Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, dalyvaujant pareiškėjai E. K., pareiškėjos atstovei advokatei Jūratei Matonienei ir atsakovės atstovui Vadimui Gasperskiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. K. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2015-08-06 raštu Nr. (13.2-04.5)-K-6491 E. K. išsiuntė 2015-08-03 sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (13.2-04.5)-FR0682-518, kuris pareiškėjai įteiktas 2015-08-10. Minėtame sprendime mokesčių administratorius nusprendė: 1) patvirtinti 2015-06-26 patikrinimo aktą Nr. (13.2)FR0680-475, kuriame papildomai apskaičiuota 4 127,08 Eur gyventojų pajamų mokesčio; 2) skirti 412,71 Eur gyventojų pajamų mokesčio baudą; 3) patvirtinti apskaičiuotus 2 868,11 Eur gyventojų pajamų mokesčio delspinigius. Iš viso 7407,90 Eur. Sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo aiškiai įvardijamos pareiškėjai papildomai apskaičiuotos gyventojų pajamų mokesčio ir šio mokesčio delspinigių sumos bei gyventojų pajamų mokesčio bauda.

E. K. sutuoktiniui D. K. taip pat buvo atliktas GPM apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo bei sumokėjimo savalaikiškumo mokestinis patikrinimas už laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2011-12-31. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2015-08-06 raštu Nr. (13.2-04.5)-K-6490 D. K. išsiuntė Kauno AVMI 2015-08-03 sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (13.2-04.5)-FR0682-517, kuriame, atskirai nuo E. K., papildomai apskaičiuotos gyventojų pajamų mokesčio ir šio mokesčio delspinigių sumos bei gyventojų pajamų mokesčio bauda, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai nebuvo žinoma apie jai papildomai apskaičiuotus mokesčius ir jų dydžius.

Vadovaujantis MAĮ 152 straipsniu, mokesčių mokėtojas nesutinkantis su sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo (ar jo dalimi), turi teisę per 20 dienų po to, kai mokesčių mokėtojui buvo įteiktas šis sprendimas, jį raštu apskųsti centriniam mokesčių administratoriui. Skundas dėl mokestinio ginčo, kilusio tarp mokesčių mokėtojo ir Kauno AVMI, ar jos pareigūno, paduodamas per Kauno AVMI. Pareiškėja nepasinaudojo MAĮ 152 straipsnio nustatyta tvarka ir terminu apskųsti sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo, todėl darytina išvada, kad su papildomai apskaičiuotomis mokesčių ir su jais susijusiomis sumomis, sutiko.

Vadovaujantis MAĮ 105 str. 1 d. 3 punktu mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas šio įstatymo 81 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų. MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytas papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumas mokesčių mokėtojas privalo sumokėti per 20 dienų nuo minėto sprendimo įteikimo jam dienos, jeigu atitinkamo mokesčio įstatymas arba šis straipsnis nenustato kito termino. Per nustatytą terminą nesumokėjus patikrinimo metu priskaičiuotų mokesčių sumų, delspinigiai skaičiuojami MAĮ nustatyta tvarka.

Pagal MAĮ 107 str. 2 dalį, mokesčio (ir su juo susijusių sumų) priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo MAĮ 105 str. 1 dalyje nustatytos mokesčio administratoriaus teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos. Senaties terminas skaičiuojamas atskirai kiekvienai tam tikro mokesčio per atskirą mokestinį laikotarpį (patikrinimo metu) apskaičiuotai mokesčio sumai, dėl kurios tam tikrą dieną atsirado mokesčių administratoriaus teisė ją išieškoti priverstinai. Atsižvelgiant į tai, mokesčių administratorius išieškojimą pradėjo vykdyti nesuėjus mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminui.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovės sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjos turto teisėtumo ir pagrįstumo.

