- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2014-05-15
- Bylos Nr.
- 2A-954-555/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-20158-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Tamašauskas
- Ieškovas
- G. K.
- Atsakovas
- V. V., D. V.
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. 2-1248-944/2014 pagal ieškovo G. K. ieškinį atsakovams V. V., D. V. dėl paskolos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
atsakovas 2012 m. balandžio 3 d. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo ieškovui sumokėti 3 000 Lt. Vekselio turėtojas (ieškovas) praleido įstatymo nustatytą paprastojo vekselio rekvizitus atitinkančio vekselio pateikimo apmokėti terminą.
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų 3 000 Lt skolos ir 241,64 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas neapmokėjo pasirašyto vekselio. Kadangi vekselis išrašytas santuokos metu su sutuoktinės žinia, todėl prašo priteisti įsiskolinimą solidariai.
Atsakovams procesiniai dokumentai, t. y. ieškinio nuorašas ir pranešimas dėl atsiliepimo pateikimo, siųsti ieškinyje nurodytu adresu. Pagal www.post.lt duomenis, teismo siųsti procesiniai dokumentai įteikti tinkamai. Atsakovai atsiliepimo į ieškinį teismo nustatytu terminu nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. sausio 6 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo V. V. ieškovui 3 000 Lt skolos, 241,64 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2013-12-11) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 48,5 Lt žyminio mokesčio ir 400 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, kitoje dalyje ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas nenumato, jog vekselis gali būti laikomas paprastu skolos rašteliu, tačiau ši aplinkybė nepaneigia galimybės vekselį pripažinti paskolos gavimą patvirtinančiu dokumentu tuomet, kai susiklosto tokia faktinė situacija, kuriai esant vekselio turėtojas nebegali pasinaudoti teise reikalauti vekselio apmokėjimo Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo numatyta tvarka pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą. Vekselio pateikimo apmokėti termino praleidimas nereiškia atsakovo skolinio įsipareigojimo, kuris patvirtintas vekseliu, pasibaigimo. CK 6.878 str. numato, kad jeigu paskolos gavėjas išduoda vekselį, pagal kurį įsipareigoja suėjus vekselyje nurodytam terminui sumokėti gautą paskolos sumą, tai šio kodekso XLIII skyriaus normos, reglamentuojančios paskolą, šalių santykiams taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja vekselius reglamentuojančiam įstatymui. Teismas nustatė, kad byloje nėra pateikta duomenų, kad skolininkas įvykdė piniginę prievolę gražinti skolą, todėl sprendė, kad ieškovas pagrįstai reikalauja priteisti skolą iš atsakovo, palūkanas, taip pat procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pasisakydamas dėl solidariosios atsakomybės, teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta duomenų, kad atsakovo sutuoktinė davė sutikimą dėl vekselio, kad gautos piniginės lėšos panaudotos šeimos interesams. Todėl padarė išvadą, kad ieškovas šių aplinkybių leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė.
III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimą už akių dalyje, kurioje atmestas ieškinio reikalavimas panaikinti ir grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškinyje išdėstyti ieškovo rašytiniai paaiškinimai, jų turinys yra pripažintini tinkamais įrodymais civilinėje byloje. Savo ieškinyje apeliantas teismui raštu patvirtino, kad paskolos teisiniai santykiai tarp jo ir atsakovo V. V. susiklostė su atsakovo sutuoktinės (atsakovės D. V.) žinia. Ieškinyje apeliantas raštu teismui nurodė, kad jam žinoma, jog gautos piniginės lėšos buvo panaudotos abiejų atsakovų bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Šie apelianto ieškinyje užfiksuoti faktiniai duomenys (ieškovo paaiškinimai) yra civilinėje byloje apelianto pateikti įrodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas turėjo ištirti prieš priimant sprendimą už akių. Sprendimo už akių institutas grindžiamas prielaida, kad atvykusios šalies reikalavimai yra pagrįsti. Todėl, apelianto vertinimu, formaliai vertindamas ieškinyje išdėstytus faktinius duomenis (apelianto paaiškinimus) pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti klausimą, ar pasitvirtinus ieškovo nurodytoms aplinkybėms (kad iš apelianto pinigai buvo gauti su abiejų atsakovų žinia ir gauti pinigai buvo panaudoti abiejų atsakovų bendriems šeimos poreikiams tenkinti) būtų pagrindas tenkinti ieškinį visiškai. Įrodymų (šalies raštu nurodytu faktinių duomenų) tikrumas šiuo atveju neturėjo ir negalėjo būti pirmosios instancijos teismo vertinamas.
