Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 1 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) – 80 MGL (10 400 Lt) dydžio bauda;

- pagal BK 229 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) – 40 MGL (5 200 Lt) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija) – 40 MGL (5 200 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, po to dalinio bausmių sudėjimo būdu ir A. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda. Baudą nustatyta sumokėti per metus laiko nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Civilinis ieškinys byloje nepareikštas.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad būdamas Anykščių rajono apylinkės prokuratūros prokuroru, dėl neatsargumo neatlikdamas savo, kaip prokuroro, pareigų pažeidė: Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 2 straipsnyje numatytus reikalavimus, įpareigojančius prokurorą kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika; BPK 176 straipsnio 1 dalyje numatytą reikalavimą, kad ikiteisminis tyrimas turi būti atliktas per kuo trumpiausius terminus; Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. I-40 patvirtintų rekomendacijų „Dėl prokuroro veiklos organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant“ 5.2 punkto reikalavimą, kad prokuroras turi kontroliuoti, kaip laikomasi reikalavimo ikiteisminį tyrimą atlikti per kuo trumpiausius terminus (BPK 176 straipsnis), 5.3 punkto reikalavimą, kad prokuroras turi laiku spręsti ikiteisminio tyrimo pabaigimo klausimą; Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. I-86 patvirtintos rekomendacijos „Dėl prokuroro veiklos organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant“ 1 punkto reikalavimą, kad prokuroro veiklos tikslas – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, 3 punkto reikalavimus, kad prokuroras kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymo numatytų priemonių, t. y. kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, 5.3 punkto reikalavimą, kad prokuroras turi laiku spręsti ikiteisminio tyrimo pabaigimo klausimą, 6.8 punkto reikalavimą, kad ikiteisminis tyrimas turi būti atliekamas per trumpiausią laiką, 7.3 punkto reikalavimus, kad prokuroras ikiteisminiame tyrime, kuriam vadovauja, atlieka proceso veiksmus ir priima nutarimus, kuriuos atlikti ir priimti priskirta BPK kompetencijai; 7.4 punkto reikalavimus, kad prokuroras ikiteisminiame tyrime, kuriam vadovauja, priima sprendimus dėl ikiteisminio tyrimo pabaigimo ir: 7.4.1 arba nutraukia ikiteisminį tyrimą, 7.4.2 arba pats, surašęs kaltinamąjį aktą ar pareiškimą dėl supaprastinto proceso (dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu arba pagreitinto proceso tvarka), ar nutarimą perduoti bylą teismui, kad šis taikytų priverčiamąsias medicinos priemones, perduoda baudžiamąją bylą teismui; Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 1, 2 dalies nuostatas.