Skundžiamas 2015 m. lapkričio 3 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimas Nr. (23.31-08)320A-32545 priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 str. 8 punktu ir 106 str. 1 d. 4 punktu. Prie sprendimo pateikiama prievolių ataskaita, su kurios duomenimis E. K. nesutinka teigdama, kad prievolių ataskaitoje nurodyti duomenys yra nepagrįsti ir/ar nepagrįstai per dideli bei tai, kad mokestinės nepriemokos išieškojimas (suma ir delspinigiai) už 2008 m. laikotarpį turi būti nutrauktas suėjus 5 metų senaties terminui. Taip pat pareiškėja skunde teigia, kad Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015-06-26 patikrinimo akto Nr. (13.2)FR0680-475 neskundė, nes iš patikrinimo akto turinio suprato, kad mokestinė nepriemoka yra apskaičiuota bendrai su pareiškėjos sutuoktinio D. K. gautomis pajamomis ir patirtomis išlaidomis.

Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 33 str. 8 punktą mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas.

Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto, tai šiuo atveju ir buvo padaryta.

Kaip galima spręsti iš mokesčių mokėtojo pateiktų rašytinių paaiškinimų, jis iš esmės sutinka, kad susidarė mokestinė nepriemoka ir mokesčių administratorius turėjo teisinį bei faktinį pagrindą priimti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką. Pareiškėja skunde teigia, kad skundžiamuose sprendimuose nėra pagrindžiama mokestinės nepriemokos suma.

Teismas, spręsdamas klausimą, ar nagrinėjamu atveju egzistavo atsakovės teisė dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjos turto, pirmiausia akcentuoja, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalį, mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu yra bent vienas iš šioje įstatymo nuostatoje nustatytų pagrindų.

Pirmas iš aptariamų pagrindų – jei mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime (MAĮ 105 str. 1 d. 1 p.). Antras pagrindas – mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu, trečias – mokesčių mokėtojas šio Įstatymo 81 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų (MAĮ 105 str. 1 d. 2 ir 3 p.). Ginčijamame atsakovės sprendime dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo nėra nurodyta, kokiu pagrindu yra apskaičiuotos pareiškėjos mokestinės prievolės. Kaip matyti iš prieš šio sprendimo pridėtos prievolių ataskaitos, prievolės buvo skaičiuojamos už mokestinį laikotarpį nuo už laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2011-12-31, deklaracija pateikta 2013 m. gegužės 7 d.

Mokesčių administratorius pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad prievolių ataskaitoje nurodomos mokestinės prievolės pareiškėjai susidarė vykdant Kauno AVMI 2015-08-03 sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (13.2-04.5)-FR0682-518.

Pastebėtina, kad mokesčių administratorius, priimdamas ginčijamą sprendimą nenurodė nei vieno pagrindo, išdėstyto MAĮ 105 straipsnio 1 dalyje, kuriuo vadovaudamasis priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką. Atsakovo sprendime daromos nuorodos į bendro pobūdžio MAĮ 33 straipsnio 8 punkto bei 106 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, reglamentuojančias mokesčio administratoriaus teisę išieškoti susidariusią nepriemoką.

Atsižvelgus į mokesčių administratoriaus ginčijamame sprendime nurodomą šio sprendimo teisinį pagrindą, teismas negali spręsti apie šio sprendimo pagrįstumą, kadangi aiškios ir konkrečios teisės normos, įtvirtintos MAĮ 150 straipsnio 1 dalyje nėra nurodyta, t. y. vien iš pateikto ginčijamo sprendimo nėra aiški mokestinės nepriemokos išieškojimo teisinė kilmė, juo labiau kad teisinę kvalifikaciją komplikuoja prievolių ataskaitoje nurodoma deklaracijos pateikimo data, kuri suponuotų išvadą, jog mokestinė nepriemoka yra išieškoma pagal mokesčio mokėtojo pateiktą deklaraciją. Vis dėlto įvertinus mokesčių administratoriaus procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad mokesčių administratorius mokesčių sumas pareiškėjui apskaičiavo vadovaudamasis Kauno AVMI 2015-08-03 sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (13.2-04.5)-FR0682-518.

Atsižvelgus į šią išvadą, spręstina, jog mokesčių administratorius ginčijamame sprendime inter alia vadovavosi MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo pagrindu – t. y. kai mokesčių mokėtojas šio Įstatymo 81 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų.

