medicinos eksperto O. Petkelio paaiškinimų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nors vertinant atskirai, tokie sužalojimai kaip poodinė kraujosruva kaktos dešinėje, minkštųjų audinių kraujosruvos viršugalvio dešinėje, pakaušio dešinėje, galėjo būti padaryti ir pačiai nukentėjusiajai griuvinėjant ir atsitrenkiant į kietus bukus daiktus ar plokštumas, o vertinant atskirai poodinė kraujosruva dešinio žando srityje, gleivinės nubrozdinimas apatinės lūpos gleivinės dešinėje, kraujosruva viršutinės lūpos gleivinės dešinėje ir kraujosruva kairės akies junginėje, labiau būdingi juos padarant suduodant smūgius į minėtas sritis kietais bukais daiktais, visgi visi sunkiu sveikatos sutrikdymu kvalifikuoti A. P. galvos ir veido sužalojimai, t. y. ir poodinė kraujosruva dešino žando srityje, gleivinės nubrozdinimas apatinės lūpos gleivinės dešinėje, kraujosruva viršutinės lūpos gleivinės dešinėje, kraujosruva kairės akies junginėje, ir poodinė kraujosruva kaktos dešinėje, minkštųjų audinių kraujosruvos viršugalvio dešinėje, pakaušio dešinėje ir kairėje užausinėje srityje, pagal makroskopinį ir histologinį vaizdą yra panašaus senumo, t. y. padaryti artimu vienas kitam metu, be to, šie sužalojimai lokalizuoti įvairiose galvos ir veido srityse, todėl, vertinant visumoje, mažai tikėtina, kad pastarieji galėjo būti padaryti nukentėjusiajai nugriuvus (t. 1, b. l. 52–54). Apklaustas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, teismo medicinos ekspertas O. Petkelis šiuos savo paaiškinimus palaikė. Papildomai jis paaiškino, kad šiuo atveju kraujo išsiliejimas įvyko dėl kraujagyslių, jungiančių kietąjį dangalą su galvos smegenimis, plyšimo, kurios dažniausiai plyšta dėl rotacinio smegenų judėjimo kaukolės ertmėje, o rotaciniam judesiui labiau būdingas sužeidimas nuo smūgio, o ne nuo griuvimo ir atsitrenkimo į kietą paviršių. Kai smogiama į galvą, ji staigiai sujuda, smegenys galvos ertmėje įgauna rotacinį judesį ir dėl to plyšta kraujagyslės. Kai žmogus griūva ir atsitrenkia į plokštumą, smegenys taip pat juda, bet yra kitoks mechanizmas smegenys juda ta pačia kryptimi, kuria griūva žmogus. Griuvimui labiau būdinga tai, kad lūžta kaukolės kaulai, atsiranda galvos smegenų sumušimo židiniai ir pagal jų išsidėstymą galima numatyti kryptį, kuria galvos dalimi labiau buvo kontaktuojama su paviršiumi. Nors specialistas P. Petreikis savo konsultacinėje išvadoje, kurią patvirtino apklaustas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nurodė, kad šiuo atveju nėra galimybės nustatyti, nuo kurio trauminio poveikio išsiliejo kraujas, nes rotacija gali įvykti ne tik nuo suduotų smūgių, bet ir griūvant, o tas pasakytina ir apie šį atvejį, nes buvo nustatytas galvos smegenų sumušimas pakaušio dešinėje, rodantis galimą griuvimo mechanizmą, tačiau, kaip jau minėta, tokių duomenų, kad nukentėjusioji bylai akutaliu laiku pati būtų taip nugriuvusi, kad patirtų sužalojimą, pavojingą gyvybei, byloje nėra, tuo tarpu ekspertas O. Petkelis apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad sužalojimų išsidėstymas veido srityje rodo, jog A. P. griuvimas galėjo įvykti nuo smūgio į veidą. Taigi, esant tokių aplinkybių visumai, konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. P. galvos ir veido sužalojimai, kvalifikuoti sunkiu sveikatos sutrikdymu, yra būtent A. M. smurtinių veiksmų, t. y. smūgių sudavimo į galvą ir veido sritį, jos atžvilgiu pasekmė, ir kad tarp nustatytų A. M. veiksmų suduodant smūgius A. P. į galvos ir veido sritį ir pastarosios mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ar prieštarauja teismo medicinos eksperto ar specialisto paaiškinimams, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Nors A. P. dėl patirto galvos sumušimo su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu abipus mirė ne iš karto, bet praėjus 2–4 paroms, tačiau, kaip matyti iš pirmiau aptartų specialisto išvadų bei jas surašiusių eksperto ir specialisto paaiškinimų, tarp minėto nukentėjusiosios patirto galvos sumušimo ir kilusių padarinių nebuvo įsiterpęs jos kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos A. P. mirčiai. Vien tai, kad nukentėjusioji po patirtos traumos toliau vartojo alkoholį ir nesikreipė į gydymo įstaigą, kaip ir tai, kad laiku suteikus tinkamą medicinos pagalbą pastaroji galbūt galėjo būti išgelbėta, šiuo atveju nepaneigia priežastinio ryšio tarp nustatytų A. M. veiksmų bei kilusių padarinių ir nešalina jo atsakomybės dėl A. P. gyvybės atėmimo.