A. B. būdamas Anykščių rajono apylinkės prokuratūros prokuroru, organizavo, kontroliavo ir vadovavo ikiteisminiams tyrimams: Nr. 53-1-0156-03 nuo 2005 m. vasario 23 d., Nr. 09-1-6256-03 nuo 2009 m. lapkričio 23 d., Nr. 53-2-0018-04 nuo 2005 m. rugpjūčio 17 d., Nr. 53-1-0383-04 nuo 2005 m. balandžio 27 d., Nr. 09-1-6257-04 nuo 2008 m. liepos 30 d., Nr. 53-1-0072-05 nuo 2005 m. birželio 6 d., Nr. 53-1-0182-05 nuo 2005 m. rugpjūčio 17 d., Nr. 53-1-0185-05 nuo 2006 m. sausio 25 d., Nr. 53-1-0213-05 nuo 2006 m. gruodžio 1 d., Nr. 53-1-0411-05 nuo 2005 m. rugsėjo 26 d., Nr. 53-1-0546-05 nuo 2006 m. gruodžio 1 d., Nr. 53-1-0623-05 nuo 2006 m. rugpjūčio 10 d., Nr. 53-1-0665-05 nuo 2007 m. rugsėjo 25 d., Nr. 53-1-0715-05 nuo 2009 m. kovo 3 d., Nr. 53-1-0440-05 nuo 2006 m. spalio 17 d., Nr. 53-1-0429-05 nuo 2005 m. spalio 25 d., Nr. 53-1-0738-05 nuo 2006 m. sausio 19 d., Nr. 53-1-0157-05 nuo 2005 m. rugsėjo 22 d., Nr. 53-1-0010-06 nuo 2006 m. vasario 8 d., Nr. 53-2-0018-06 nuo 2007 m. kovo 14 d., Nr. 53-2-0021-06 nuo 2007 m. gegužės 29 d., Nr. 53-2-0022-06 nuo 2007 m. birželio 28 d., Nr. 53-1-0113-06 nuo 2006 m. gruodžio 1 d., Nr. 53-1-0123-06 nuo 2007 m. birželio 4 d., Nr. 53-1-0150-06 nuo 2007 m. vasario 8 d., Nr. 53-1-0191-06 nuo 2007 m. gegužės 3 d., Nr. 53-1-0203-06 nuo 2007 m. gegužės 16 d., Nr. 53-1-0222-06 nuo 2006 m. lapkričio 23 d., Nr. 53-1-0299-06 nuo 2007 m. balandžio 6 d., Nr. 53-1-0342-06 nuo 2006 m. lapkričio 14 d., Nr. 53-1-0401-06 nuo 2007 m. sausio 9 d., Nr. 53-1-0460-06 nuo 2007 m. kovo 13 d., Nr. 53-1-0462-06 nuo 2006 m. rugpjūčio 24 d., Nr. 53-1-0487-06 nuo 2006 m. gruodžio 28 d, Nr. 53-1-0483-06 nuo 2006 m. gruodžio 6 d., Nr. 53-1-0493-06 nuo 2006 m. rugsėjo 29 d., Nr. 53-1-0503-06 nuo 2006 m. lapkričio 9 d., Nr. 53-1-0531-06 nuo 2007 m. kovo 28 d., Nr. 53-1-0544-06 nuo 2006 m. gruodžio 19 d., Nr. 53-1-0612-06 nuo 2007 m. vasario 27 d., Nr. 53-1-0622-06 nuo 2007 m. kovo 1 d., Nr. 53-1-0652-06 nuo 2007 m. birželio 25 d., Nr. 53-1-0654-06 nuo 2007 m. vasario 19 d., Nr. 53-1-0001-06 nuo 2008 m. lapkričio 28 d., Nr. 53-1-0209-06 nuo 2006 m. gruodžio 18 d., Nr. 53-1-0550-06 nuo 2006 m. gruodžio 20 d., Nr. 53-1-0616-06 nuo 2009 m. sausio 19 d., Nr. 53-1-0112-07 nuo 2009 m. gruodžio 29 d., Nr. 53-1-0208-07 nuo 2008 m. kovo 4 d., Nr. 53-1-0275-07 nuo 2007 m. lapkričio 5 d., Nr. 53-1-0297-07 nuo 2009 m. rugpjūčio 13 d., Nr. 53-1-0322-07 nuo 2009 m. birželio 4 d., Nr. 53-1-0479-07 nuo 2008 m. kovo 17 d., Nr. 53-1-0531-07 nuo 2009 m. balandžio 1 d., Nr. 53-1-0332-07 nuo 2009 m. birželio 2 d., Nr. 53-2-0002-08 nuo 2009 m. balandžio 27 d., Nr. 53-1-0010-08 nuo 2009 m. sausio 23 d., Nr. 53-1-0103-08 nuo 2008 m. gruodžio 30 d., Nr. 53-1-0120-08 nuo 2008 m. liepos 23 d., Nr. 53-1-0262-08 nuo 2009 m. balandžio 20 d., Nr. 53-1-0338-08 nuo 2008 m. lapkričio 28 d., Nr. 53-1-0359-08 nuo 2009 m. gegužės 7 d., Nr. 53-1-0432-08 nuo 2009 m. kovo 19 d., Nr. 53-1-0449-08 nuo 2008 m. gruodžio 16 d., Nr. 53-1-0540-08 nuo 2009 m. kovo 19 d., Nr. 53-1-0542-08 nuo 2009 m. vasario 16 d., Nr. 53-1-0556-08 nuo 2009 m. kovo 3 d., Nr. 53-2-0007-08 nuo 2008 m. liepos 1 d., Nr. 53-1-0367-08 nuo 2008 m. lapkričio 28 d., Nr. 53-1-0476-08 nuo 2008 m. gruodžio 29 d., Nr. 53-1-0513-08 nuo 2009 m. sausio 22 d., Nr. 53-2-0016-09 nuo 2009 m. liepos 8 d., Nr. 53-2-0018-09 nuo 2009 m. spalio 29 d., Nr. 53-1-0035-09 nuo 2009 m. kovo 3 d., Nr. 53-1-0037-09 nuo 2009 m. balandžio 7 d., Nr. 53-1-0088-09 nuo 2009 m. birželio 30 d., Nr. 53-1-0157-09 nuo 2009 m. birželio 17 d., Nr. 53-1-0231-09 nuo 2009 m. gruodžio 23 d., Nr. 53-1-0232-09 nuo 2009 m. gruodžio 22 d., Nr. 53-1-0240-09 nuo 2009 m. lapkričio 3 d., Nr. 53-1-0124-09 nuo 2009 m. birželio 23 d. iki 2010 m. vasario 23 d., išskyrus laikotarpį kasmetinių atostogų metu, o būtent: nuo 2005 m. liepos 18 d. iki 2005 m. rugpjūčio 14 d., nuo 2005 m. rugsėjo 13 d. iki 2005 m. rugsėjo 21 d., nuo 2006 m. liepos 3 d. iki 2006 m. liepos 31 d., nuo 2007 m. kovo 5 d. iki 2007 m. kovo 9 d., nuo 2007 m. birželio 11 d. iki 2007 m. birželio 22 d., nuo 2007 m. rugpjūčio 13 d. iki 2007 m. rugpjūčio 31 d., nuo 2008 m. vasario 19 d. iki 2008 m. vasario 22 d., nuo 2008 m. rugpjūčio 11 d. iki 2008 m. rugsėjo 12 d., nuo 2008 m. lapkričio 24 d. iki 2008 m. lapkričio 27 d., nuo 2009 m. vasario 5 d. iki 2009 m. vasario 13 d., nuo 2009 m. rugpjūčio 31 d. iki 2009 m. rugsėjo 27 d., nuo 2010 m. vasario 5 d. iki 2010 m. vasario 12 d., kuriems savalaikiai nepriėmė reikalingų procesinių sprendimų, neatliko kitų pagal kompetencijos nuostatas privalomų atlikti procesinių veiksmų ir tokiu savo neveikimu vilkino šiuos aukščiau nurodytus ikiteisminius tyrimus, t. y. šiurkščiai pažeidė duotą priesaiką dėl ko buvo sumenkintas prokuroro kaip teisėtumą ir teisingumą užtikrinančios teisėsaugos institucijos autoritetas, diskredituotas prokuroro vardas visuomenės ir kitų pareigūnų akivaizdoje, taip pat sumenkino Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros autoritetą bei prestižą, savo veiksmais pažeidė valstybės deklaruojamus konstitucinius įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principus, dėl ko valstybė – Lietuvos Respublika ir juridinis asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra patyrė didelę žalą.

