Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-12-31 · Administracinė byla Nr. I-521-621/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-12-31
Bylos Nr.
I-521-621/2013
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virginijus Stankevičius, Žanas Kubeckas, Laisvutė Kartanaitė
Pareiškėjas
M. A.
Atsakovas
Radviliškio rajono savivaldybės, Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės
Administracinės bylos Nr. I-521-621/2013
Teisminio proceso numeris: 3-64-3-00300-2013-5Procesinio sprendimo kategorija:17.;74. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 31 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija,pirmininkaujant teisėjui Žanui Kubeckui,dalyvaujant kolegijos nariams teisėjams Laisvutei Kartanaitei ir Virginijui Stankevičiui,sekretoriaujant Palmirai Berberaušienei,dalyvaujant pareiškėjui M. A.,dalyvaujant atsakovės Radviliškio rajono savivaldybės atstovui Arnoldui Matuzevičiui,

dalyvaujant atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus atstovei Sonatai Dekker,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo M. A. skundą ir patikslintą skundą atsakovams Radviliškio rajono savivaldybei ir Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriui dėl norminių administracinių aktų ištyrimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi su skundu prašydamas ištirti, ar Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams Radviliškio rajono savivaldybėje teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. T-182, keisto Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. T-307, 43.1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymo (Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas) (Valstybės žinios, 2003, Nr. 73-3352; Valstybės žinios, 2006, Nr. 130-4889; Valstybės žinios, 2011, Nr. 155-7353) 23 straipsnio 2 dalies 1 punktui ir Radviliškio rajono savivaldybės gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai tvarkos aprašo, patvirtinto Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. T-205, 8 ir 9 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymo (Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas) (Valstybės žinios, 2003, Nr. 73-3352; Valstybės žinios, 2006, Nr. 130-4889; Valstybės žinios, 2011, Nr. 155-7353) 23 straipsnio 2 dalies 1 punktui.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, jog viskas išdėstyta skunde, neturi ko daugiau pridurti. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovė 2012 metais nutraukė socialinės pašalpos mokėjimą, kai jis raštiškai atsisakė dirbti jam primestą darbą. Iš Radviliškio rajono savivaldybės gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai tvarkos aprašo 14 darbų pareiškėjui buvo pasiūlytas 5.1.7 punkte nurodytas darbas, o pokalbio metu – 5.1.4 punkte nurodytas darbas. Kadangi pareiškėjas yra baigęs VGTU, tai šie darbai žemina jo, kaip išsilavinusio žmogaus, orumą. Mano, jog jei tai darbas, tai remiantis LR darbo kodeksu turi būti sudaryta darbo sutartis, mokami mokesčiai valstybei, žmogus turi būti socialiai apdraustas, turi eiti darbo stažas, o jei tai talka, tai ji negali būti ilgesnė kaip 2 darbo dienos ir negali būti privaloma ir niekas negali versti atidirbinėti už socialinei pašalpai sumokėtus pinigus, nes tai yra LR Konstitucijoje garantuota pagalba nepasiturinčiam žmogui. Juk žmogus dirbo šioje valstybėje, mokėjo mokesčius ir turi teisę gauti socialinę pagalbą jį užklupus nelaimėms. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 11 d. nutarimą Nr. 1500 „Dėl pagalbos (talkos) darbų atlikimo sąlygų ir tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 105-3759), talka yra fizinių asmenų telktinė tarpusavio pagalba žemės ir namų ūkio darbams dirbti, atliekama nemokamai, o savivaldybėje realiai ji atliekama už socialinę pašalpą (Radviliškio rajono savivaldybės gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai tvarkos aprašo 2012-02-02 Nr. T-205 14 punkte yra net įvertinta 3,75 Lt viena visuomenei naudingos veiklos valanda). Be to, minėtame nutarime „Dėl pagalbos (talkos) darbų atlikimo sąlygų ir tvarkos patvirtinimo“ numatyta, kad kiekvieno talkininko pagalbos trukmė negali būti ilgesnė kaip trys dienos iš eilės (realiai 5 darbo dienos – privalomos 40 val./mėn., kad gautų socialinę paramą). Lietuvoje darbuotojo ir darbdavio santykius reguliuoja LR darbo kodeksas, bet pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą (Žin., 2011, Nr. 155-7353) šie santykiai yra panaikinti, nes tai įvardijama kaip talka, numatyta Labdaros ir paramos įstatyme (Žin., 1993, Nr. 21-506; 2000, Nr. 61-1818). Iš darbuotojo atimamos LR darbo kodeksu apibrėžtos teisės – teisė į darbą (galimybė užsidirbti laisvai pasirenkamu darbu), teisė į tinkamas darbo sąlygas, teisė į saugias ir sveikas darbo sąlygas, teisė į tinkamą atlyginimą, teisė jungtis į organizacijas, teisė sudaryti kolektyvines sutartis (teisė į kolektyvines derybas), vaikų ir paauglių teisė į apsaugą, dirbančių moterų teisė į motinystės apsaugą, teisė į profesinę orientaciją, teisė į profesinį mokymą, teisė dalyvauti nustatant ir gerinant darbo sąlygas, teisė į orumą darbe, teisė į darbo sutartis, teisė į teisingas darbo valandas ir poilsio valandas.

