Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

2013-04-08 · Civilinė byla Nr. 2-59-772/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-04-08
Bylos Nr.
2-59-772/2013
Teisminio proceso Nr.
2-07-3-04957-2012-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Jonas Stubrys
Ieškovas
J. Č.
Atsakovas
A. M.
Advokatai
Marius Ramanauskas
Kategorijos
  • 22.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-59-772/2013Teisminio proceso Nr. 2-07-3-04957-2012-2Procesinio sprendimo kategorija: 22.3.1.; 35.3.6.; 35.4.; 42.1.; 116.1. (S)
ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMASSPRENDIM A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. balandžio 8 d.Šiauliai
Šiaulių apylinkės teismo teisėjas Jonas Stubrys,sekretoriaujant Erikai Andrulienei,

dalyvaujant ieškovei J. Č., ir jos atstovui adv. Aldevinui Ščiglai, atsakovui A. M., bei atsakovo atstovui adv. Mariui Ramanauskui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. Č. ieškinį atsakovui A. M. dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė 2012-08-27 kreipėsi į teismą su ieškiniu (1-4 b.l.), prašydama pripažinti jos 2011-12-16 išduotą vekselį negaliojančiu ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2008 m. birželio 6 d., atstovaudama T. P. pagal įgaliojimą, sudarė su A. N. žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 13,02 ha ploto, esančio (duomenys neskelbtini), notarinės formos pirkimo - pardavimo sutartį.

Nurodytas žemės sklypas buvo parduotas už 78 000 Lt, iš kurių 31 000 Lt ieškovė gavo iš A. N. iki šios sutarties sudarymo. Likusią sumą, t.y. 47 000 Lt, A. N. įsipareigojo sumokėti ieškovei iki 2008 m. liepos 10 d.

2008 m. spalio 7 d. A. N. į ieškovės sąskaitą pervedė 7 000 Lt už žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 13,02 ha ploto, esantį (duomenys neskelbtini).

2008 m. spalio 10 d., į ieškovės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią kredito unijoje „Tikroji viltis“, buvo padaryta 30 000 (trisdešimt tūkstančių) Lt. Ši pinigų perlaida buvo padaryta A. M., a.k. (duomenys neskelbtini). Nurodyta mokėjimo paskirtis - „ M. A. (duomenys neskelbtini) moka už žemę“. Ieškovė nustebo pamačiusi šį pavedimą, nes su A. M. nei ji, nei jos motina, žemės sklypo savininkė niekada nėra susitikę ar bendravę. Ieškovė mano, kad atsakovas negalėjo žinoti iš jos ir jos motinos banko sąskaitos. Ieškovė niekam kitam, išskyrus A. N., žemės nebuvo pardavusi, todėl padarė išvadą, jog tai įmoka už žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 13,02 ha ploto, esantį (duomenys neskelbtini) Taip pat ieškovė padarė išvadą, jog jos banko sąskaitos numerį A. M. sužinojo iš A. N. Vėliau ieškovė sužinojo, jog šis žmogus dirba kartu su A. N. Ieškovės žiniomis, jie žemės sklypą, kartu dirba, naudoja jį žemės ūkio veiklai, dalijasi iš šios veiklos gaunamomis pajamomis.

2011 m. pabaigoje A. M. susisiekė su ieškove ir pradėjo reikalauti grąžinti 30 000 Lt, kuriuos ieškovei pervedė 2008-10-10. Atsakovas teigė, jog susipyko su A. N., jog jie kartu nevykdo jokios veiklos minėtame žemės sklype.

Atsakovas A. M. pasiūlė ieškovei susitikti advokato M. R. kontoroje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini). Šalių susitikimo metu A. M. paaiškino, jog ji turi pareigą jam grąžinti 30 000 Lt. Pokalbio metu, advokatas jai paaiškino, kad jei negrąžins pinigų, jie kreipsis tiesiai į antstolius ir iš varžytynių parduos visą ieškovės ir jos motinos turtą.

2011 m. gruodžio 16 d. ieškovė pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo iki 2012 m. gruodžio 16 d. grąžinti A. M. 30 000 Lt, kuriuos gavo 2008-10-10 už žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Šį vekselį ieškovė pasirašė patyrusi A. M. ir advokato M. R. spaudimą. Ieškovė bijojo, kad antstoliai neareštuotų jos ir motinos turto, bei jo neparduotų iš varžytynių. Dėl šios priežasties ieškovė pasirašė minėtą vekselį.

A. M., siekdamas, jog ieškovė pasirašytų vekselį, teigė jai, jog jis su A. N. yra susipykęs, jie kartu nevykdo žemės ūkio veiklos. Todėl esą atsakovas turi teisę reikalauti iš jos grąžinti 2008-10-10 pervestus pinigus. Tačiau ieškovei yra žinoma, kad atsakovas ir toliau dirba kartu su A. N., dirba žemę, gauna iš šios veiklos pajamų, gauna išmokas iš Nacionalinės mokėjimų agentūros. Ieškovė mano, kad A. M. ją apgavo, melavo jai, siekdamas, kad ji pasirašytų vekselį.