A. B. būdamas Anykščių rajono apylinkės prokuratūros prokuroru, tyčia pažeidė Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro 2003 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. IV-160 (2006 m. liepos 1 d. redakcija) patvirtintos „Statistinių kortelių apie nusikalstamų veikų žinybinio registro objektus pildymo, registravimo, teikimo ir saugojimo instrukcijos“ 43.4 ir 43.7 punktų reikalavimus ir taip piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis: 2007 m. kovo 27 d. ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 53-1-0150-06 tyčia pasirašė trijose statistinėse kortelėse Nr. 20, kuriose nurodė žinomai melagingus duomenis apie tai, kad šis ikiteisminis tyrimas baigtas ir byla perduota teismui surašius kaltinamąjį aktą; 2007 m. balandžio 27 d. ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 53-1-0191-06 tyčia pasirašė statistinėje kortelėje Nr. 20, kurioje nurodė žinomai melagingus duomenis apie tai, kad šis ikiteisminis tyrimas baigtas ir byla perduota teismui surašius kaltinamąjį aktą; 2007 m. balandžio 27 d. ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 53-1-0299-06 tyčia pasirašė statistinėje kortelėje Nr. 20, kurioje nurodė žinomai melagingus duomenis apie tai, kad šis ikiteisminis tyrimas baigtas surašant prokuroro pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu; 2007 m. liepos 31 d. ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 53-1-0544-06 tyčia pasirašė statistinėje kortelėje Nr. 20, kurioje nurodė žinomai melagingus duomenis apie tai, kad šis ikiteisminis tyrimas baigtas surašant prokuroro pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu; 2007 m. liepos 31 d. ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 53-1-0654-06 tyčia pasirašė statistinėje kortelėje Nr. 20, kurioje nurodė žinomai melagingus duomenis apie tai, kad ikiteisminis tyrimas baigtas surašant prokuroro pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu. Tačiau A. B. realiai statistinėse kortelėse nurodytų procesinių sprendimų nepriėmė, tai yra statistinėse kortelėse Nr. 20 nurodė melagingus duomenis apie procesinio sprendimo priėmimą šiose ikiteisminio tyrimo bylose, tokiu būdu suklastojo tikrą dokumentą – septynis vienetus Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro 2003 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. 1V-160 patvirtintos „Statistinių kortelių apie nusikalstamų veikų žinybinio registro objektus pildymo, registravimo, teikimo ir saugojimo instrukcijoje“ nustatytos formos statistines korteles Nr. 20 ir jas realizavo pateikdamas Utenos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Anykščių rajono policijos komisariato pareigūnams. Šiais savo veiksmais A. B. šiurkščiai pažeidė duotą priesaiką dėl ko buvo sumenkintas prokuroro kaip teisėtumą ir teisingumą užtikrinančios teisėsaugos institucijos autoritetas, diskredituotas prokuroro vardas visuomenės ir kitų pareigūnų akivaizdoje, sumenkino Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros autoritetą bei prestižą, savo veiksmais pažeidė valstybės deklaruojamus konstitucinius įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principus, dėl ko valstybė – Lietuvos Respublika ir juridinis asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra patyrė didelę žalą.

Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).

Apeliacinis teismas pažymi, kad Panevėžio apygardos teismas tinkami pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir teisingai kvalifikavo nuteistojo A. B. nusikalstamą veiką pagal pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, kaip idealią sutaptį. Teismų praktikoje ideali nusikalstamų veikų sutaptis suprantama kaip atvejis, kai kaltininkas viena pavojinga veika tuo pačiu metu padaro kelias nusikalstamas veikas, numatytas skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose. Tuo tarpu reali nusikalstamų veikų sutaptis – tai atvejis, kai kaltininkas keliomis savarankiškomis pavojingomis veikomis, kurias skiria laiko tarpas, padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, numatytų tame pačiame ar skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose. Jei asmuo, piktnaudžiaudamas tarnyba, padaro kitą nusikalstamą veiką (bet ne nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams), padarytos veikos vertinamos kaip nusikalstamų veikų daugetas ir veikos kvalifikuojamos pagal BK 228 straipsnį ir kitą BK specialiosios dalies straipsnį. Priklausomai nuo nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių (ar jos buvo padarytos tuo pačiu metu ir viena veika, ar keliomis veikomis, tarp kurių yra laiko tarpas), jos gali sudaryti kaip idealią, taip ir realią nusikalstamų veikų sutaptį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-319/2006, 2K-426/2006).