19. Nekyla abejonių ir dėl to, kad suduodamas A. P. smūgius į galvos ir veido sritį, A. M. neabejotinai suprato, kad dėl tokių jo veiksmų nukentėjusioji gali patirti sužalojimus, ne tik pavojingus jos sveikatai, bet ir gyvybei, juolab, kad pastarajam neabejotinai buvo žinoma tiek apie 2012 metais pastarosios patirtą insultą (t. 3, b. l. 70), tiek ir apie dar neseniai, jau jiems gyvenant kartu, t. y. 2019 metų sausio mėnesį, patirtus dauginius galvos sužalojimus, dėl kurių A. P. buvo pateikusi į gydymo įstaigą (t. 2, b. l. 23–24). Nesant duomenų, kad smurtaudamas A. M. būtų siekęs A. P. mirties, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nuteistasis veikė netiesiogine tyčia.

20. Baudžiamojo įstatymo taikymo prasme nusikaltimą padariusio asmens šeimos narys yra ir kartu su juo gyvenantis asmuo, su kuriuo jis bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (BK 248 straipsnio 2 dalis). Jau minėta, nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kaip ir A. M. parodymai, duoti teisminio bylos nagrinėjimo metu, kad jis su A. P. negyveno, jokių jausmų vienas kitam nejautė, bendro ūkio nevedė, pas nukentėjusiąją ateidavo tik išgerti, prieštarauja pirmiau aptartiems vienas kitą papildantiems nukentėjusiojo bei liudytojų parodymams, o taip pat ir paties nuteistojo parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, leidžiantiems daryti pagrįstą išvadą apie bendrą A. M. ir nužudytosios A. P. gyvenimą, jų partnerystę, savanoriškus abipusius įsipareigojimus. Gynėjo apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės apie dažną A. M. ir A. P. girtavimą, lydimą fizinio smurto pastarosios atžvilgiu, šiuo atveju leidžia spręsti apie jų abiejų pasirinktą gyvenimo būdą, bet nepaneigia byloje surinktų įrodymų pagrindu teismo padarytos išvados apie jų šeiminius santykius. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto požymis A. M. inkriminuotas nepagrįstai.

Dėl su nuteistuoju A. M. pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje atliktų procesinių veiksmų teisėtumo

21. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde labai daug dėmesio skiria klausimui, kokia gi buvo A. M. psichinės sveikatos būklė 2019 metų birželio 5–6 dienomis, kuomet pastarasis surašė jau pirmiau minėtą paaiškinimą, o taip pat su juo buvo atliekami procesiniai veiksmai. Šiuo aspektu teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad nuteistojo A. M. parodymai, duoti 2019 m. birželio 5 d. įtariamojo apklausos metu, kaip ir jo rašytinis paaiškinimas, nebuvo ir nėra pripažinti įrodymais, bet buvo ir yra vertinami kaip duomenys, turintys reikšmės kitiems byloje surinktiems ir įrodymais pripažintiems duomenims patikrinti ir įvertinti, kas atitinka BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-228/2014, 2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015, 2K-1-719/2020 ir kt.). Be to, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas gynybos iškeltas abejones dėl A. M. psichinės sveikatos būklės minėtu laiku išsamiai išanalizavo ir dėl jų nuosprendyje pasisakė. Daryti kitokios išvadas šiuo klausimų teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad A. M. dėl abstinencijos būklės su delyru į Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę buvo pristatytas tik 2019 m. birželio 7 d., taigi, praėjus dviem paroms po jo apklausos ir parai po teismo posėdžio, kuriame buvo sprendžiamas kardomosios priemonės suėmimo skyrimo klausimas. Be to, teisiamajame posėdyje kaip liudytoja buvo apklausta 2019 m. birželio 5 d. įtariamojo A. M. apklausą atlikusią tyrėją K. M., kuri patvirtino, kad pastarasis apklausos metu buvo sąmoningas, orientavosi aplinkoje, nebuvo apsvaigęs (t. 3, b. l. 181–186). Nors nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad apklausą atlikusi tyrėja nėra kompetentinga, neturi elementarių psichiatrijos žinių, todėl jos paaiškinimai apie normalią nuteistojo būseną apklausos metu yra niekiniai, visgi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ne tik į minėtos liudytojos parodymus, bet ir į aplinkybę, kad A. M. įtariamuoju buvo apklaustas dalyvaujant jo gynėjui ir nė vienas iš jų jokių pareiškimų apie nuteistojo sveikatos būklę, dėl kurios jis negali duoti parodymų, nepareiškė. Dar daugiau, kaip matyti iš byloje esančio teisių dėl gynėjo išaiškinimo protokolo, prieš minėtą apklausą A. M. išaiškinus teisę turėti gynėją, pastarasis išreiškė pageidavimą, kad apklausoje dalyvautų gynėjas, raštu protokole nurodydamas „noriu, kad apklausoj dalyvautų advokatas“ ir tokį pageidavimą patvirtino savo parašu (t. 1, b. l. 119), be to, 2019 m. birželio 5 d. įtariamojo apklausos protokole (t. 1, b. l. 123–124) užfiksuoti A. M. pakankamai detalūs parodymai apie byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes, taip pat tokios detalės, kaip, pavyzdžiui, laikas, kada buvo parduodamas A. P. ir R. P. priklausantis žemės sklypas (apie 2019 m. sausio 3 d.), po kurio, tiek pasak paties nuteistojo, tiek ir kitų byloje apklaustų asmenų, suintensyvėjo A. M. ir A. P. girtavimas, arba, kad jis yra gydęsis dėl priklausomybės nuo alkoholio, kas visumoje neduoda pagrindo abejonėms dėl A. M. psichinės sveikatos būklės minėto procesinio veiksmo metu, kaip ir surašant tos pačios dienos paaiškinimą. Bylos duomenimis, nuteistasis iki jo iškvietimo į ikiteisminio tyrimo įstaigą ilgą laiką ir, akivaizdu, be saiko vartojo alkoholį, be to, neabejotinai patyrė atitinkamus išgyvenimus dėl sulaikymo, todėl natūralu, kad jo rašysena tuo metu gerokai skyrėsi nuo į bylą pateikto kurs kas vėliau ir kitomis aplinkybėmis palyginimui surašyto paaiškinimo. Pažymėtina ir tai, kad iš liudytojų D. R. ir A. J. R. parodymų matyti, jog ir anksčiau yra buvę atvejų, kai atsisakymas turėti lytinių santykių iššaukdavo A. M. agresiją ir fizinį smurtą. Kita vertus, šios aplinkybės, kaip ir, pavyzdžiui A. P. ir R. P. priklausančio sklypo pardavimo faktas bei jo pardavimo data, 2019 m. birželio 5 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnams dar negalėjo būti žinomi, nes apie tai nukentėjusysis R. P. bei paminėtos liudytojos parodymus davė kur kas vėliau, o tai paneigia ir nuteistojo iškeltą versiją, jog 2019 m. birželio 5 d. įtariamojo apklausos protokole bei rašytiniame paaiškinime užfiksuotos ne jo paties nurodytos, bet pareigūnų sugalvotos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad A. M. dalyvavo 2019 m. birželio 6 d. vykusiame teismo posėdyje sprendžiant kardomosios priemonės suėmimo skyrimo jam klausimą, ir jo psichinės sveikatos būklė jokių abejonių minėtą klausimą nagrinėjusiam teisėjui, kaip ir kitiems proceso dalyviams, taip pat nesukėlė. Pažymėtina, kad šio teismo posėdžio metu A. M., atsakydamas į ikiteisminio tyrimo teisėjo užduodamus klausimus, taip pat aiškiai ir teisingai nurodė tokias aplinkybes kaip A. P. priklausiusio žemės sklypo pardavimo datą, jos šeiminę padėtį, t. y. kad ji nebuvo išsituokusi, taip pat, kad A. P. turėjo nusipirkusi butą bendrabutyje, kad jis pats buvo ne kartą teistas dėl smurto prieš savo sutuoktinę, kad jam buvo iškviesta policija ir dėl fizinio smurto prieš savo motiną (pastarąją aplinkybę patvirtina byloje esantis policijos duomenų bazės išrašas (t. 2, b. l. 27–29), kas vėl gi nesudaro pagrindo abejoti jo psichinės sveikatos būkle šio procesinio veiksmo metu. Be to, pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl normalios A. M. psichinės sveikatos būklės 2019 m. birželio 5–6 dienomis, kitaip nei teigiama apeliaciniame skunde, neprieštarauja teisiamajame posėdyje apklaustos teismo psichiatrės ekspertės A. S. paaiškinimams, kad delyrinis sąmonės sutrikimas paprastai pasireiškia praėjus trims ar keturioms paroms po alkoholio vartojimo nutraukimo (t. 3, b. l. 53–54) , nes pagal bylos duomenis A. M. buvo sulaikytas ir dėl to priverstinai nutraukė alkoholio vartojimą tik 2019 m. birželio 4 d. (t. 1, b. l. 117). Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas teisingai pažymi, kad A. M. teismo posėdžio dėl kardomosios priemonės suėmimo skyrimo metu derėjosi su šį klausimą sprendžiančiu teisėju dėl laisvės atėmimo bausmės trukmės, taip pat aiškino apie būtinumą susitvarkyti turtą, kuris faktiškai jam nepriklausė, tačiau šios apelianto akcentuojamos aplinkybės, kaip ir nuteistojo aiškinimas šio procesinio veiksmo metu jau tik apie vieną A. P. suduotą smūgį, kaip tik rodo pastarojo dedamas pastangas (pagal savo supratimą) palengvinti savo teisinę padėtį ir tuo pačiu taip pat neleidžia spręsti apie jį jau tuo metu ištikusią sunkią abstinencijos krizę.