Šalies argumentai

Ieškovės teigimu ji vekselį pasirašė dėl suklydimo. Kada jai buvo paduotas pasirašyti vekselis, nesuprato šio dokumento teisinės reikšmės. Ieškovė jautė didžiulį spaudimą pasirašydama šį dokumentą. Ji nesuvokė, jog pasirašo besąlyginį įsipareigojimą sumokėti vekselyje nurodytą sumą. Tik vėliau pasikonsultavusi su teisininkais, ji sužinojo tikrąją vekselio paskirtį, kokios pasekmės jai gresia įsipareigojimo neįvykdymo atveju.

Ieškovė mano, kad jos suklydimas, A. M. grasinimai jai yra pagrindas pripažinti vekselį negaliojančiu.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, ieškovė mano, kad jos pasirašytas vekselis atsakovui A. M. grąžinti 30 000 Lt iki 2012-12-16 yra naikintinas kaip turintis valios trūkumų, vadovaujantis LR CK 1.90 str., 1.91 str.

Ieškovė, vadovaujantis tuo, kas pasakyta, ir LR CK 1.90 str., 1.91 str., teismo prašė:

1. Pripažinti negaliojančiu 2011-12-16 J. Č., atstovaujančios pagal įgaliojimą T. P., pasirašytą vekselį, kuriuo J. Č., kaip T. P. atstovė pagal įgaliojimą, įsipareigojo atsakovui A. M. iki 2012-12-16 sumokėti 30 000 Lt.

2. Atidėti žyminio mokesčio (450,00 Lt) sumokėjimą iki sprendimo priėmimo.

3. Iš atsakovo ieškovės naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė ieškinio reikalavimą grindė į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais.

Atsakovas pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą (24-26 b.l.).

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad susipažinęs su ieškovės pareikšto ieškinio turiniu, visiškai su juo nesutinka.

Atsakovas įsitikinęs, kad pats ieškovės ieškinio pareiškimo faktas yra jos nesąžiningo elgesio įrodymas, todėl teismo prašė ieškinio netenkinti.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad ieškovė savo ieškinyje pateikia melagingą informaciją, iškraipo realias faktines aplinkybes ir nutyli visą eilę esminių šiai bylai aplinkybių.

Dėl atsakovo pavedimo į ieškovės banko sąskaitą.

Atsakovas nurodė, kad priešingai nei ieškinyje teigia ieškovė, jis su ieškove ne kartą buvo susitikę ir derino žemės sklypo pirkimo klausimą. Ieškovė jam nuolat pasakojo, kad nėra apsisprendusi, yra keletas pageidaujančių pirkti šį žemės sklypą, tačiau jai atrodo, kad šie potencialūs pirkėjai yra nerimti, t.y. finansiškai nepajėgūs sumokėti jos prašomos sumos. Ji aiškino atsakovui, kad sudarytų sutartį tik įsitikinusi pirkėjo finansinėmis galimybėmis, o tam jai būtina, kad už parduodamą žemę būtų sumokėtas avansas - ne mažiau 30 000 Lt.

Faktinę aplinkybę, kad atsakovas ne kartą yra bendravęs su ieškove, patvirtintų ir mobilaus ryšio operatoriaus informacija apie bendravimą tarp dviejų abonentų.

Atsakovas nurodė, kad mokėjimo nurodyme jokių nuorodų, kad jis, A. M. moka už kitą asmenį, nėra. Juolab jame tikrai nenurodyta, kad atsakovas moka už A. N., su kuriuo ieškovė, jam nežinant jau buvo sudariusi žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį ir tai nuo atsakovo slėpė. Žinodamas šią informaciją, atsakovas tikrai nebūtų pervedinėjęs savo asmeninių lėšų už žemę, kuri jau parduota.

Nors ieškovė ieškinyje teigia, kad suprato, jog atsakovas moka už A. N., todėl nesiėmė jokių veiksmų gavusi didelę pinigų sumą iš nepažįstamo žmogaus. Tačiau jau vien ta aplinkybė atsakovo manymu, leidžia pagrįstai teigti, kad ieškovė praktiškai neteisėtai praturtėjo kito asmens sąskaita (LR CK 6.237 str.) ir elgdamasi visiškai nesąžiningai ir neteisėtai net nebandė aiškintis kas ir kodėl jai pervedė tokią didelę sumą ir už kokią žemę.

Atsakovas mano, kad realiai ieškovė niekuomet negalvojo, kad gavo atsakovo sumokėtus pinigus už A. N., nes ieškovė, nesulaukusi iš tikrojo žemės pirkėjo A. N. visos sumos už žemę - žemės kainos, liko nesumokėta 40 000 Lt suma, todėl ieškovė kreipėsi į teismą ir prisiteisė iš A. N. tą 40 000 Lt sumą.