Atsiliepimas

Atsakovės Radviliškio rajono savivaldybės atstovas Arnoldas Matuzevičius teismo posėdžio metu nurodė, jog 2013-04-25 atsiliepime (b. l. 138-139) išdėstė raštu savo poziciją dėl iškilusio klausimo. Mano, kad minėtų tarybos sprendimų įstatyminės nuostatos visas žodinis perkėlimas nebuvo tokia pareiga ir būtent tas neperkėlimas to reglamentavimo, kaip numatyta įstatyme, nesuvaržė socialinės paramos gavėjo teisės gauti arba teisės pratęsti arba dar kažkokių teisių, kas susiję su pinigine socialine parama. Atsižvelgiant į teisės hierarchiją, kaip mini teisėjų kolegijos priimta nutartis, būtent dėl 6 mėnesių buvo vadovautasi aukštesnės teisinės galios įstatymais. Mano, kad pripažinti ginčijami teisės aktai, būtent įvardytos konkrečios nuostatos, neprieštarauja tam įstatymui. Tvarkų atitinkami punktai neturėtų būti panaikinti – pripažinti neteisėtais ir panaikinti. Prašo atsižvelgti į įstatymo 28 str. 1 d., kad Radviliškio rajono savivaldybė dalyvavo projekte ir socialinę paramą teikė, vykdydama kaip savarankiškąsias savivaldybės funkcijas. Tai įtvirtina visas 9 įstatymo skirsnis ir konkrečiai 28 str. 3 d. numatyta, kad vykdant savarankiškąsias savivaldybių funkcijas piniginė socialinė parama teikiama taikant šio įstatymo nuostatas tiek, kiek jų nereglamentuoja šio skirsnio nuostatos. Įstatymo nuostatos gali būti ir netaikomos, jei 9 skirsnyje yra įtvirtintas kitas reglamentavimas. To paties įstatymo 30 str. 1 d. 3 p. yra numatyta, kad savivaldybė, neviršydama savo kompetencijos, pati gali pasitvirtinti tuos ginčijamus teisės aktus, tai ir buvo padaryta. Akcentuojant tai, kad nors ir nebuvo perkeltos įstatyminės visos normos pažodžiui, buvo laikomasi įstatymo ir atsižvelgiant į tai, kas buvo anksčiau išdėstyta, savivaldybės taryba nepažeidė šio įstatymo, nes turėjo išskirtinę diskreciją – tarkim apsispręsti dėl 6 mėnesių ar 3 mėnesių, ar apskritai jokio termino nenustatyti. Taryba, priimdama tuos sprendimus, nepažeidė nagrinėjamo byloje įstatymo nuostatų ir tos nuostatos nėra pripažintinos, kaip neatitinkančios įstatymo ir nėra naikintinos.

Atsakovės Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus atstovė Sonata Dekker teismo posėdžio metu nurodė, jog tuo metu buvo 5 savivaldybės, kurios kūrė savarankišką funkciją. Įstatyme yra numatyta, kad skyrius savo tvarkose turi teisę pasitvirtinti apmokėjimo nuostatus, skyrimą, kada pašalpa yra mažinama, kada didinama. Tai buvo šiokia tokia laisvė ir jie tų 6 mėnesių neįtraukė. Praktika, kad Panevėžio rajono savivaldybė tvirtina 3 mėnesius, Akmenė palieka tokį variantą, kaip skyriaus, ir kada tvirtino tvarkas, tai konsultavosi su ministerija, su teisininkais ir viskas buvo tvarkoje. Tai buvo skyriaus teisė ir tvirtino, nes norėjo paskirti tiems asmenims, kuriems reikalinga, nemano, kad buvo kažkoks pažeidimas.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas ir patikslintas skundas tenkintini iš dalies.

Šioje byloje ginčas kilęs dėl Radviliškio rajono savivaldybės tarybos sprendimų atitikties Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymo (Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas) (Valstybės žinios, 2003, Nr. 73-3352; Valstybės žinios, 2006, Nr. 130-4889; Valstybės žinios, 2011, Nr. 155-7353) 23 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatoms.