22. Nuteistojo A. M. gynėjas apeliaciniame teisingai pažymi, jog proceso metu nepavyko tiksliai išsiaiškinti, kokiomis aplinkybėmis A. M. surašė jau minėtą 2019 m. birželio 5 d. paaiškinimą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad šis paaiškinimas buvo gautas neteisėtu būdu. Teisiamajame posėdyje kaip liudytoja apklausta tyrėja K. M. nurodė, kad minėtas A. M. paaiškinimas jos akivaizdoje nebuvo rašomas, kokioje patalpoje, kam dalyvaujant jis buvo surašytas ir kas jai perdavė šį dokumentą, ji neprisimena, bet tai galėjo būti šiai bylai priskirti operatyviniai darbuotojai. Paprastai, jei žmogus, atvežtas į skyrių, prisipažįsta, jam duodamas lapas surašyti prisipažinimą ranka, be to, tokie dokumentai pagal susiklosčiusią praktiką nėra forminami kaip savanoriškas dokumentų pateikimas, o tiesiog pridedami prie bylos (t. 3, b. l. 181–183). Nors nuteistojo gynėjas teigia, kad A. M. paaiškinimas buvo išgautas prievarta, gi pats nuteistasis nurodė, kad aplinkybių, kaip buvo surašytas minėtas dokumentas, neprisimena ir negali teigti, kad jo atžvilgiu buvo vartojamas fizinis smurtas. Pažymėtina ir tai, kad apie akies sumušimą, kurį nuteistojo gynėjas akcentuoja apeliaciniame skunde, pats nuteistasis, 2019 m. birželio 7 d. patekęs į VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninę, aiškino kaip jį prieš kelias dienas ištikusio epilepsijos priepuolio pasekmes, vėliau teigė, kad sumušimą patyrė muštynių metu (t. 2, b. l. 144–145), taigi ne ikiteisminio tyrimo įstaigoje ar areštinėje. Kitų duomenų, iš kurių būtų galima objektyviai spręsti apie minėto A. M. paaiškinimo surašymo metu pareigūnų jo atžvilgiu atliktus kokius nors neteisėtus veiksmus (psichologinį spaudimą, fizinį smurtą ar pan.), byloje nėra. Konstatuoti esminį baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą dėl to, kad gavus A. M. rašytinį paaiškinimą nebuvo surašytas savanoriško dokumento pateikimo protokolas, taip pat nebuvo ir nėra pagrindo.