Atsakovo manymu ši aplinkybė aiškiai ir vienareikšmiškai paneigia visą ieškovės ieškinį ir esmines faktines aplinkybes, kuriomis ji remiasi ieškinyje.

Atsakovas teigė, kad realiai jis buvo supratingas ir geranoriškas su ieškove, nes sutiko palaukti kol ji prisiteis iš A. N. likusią skolos sumą ir tada grąžins atsakovui 30 000 Lt skolą arba kaip jam aiškino pati ieškovė - ji teisme išsireikalaus, kad žemės pirkimo - pardavimo sutartis būtų pripažinta negaliojančia, o abi šalys grąžintų viską ką yra gavusios pagal sandorį. Atsakovas nurodė, kad ieškovė jam žadėjo, jog jei jai pavyks susigrąžinti žemę, ji parduotų ją atsakovui, o jo įmoka būtų įskaityta į žemės kainą.

Tačiau vėliau paaiškėjo, kad net ieškovei prisiteisus iš A. N. skolą už žemę, realiai įvykdyti sprendimo negalima. Ieškovė kreipėsi į atsakovą aiškindama, kad ji suklydo, prisiteisdama skolą už žemę, o ne nuginčydama sandorį, nes dabar A. N. turtas areštuotas, todėl ji negali nei atgauti žemės, nei išsireikalauti pinigų.

Būtent dėl šių teisinių aplinkybių išsiaiškinimo atsakovo iniciatyva jie kartu su ieškove kreipėsi į advokatą M. R., kuris siekdamas padėti ieškovei išlaikyti jos perleistą turtą už kurį pirkėjas neatsiskaito, ne kartą juos konsultavo ir net padėjo parašyti dokumentą antstoliui T. U., kuris buvo areštavęs buvusį ieškovės žemės sklypą, dabar priklausantį A. N. ir parduodamą iš varžytinių.

Dėl šios priežasties teigti, kad atsakovas ar advokatas Marius Ramanauskas spaudė ieškovę, taikė jos atžvilgiu psichologinį smurtą ar pan., ne tik kad neatitinka tikrovės, bet ir yra visiškai absurdiška.

Atsakovas nurodė, kad ieškovei supratus savo galimybes susigrąžinti žemės nuosavybės teisę ar atgauti iš A. N. skolą už žemę, jie susitarė aiškiai ir nedviprasmiškai tai įforminti vekseliu. Abu sutarė, kad ginčo dėl šitų pinigų sumokėjimo aplinkybių nėra, taip pat kaip ir dėl skolos sumos, todėl sutarė, kad būtų geriausiai pasirinkti tokį skolos fiksavimo dokumentą, kuris leistų papildomai nebesikreipti į teismus ir nebereikėtų bylinėtis. Jie susitarė, kad metų laiko terminas yra pakankamas baigti visus teisminius procesus su A. N. ir sumokėti atsakovui šią skolą.

Atsakovas mano, kad ieškovė pateikdama šį ieškinį elgiasi nesąžiningai, bando melu, apgaulėmis ir kitaip neteisėtai išvengti prievolės, kurią yra pripažinusi ne kartą ir įvairia forma, tiek laisva valia pasirašydama minėtą vekselį (nes į teismą ieškovė kreipėsi tik praėjus aštuoniems mėnesiams nuo vekselio pasirašymo, t.y. praktiškai artėjant vekselio įvykdymo terminui), tiek prisiteisdama skolą iš A. N. (kas patvirtina, kad ji niekuomet realiai nemanė, kad atsakovas moka už A. N.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142, 145 straipsniais, atsakovas teismo prašė:

1. Ieškovės - J. Č. ieškinį atmesti.

Teismo posėdžio metu ieškovė ir jos atstovas pakartojo ieškinio motyvus ir prašė teismo jį tenkinti.

Atsakovas ir jo atstovas taip pat pakartojo atsiliepimo į ieškinį motyvus ir prašė teismo ieškovės ieškinio netenkinti. Papildomai atsakovas 2013-01-09 pateikė prašymą nurodydamas, kad teismas turėtų pasisakyti ir dėl vekselio galiojimo, nustatant sprendimo įvykdymo tvarką ir konstatuoti, jog vekselio pateikimo apmokėjimui terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, tai yra dėl bylinėjimosi teisme.

Ieškovės ieškinys atmestinas.

Teismo posėdžio metu ištyrus įrodymus, nustatytos šios bylos išsprendimui reikšmingos aplinkybės (CPK 270 str. 4 d. 1 p.).

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad 2011-12-16 ieškovė J. Č. pasirašė paprastąjį vekselį, pagal kurį ji besąlygiškai įsipareigojo iki 2012-12-16 sumokėti atsakovui A. M. 30 000 litų ( 9 b.l.).