Pareiškėjas teismui teikė procesinio pobūdžio prašymą ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą, tai yra Radviliškio rajono savivaldybės gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai tvarkos aprašą, patvirtintą Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. T-205, ir Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. T-307 „Dėl piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams Radviliškio rajono savivaldybėje teikimo tvarkos aprašo dalinio pakeitimo“.

Pasitarimų kambaryje teismui priimant sprendimą paaiškėjo, kad šioje byloje pareiškėjo ginčijamas Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2012 m. gegužės 3 d. sprendimas Nr. 7900 yra priimtas vadovaujantis pareiškėjo prašomais ištirti norminiais administraciniais aktais, todėl pareiškėjo prašymas iš esmės susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla. Nors pareiškėjo procesinis prašymas nebuvo pakankamai aiškus, nebuvo aiškiai apibrėžtos prašymo ribos, prašymas nebuvo grindžiamas teisiniais motyvais, teisėjų kolegija nusprendė, jog jis yra priimtinas, nes pats teismas abejoja paminėtų norminių administracinių aktų teisėtumu, tai yra ar atsakovas, tvirtindamas Piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašą, turėjo teisę nustatyti platesnę savivaldybės administracijos teisę nei numatyta Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatyme (Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas) (Valstybės žinios, 2003, Nr. 73-3352; Valstybės žinios, 2006, Nr. 130-4889; Valstybės žinios, 2011, Nr. 155-7353) ir tai susiję su teisme nagrinėjama konkrečia administracine byla dėl pareiškėjo teisių ir interesų pažeidimo.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012-03-05 nutartimi nusprendė atnaujinti administracinės bylos nagrinėjimą, teisėjų kolegija siekdama išsiaiškinti, ar Radviliškio rajono savivaldybė norminių administracinių aktų punktuose nenumatydama, jog savivaldybės administracija turi teisę pasitelkti visuomenei naudingai veiklai atlikti darbingus nedirbančius ar nesimokančius darbingo amžiaus asmenis, kurie socialinę paramą gauna ilgiau kaip 6 mėnesius, galėjo apriboti asmenų teisę į socialinę paramą, inicijavo norminių administracinių teisės aktų ištyrimą, t. y. nutarė ištirti, ar Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams Radviliškio rajono savivaldybėje teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. T-182, keisto Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. T-307, 43.1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymo (Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas) (Valstybės žinios, 2003, Nr. 73-3352; Valstybės žinios, 2006, Nr. 130-4889; Valstybės žinios, 2011, Nr. 155-7353) 23 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatoms bei Radviliškio rajono savivaldybės gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai tvarkos aprašo, patvirtinto Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. T-205, 8 ir 9 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymo (Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas) (Valstybės žinios, 2003, Nr. 73-3352; Valstybės žinios, 2006, Nr. 130-4889; Valstybės žinios, 2011, Nr. 155-7353) 23 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatoms.

Pagal ABTĮ 2 straipsnio 13 dalį, norminis teisės aktas – įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog daugelis šioje ABTĮ nuostatoje nurodytų požymių yra vertinamieji, todėl kiekvienu atveju teismas, spręsdamas, ar teisės aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo yra kreiptasi į administracinį teismą, gali būti pripažintas norminiu administraciniu aktu, būtinai turi išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-78/2006; 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-01/2007).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai pabrėžiama, jog norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. <…> Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį), o administracinių bylų teisenoje – jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką, pasireiškiančią tuo, jog yra ribojamas subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į teismą dėl norminių aktų teisėtumo, ratas, skirtinga kreipimosi į teismą dėl akto neteisėtumo tvarka, skiriasi akto panaikinimo teisinės pasekmės ir pan. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-63/2003; 2009 m. rugpjūčio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-464/2009).

Kaip matyti, byloje tirtinas Aprašas, sprendimas įtvirtina bendro pobūdžio nurodymus individualiais požymiais neapibrėžtam subjektų ratui, yra skirti reguliuoti daugelio neindividualizuotų fizinių asmenų santykius, jų veikimas nepasibaigtų teisės akto pritaikymu konkrečiu atveju, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, Aprašas ir sprendimas laikytini norminiais teisės aktais.