Faktines aplinkybes, kad iš apelianto gauti pinigai buvo panaudoti abiejų atsakovų šeimos interesams tenkinti, apeliantas ieškinyje nurodė todėl, kad jam jos buvo asmeniškai gerai žinomos. Apeliantas žino, kad už pinigus, kuriuos jis perdavė atsakovui, atsakovas įsigijo pakabinamą dujinį katilą Junker Ceraclassmart ZWA 24-2 K su momentiniu vandens ruošimu, kuris buvo sumontuotas abiejų atsakovų gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini). Dujinio katilo pagalba atsakovų namuose yra ruošiamas karštas vanduo, taip pat apšildomas atsakovų gyvenamosios vietos plotas. Taigi akivaizdu, kad gauti iš apelianto pinigai buvo panaudoti abiejų atsakovų (sutuoktinių) namų ūkyje, tenkinant būtinuosius šeimos poreikius. Būtent taip apeliantas ir nurodė savo ieškinyje. Aplinkybes, susijusias su atsakovų įsigyto dujinio katilo atgabenimu, sumontavimu ir jo paleidimu, apeliantas gali įrodyti liudytojų parodymais. Dujinį katilą atsakovų namuose sumontavo apelianto vadovaujamos įmonės darbuotojas L. K. (gyvenamosios vietos adresas: (duomenys neskelbtini), katilo paleidimu pasirūpino apelianto brolis V. K. (gyvenamosios vietos adresas: (duomenys neskelbtini). Šiuos liudytojus apeliantas ketino pakviesti į teismo posėdį, kad jie galėtų būti teismo apklausti apie jiems žinomas aplinkybes, patvirtinančias apelianto ieškinyje nurodytų faktinių duomenų tikrumą. Prašymą apklausti liudytojus apeliantas ketino pareikšti pasirengimo bylos nagrinėjimui eigoje. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju aktyvios šalies atžvilgiu neigiamas sprendimas priimtas dar tik pradinėje pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje. CPK normos suteikia apeliantui teisę teikti bei nurodyti įrodymus, teikti papildomus paaiškinimus, keisti ieškinio pagrindą ar dalyką ir pan. (CPK 42, 141, 226 str.), o iš dalies atmetus ieškinį jau šioje pradinėje stadijoje apeliantas, nors buvo aktyvi šalis, praranda teisę tinkamai apginti savo teises, savo ieškinyje nurodytą poziciją grindžiant ir kitais įrodymais. Akivaizdu, kad bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu neatlikus CPK 179 str. 1 d. numatytų veiksmų, tai turėjo įtakos neteisingam bylos aplinkybių įvertinimui bei neteisėto sprendimo priėmimui. Ieškovas mano, kad pirmosios instancijos teismas, pažeidė CPK 285 straipsnio 2 dalies nuostatas, įpareigojančias teismą priimant sprendimą už akių įsitikinti, kad būtent tokį sprendimą būtų pagrindas priimti pasitvirtinus pateiktų įrodymų turiniui. Dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).
Byloje nustatyta, kad atsakovas V. V. 2012 m. balandžio 3 d. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo ieškovui G. K. įsipareigojo sumokėti 3 000 Lt (b. l. 6). Ieškovas, siekdamas prisiteisti vekselio pagrindu perduotas lėšas, reikalavimą pareiškė ir vekselio davėjo sutuoktinei, argumentuodamas tuo, jog pinigines lėšos atsakovams buvo perduotos jų santuokos metu, su sutuoktinės žinia, gautos lėšos buvo panaudotos bendriems šeimos poreikiams tenkinti.
Nagrinėjamu atveju teismas priėmė sprendimą už akių ir dalį ieškinio reikalavimų atmetė konstatavęs, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog vekselio davėjo sutuoktinė davė sutikimą dėl vekselio, kad gautos lėšos buvo panaudotos šeimos interesams.
Vekselis yra vertybinis popierius, kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba įsako tai padaryti kitam. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 3.92 straipsnio 3 dalyje nustatyta prezumpcija, jog sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, taikoma tik kito sutuoktinio sutikimui ir nereiškia prezumpcijos, kad toks sandoris sudaromas šeimos interesais, t. y. kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme. Procesinė pareiga įrodyti, kad sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, tenka šaliai, siekiančiai, kad vieno sutuoktinio prisiimta prievolė būtų pripažinta bendra abiejų sutuoktinių prievole (CPK 178 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A. , bylos Nr. 3K-P-186/2010).
Sprendimo už akių priėmimo pagrindai ir sąlygos įtvirtinti CPK 285 straipsnyje. Sprendimas už akių gali būti priimtas, kai šalis per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį (CPK 285 straipsnio 1 dalis) arba kai būdama tinkamai informuota apie bylos nagrinėjimą, šalis nevykdo procesinės pareigos rūpintis proceso operatyvumu ir ekonomiškumu arba piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, siekdama vilkinti bylos nagrinėjimą. Nagrinėjamu atveju atsakovams nepateikus atsiliepimo į ieškinį, buvo priimtas sprendimas už akių.