Ieškovė J. Č. ginčija atsakovo A. M. reikalavimo teisę į 2011-12-16 vekselyje nurodytą pinigų sumą ( 9 b.l.), motyvuodama tuo, jog šią pinigų sumą atsakovas jai sumokėjo kaip dalinį mokėjimą pagal 2008-06-06 notarinės formos nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutartį (11-13 b.l.). Laiko, kad atsakovas jai yra skolingas pagal jo ir kito jo verslo partnerio A. N. įsipareigojimą, pastarajam asmeniškai perkant iš jos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kadangi šį prievolė dar nėra iki šiol įvykdyta. Prievolės neįvykdymo faktą ieškovė įrodinėja šiais įrodymais: Šiaulių m. apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-3872-772/2011 priimtu sprendimu ir jo pagrindu išduotu vykdomuoju raštu (pridėta civ. byla Nr. 2-3872-772/2011), Lietuvos kredito unijos ,,Tikroji viltis“ ieškovės sąskaitos išrašu, jog atsakovas 2008-10-10 sumokėjo jai 30 000 Lt, nurodydamas mokėjimo paskirtį už žemę (10 b. l.); 2008-06-06 notarinės formos nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartimi (11-13 b.l.), 2013-03-18 teismo posėdyje duotais paaiškinimais, kad pagal vekselį mokėtinas sumas ji sumokės atsakovui po to, kai jai lėšas grąžins jos skolininkas A. N. Pastarasis ieškovei liko skolingas pagal Šiaulių m. apylinkės teismo 2011-06-23 sprendimą 40 000 Lt, ir dar likusią 10 000 Lt sumą, įvertinus pagal 2008-10-10 pavedimą sumokėtą sumą. Ieškovė pripažino, kad norėjo parduoti motinai T. P. nuosavybės teise priklausantį žemė sklypą, todėl ieškojo pirkėjo ir apie tai paskelbė viešai. Po to potencialiu pirkėju norėjo būti A. M., tačiau pas notarę jau įsipareigojo iš jos žemę pirkti A. N., todėl su juo ir sudarė notarinės formos žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį. Tačiau negavusi iš A. N. likusios pinigų sumos už jam parduotą žemę 2011-05-03 kreipėsi į teismą (civ. byla Nr. 2-3872-772/2011). Be to, ieškovė paaiškino, kad norėdama susigrąžinti iš A. N. parduotą žemę atgal, ji kreipėsi į teismą dėl 2008-06-06 sandorio pripažinimo negaliojančiu, tačiau jos ieškiniai buvo palikti nenagrinėti arba ji jų atsisakė (civ. bylos Nr. L2-1366-79/2012, Nr. 2-1528-79/2012, Nr. 2-2259-79/2012, Nr. 2-2477-79/2012). Ieškovė teigė, kad jai bendraujant su atsakovu A. M., A. N., A. M. jie žadėjo jai sumokėti likusią pinigų sumą už žemę. Taip pat nurodė, kad kreipėsi ir į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tačiau prokuroras 2012-06-25 nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. Ieškovė pripažino, kad norėjo teisėtais būdais susigrąžinti A. N. parduotą žemę atgal ir ją vėl parduoti atsakovui, tačiau jai tai nepavyko. Tuo metu ją konsultavę teisininkai sakė jai, jog jai yra skolingas A. N.

Iš rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovė 2008-06-06 pagal notarinės formos pirkimo – pardavimo sutartį pardavė A. N. už 78 000 Lt žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas A. N. parodė, kad su atsakovu jie yra pažįstami nuo vaikystės, jis dirbo jo vadovaujamoje UAB „Žaliavų prekyba“ vadybininku. Pagal pareigas ieškovas turėjo teisę sudaryti bendrovės vardu sandorius ir atlikti pinigų pervedimus. Parodė, kad atsakovas yra jam skolingas dėl to tarp jų vyksta ginčai ir ikiteisminiai tyrimai, o taip pat dėl minėto žemės sklypo. Laiko, kad A. M. neturi įsipareigojimų ieškovei. Nurodė, kad yra skolingas atsakovei už parduotą žemę. Teigė, kad yra girdėjęs, jog ginčo žemes nori užvaldyti A. M. ir, kad jis kartu su A. M. privertė ieškovę pasirašyti ginčo vekselį.

Iš Sodros išrašų matosi, jog paminėtoje bendrovėje nuo 2005-08-08 iki 2009-03-23 dirbo A. M.. Taip pat teismo posėdyje apklaustas liudytoju antstolis T. U. paliudijo, kad dėl A. N. skolos ieškovei išieškojimą vykdo jo kolegė antstolė V. Š. ir pas ją šiuo metu yra sujungta daug vykdomųjų bylų, pagal kurias bendra išieškomos skolos suma iš skolininko viršija 5 mln. litų.

Liudytojas A. M. parodė, kad jam žinoma, jog atsakovas norėjo iš ieškovės tą žemę išpirkti, tačiau ji buvo areštuota, o pinigai jau irgi buvo pervesti. Parodė, kad ir jis dalyvavo 2011-12-16 susitikime pas advokatą, kuomet ieškovė sutiko pasirašyti vekselį dėl pinigų grąžinimo. Nurodė, kad niekas ieškovei jokio spaudimo nedarė. Teigė, jog atsakovas nenorėjo skolos iš ieškovės per teismą priteisti, todėl siūlė jai pasirašyti vekselį.