BK 228 straipsnis įtvirtintas skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams“. Taigi šiame BK skyriuje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už korupcinio pobūdžio veikas tiek viešame, tiek privačiame sektoriuje. Šių nusikalstamų veikų vykdytojais pripažįstami tik specialaus subjekto požymius turintys asmenys – valstybės tarnautojai arba jiems prilyginti asmenys. Pažymima, kad piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi padaromas aktyviais veiksmais (vienais atvejais šis nusikaltimas padaromas tiesiogiai pasinaudojant turimais tarnybiniais įgaliojimais ar kompetencija, kitais atvejais – nusikalstama veika padaroma darant poveikį kitų subjektų neteisėtai veiklai tarnyboje) arba neveikimu, t. y. neatlikimu veiksmų, kurie, tinkamai atliekant savo pareigas ir įgaliojimus, buvo būtini. Įgaliojimų viršijimas padaromas tik neteisėtu veikimu. Paprastai tai būna veiksmai, priklausę kitų institucijų ar įstaigų kompetencijai, veiksmai, kuriems atlikti reikalingas specialus sprendimas ar leidimas, veiksmai, kurie nebuvo būtini ir kuriuos atlikti buvo galima tik įstatyme ar kitame teisės akte numatytais atvejais. Piktnaudžiavimo, kaip nusikaltimo, esmė ta, kad valstybės tarnautojas, nors formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos ir pačios valstybės autoritetas.

Teismų praktikoje atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad taikant BK 228 straipsnį, žala suprantama kaip turtinio ar kitokio pobūdžio žala, dėl kurios nukenčia valstybės, tarptautinės viešosios organizacijos, juridinio ar fizinio asmens turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Kitokio pobūdžio žala gali būti pripažįstama ir fizinė, moralinė, organizacinė, politinė ar kitokio neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialinėms vertybėms (pvz., asmens sveikatai, garbei, orumui, juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan.). Kvalifikuojant piktnaudžiavimą pagal BK 228 straipsnį šia veika padaryta žala turi būti pripažinta didele. Didelės žalos požymis yra būtinas pagrindinės piktnaudžiavimo sudėties požymis, todėl jis yra ne kvalifikuojantis, bet baudžiamajai atsakomybei kilti būtinas požymis. Šis požymis yra vertinamasis. Todėl kiekvienu atveju žalos dydis turi būti nustatomas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, t. y. žalos pobūdį, kokiais teisės aktais saugomi interesai pažeisti, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos trukmę, institucijos, kurioje piktnaudžiaujama, kaltininko užimamų pareigų svarbą ir pan. Žala, pasireiškianti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimu, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimu ir kitais svarbiais žalingais padariniais, paprastai pripažįstama didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet taip pat ir valstybei.

BK 300 straipsnis įtvirtintas skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valdymo tvarkai, susiję su dokumentų ar matavimo priemonių klastojimu“. Taigi dokumento suklastojimo, suklastoto dokumento panaudojimo ar realizavimo objektu laikytinas dokumentų teisinės apyvartos funkcionalumas ir patikimumas. Teismų praktikoje nurodoma, kad pati teisinė apyvarta suprantama kaip juridinių faktų visuma, dėl kurių atsiranda, keičiasi ir pasibaigia įvairūs teisiniai santykiai, o šie faktai paprastai fiksuojami įvairiuose dokumentuose. Šio nusikaltimo subjektu – vykdytoju – gali būti bet kuris fizinis, sulaukęs šešiolikos metų amžiaus, asmuo.

Iš bylos medžiagos matyti, jog A. B. būdamas Anykščių rajono apylinkės prokuratūros prokuroru, nurodė melagingus duomenis apie procesinio sprendimo priėmimą ikiteisminio tyrimo bylose (2007 m. kovo 27 d. ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 53-1-0150-06; 2007 m. balandžio 27 d. ikiteisminio tyrimo bylose Nr. 53-1-0191-06, Nr. 53-1-0299-06; 2007 m. liepos 31 d. ikiteisminio tyrimo bylose Nr. 53-1-0544-06, Nr. 53-10654-06) ir piktnaudžiaudamas savo tarnybine padėtimi, suklastojo dokumentą – septynias Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro 2003 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. 1V-160 patvirtintos „Statistinių kortelių apie nusikalstamų veikų žinybinio registro objektus pildymo, registravimo, teikimo ir saugojimo instrukcijoje“ nustatytos formos statistines korteles Nr. 20 ir jas realizavo pateikdamas Utenos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Anykščių rajono policijos komisariato pareigūnams. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad abi nusikalstamos veikos buvo padarytos viena veika tuo pačiu metu, todėl A. B. piktnaudžiavimas tarnyba pasireiškė tikro dokumento (septynių statistinių kortelių Nr. 20) suklastojimu ir realizavimu, t. y. keli nusikaltimai padaryti tomis pačiomis veikomis, todėl šios veikos sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį. BK 228, 300 straipsniuose numatytų veikų objektų, šių veikų pobūdžio, jų padarinių, subjekto – vykdytojo požymiai ir kiti esminiai skirtumai lemia tai, kad jei valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo piktnaudžiauja tarnyba, suklastoja dokumentus, tai šios veikos turi būti kvalifikuojamos savarankiškai (t. y. pagal atitinkamas BK 228 straipsnio ir 300 straipsnio dalis) kaip nusikalstamų veikų sutaptis.

Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. B. tokiais savo veiksmais padarė didelę žalą valstybei, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai. Žala kilo dėl to, kad A. B. šiurkščiai pažeidė duotą priesaiką, dėl ko buvo sumenkintas prokuroro kaip teisėtumą ir teisingumą užtikrinančios teisėsaugos institucijos autoritetas, diskredituotas prokuroro vardas visuomenės ir kitų pareigūnų akivaizdoje, taip pat sumenkino Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros autoritetą bei prestižą, savo veiksmais pažeidė valstybės deklaruojamus konstitucinius įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principus. Valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei. Tokio pobūdžio žala nenustatoma piniginiu vertinimu. Pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymą prokuratūros sistemą sudaro Generalinė prokuratūra ir teritorinės prokuratūros (apygardų ir apylinkių prokuratūros). Viena iš Generalinės prokuratūros funkcijų yra tai, kad ji vadovauja teritorinėms prokuratūroms ir kontroliuoja jų veiklą. Nusikalstamų veikų padarymo metu nuteistasis dirbo prokuratūros sistemoje. Todėl kaltinime teisingai nurodyta, kad nuteistasis padarė didelę žalą valstybei ir juridiniam asmeniui (šiuo atveju Generalinei prokuratūrai), nors tiesiogiai ten ir nedirbo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad A. B. buvo skirti tam tikri suvaržymai, t. y. A. B., kaip Anykščių rajono apylinkės prokuratūros prokuroras jaunesnysis justicijos patarėjas iš tarnybos buvo atleistas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2010 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. P-94 pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktą (atsistatydino savo prašymu) (t. 1, b. l. 107). Teisėjų kolegijos nuomone, didelę žalą valstybei ir Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai negalima sieti su A. B. atleidimu iš tarnybos pagrindu. Tačiau akivaizdu, kad nuteistasis piktnaudžiaudamas tarnyba ir suklastodamas oficialų dokumentą, šiurkščiai pažeidė Konstitucijoje įtvirtintas nuostatas, duotą priesaiką, o tai vertinama kaip didelė žala valstybei ir tarnybai.

Pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai nurodė, kad A. B. padarė BK 229 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. BK 229 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo pareigų neatlikimą ar netinkamą atlikimą dėl neatsargumo, jeigu dėl to valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos. Savo pareigų neatlikimas yra neteisėtas valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neveikimas, t. y. tų pareigų, kurios priklauso jo kompetencijai ir yra būtinos tarnybos interesams užtikrinti, nevykdymas, o netinkamas savo pareigų atlikimas – valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens aplaidus, nekokybiškas, atmestinas, nepakankamai efektyvus ir pan. savo pareigų vykdymas, neužtikrinantis tarnybos interesų. Ir tarnybos pareigų neatlikimas, ir netinkamas jų atlikimas gali pasireikšti tiek ilgalaikiu, sistemingu tarnybos pareigų nevykdymu ar netinkamu vykdymu, tiek vienkartiniu poelgiu.

Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu teisingai nustatyta, kad A. B. dirbdamas Anykščių rajono apylinkės prokuratūros prokuroru iš tikrųjų dėl neatsargumo neatliko savo tarnybos pareigų. Bylos medžiaga objektyviai patvirtina, kad A. B. konkrečiose bylose organizavo, kontroliavo ir vadovavo ikiteisminiams tyrimams nuo 2005 m. vasario 23 d. iki 2010 m. vasario 23 d. (išskyrus laikotarpį kasmetinių atostogų metu), tačiau savo neveikimu juos vilkino ir nesilaikydamas BPK 2 straipsnyje, 176 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 1, 2 dalies nuostatų, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. I-40 patvirtintų rekomendacijų „Dėl prokuroro veiklos organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant“ 5.2, 5.3 punktų reikalavimų bei Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. I-86 patvirtintos rekomendacijos „Dėl prokuroro veiklos organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant“ 1, 3, 5.3, 6.8, 7.3, 7.4 punktų reikalavimų, savalaikiai nepriėmė reikalingų procesinių sprendimų (81 ikiteisminio tyrimo byloje). Bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistasis kaltinime nurodytose konkrečiose bylose nekokybiškai ir atmestinai vykdė savo pareigas, tinkamai neužtikrino tarnybos interesų. Net iš nuteistojo parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad jis baudžiamąsias bylas laikė savo kabinete, išsamiai jų neperžiūrėdavo, vis tikėdamasis ateityje jose priimti sprendimus, o vyriausiajam prokurorui atsakydavo, kad tokie sprendimai bus priimti (t. 3, b. l. 64-65). Byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis kaltinime nurodytose konkrečiose baudžiamosiose bylose pagal savo kompetenciją tinkamai neatliko privalomų procesinių veiksmų ir taip neveikimu vilkino ikiteisminius tyrimus.