Sprendimo už akių priėmimas, kaip specifinis civilinio proceso teisės institutas, palyginus jį su kitų sprendimų priėmimu, turi tam tikrų ypatumų. Vienas iš tokių ypatumų yra susijęs su byloje pateiktų įrodymų vertinimu. Kad galėtų priimti sprendimą už akių, teismas turi atlikti formalų įrodymų vertinimą, t. y. turi spręsti, ar, pasitvirtinus byloje pateiktų įrodymų turiniui, būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis). Jeigu teismas įsitikina, kad, pasitvirtinus byloje pateiktų įrodymų turiniui, būtų pagrindas priimti tokį sprendimą, jis priima sprendimą už akių. CPK 285 straipsnio 2 dalies nuostatą būtina aiškinti ne vien pažodžiui, bet atsižvelgiant į sprendimo priėmimo už akių, kaip specifinio civilinio proceso teisės instituto, tikslus, esmę, prigimtį, į visą santykių, susijusių su sprendimo už akių priėmimu, teisinį CPK reglamentavimą, taip pat į civilinio proceso principus ir tikslus. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime, priimtame byloje Nr. 35/03-11/06, pažymėjo, kad civilinio proceso santykius įstatymu būtina reguliuoti taip, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos teismui ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą byloje. Taigi prieš priimdamas sprendimą už akių teismas privalo visapusiškai ištirti byloje pateiktus įrodymus, negali jų tirti paviršutiniškai, į juos neįsigilinęs bei jų neįvertinęs pagal įrodymų vertinimo taisykles. Tokį teiginį taip pat patvirtino Konstitucinis Teismas, pirmiau nurodytame nutarime konstatavęs, kad CPK 285 straipsnio 2 dalies nuostatos negalima aiškinti kaip įpareigojančios teismą priimti sprendimą už akių net ir tuo atveju, kai, jo manymu, byloje pateiktų įrodymų nepakanka teisingam sprendimui byloje priimti.
Pagal CPK 263 straipsnį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teismo sprendimas laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialiosios bei proceso teisės normas, pagrįstu – jeigu teismo išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Tik teisminio nagrinėjimo metu ištyrus ir įvertinus įrodymus, remiantis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis, suformuluotomis CPK 176-185 straipsniuose, bei tinkamai nustačius turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti aplinkybes galima prieiti prie išvados, ar suinteresuoto asmens kreipimasis į teismą teisminės gynybos yra pagrįstas, t. y. ar konstatuotinas teisės arba teisėto intereso pažeidimas ir ar jis gintinas.
CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Teisėjo vadovavimo procesui principas įtvirtina teisėjo pareigą jam, laikantis teisės į tinkamą teismo procesą, rungimosi ir kitų civilinio proceso principų, užtikrinti tinkamą bylos išnagrinėjimą, rūpintis, kad būtų nustatytos esminės bylos aplinkybės, esant pagrindui patikslinti šalių pareigą įrodinėti, nurodyti, kokias aplinkybes būtina nustatyti, kad būtų teisingai išnagrinėta byla, pasiūlyti pateikti įrodymus ir pagrįsti įrodinėjamas aplinkybes, pateikti klausimus šalių pozicijai byloje kylančiais klausimais išsiaiškinti (CPK 159, 179 straipsniai).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, prieš priimdamas sprendimą už akių, nepasisakė, ar pakanka byloje įrodymų tam, kad būtų priimtas teisingas sprendimas sprendžiant kilusį šalių ginčą, spręsdamas, kad byloje pateikti įrodymai nepatvirtina, jog iš pateikto sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme, nepatikslino šalių pareigos įrodinėti, nenurodė ieškovui kokias aplinkybes yra būtina nustatyti bei nepasiūlė pateikti papildomų įrodymų, kad bylos aplinkybės būtų ištirtos kiek galima išsamiau. Pirmos instancijos teismui kilus pagrįstų abejonių dėl ieškovo pateiktų įrodymų pakankamumo, teismas privalėjo imtis visų galimų priemonių, kad byla būtų išspręsta teisingai, o ne sprendimu už akių ieškinį iš dalies atmesti nesuteikus galimybės ieškovui pateikti papildomus įrodymus.
Tinkamai neištyrus ir neįvertinus esminių bylos aplinkybių bei įrodymų, susijusių su ginčo sandorio sudarymu, nagrinėjamu atveju nėra galimybės nustatyti, ar pagrįsti ieškovo reikalavimai pripažinti, kad ieškovo perduota pinigų suma buvo panaudota šeimos poreikių tenkinimui.
Kadangi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, apeliacinio teismo vertinimu yra pagrindas panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimą už akių ir bylą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Vadovaujantis CPK 290-291, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimą už akių panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.