Atsakovas A. M., atsikirsdamas į ieškovės ir jos atstovo teiginius, nurodė, kad nuo 2009 metų jis nebedirba UAB Žaliavų prekyba, tačiau vedė derybas dėl žemės sklypo iš ieškovės nupirkimo. Teigė, kad duomenis apie ieškovės pinigų sąskaitą gavo iš A. M., jog ieškovė jam žadėjo gera valia grąžinti ginčo sumą, dėl to jie buvo susitikę ir pas advokatą M. R. Nurodė, kad jam nebuvo žinoma apie tai, jog pinigus už žemė yra sumokėjęs ir A. N.. Apie ieškovės ir A. N. sandorį jis sužinojo tik 2009 metais. Pripažino, kad dėl prasidėjusio šioje byloje bylinėjimosi, jis neperdavė iš ieškovės gauto vekselio notarui.

Taikytinos materialinės teisės normos bei teismų praktika, reglamentuojanti teisinius santykius, sprendžiant ginčus dėl vekselių nuginčijimo. Sprendžiant ginčą visų pirma taikytinos specialiosios teisės normos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme (skelbta 1999-04-02, Valstybės Žinios , 1999, Nr.: 30 -851). Taip pat atsižvelgiant į LR Konstitucinio Teismo 2007-10-24 nutarimu byloje 26/07 suformuluotą išaiškinimą, jog bylą nagrinėjantis žemesnės instancijos teismas turi laikytis aukštesnės instancijos teismų suformuluotų precedentų, o taip pat vadovaujantis CPK 4 str., priimant sprendimą atsižvelgtina į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo suformuotą praktiką civilinėse bylose, aiškinant ĮPVĮ nuostatas.

Vekselis – vertybinis popierius, kuris išrašomas Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta tvarka ir kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats ar įsako tai padaryti kitam (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 str. 1 d.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas vekselius reglamentuojančias teisės normas, formuoja teismų praktiką taip, kad nebūtų pažeidžiama ir iškreipiama vekselio teisinė esmė. Pagal suformuotą praktiką vekselis - tai vertybinis popierius, patvirtinantis teisėto jo turėtojo besąlygišką, nepriklausančią nuo jos atsiradimo pagrindo reikalavimo teisę į vekselyje nurodytą pinigų sumą, ir kartu įtvirtinantis besąlygišką skolininko pagal vekselį pareigą sumokėti šią sumą teisėtam vekselio turėtojui. Kasacinis teismas nutartyse yra pabrėžęs, kad vekselio prigimtis, savybės, užtikrinančios jo viešą patikimumą, specifinis teisinis reglamentavimas suponuoja ribotą vekselio davėjo galimybę reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2005, 2007 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2007, 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis Nr. 3K-7-216/2007). Todėl asmuo, kuris yra skolininkas pagal šį vertybinį popierių, neturi teisės atsisakyti sumokėti vekselyje nurodytą sumą, remdamasis aplinkybėmis, nenurodytomis jame, tarp jų ir tuo, kad nebuvo pagrindo šiam vertybiniam popieriui išduoti, arba tuo, kad tas pagrindas negalioja, nebent jis įrodytų, jog, įgydamas vertybinį popierių, vekselio įgijėjas žinojo arba turėjo žinoti apie nurodytus trukumus, t.y. buvo nesąžiningas įgijėjas. Vertybinio popieriaus turėtojas tol, kol neįrodyta priešingai, laikomas sąžiningu jo savininku, kuriam priklauso visos teisės pagal šį vertybinį popierių. Vekselyje įtvirtintas prievolės abstraktumas, besąlyginis įsipareigojimas sumokėti vekselyje nurodytą sumą (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 2 punktas, 77 straipsnio 2 punktas, CK 1.105 straipsnio 1 dalis) reiškia, kad ši prievolė nesusijusi teisiniu ryšiu su vekselio išdavimo pagrindu, t.y. tuo teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Dėl šio abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas, civilinių teisinių santykių objektas - vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta.

Pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnio nuostatas įsipareigoję pagal vekselį asmenys gynybai negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas, įgydamas vekselį tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai. Tai reiškia, kad skolininkas pagal vekselį gali reikšti prieštaravimus dėl reikalavimo sumokėti vekselyje nurodytą sumą tačiau tik tokius, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais, arba su tiesioginiais (asmeniniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007).