Žemesnės instancijos teismas

Savo abejones dėl Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. T-205 patvirtinto „Radviliškio rajono savivaldybės gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai tvarkos aprašo“ 8 ir 9 punktų bei Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. T-182 „Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams Radviliškio rajono savivaldybėje teikimo tvarko aprašo“, keisto Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. T-307 „Dėl piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams Radviliškio rajono savivaldybėje teikimo tvarkos aprašo dalinio pakeitimo“, 43.1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymo (Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas) (Valstybės žinios, 2003, Nr. 73-3352; Valstybės žinios, 2006, Nr. 130-4889; Valstybės žinios, 2011, Nr. 155-7353) 23 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatoms pareiškėjas grindė tuo, jog jei tai darbas, tai remiantis LR darbo kodeksu turi būti sudaryta darbo sutartis, mokami mokesčiai valstybei, žmogus turi būti socialiai apdraustas, turi eiti darbo stažas, o jei tai talka, tai ji negali būti ilgesnė kaip 2 darbo dienos ir negali būti privaloma ir niekas negali versti atidirbinėti už socialinei pašalpai sumokėtus pinigus, nes tai yra LR Konstitucijoje garantuota pagalba nepasiturinčiam žmogui. Juk žmogus dirbo šioje valstybėje, mokėjo mokesčius ir turi teisę gauti socialinę pagalbą jį užklupus nelaimėms. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 11 d. nutarimą Nr. 1500 „Dėl pagalbos (talkos) darbų atlikimo sąlygų ir tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 105-3759), talka yra fizinių asmenų telktinė tarpusavio pagalba žemės ir namų ūkio darbams dirbti, atliekama nemokamai, o savivaldybėje realiai ji atliekama už socialinę pašalpą (Radviliškio rajono savivaldybės gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai tvarkos aprašo 2012-02-02 Nr. T-205 14 punkte yra net įvertinta 3,75 Lt viena visuomenei naudingos veiklos valanda). Be to, minėtame nutarime „Dėl pagalbos (talkos) darbų atlikimo sąlygų ir tvarkos patvirtinimo“ numatyta, kad kiekvieno talkininko pagalbos trukmė negali būti ilgesnė kaip trys dienos iš eilės (realiai 5 darbo dienos – privalomos 40 val./mėn., kad gautų socialinę paramą). Lietuvoje darbuotojo ir darbdavio santykius reguliuoja LR darbo kodeksas, bet pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą (Žin., 2011, Nr. 155-7353) šie santykiai yra panaikinti, nes tai įvardijama kaip talka, numatyta Labdaros ir paramos įstatyme (Žin., 1993, Nr. 21-506; 2000, Nr. 61-1818). Iš darbuotojo atimamos LR darbo kodeksu apibrėžtos teisės – teisė į darbą (galimybė užsidirbti laisvai pasirenkamu darbu), teisė į tinkamas darbo sąlygas, teisė į saugias ir sveikas darbo sąlygas, teisė į tinkamą atlyginimą, teisė jungtis į organizacijas, teisė sudaryti kolektyvines sutartis (teisė į kolektyvines derybas), vaikų ir paauglių teisė į apsaugą, dirbančių moterų teisė į motinystės apsaugą, teisė į profesinę orientaciją, teisė į profesinį mokymą, teisė dalyvauti nustatant ir gerinant darbo sąlygas, teisė į orumą darbe, teisė į darbo sutartis, teisė į teisingas darbo valandas ir poilsio valandas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnyje numatyta, kad savivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams. Ji įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas. Savivaldybių institucijų sudarymo ir veiklos tvarką, įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Europos vietos savivaldos chartijos nuostatas, reglamentuoja ir vietos savivaldos principus, savivaldybių institucijas, jų įgaliojimus ir funkcijas, savivaldybių ūkinės ir finansinės veiklos pagrindus apibrėžia 1994-07-07 Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas Nr. I-533 (2008-09-15 įstatymo Nr. I-533 redakcija). Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Konstitucinis Teismas 2002-12-24 nutarime konstatavo, kad, jeigu Konstitucijoje ar įstatymuose tam tikra funkcija yra priskirta savivaldybėms, tai savivaldybės ir vykdo šias funkcijas ta apimtimi, kuria šios yra joms priskirtos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą akcentavęs, jog viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o atitinkamam teisėkūros subjektui viršijus jam teisės aktais suteiktą kompetenciją ir priėmus norminį administracinį aktą, kurį jis nėra įgaliotas priimti, tuo pačiu būtų pažeistas ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus bylose Nr. I1-4/2006, Nr. I8-15/2007, Nr. I444-4/2008). Administracinėje byloje Nr. I444-4/2008 išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui ir kitiems teisėkūros subjektams, inter alia teisėkūros subjektų pareigą leisti teisės aktus tik neviršijant savo įgaliojimų. Vadinasi, siekiama nustatyti, ar Radviliškio rajono savivaldybės taryba priimdama 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimą T-182, keistą Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. T-307, 43.1 punktu numatantį, jog „43. Savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, turi teisę: 43.1. Darbingus nedirbančius ar nesimokančius darbingo amžiaus asmenis, gaunančius piniginę socialinę paramą bendra šioje Tvarkoje nustatyta tvarka arba gaunančius piniginę socialinę paramą, nustatytą šios Tvarkos 49.6 papunktyje ir nedalyvaujančius aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse, patelkti visuomenei naudingai veiklai, rajono Savivaldybės nustatyta tvarka. Visuomenei naudingai veiklai pasitelkiama už visą savo suaugusio asmens socialinės paramos dalį“, bei 2012 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. T-205, 8 ir 9 punktais, numatantį, jog „8. Visuomenei naudingos veiklos organizatoriai pasitelkia visuomenei naudingos veiklos atlikėjus-asmenis, besikreipiančius į Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių (toliau - Skyrius) ir seniūnijas dėl piniginės socialinės paramos, ar darbingus jų Šeimos narius, nedirbančius, nesimokančius ir nedalyvaujančius aktyviose darbo rinkos politikos priemonėse. 9. Socialinės paramos skyrius, seniūnijos, priimdamos šio aprašo 9 punkte išvardintų pareiškėjų dokumentus piniginei socialinei paramai gauti, pasirašytinai (1 priedas) supažindina juos su šiuo visuomenei naudingos veiklos atlikimo aprašu ir išduoda pareiškėjams nukreipimus pasitelkti visuomenei veiklai (3 priedas) į seniūnijas. Nukreipimai pasitelkti visuomenei naudingai veiklai registruojami“, neviršijo savo kompetencijos. Būtina ištirti, ar atsakovas, tvirtindamas piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašą, turėjo teisę nustatyti platesnę savivaldybės administracijos teisę nei numatyta Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymo (Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas) (Valstybės žinios, 2003, Nr. 73-3352; Valstybės žinios, 2006, Nr. 130-4889; Valstybės žinios, 2011, Nr. 155-7353) 23 straipsnio 2 dalies 1 punkte.

Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymo (Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas) (Valstybės žinios, 2003, Nr. 73-3352; Valstybės žinios, 2006, Nr. 130-4889; Valstybės žinios, 2011, Nr. 155-7353) 23 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, jog „savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą turi teisę: darbingus nedirbančius ar nesimokančius darbingo amžiaus asmenis, gaunančius piniginę socialinę paramą bendra šio įstatymo nustatyta tvarka ilgiau kaip 6 mėnesius arba gaunančius piniginę socialinę paramą nustatytą šio straipsnio 3 ir (ar) 4 dalyse, ir nedalyvaujančius aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pasitelkti visuomenei naudingai veiklai atlikti“.

Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymo (Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas) (Valstybės žinios, 2003, Nr. 73-3352; Valstybės žinios, 2006, Nr. 130-4889; Valstybės žinios, 2011, Nr. 155-7353) 1 straipsnyje numatyta šio įstatymo paskirtis – nustatyti piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas. Šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyti piniginės socialinės paramos teikimo principai, t. y.: 1) bendradarbiavimo ir dalyvavimo (piniginės socialinės paramos teikimas remiasi asmenų, kurie kreipiasi dėl piniginės socialinės paramos, bendruomenės, nevyriausybinių organizacijų, savivaldybės, valstybės institucijų ir įstaigų bendradarbiavimu ir tarpusavio pagalba); 2) prieinamumo (piniginė socialinė parama teikiama taip, kad būtų užtikrintas piniginės socialinės paramos prieinamumas nepasiturintiems gyventojams kuo arčiau jų gyvenamosios vietos); 3) socialinio teisingumo ir veiksmingumo (piniginė socialinė parama teikiama siekiant sudaryti sąlygas gauti paramą tada, kada jos labiausiai reikia, didinti motyvaciją integruotis į darbo rinką ir išvengti skurdo spąstų bei racionaliai naudojant turimus išteklius); 4) visapusiškumo (piniginė socialinė parama teikiama derinant ją su socialinėmis paslaugomis, vaiko teisių apsauga, užimtumu, sveikatos priežiūra, švietimu ir ugdymu); 5) lygių galimybių (piniginė socialinė parama teikiama užtikrinant nepasiturinčių gyventojų lygybę, nepaisant jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos).