Pagal MAĮ 89 straipsnį mokesčių mokėtojui, laiku nevykdančiam savo mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įteikia raginimą geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas vienu iš šių atvejų: įsiteisėja sprendimas dėl mokesčių mokėtojo skundo mokestiniuose ginčuose, tai yra apskundus mokesčių administratoriaus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija savo sprendimu nepatenkina mokesčių mokėtojo skundo ir tokio sprendimo mokesčių mokėtojas nustatytu terminu neapskundžia; arba mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimas, nepatenkinantis mokesčių mokėtojo skundo, yra galutinis; priimamas neigiamas sprendimas dėl mokesčių mokėtojo prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą.; 3) nutraukiama mokestinės paskolos sutartis. Mokesčių administratorius leidžia mokesčių mokėtojui sumokėti raginime nurodytas sumas per 20 dienų nuo raginimo mokesčių mokėtojui įteikimo dienos, jeigu mokesčio įstatymas nenustato kito termino.

Akcentuotina, kad administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, jog mokesčių administratorius yra siuntęs pareiškėjai raginimą geruoju įvykdyti mokestines prievoles įsiteisėjus mokesčių administratoriaus sprendimui, todėl teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius šios pareigos neįvykdė ir todėl jo sprendimas dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, prieš tai neįteikus pareiškėjai raginimo mokestinę prievolę įvykdyti geruoju.

Pastebėtina, kad mokesčių mokėtojo keliamame ginče dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo teisėtumo nėra svarstomi klausimai dėl mokestinės nepriemokos dydžio ar pagrįstumo, o tik tikrinama, ar mokesčių administratorius, vykdydamas mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą, neatlieka jokių veiksmų, kuriais būtų pažeidžiamos mokesčių mokėtojo teisės.

Nors pareiškėja skunde prašo pakeisti ginčijamą sprendimą, tačiau iš skundo turinio matyti, kad pareiškėja nesutinka su sprendimo turiniu. Šiuo aspektu turi būti sprendžiama, ar priimant ginčijamą sprendimą buvo tinkamai įgyvendintos Viešojo administravimo įstatymo nuostatos, dėl kurių ne kartą pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 yra pažymėjęs, kad: „Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus“ <...> , „išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šia įstatymo nuostata nėra daroma išimtis bei nesuteikiama teisė mokesčių administratoriui, kaip viešojo administravimo subjektui, nepaisyti kitų jo veiklą reguliuojančių įstatymų, šiuo atveju – Viešojo administravimo įstatymo. Iš tiesų aptariama Mokesčių administravimo įstatymo nuostata negali būti aiškinama kaip paneigianti mokesčių administratoriaus pareigą pagrįsti jo mokesčių mokėtojo atžvilgiu priimamus sprendimus. Pastarųjų sprendimų priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai turi būti žinomi ne tik mokesčių administratoriui, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu šis sprendimas priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas“ <...> „mokesčių administratoriaus veikla privalo griežtai atitikti įstatymų reikalavimus, būti pagrįsta teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, tiesiogiai susieta su įstatymų pavestų funkcijų ir uždavinių įgyvendinimu“.

Teismo vertinimu, ką tik paminėtų nuostatų, priimant ginčijamą atsakovės sprendimą, laikytasi netinkamai. Mokesčių administratorius nenurodė tinkamo ir konkretaus teisinio pagrindo, kuriuo remdamasis priėmė sprendimą priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką, nurodydamas tik bendro pobūdžio teisės normas, įtvirtinančias mokesčių administratoriaus teisę išieškoti mokestinę nepriemoką, bet nereglamentuojančias tokios teisės įgyvendinimo sąlygų, pagal kurias būtų galima spręsti apie šio sprendimo teisinę kilmę. Ginčijamame sprendime nėra nurodytų pagrindinių faktų (pvz., kokiais sprendimais vadovaujantis apskaičiuotos mokestinės prievolės), nepateikta argumentų ir įrodymų bei konkrečių skaičiavimų, kas netoleruotina viešojo administravimo sistemos subjekto atžvilgiu, kuris priima individualius teisės aktus, o ypač – susijusius su prievartinio pobūdžio priemonių taikymu.

Teismas daro išvadą, kad sprendimas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš turto turi būti priimtas iš naujo, pašalinus nurodytus trūkumus, laikantis įstatymų nustatytų reikalavimų, todėl ginčijamas Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas naikinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 2 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjos E. K. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. (23.31-08)320A-32545 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.