23. Nėra jokio pagrindo ir išvadai, kad A. M. 2019 m. birželio 5 d. buvo apklaustas įtariamuoju nedalyvaujant gynėjui. Nors advokato S. Nalivaikos orderyje nurodyta, kad šis dokumentas išrašytas 2019 m. birželio 7 d. ir kad šiam advokatui yra pavesta atstovauti A. M. (t. 1, b. l. 121), bylos duomenimis, A. M. prieš 2019 m. birželio 5 d. apklausą išreiškus pageidavimą, kad šio procesinio veiksmo metu dalyvautų advokatas, 2019 m. birželio 5 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 3-ojo skyriaus vyriausioji tyrėja K. M., vadovaudamasi BPK 51 straipsnio 5 punktu, priėmė nutarimą paskirti A. M. gynėją advokatą Stanislovą Nalivaiką (t. 1, b. l. 120), kuris, kaip matyti iš byloje esančių procesinių dokumentų, dalyvavo tiek 2019 m. birželio 5 d. įteikiant A. M. pranešimą apie įtarimą, tiek apklausiant jį kaip įtariamąjį (tai patvirtina paties nuteistojo ir minėto advokato parašai pranešime A. M. apie įtarimą bei įtariamojo A. M. apklausos protokole (t. 1, b. .l. 122, 123–124). Be to, minėto advokato kaip įtariamojo gynėjo dalyvavimas, jo užduodami klausimai ir pasisakymai užfiksuoti ir 2019 m. birželio 6 d. teismo posėdžio dėl kardomosios priemonės protokole, taip pat Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartyje skirti A. M. kardomąją priemonę suėmimą (t. 1, b. l. 133–136, 139–141). Pažymėtina ir tai, kad advokato S. Nalivaikos orderyje, nors ir nurodyta, kad advokatui yra pavesta atstovauti A. M., tačiau pavedimo pagrindu įrašytas BPK 51 straipsnis, kuris, kaip žinia, reglamentuoja būtiną įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo gynėjo dalyvavimą baudžiamajame procese (t. 1, b. l. 121). Taigi nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad advokatas S. Nalivaika į procesą galimai įstojo tik 2019 m. birželio 7 d. ir atliko ne A. M. gynėjo, o kažkokias kitas procesines funkcijas.

Dėl A. M. paskirtos bausmės

24. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, skirdamas bausmę A. M. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė nusikaltimą žmogaus gyvybei, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių nusikaltimų kategorijai, t. y. kvalifikuotą tyčinį nužudymą (BK 11 straipsnio 6 dalis, 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas), sukėlusį nepataisomas pasekmes, kurios pagal byloje nustatytas aplinkybes, nebuvo atsitiktinės, bet dėsningas nuteistojo pasirinkto gyvenimo būdo, t. y. piktnaudžiavimo alkoholiu, lydimo smurtinio pobūdžio veiksmų, rezultatas. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad A. M. praeityje ne kartą teistas, baustas administracine tvarka, naują nusikalstamą veiką padarė ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad ankstesni nuteistojo A. M. teistumai didžiąja dalimi susiję su fiziniu smurtu artimoje aplinkoje, ir kad šioje byloje tiriamą labai sunkų nusikaltimą jis padarė nepraėjus nė mėnesiui laiko nuo ankstesnio nuosprendžio, kuriuo jam buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė ir atidėtas jos vykdymas, priėmimo. Aptartos aplinkybės rodo didesnį šio nuteistojo pavojingumą visuomenei, jo polinkį elgtis nusikalstamai, nenorą taisytis, laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtų taisyklių. A. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) ir apsvaigęs nuo alkoholio, nes tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Įvertinusi pirmiau aptartų byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajam A. M. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė, atitinkanti šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, nėra aiškiai per griežta ir nėra teisinio pagrindo ją švelninti, to savo apeliaciniame skunde neprašo ir nuteistojo gynėjas. Paskirtoji bausmė tinkamai subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 10 d. nuosprendžiu paskirta bausme, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatomis, nes, kaip minėta, naują nusikalstamą veiką A. M. padarė neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu jam paskirtos bausmės.