Įrodymų vertinimas. Iš bylos medžiagos akivaizdu, jog nors atsakovas A. M. yra vekselio įgijėjas, tačiau jam ieškovė negali reikšti prieštaravimų, grindžiamų ieškovės ir A. N. santykiais. Taip pat matyti, kad formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus trūkumais, savo reikalavimo pripažinti jį negaliojančiu ieškovė negrindė. Taigi, siekiant nuginčyti vekselį ieškovei tenka įrodinėjimo našta, įrodyti vekselio turėtojo - atsakovo A. M. - nesąžiningumą (CPK 12 str., 178 str.). Tačiau ištyrus visumą įrodymų negalima daryti išvados, jog atsakovas A. M. įgydamas vekselį buvo nesąžiningas.

Kaip jau pažymėta, vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas, o prievolė, atsiradusi iš abstraktaus sandorio, taip pat yra abstrakti. Dėl vekselio pagrindu atsirandančių prievolių uždarumo, atsakovo A. M. nesaisto galimybė žinoti apie tai, kokie dar teisiniai santykiai buvo susiformavę tarp ieškovės J. Č. ir A. N. ir ar dėl to galėjo būti neišduotas vekselis.

Atsakovas A. M., prisiekęs teismui, paaiškino, kad ieškovei išduodant jam vekselį buvo patvirtinta, jog ji 30 000 Lt gavo ne iš A. N., o iš jo, nors jis jai nėra skolingas. Jokių kitų įrodymų, paneigiančių šią aplinkybę, t.y. kad A. M. tyčia susitardamas su A. N. tyčia įsigijo vekselį iš ieškovės - nėra. Tai, kad atsakovas dirbo kartu su A. N., kuris vertėsi nekilnojamųjų daiktų prekyba, supirkinėdamas žemės sklypus, ar yra pažįstamas su liudytoju A. M., dar nereiškia A. M. nesąžiningumo. Vertindamas įrodymus teismas netgi daro priešingą išvadą, t.y. atsižvelgdamas į kitoje byloje priimtą teismo sprendimą ir J. Č. paaiškinimus, liudytojo antstolio T. U. parodymus, į tą aplinkybę, jog ieškovė dėl vykdomojo rašto jai išdavimo civilinėje byloje Nr. 2-3872-772/2011 kreipėsi į teismą tik po daugiau nei metų laiko, kuomet vekselis jau buvo išrašytas; į paties atsakovo A. M. elgesį, kuomet jis atliko mokėjimo pavedimą, ir į liudytojui A. N. pareikštus kaltinimus baudžiamojoje byloje Nr. 1-69-282/2012, t.y. pagal jam inkriminuojamus kaltinimus. Pastebėtina, kad pagal CPK 182 str. 1d. 2p., nereikia įrodinėti prejudicinių faktų, kurie yra nustatyti kitoje byloje, o būtent tokiu faktu laikytina, jog ieškovė ne tik pripažino skolininku A. N., bet ir laikė, kad jis jai skolingas 40 000 Lt. Taip pat pažymėtina, kad ieškovė net keturis kartus kreipėsi savo motinos T. P. vardu į teismą dėl jos ir A. N. sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu (civ. bylos: Nr. L2-1366-79/2012; Nr. 2-1528-79/2012, Nr. 2-2259-79/2012 ir Nr. 2-2477-362/2012), kas patvirtina, jog A. M. nesąžiningumas ir žinojimas, kad jis siekė įsigyti ir įsigijo vekselį nesąžiningai neįrodytas (CPK 185 str.).

Taip pat teismas atmeta ieškovės ir jos atstovo argumentus, jog atsakovo A. M. nesąžiningumą įrodo, kad jis su ieškove bendravo kartu dalyvaujant A. N. ir A. M.. Ištyrus įrodymus matyti, jog vekselį atsakovas įsigijo po kelių susitikimu pas advokatą M. R. dėl ieškovei pervestų 30 000 Lt, kuomet ieškovei buvo išaiškinta, kad jos skolininku laikytinas A. N., o ne A. M.. Tai, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad atsakovui įsigyjant vekselį, jo davėja sutiko su tuo, jog ji turės grąžinti pastarajam jame nurodytą sumą. Be to ieškovė irgi suvokė, kad ankstesnis skolininkas A. N. įsigijęs iš jos žemės sklypą skolos sugrąžinimui jau nebeturi jokio likvidaus turto, dėl ko ji turi prisiimti ir iš pagrindinio skolininko skolos išieškojimo riziką. Todėl vien teiginys, jog atsakovas moka už ieškovės skolininką A. N., o ne už save, neįrodo atsakovo A. M. nesąžiningumo - dėl to jis atmestinas, kaip nepagrįstas, kadangi ir sutarties laisvės principas suteikia galimybę šalims tartis dėl trečiojo asmens teisės įvykdyti prievolę už skolininką, tačiau tokio susitarimo nesant ir teismo jo nenustačius, kaip minėta šis argumentas atmestinas (CK 6. 50 str.). Šiuo atveju sutiktina su atsakovo A. M. procesinio atstovo teiginiu, jog atsakovas mokėjo nei už bendrovę, kurioje dirbo, nei už patį A. N., o tik už save. Todėl vekselio davėja pagrįstai įsipareigojo vekselio turėtojui sumokėti vekselyje nurodytą sumą, kaip teisėtam vekselio turėtojui.