Tačiau BK 229 straipsnyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, veika laikoma baigta tik kilus baudžiamajame įstatyme numatytiems padariniams – didelei turtinio ar kitokio pobūdžio žalai valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis tokiu savo neveikimu šiurkščiai pažeidė duotą priesaiką dėl ko buvo sumenkintas prokuroro kaip teisėtumą ir teisingumą užtikrinančios teisėsaugos institucijos autoritetas, diskredituotas prokuroro vardas visuomenės ir kitų pareigūnų akivaizdoje, taip pat sumenkino Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros autoritetą bei prestižą, savo veiksmais pažeidė valstybės deklaruojamus konstitucinius įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principus, dėl ko valstybė – Lietuvos Respublika ir juridinis asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra patyrė didelę žalą. Tačiau byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų, kad apeliantas padarė didelę žalą valstybei ar juridiniam asmeniui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl šių aplinkybių: pirma, byloje nėra jokių duomenų, kad konkrečiose baudžiamosios bylose (nurodytose kaltinime) dėl to žalą patyrė proceso dalyviai, t. y. nukentėjusieji, nuteistieji ar pan.; antra, byloje nėra jokių duomenų, kad dėl to konkrečioje baudžiamojoje byloje būtų suėjęs patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas, o kalti asmenys nebūtų nubausti. Priešingai, A. B. kontroliuojamose baudžiamosiose bylose nustatyti trūkumai buvo pašalinti, nors ir pavėluotai, tačiau tam tikri sprendimai buvo priimti (t. 21, b. l. 154-194); trečia, byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad dėl užvilkinto proceso konkrečiose bylose teismas ar kiti suinteresuoti asmenys kreipėsi į tarptautines organizacijas (Europos Žmogaus Teisių Teismas) dėl turtinės ar neturinės žalos atlyginimo; ketvirta, vien tik tai, kad toks nuteistojo elgesys darbe buvo nevienkartinio pobūdžio, jis tęsėsi gana ilgą laiką, t. y. net penkerius metus, neįrodo didelės žalos padarymą valstybei ar juridiniam asmeniui. Kaip jau aukščiau paminėta, byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis pažeidė BPK tam tikras normas, kaltinime nurodytus teisės aktus ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. I-40 patvirtintų rekomendacijų „Dėl prokuroro veiklos organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant“ tam tikras nuostatas, tačiau tokie nuteistojo veiksmai nesudaro BK 229 straipsnio sudėties, nes nekilo jame numatyti padariniai. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad tokių nuteistojo veiksmų (vilkinimo), susijusių su darbu konkrečiose baudžiamosios bylose, tinkamai nekontroliavo Anykščių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras R. J. (t. 2, b. l. 91-136, 139-144). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad A. B. buvo skirti tam tikri suvaržymai, t. y. A. B., kaip Anykščių rajono apylinkės prokuratūros prokuroras jaunesnysis justicijos patarėjas iš tarnybos buvo atleistas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2010 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. P-94 pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktą (atsistatydino savo prašymu) (t. 1, b. l. 107). Teisėjų kolegijos nuomone, A. B. atleidimo iš tarnybos pagrindo negalima sieti su nuteistajam inkriminuotos veikos padariniais. Esant šioms aplinkybėms, A. B. pagal BK 229 straipsnį išteisinamas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2008 m. gegužės 20 d. nutartyje Nr. 2K-P-85/2008 suformuluotą teisės aiškinimo taisyklę dėl sąvokos pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir nurodo abejones, dėl šio aiškinimo tinkamumo taikant BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas. Apeliantas skunde prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų išaiškinimas teismų praktikoje nėra siejamas su ankstesniu asmens nuteisimu ir neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies ir 109 straipsnio 1 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7, iš dalies pakeisto protokolu Nr. 11, 2 straipsnio nuostatoms bei konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Bendrosios kompetencijos teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) bei žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susaistymas aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimais (precedentais tų kategorijų bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad minėti teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas“. Atsižvelgiant į aukščiau nurodyto Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimą, svarbu pažymėti, kad nagrinėjamoje byloje nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir kurti naują precedentą nėra jokio pagrindo. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje yra išimtinis netinkamo įstatymų taikymo atvejis. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas skunde prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų išaiškinimo. Šis prašymas pateikiamas kartu su apeliaciniu skundu, kuriame prašoma pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės bei nutraukti baudžiamąją bylą vadovaujantis BK 40 straipsnio nuostatomis. Pažymėtina tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio normose yra įtvirtinta teisėjo pareiga kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai. Apeliaciniame skunde deklaratyviai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7, iš dalies pakeisto protokolu Nr. 11, 2 straipsnio, BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, pagal kurias apeliantas nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis). Apeliacinis teismas pažymi, kad apelianto argumentai dėl Konstitucijos, Baudžiamojo proceso kodekso, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir jos protokolų nuostatų pažeidimų yra nepagrįsti ir teisės taikymo aspektu nepriimtini. BPK 44 straipsnio 6 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatuose yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas. Toks principas įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje. Nekaltumo prezumpcijos principo esmė – kaltu asmuo gali būti pripažintas tik įstatymo nustatyta tvarka vykusiame procese ir kai to proceso metu buvo laikomasi visų baudžiamojo proceso reikalavimų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo, t. y. Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad šiuo atveju nekaltumo prezumpcija nustos galioti nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos. Tai, kad apeliantas A. B. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Teisėjų kolegijos nuomone, aukščiau aptarti argumentai patvirtina, kad nuteistojo A. B. apeliaciniame skunde pateiktas prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą neturi jokio teisinio pagrindo.

Apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė baudžiamąjį procesą tinkamai nepranešdamas apie nuteisimo galimybę pagal BK 40 straipsnį, t. y. proceso metu nebuvo suteikta galimybė išdėstyti savo argumentų, suformuoti aiškią gynybinę poziciją ginantis nuo galimybės būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tokiam apelianto teiginiui neduoda pagrindo nei skunde nurodoma Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nei bylos medžiaga. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisė žinoti, kuo kaltinamasis yra kaltinamas. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2010 m. liepos 14 d. Panevėžio apygardos prokuratūros patalpose, A. B. susipažino su visa bylos medžiaga (t. 3, b. l. 32). 2010 m. liepos 15 d. nuteistasis pateikė prašymą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis) ir baudžiamąją bylą nutraukti, o laiduotoju nurodė savo žmoną G. B. (t. 3, b. l. 33, 47). G. B. byloje taip pat pateikė prašymą ją pripažinti laiduotoja ir A. B. perduoti jos atsakomybėn (t. 3, b. l. 63). Panevėžio apygardos prokuratūra 2010 m. liepos 20 d. nutarimu A. B. prašymą atmetė (t. 3, b. l. 34). 2010 m. rugsėjo 9 d. Panevėžio apygardos teismo pirmojo teismo posėdžio metu, apeliantas prašė prijungti prie bylos jo ir žmonos G. B. prašymus taikyti jo atžvilgiu BK 40 straipsnio nuostatas (t. 3, b. l. 62, 64). Teismo posėdžio metu G. B. išreiškė valią būti laiduotoja, tačiau išsakė abejonę, kad dėl vyro (nuteistojo A. B.) šimtu procentų garantuoti negali (t. 3, b. l. 65). Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas A. B. užtikrino realias galimybes susipažinti su jam pareikštais kaltinimais ir pasiruošti gynybai (t. 3, b. l. 64-66). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad A. B. skunde nurodomoje Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje (Sipavičius prieš Lietuvą: Sipavicius v. Lithuania, no. 49093/99, 21 February 2002; Kamasinski prieš Austriją: Kamasinski v. Austria, no. 9783/82, 19 December 1989; Pelissier ir Sassi prieš Prancūziją: Pélissier and Sassi v. France, no.25444/94, 25.3.1999) pažymima, jog kaltinamajam turi būti suteikiama tinkama galimybė įgyvendinti savo gynybos teises dėl pakeisto kaltinimo tik tuo atveju, kai byloje kaltinamas pakeičiamas iš esmės. Tačiau A. B. kaltinimas dėl padarytų nusikalstamų veikų nagrinėjamoje byloje nebuvo keičiamas, todėl skunde išdėstyti argumentai nepagrįsti ir atmestini. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistasis aplinkybę dėl BK 40 straipsnio taikymo sutapatina su kaltinimo keitimu teisme, todėl tai savaip interpretuoja.

Apeliacinis skundas motyvuojamas tuo, kad Panevėžio apygardos teismas remdamasis teismų praktika vadovavosi sąvokos asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką išaiškinimu ir klaidingai konstatavo nusikaltimų daugetą, dėl ko jis nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, esant visoms šio straipsnio 2 dalyje nurodytoms sąlygoms. Pagal šias sąlygas asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, jeigu jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir yra pagrindo manyti, kad asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Svarbu pažymėti, kad teismų praktikoje taip pat ne kartą konstatuota, kad tam, jog asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi būti nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visuma, nes tik visų šių sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-319/2008, 2K-239/2008, 2K-51/2010). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad net ir esant visoms šioms aplinkybėms, teismas gali atsisakyti atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne pareigą priimti atitinkamą sprendimą. Taip pat teismas negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, t. y. būtinas nuodugnus, individualizuotas nusikalstamos veikos įvertinimas. Atkreipiamas apelianto A. B. dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, formuodama vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką ir atsižvelgdama į susiklosčiusią teismų praktiką, 2008 m. gegužės 20 d. nutartyje Nr. 2K-P-85/2008 išanalizavo sąvokos pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką problemą ir padarė išvadą, jog gramatinis ir sisteminis baudžiamojo įstatymo aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad kelių pakartotinių nusikalstamų veikų padarymas pašalina galimybę pripažinti asmenį nusikaltusiu pirmą kartą. Taip pat buvo išaiškinta, kad asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealiąją sutaptį. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje A. B. išteisinus pagal BK 229 straipsnį, jo veika kvalifikuojama pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį, kaip idealioji sutaptis, todėl tokia veika laikoma kaip padaryta pirmą kartą.

Apeliaciniame skunde A. B. tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje neaptarė visų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų, kurios įtvirtintos BK 40 straipsnio 2 dalyje. Teisėjų kolegija su šiuo skundo argumentu iš dalies sutinka.

Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra nurodyta antroji būtina atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga. Ji nustatoma tada, kad asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Teismų praktikoje kaltininko gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos pripažįstamas nuoširdžiu ir laikomas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti tokios veikos padarinius. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, jei kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ikiteisminio tyrimo metu ar teisminio nagrinėjimo metu, svarbu, kad kaltininko gailėjimasis įvyko iki nuosprendžio priėmimo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis A. B. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, vertina itin negatyviai ir nuoširdžiai gailisi, kaip pagrindinę priežastį nurodo – šeimines aplinkybes (t. b. l. 14-15, 64-66). Prokuroras pirmosios instancijos 2009 m. rugsėjo 9 d. teismo posėdyje bei teismas savo nuosprendyje visiškai pagrįstai konstatavo, kad lengvinančia aplinkybe laikytina tai, kad A. B. prisipažino padaręs šį nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (t. 3, b. l. 66, 72). Tokia pirmosios instancijos teismo išvada rėmėsi teisme patikrintais, ištirtais ir įvertintais įrodymais. Teisėjų kolegijos manymu, Panevėžio apygardos teismas pagrįstai nustatė, kad A. B. visiškai pripažino kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamas veikas, ir į tai teismas atsižvelgė skirdamas bausmę kaip į atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo, prokuroras taip pat prašė taikyti BK 40 straipsnio nuostatas (t. 3, b. l. 66). Tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių išsakytos nuomonės nėra privalomos. Teismas priima sprendimą vadovaudamasis įstatymais ir vidiniu įsitikinimu.

BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, kad asmuo turi visiškai ar bent iš dalies atlyginti ar pašalinti žalą, jeigu ji buvo padaryta, o BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodomas pagrindas manyti, kad asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Apeliantas pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, taip padarė didelę neturtinę žalą valstybei ir Generalinei prokuratūrai. Byloje civilinis ieškinys nepareikštas. Todėl esant šioms aplinkybėms, dėl to nėra kliūčių A. B. taikyti BK 40 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktų nuostatas.

Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad BK 40 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog laiduotojais gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys, o teismas priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Todėl A. B. išteisinus pagal BK 229 straipsnį ir tokiu atveju byloje esant formaliai galimybei nuteistajam taikyti BK 40 straipsnio nuostatas, t. y. esant kitokiai faktinei situacijai, nei pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas privalo įvertinti laiduotojo tinkamumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmenimis, vertais pasitikėjimo, teismų praktika laiko pilnamečius asmenis, turinčius autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galinčius daryti jam teigiamą įtaką. Teismas, pripažindamas asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, turi atsižvelgti ir į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį bei galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, taip pat į tokio asmens charakteristiką (darbovietės administracijos, visuomeninės organizacijos ir pan.), nustatyti, ar jis nebuvo teistas arba baustas administracine tvarka, ar teistumai yra išnykę ar panaikinti ir pan. Taigi iš BK 40 straipsnio 3 dalies turinio matyti, kad laiduotoju gali būti tik toks asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui būtų akivaizdi. Šioje byloje iš tikrųjų yra pateiktas laiduotojos G. B. prašymas perduoti jai A. B. (vyrą) pagal laidavimą (t. 3, b. l. 48). Taip pat byloje yra pažyma, kurioje nurodomos laidotojos asmeninės savybės (t. 3, b. l. 52). Pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje buvo apklausta laiduotoja G. B., kuri išreiškė valią (sutiko) būti laiduotoja, tačiau prašė netaikyti užstato, nes yra paimta paskola būstui (t. 3, b. l. 65).

Teisėjų kolegijos nuomone, G. B. negali būti pripažinta tinkama laiduotoja dėl šių aplinkybių: pirma, apeliantas pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikalstamą veiką, kuri susijusi su jo, kaip prokuroro, pareigomis (piktnaudžiavimas tarnyba ir dokumentų klastojimas). Tuo tarpu G. B. yra nuteistojo žmona, t. y. šeimos narys ir dirba dantų technike V. Š. individualioje įmonėje (t. 3, b. l. 52). Kaip matyti iš bylos medžiagos, laiduotoja G. B. visiškai niekuo nesusijusi su nuteistojo ankstesniu ar dabartiniu darbu (advokato padėjėjas Leonovienės kontoroje), t. y. jos ir nuteistojo darbo pobūdis visiškai kitoks; antra, G. B. apklausta kaip liudytoja pirmosios instancijos teisme parodė, kad santuokoje su vyru (nuteistuoju A. B.) buvo visko ir galbūt galėtų jam padaryti kažkokią teigiamą įtaką (t. 3, b. l. 65). Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo šeima augina nepilnametį sūnų, o iš banko gavo paskolą būstui (grąžinimo data iki 2024 metų) (t. 3, b. l. 62-63). Byloje nėra jokių patikimų duomenų, kad G. B. turi akivaizdų autoritetą šeimoje ir galės daryti teigiamą įtaką nuteistajam viso laidavimo laikotarpiu (BK 40 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegijos nuomone, esant aukščiau paminėtoms aplinkybėms G. B. negalės tinkamai vykdyti laidavimo sąlygas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis dėl paskirtų bausmių (baudų) jokių argumentų nenurodo. Teisėjų kolegijos nuomone, Panevėžio apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, nuteistajam A. B. už inkriminuojamas nusikalstamas veikas paskyrė baudas, kurių dydis nėra aiškiai neteisingas. Teisėjų kolegijos nuomone, paskirtos baudos užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų išdėstytas nuostatas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. B. dirba, todėl laikotarpis, per kurį nuteistajam nustatyta sumokėti baudą (vieneri metai), yra tinkamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 1 d. nuosprendį pakeisti:

nuosprendžio dalį dėl A. B. nuteisimo pagal BK 229 straipsnį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: A. B. pagal BK 229 straipsnį išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 1 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir 300 straipsnio 1 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija) subendrinti apėmimo būdu ir A. B. nustatyti galutinę subendrintą bausmę - 80 MGL (10 400 Lt) dydžio baudą. A. B. įpareigoti paskirtą baudą sumokėti per metus laiko, terminą skaičiuojant nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.