Šio įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Akmenės rajono, Panevėžio rajono, Radviliškio rajono, Raseinių rajono ir Šilalės rajono savivaldybės piniginę socialinę paramą teikia vykdydamos savarankiškąją savivaldybių funkciją. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vykdant savarankiškąją savivaldybių funkciją, piniginė socialinė parama teikiama vadovaujantis šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytais piniginės socialinės paramos teikimo principais, o 3 dalyje numatyta, kad vykdant savarankiškąją savivaldybių funkciją, piniginė socialinė parama teikiama taikant šio įstatymo nuostatas tiek, kiek jų nereglamentuoja šio skirsnio nuostatos.

Šio įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta, kad savivaldybės administracija pasitelkia piniginę socialinę paramą gaunančius asmenis visuomenei naudingai veiklai atlikti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

Taigi šios teisės normos reiškia, kad Radviliškio rajono savivaldybės taryba turėjo teisę norminiuose teisės aktuose numatyti galimybę darbingus nedirbančius ar nesimokančius darbingo amžiaus asmenis, gaunančius piniginę socialinę paramą arba gaunančius piniginę socialinę paramą, nedalyvaujančius aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse, patelkti visuomenei naudingai veiklai.

Pažymėtina, kad Radviliškio rajono savivaldybės taryba priimdama tokią nuostatą: „Darbingus nedirbančius ar nesimokančius darbingo amžiaus asmenis, gaunančius piniginę socialinę paramą bendra šioje Tvarkoje nustatyta tvarka arba gaunančius piniginę socialinę paramą, nustatytą šios Tvarkos 49.6 papunktyje ir nedalyvaujančius aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse, patelkti visuomenei naudingai veiklai, rajono Savivaldybės nustatyta tvarka. Visuomenei naudingai veiklai pasitelkiama už visą savo suaugusio asmens socialinės paramos dalį“ ir nuostatą: „Visuomenei naudingos veiklos organizatoriai pasitelkia visuomenei naudingos veiklos atlikėjus-asmenis, besikreipiančius į Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių (toliau - Skyrius) ir seniūnijas dėl piniginės socialinės paramos, ar darbingus jų Šeimos narius, nedirbančius, nesimokančius ir nedalyvaujančius aktyviose darbo rinkos politikos priemonėse“ – vadovavosi įstatymo leidėjo jai suteikta teise, atsižvelgė į piniginės socialinės paramos paslaugų sampratą, tikslus bei principus. Įstatymo 3 straipsnyje aiškiai nurodyti piniginės socialinės paramos teikimo principai, t. y.: 1) bendradarbiavimo ir dalyvavimo; 2) prieinamumo; 3) socialinio teisingumo ir veiksmingumo; 4) visapusiškumo; 5) lygių galimybių.

Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimo T-182, keisto Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. T-307, 43.1 punktas, numatantis, jog „43. Savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, turi teisę: 43.1. Darbingus nedirbančius ar nesimokančius darbingo amžiaus asmenis, gaunančius piniginę socialinę paramą bendra šioje Tvarkoje nustatyta tvarka arba gaunančius piniginę socialinę paramą, nustatytą šios Tvarkos 49.6 papunktyje ir nedalyvaujančius aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse, patelkti visuomenei naudingai veiklai, rajono Savivaldybės nustatyta tvarka. Visuomenei naudingai veiklai pasitelkiama už visą savo suaugusio asmens socialinės paramos dalį“, bei Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. T-205 8 punktas, numatantis, jog „8. Visuomenei naudingos veiklos organizatoriai pasitelkia visuomenei naudingos veiklos atlikėjus-asmenis, besikreipiančius į Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių (toliau - Skyrius) ir seniūnijas dėl piniginės socialinės paramos, ar darbingus jų Šeimos narius, nedirbančius, nesimokančius ir nedalyvaujančius aktyviose darbo rinkos politikos priemonėse“, atitinka Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymo (Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas) (Valstybės žinios, 2003, Nr. 73-3352; Valstybės žinios, 2006, Nr. 130-4889; Valstybės žinios, 2011, Nr. 155-7353) 23 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą reglamentavimą.

Tačiau teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, vertinama kaip šių vietos bendruomenių dalyvavimo valdant šias teritorijas garantija (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d. nutarimą). Kita vertus, ši nuostata negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistoma Konstitucijos bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos (žr. Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimą).

Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai principai, kuriais grindžiama vietos savivalda (12 str. 1–12 p.). Vietos savivaldos institucijų veikloje turi būti paisoma visų Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintų pagrindinių vietos savivaldos principų, tarp jų teisėtumo principo, nustatančio, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus (4 str. 6 p.). Taigi savivaldybių savarankiškumo ir veiklos principas nėra absoliutus ir jis neatleidžia viešojo administravimo teises ir pareigas turinčio subjekto (savivaldybės tarybos) nuo pareigos laikytis visų kitų viešosios teisės principų, tarp jų ir teisėtumo principo.