Taip pat teismo vertinimu, vekselio įsigijimo neteisėtumo bei atsakovo A. M. nesąžiningumo įsigyjant vekselį negalima patvirtinti ir remiantis tuo, kokiu būdu ieškovei buvo išaiškinta jos pareiga grąžinti atsakovui 30 000 Lt. Atsakovas nurodė, kad iki jis vekselį įsigijo iš ieškovės, pastaroji sutiko sugrąžinti atsakovui 30 000 Lt sumą per 1 metų laikotarpį. Kaip jau minėta, iš kredito unijos sąskaitos išrašo matyti, jog atsakovas buvo pervedęs 30 000 Lt, todėl ieškovės atstovo teiginys, kad atsakovas neturėjo pinigų – atmetamas kaip neįrodytas. Taip pat atmetamas kaip nepagrįstas ieškovės advokato teiginys, jog mokėjimo nurodyme esantis įrašas už žemę, įrodo, kad mokoma pagal 2008-06-06 pirkimo - pardavimo sandorį likusi nesumokėta pinigų suma ieškovei. Teismas su tokiu teiginiu nesutinka, nes iš ieškovės sąskaitos išrašo matosi, jog sąskaitoje tokių įrašų nėra (10 b.l.), todėl teiginys, jog į ieškovės sąskaitą buvo įmokėti pinigai pagal minėtą sandorį - nepagrįstas.

Taigi, teismui konstatavus, jog atsakovo A. M. nesąžiningumas nėra įrodytas, nėra jokio pagrindo pripažinti vekselį negaliojančiu, o taip pat nėra jokio pagrindo ieškinį tenkinti - todėl jis atmestinas visiškai (CPK 263 str.).

Pastebėtina, kad šiuo ieškiniu ieškovė siekia išvengti savo prievolės įvykdymo atsakovui, o smurtas ir apgaulė, kaip priemonės išgauti vekselį, yra priešybės, todėl panaudojant vieną, kita tampa nereikalinga. Be to, ieškovė neatskleidė nei smurto, nei apgaulės turinio ir nenurodė, kas ir kokius konkrečiai smurto veiksmus atliko, kokiu būdu ieškovę apgavo. Ieškovė nenurodo jokių atsakovo tyčinių veiksmų, įtakojusių vekselio išdavimą. Ieškovė pasirašė 2011-12-16 paprastąjį vekselį, kuriame nurodyta, kad ji be sąlygų įsipareigoja sumokėti atsakovui jame nurodytą sumą, todėl vadovaujantis Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 str. ieškovė suvokė, jog negali vekselio ginčyti. Todėl atmestinas ir ieškovės argumentas dėl suklydimo sudarant šį sandorį.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad vekselis kaip rašytinis dokumentas yra asmens vidinės valios išraiškos, valinio veiksmo rezultatas, todėl vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis bendraisiais sandorio negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007). CK 1.90 straipsnis numato galimybę pripažinti sandorį negaliojančiu iš esmės suklydus. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus. Šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo padarinius. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, nerūpestingumo, neatidumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes. Suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Teismai, spręsdami dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu, privalo tirti ir vertinti CK 1.90 straipsnio taikymui nurodytų sąlygų visumą (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. S. v. S. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-531/2009; kt.).

Nagrinėjamojoje byloje nenustatyta aplinkybių dėl ieškovės valios trūkumų, pasirašant ginčo vekselį, buvimo, atsižvelgiant į šalių teisinius ir verslo santykius. Teismui išsiaiškinus ieškovės valios pasirašyti ginčo vekselį formavimosi procesą, įvertino abiejų šalių elgesį ir kitas svarbias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad ieškovė turėjo pakankamai laiko konsultacijoms, todėl jos nurodomi faktai dėl atsakovo sukeltos psichologinės įtampos reikalaujant apsispręsti dėl vekselio išdavimo nelėmė suklydimo, apibrėžiamo CK 1.90 straipsnyje. Teismas įvertinęs bylos aplinkybes, tuo pačiu daro išvadą, kad ieškovė, spręsdama dėl asmeninių įsipareigojimų priėmimo ir juos prisiimdama, tinkamai neįvertino galimų padarinių, nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga. Teismas sprendžia, kad CPK 185 straipsnio nustatyta tvarka išanalizavus byloje pateiktų įrodymų visetą, yra teisinis pagrindas išvadai, jog ieškovė šiuo pagrindu nepagrindė pareikšto reikalavimo pripažinti vekselį negaliojančiu.