Dėl nukentėjusiojo R. P. civilinio ieškinio išsprendimo

25. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė nukentėjusiojo R. P. civilinį ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo.

26. BPK 112 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad civilinis ieškovas turi teisę atsisakyti pareikšto ieškinio iki to laiko, kol teismas neišėjęs į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio. Detaliau civilinio ieškinio atsisakymo pareiškimo ir priėmimo tvarka BPK nereglamentuota, todėl, vadovaujantis BPK 113 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta įstatymų taikymo taisykle, sprendžiant šiuos proceso klausimus turi būti taikomos atitinkamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normos. Ieškinio atsisakymas reglamentuotas CPK 140 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bet kurioje proceso stadijoje ieškovas, kreipęsis į teismą, turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio. Kai ieškinio atsisakoma žodžiu, teismas išaiškina ieškovui procesines atsisakymo pasekmes ir gali duoti pasirašyti standartinę ieškinio atsisakymo formą (šios formos pavyzdį tvirtina teisingumo ministras). Ieškovo rašytinis pareiškimas dėl ieškinio atsisakymo pridedamas prie bylos, o žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą. Teismas priima nutartį priimti ieškinio atsisakymą ir nutraukia bylą. Civilinio ieškinio atsisakymas nėra besąlygiškai privalomas bylą nagrinėjančiam teismui. CPK 42 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nepriima ieškovo ieškinio atsisakymo, jeigu šie veiksmai prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Nutaręs nepriimti ieškinio atsisakymo, teismas dėl to priima motyvuotą nutartį (CPK 140 straipsnio 5 dalis).

27. Bylos duomenimis, ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojas apklaustas R. P. nurodė, kad savo sutuoktinę A. P., su kuria kartu negyveno, tačiau palaikė ryšį, palaidojo pats, dėl to patyrė 2 370 Eur dydžio turtinę žalą. Taip pat R. P. nurodė teikiantis civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti 20 000 Eur sumai dėl žmonos nužudymo (t. 1, b. l. 60–61). Be to, 2019 m. rugsėjo 24 d. R. P. pateikė į bylą ieškinio pareiškimą, kuriuo prašė pripažinti jį civiliniu ieškovu 22 370 Eur sumai dėl jo žmonos A. P. nužudymo, taip pat pateikė dokumentus, pagrindžiančius patirtas laidojimo išlaidas (t. 1, b. l. 66, 68–69). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, 2019 m. rugsėjo 24 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyriausiosios tyrėjos nutarimais R. P. buvo pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu (t. 1, b. l. 64, 67). Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas R. P. pareiškė, kad patirta turtinė žala jam atlyginta iš Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo, todėl šios žalos atlyginimo jis iš A. M. nereikalauja. Taip pat jis nurodė, kad atsisako ieškinio dėl neturtinės žalos ir neprašo priteisti iš A. M. 20 000 eurų neturtinei žalai atlyginti (t. 3, b. l. 56). 2020 m. vasario 24 d. vykusio teisiamojo posėdžio protokolas (t. 3, b. l. 56) ir „Liteko“ sistemoje esantis šio teisiamojo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad po nukentėjusiojo R. P. pareiškimo dėl reikalavimų atsisakymo, bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos pirmininkė išaiškino pastarajam teisines civilinio ieškinio atsisakymo pasekmes, t. y. kad atsisakęs reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo jis nebegalės reikšti civilinio ieškinio tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko, ir nukentėjusysis vienareikšmiai patvirtino, kad civilinio ieškinio atsisakymo pasekmes suprato. Taigi nukentėjusysis R. P. teisiamajame posėdyje įrodymų tyrimo metu laisva valia atsisakė pareikšto civilinio ieškinio dėl turtinės ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, jam buvo išaiškinti atsisakymo nuo ieškinio padariniai ir jis patvirtino, kad šiuos padarinius suprato. Nors iš karto po tokio nukentėjusiojo pareiškimo teismo nutartis priimti ieškinio atsisakymą ir nutraukti procesą dėl civilinio ieškinio nebuvo priimta, tačiau toliau vykstant bylos nagrinėjimui ir tiriant įrodymus jokių aplinkybių, susijusių su minėtais nukentėjusiojo reikalavimais, įskaitant nuteistojo poziciją dėl jų, teismas nesiaiškino, o ir nukentėjusysis jokių pareiškimų iki įrodymų tyrimo pabaigos taip pat nepareiškė. Taigi nors, kaip minėta, sprendimas nutraukti procesą dėl civilinio ieškinio dar nebuvo priimtas, susidariusi procesinė situacija iš esmės reiškė, kad teismas nukentėjusiojo atsisakymą nuo ieškinio priėmė, ką iš esmės ir pats teismas pripažino nuosprendyje nurodydamas, kad ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo nenagrinėjo ir nesprendė jo pagrįstumo klausimo. Dėl tos pačios priežasties baigiamųjų kalbų metu savo pozicijos dėl nukentėjusiojo teisės į neturtinės žalos atlyginimą ir dėl šios žalos dydžio neišsakė nei nuteistasis, nei jo gynėjas. Be to, ir pagrindų nepriimti atsisakymo nuo ieškinio dėl neturtinės žalos, numatytų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 42 straipsnio 2 dalyje, nebuvo nustatyta (civilinio ieškinio atsisakymas neprieštaravo imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir viešajam interesui). Esant tokių aplinkybių visumai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad procesas dėl nukentėjusiojo R. P. civilinio ieškinio dalyje dėl neturtinės žalos, kaip ir dalyje dėl turtinės žalos, turėjo būti nutrauktas. Vien tai, kad nukentėjusysis baigiamųjų kalbų pareiškė, jog visgi ieškinį dėl neturtinės žalos palaiko, negalėjo būti pagrindu priimti dėl jo kitokį sprendimą tiek dėl jau pirmiau aptartų aplinkybių, tiek ir dėl to, kad baudžiamasis procesas nenumato galimybės reikšti ar tikslinti civilinį ieškinį baigiamųjų kalbų metu. Juolab, kad šiuo atveju nėra jokio pagrindo ir prielaidoms, kad nukentėjusysis įrodymų tyrimo teisme metu ieškinio galėjo atsisakyti kažkieno įtakojamas, o ne laisva valia, ar kad būdamas penkiasdešimties metų amžiaus ir turėdamas aukštąjį išsilavinimą galėjo nesuvokti teismo jam aiškiai išdėstytų ieškinio atsisakymo padarinių. Esant tokių aplinkybių visumai, skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria nukentėjusiojo R. P. civilinis ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas, naikintina, procesas dėl šio civilinio ieškinio nutrauktinas.

28. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad, vadovaujantis BPK 115 straipsnio nuostatomis, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas privalo išspręsti civilinį ieškinį (BPK 115 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 5 dalis, 307 straipsnio 6 dalies 1 punktas), t. y. remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkinti pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmesti (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu palikti civilinį ieškinį nenagrinėtą teismas gali tik priimdamas išteisinamąjį nuosprendį ir tik tuo atveju, kai kaltinimasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Šiuo gi atveju A. M. priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir jis nuteistas už tyčinį nukentėjusiojo R. P. sutuoktinės nužudymą, su kuriuo nukentėjusysis ir siejo prašomą priteisti neturtinę žalą. Taigi net ir tuo atveju, jei būtų nustatytas pagrindas nepriimti nukentėjusiojo ieškinio atsisakymo, pirmosios instancijos teismas privalėtų šį ieškinį išspręsti iš esmės, bet ne palikti jį nenagrinėtą. Baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio neišsamumas, netikslumas ir pan., taip pat nėra pagrindas tokio ieškinio nenagrinėti, nes baudžiamojo proceso įstatyme nėra įtvirtintų specialių (imperatyvių) reikalavimų civilinio ieškinio pareiškimo turiniui, be to, įstatymas nedraudžia pareikšto ieškinio tikslinti įrodymų tyrimo pirmosios instancijos teisme metu, ir tokiu atveju teismas, vadovaudamasis aktyvaus teismo funkcija bei atsižvelgdamas į bylos situaciją, gali siūlyti tikslinti pareikštą ieškinį bei spręsti jį, užtikrindamas kaltinamojo teisės į gynybą ir tinkamą procesą principų įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-50-1073/2019).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 17 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiojo R. P. civilinis ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Priimti nukentėjusiojo R. P. civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo atsisakymą ir procesą dėl 20 000 eurų civilinio ieškinio nutraukti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Jolanta ČepukėnienėJustas NamavičiusR. Pocienė