Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Ramūnas Antanavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-92-785/2016;

Teisėjas Raimundas Krušinys Teisminio proceso Nr. 1-01-1-01804-2015-4;

2016 m. kovo 10 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Ramūno Antanavičiaus, teisėjų Algirdo Remeikos, Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorui Vytautui Nacikūnui, išteisintojo N. P. gynėjai advokatei Andželikai Vosyliūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro Vytauto Nacikūno apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 23 d. nuosprendžio, kuriuo N. P. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 290 straipsnį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Paliktas galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nuosprendis, kuriuo N. P., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 38 straipsniu, kaltininkui susitaikius su nukentėjusiuoju.

Nukentėjusiojo N. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. P. buvo kaltinamas tuo, kad 2015 m. sausio 11 d., apie 11 val., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) patruliui N. K. ir patruliui D. K. vykdant savo tarnybines pareigas, t.y., sustabdžius einantį ne per perėją neleistinoje vietoje ir Kelių eismo taisykles pažeidusį N. P., pastarasis išvadino juos žmogaus orumą ir garbę žeminančiais ir įžeidžiančiais necenzūriniais žodžiais, t.y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 290 straipsnyje.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus – įrodymus įvertino kaltinamojo naudai, nesusiejo jų su nukentėjusiųjų asmenų parodymais bei nevertino duomenų viseto. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais argumentais neturi pagrindo sutikti. Teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus (BPK 20 straipsnis). Pažymėtina, kad motyvuotos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo, neatitinkančios proceso dalyvių nuomonės šiuo klausimu, savaime nereiškia, kad teismas padarė BPK normų pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį ir padarydamas jame atitinkamas išvadas, nepažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimų, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, tyrė bei analizavo N. P. kaltinančius bei teisinančius bylos duomenis, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir padarė motyvuotas išvadas dėl visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, kurios ginčijamos apeliaciniame skunde, įrodytumo, kurioms pritaria apeliacinės instancijos teismas.

BK 290 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą. Šia teisės norma saugoma normali pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veikla, autoritetas, taip pat jo asmeninė ir profesinė garbė bei orumas. Įstatyme nenumatyta aplinkybių, kurioms esant valstybės tarnautojų ar kitas viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų įžeidinėjimas galėtų būti pateisinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421/2007, 2K-396/2009, 2K-63/2014). Tačiau ir pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį atsakomybė kyla už pasipriešinimą policijos pareigūno teisėtiems nurodymams ar reikalavimams, jų nevykdymą, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimą, reiškiamą žodžiu, kūno gestais, įžeidžiamu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu. Iš šių teisės normų turinio matyti, kad tiek ATPK 187, tiek BK 290 straipsnių paskirtis yra ta pati – sudaryti teisines prielaidas atitinkamų teisėsaugos institucijų pareigūnams vykdyti savo tarnybines funkcijas, saugoti jų garbę ir orumą. Teismai, spręsdami baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo problemą, vadovaujasi bendrąja ATPK 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad administracinė atsakomybė už ATPK numatytus teisės pažeidimus kyla, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant BK 290 straipsnyje ir ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų atribojimo klausimą, veika gali būti pripažįstama nusikalstama, jei dėl jos intensyvumo, trukmės ar kitų požymių laikytina pavojingesne nei administracinis teisės pažeidimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-505/2010).

Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog N. P. veiksmuose nėra jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 290 straipsnyje, sudėties požymių. N. P. veiksmai nelaikytini pavojingesniais, nei administracinis teisės pažeidimas. Iš bylos duomenų matyti, kad N. P. vartojo necenzūrinius žodžius pareigūnų atžvilgiu. Tačiau atsižvelgiama į tai, jog įvykio metu buvo susiklosčiusi konfliktiška atmosfera, negatyvus tiek policijos pareigūnų, tiek N. P. nusistatymas. Policijos pareigūnai delsė surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą N. P., kuris ėjo per gatvę ne tam skirtoje vietoje. N. P. policijos pareigūnams sakė, kad skuba ir siūlė sumokėti baudą, tačiau policijos pareigūnai vis tiek delsė. Aplinkybę, kad N. P. skubėjo ir prašė jį greičiau paleisti, patvirtino ir policijos pareigūnas D. K. duodamas parodymus tiek pirmos instancijos teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu. Atkreipiamas dėmesys, kad N. P., būdamas karšto būdo, pratrūko ir ėmė policijos pareigūnus vadinti necenzūriniais žodžiais, tačiau to negirdėjo pašaliniai asmenys. Be to, N. P. yra baustas administracine tvarka ir policijos pareigūnai žinojo jo karštą būdą. Tą patvirtino vyresnysis patrulis N. K., kuris parodė, kad yra tekę susidurti su kaltinamuoju ir žinojo jo karštą būdą. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmos instancijos teismas, policijos pareigūnų, ypač dirbančių viešosios tvarkos saugojimo ir užtikrinimo srityje, profesinis pasirengimas įpareigoja sugebėti šalinti ir spręsti bręstančias ar jau kilusias konfliktines situacijas, kurių metu viešosios tvarkos pažeidėjų pasakytų žodžių ir jų turinio toleravimo laipsnis turi būti daug aukštesnis. Taigi aptartų aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje už N. P. išsakytus žodžius nėra pagrindo taikyti baudžiamosios teisės kaip ultima ratio (paskutinė priemonė).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad N. P. išsakyti žodžiai neduoda pakankamo pagrindo vertinti jų kaip pavojingų baudžiamosios teisės prasme bei peržengiančių administracinės atsakomybės ribas, todėl pirmos instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog N. P. veiksmuose nėra jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 290 straipsnyje, sudėties požymių. Toks pirmos instancijos teismo sprendimas atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimą, pateiktą ne viename nutarime, kad kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.), bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuostatą, jog negali būti pritarta tokiai baudžiamojo įstatymo praktikai, kai asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams, administraciniams ar drausminiams teisiniams santykiams, yra vertinamas kaip nusikalstamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421/2007, 2K-396/2009, 2K-409/2011 ir kt.).

Apeliaciniame skunde teigiama, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-215-303/2015 yra pasisakęs, jog aplinkybės, kad įžeidimas buvo išsakytas tik pareigūnams ir kiti asmenys įžeidimų negirdėjo, neturi jokios reikšmės veikos kvalifikavimui pagal BK 290 straipsnį. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nors veikai kvalifikuoti įžeidimo pobūdis reikšmės neturi, tačiau viešas nukentėjusiojo įžeidimas įžūliau ir šiurkščiau pažeidžia minėtų asmenų garbę bei orumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat laikosi pozicijos, jog didelę reikšmę turi necenzūrinių žodžių vartojimo vieta, paros laikas, aplinka: ar šie žodžiai buvo vartojami prieš pareigūnus pašalinių žmonių akivaizdoje, gatvėje, kurioje buvo (nebuvo) žmonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-556-693/2015). Taigi pirmos instancijos teismas pagrįstai vertino aplinkybę, kad necenzūriniai žodžiai, išsakyti policijos pareigūnams, buvo pasakyti nors iš viešoje vietoje, tačiau negirdint kitiems pašaliniams asmenims.

Apeliaciniame skunde taip pat prašoma N. P. pripažinti kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. Matyti, jog N. P. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžiu dėl nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltininkui susitaikius su nukentėjusiais. BK 38 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį, per vienerius metus padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Tačiau nagrinėjamu atveju, vadovaujantis BK 38 straipsnio 4 dalies nuostatomis ir konstatavus, jog N. P. naujų nusikalstamų veikų nepadarė, nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo prašymą ir N. P. pripažinti kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl naikinti nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro Vytauto Nacikūno apeliacinį skundą atmesti.