Sutinkamai su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, konstatavus, jog vekselio turėtojo nesąžiningumas neįrodytas, teismas neturi pareigos toliau analizuoti ieškovės ir jos skolininko A. N. santykių, ne tik dėl to, kad yra priimtas sprendimas, bet ir dėl to, jog jis kaip jau minėta turi ir prejudicinę reikšmę šioje byloje (CPK 182 str. 1d. 2p.). Tačiau siekiant atskleisti bylos esmę pasisakytina ir dėl atsakovo kitų argumentų, susijusių su vekseliu. Pirma, atsakovo nuoroda, kad vekselis laiku nebuvo perduotas notarui vykdomajam įrašui atlikti, nekeičia ieškovės reikalavimo jį pripažinti negaliojančiu, kadangi pagal dispozityvumo principą, reikalavimo teisė priklauso proceso šalims. Antra, šioje byloje teismas šalių santykius vertino pagal tą teisinę situaciją kuri buvo ieškovės ieškinio pareiškimo momentu, o ne vėliau, todėl atskirai kalbėti apie vekselio statuso pasikeitimą teismas nėra įgaliotas. Pastebėtina, kad teismas buvo suteikęs šalims laiko išanalizuoti ir šį teisinį faktą, tačiau jos tuo nepasinaudojo. Trečia, atsakovas pateikė teismui ir atskirą prašymą dėl sprendimo vykdymo tvarkos išdėstymo. Tačiau pažymėtina, kad ginčo atveju teismas negali tenkinti šio atsakovo prašymo, nes ieškovės ieškinys yra atmestinas, o taip pat teismas neturi teisės modifikuoti ir šalių santykių pasikeitus vekselio statusui. Išaiškintina, jog esantys prievoliniai teisiniai santykiai ir toliau sieją ieškovę – vekselio davėją su vekselio turėtoju – atsakovu, todėl atsikirtimai, susiję su šių santykių atsiradimo pagrindu, jų pasikeitimu ar pasibaigimu, šioje byloje kaip jau minėta neanalizuotini, o tuo pačiu tai nereiškia, kad ieškovė negali naudoti kitų teisinių atsikirtimų esant kitam atsakovo reikalavimui. Be to, teismas dar kartą pažymi, kad byloje surinkti įrodymai, patvirtina ieškovės prievolę atsakovui kylančią iš vekselio. Ieškovės iš vekselio kylančios prievolės nevykdymas atsakovui nėra pagrįstas pakankamais ir neginčijamais įrodymais. Be to ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, kad atsakovas būtų atlikęs neteisėtą veiką ieškovės atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str.

Dėl bylinėjimosi išlaidų. 2013-03-18 teismo posėdyje atsakovo A. M. procesinis atstovas, prašydamas teismą atmesti ieškovės J. Č. ieškinį, taip pat pareiškė prašymą pagal pateiktus dokumentus priteisti bylinėjimosi išlaidas. Į bylą pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad už advokato pagalbą byloje atsakovas yra sumokėjęs 2 178,00 Lt (66 b. l.). Rekomenduojamus civilinėse bylose priteistinus užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalius dydžius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Valstybės žinios, 2004, Nr. 54-1845), kurio 8.18. punkte nustatyta, kad atlygis už vieną atstovavimo valandą teisme – 0,15 MMA. Todėl atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, jos trukmę ir joje pateiktų procesinių dokumentų kiekį bei kitas aplinkybes, iš ieškovės atsakovui priteistinų išlaidų dalis mažintina. Papildomų dokumentų, patvirtinančių patirtas išlaidas, atsakovas nepateikė, todėl, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas rekomendacijas, jam priteistina atlyginimo suma yra proporcingai mažintina iki 1 089,00 Lt. Likusi atsakovo bylinėjimosi išlaidų dalis pripažintina išlaidavimu ir ji jam nepriteistina.

Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad 2012-08-27 nutartimi ieškovei buvo atidėtas 450,00 Lt žyminio mokesčio sumokėjimas iki sprendimo priėmimo (20 b.l.). Ieškinį atmetus, ši suma valstybei priteitina iš ieškovės (CPK 84 str.; 96 str. 2d.).

Nagrinėjant bylą susidarė 22,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios buvo apmokėtos teismo lėšomis. Ieškinį atmetus - šios išlaidos į valstybės biudžetą taip pat priteistinos iš ieškovės (CPK 88 str. 1 d. 3 p.; 96 str.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 93 str., 260 str., 270 str., 307 str.

Rezoliucinė dalis

n uspren dž i a:

1. Ieškovės J. Č. ieškinį atsakovui A. M. (a/k (duomenys neskelbtini)) dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu, atmesti.

2. Priteisti A. M. (a/k (duomenys neskelbtini)) iš J. Č. (a/k (duomenys neskelbtini) 1 089,00 Lt (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt devynis litus) dalį išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

3. Išieškoti į valstybės biudžetą (surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660) iš J. Č. (a/k (duomenys neskelbtini) 450,00 Lt (keturis šimtus penkiasdešimt litų) žyminio mokesčio ir 22,50 Lt (dvidešimt du litus 50 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

4. Atmesti atsakovo A. M. (a/k (duomenys neskelbtini)) likusią prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės J. Č. (a/k (duomenys neskelbtini) priteisimo.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant per Šiaulių apylinkės teismą.

Teisėjas Jonas Stubrys