Pažymėtina, jog Vietos savivaldos įstatymas kaip vieną iš savarankiškųjų Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (paskirtų) savivaldybių funkcijų numato piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams teikimą Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymu nustatytose savivaldybėse (6 str. 43 d.). Kaip minėta, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktas numato, kad vienas iš pagrindinių principų, kuriuo yra grindžiama vietos savivalda, yra savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Taigi priimant teisės aktus ir įgyvendinant Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 43 dalyje pavestą funkciją turi būti laikomasi teisės aktų reikalavimų.

Šiuo atveju atsižvelgus į nurodytus argumentus konstatuotina, kad Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. T-205 9 punktas iš dalies prieštarauja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymo (Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas) (Valstybės žinios, 2003, Nr. 73-3352; Valstybės žinios, 2006, Nr. 130-4889; Valstybės žinios, 2011, Nr. 155-7353) 23 straipsnio 2 dalies 1 punktui, kuriame numatyta, jog „savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą turi teisę: darbingus nedirbančius ar nesimokančius darbingo amžiaus asmenis, gaunančius piniginę socialinę paramą bendra šio įstatymo nustatyta tvarka ilgiau kaip 6 mėnesius arba gaunančius piniginę socialinę paramą nustatytą šio straipsnio 3 ir (ar) 4 dalyse, ir nedalyvaujančius aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pasitelkti visuomenei naudingai veiklai atlikti“. Taigi įstatyme įtvirtinta nuostata, kad asmenis įstatymo nustatyta tvarka ilgiau kaip 6 mėnesius gaunančius piniginę socialinę paramą gali pasitelkti visuomenei naudingai veiklai atlikti. O minėtos Tvarkos 9 punkte šios nuostatos nėra, pagal savivaldybės tarybos patvirtintą Tvarkos 9 punktą, asmeniui, gaunančiam piniginę socialinę paramą, nuo pirmos dienos išduodamas nukreipimas pasitelkti visuomenei naudingai veiklai į seniūnijas. Radviliškio rajono savivaldybė norminiame administraciniame akte nenumatydama, jog savivaldybės administracija turi teisę pasitelkti visuomenei naudingai veiklai atlikti darbingus nedirbančius ar nesimokančius darbingo amžiaus asmenis, kurie socialinę paramą gauna ilgiau kaip 6 mėnesius, apribojo asmenų teisę į socialinę paramą. Taigi šiame kontekste pažymėtina, jog atsakovas įgyvendindamas jam pavestas funkcijas neturi diskrecijos teisės nustatyti aukštesnės galios teisės aktų nuostatų neatitinkantį teisinį reguliavimą.

Konstitucinis Teismas 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarime konstatavo, kad socialinės apsaugos, socialinės paramos santykių poįstatyminis reguliavimas gali apimti atitinkamų procedūrų nustatymą, taip pat tokį įstatymais grindžiamą teisinį reguliavimą, kai poreikį įstatyminį teisinį reguliavimą detalizuoti ir konkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose objektyviai lemia būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ir specialia (specifine) kompetencija tam tikroje srityje (Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d., 2007 m. gegužės 5 d. nutarimai). Tačiau kaip ne kartą savo nutarimuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytų santykių poįstatyminiu teisiniu reguliavimu negalima nustatyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygų, taip pat riboti šios teisės apimties.

Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovų nuomone, jog atsakovui teisės aktais nėra numatyta pareiga visa apimtimi į savivaldybės tarybos sprendimus perkelti įstatymo nuostatas, ir įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų visa apimtimi neperkėlimas į savivaldybės tarybos sprendimus nedaro šių savivaldybės tarybos sprendimų atitinkamų nuostatų negaliojančiomis ar prieštaraujančiomis įstatymui.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Konstitucinis Teismas 2008 m. kovo 5 d. nutarime konstatavo, jog idant būtų veiksmingiau vykdomos tam tikros funkcijos <...> gali, o kai kada ir turi būti perduotos savivaldybėms. Pagal Konstituciją savivaldybių funkcijos gali būti nustatytos tik įstatymu ir tik taip, kad būtų aišku, kokia apimtimi tam tikrą funkciją vykdo savivaldybės, o kokia apimtimi vykdyti šią funkciją yra palikta valstybei, nė viena iš savivaldybėms priskirtų funkcijų nereiškia absoliutaus savivaldybių savarankiškumo atitinkamoje srityje (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas). Vykdydamos paskirtas funkcijas savivaldybės turi paisyti Konstitucijos ir įstatymų.

Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. T-205 patvirtintos Tvarkos 9 punkto pirmo sakinio antra dalis, nustatanti, kad „ir išduoda pareiškėjams nukreipimus pasitelkti visuomenei naudingai veiklai (3 priedas) į seniūnijas“, prieštarauja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymo (Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas) (Valstybės žinios, 2003, Nr. 73-3352; Valstybės žinios, 2006, Nr. 130-4889; Valstybės žinios, 2011, Nr. 155-7353) 23 straipsnio 2 dalies 1 punkto sakinio daliai, numatančiai, kad „savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą turi teisę: darbingus nedirbančius ar nesimokančius darbingo amžiaus asmenis, gaunančius piniginę socialinę paramą bendra šio įstatymo nustatyta tvarka ilgiau kaip 6 mėnesius“.

Teismas atkreipia atsakovų dėmesį, jog Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. T-205 patvirtinto „Radviliškio rajono savivaldybės gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai tvarkos aprašo“ 9 punkte nurodyta, jog „Socialinės paramos skyrius, seniūnijos, priimdamos šio aprašo 9 punkte išvardintų pareiškėjų dokumentus piniginei socialinei paramai gauti, pasirašytinai (1 priedas) supažindina juos su šiuo visuomenei naudingos veiklos atlikimo aprašu ir išduoda pareiškėjams nukreipimus pasitelkti visuomenei veiklai (3 priedas) į seniūnijas. Nukreipimai pasitelkti visuomenei naudingai veiklai registruojami“, tačiau pažymėtina, kad 9 punkte nėra išvardyti pareiškėjai, kaip nurodyta šiame punkte, o pareiškėjai išvardyti Tvarkos 4 punkte.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi ABTĮ 85–87 str., 115 str. 1 d. 2 p., 116 str. 2 d.,

nusprendžia:

Pripažinti, kad Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. T-182 „Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams Radviliškio rajono savivaldybėje teikimo tvarkos aprašo“, keisto Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. T-307 „Dėl piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams Radviliškio rajono savivaldybėje teikimo tvarkos aprašo dalinio pakeitimo“, 43.1 punktas, nustatantis, kad „Darbingus nedirbančius ar nesimokančius darbingo amžiaus asmenis, gaunančius piniginę socialinę paramą bendra šioje Tvarkoje nustatyta tvarka arba gaunančius piniginę socialinę paramą, nustatytą šios Tvarkos 49.6 papunktyje ir nedalyvaujančius aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse, patelkti visuomenei naudingai veiklai, rajono Savivaldybės nustatyta tvarka. Visuomenei naudingai veiklai pasitelkiama už visą savo suaugusio asmens socialinės paramos dalį“, ir Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. T-205 „Radviliškio rajono savivaldybės gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai tvarkos aprašo“ 8 punktas, nustatantis, kad „Visuomenei naudingos veiklos organizatoriai pasitelkia visuomenei naudingos veiklos atlikėjus-asmenis, besikreipiančius į Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių (toliau - Skyrius) ir seniūnijas dėl piniginės socialinės paramos, ar darbingus jų Šeimos narius, nedirbančius, nesimokančius ir nedalyvaujančius aktyviose darbo rinkos politikos priemonėse“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymo (Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas) (Valstybės žinios, 2003, Nr. 73-3352; Valstybės žinios, 2006, Nr. 130-4889; Valstybės žinios, 2011, Nr. 155-7353) 23 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatoms.

Pripažinti, kad Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. T-205 „Radviliškio rajono savivaldybės gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai tvarkos aprašo“ 9 punkto pirmo sakinio antra dalis, nustatanti, kad „ir išduoda pareiškėjams nukreipimus pasitelkti visuomenei veiklai (3 priedas) į seniūnijas“, prieštarauja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymo (Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas) (Valstybės žinios, 2003, Nr. 73-3352; Valstybės žinios, 2006, Nr. 130-4889; Valstybės žinios, 2011, Nr. 155-7353) 23 straipsnio 2 dalies 1 punkto sakinio daliai, numatančiai, kad „savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą turi teisę: darbingus nedirbančius ar nesimokančius darbingo amžiaus asmenis, gaunančius piniginę socialinę paramą bendra šio įstatymo nustatyta tvarka ilgiau kaip 6 mėnesius“, ir laikyti ją panaikinta.

Paskelbti šį sprendimą leidinyje „Valstybės žinios“.

Sprendimas per 14 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjai Žanas KubeckasLaisvutė KartanaitėVirginijus Stankevičius