Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Danutės Milašienės ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų G. Š. ir A. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1957-254/2012 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Romas ir Ko“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Forsina“, ieškinį atsakovams G. Š. ir A. Š. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Brūzgos dirbtuvė“ ir T. Š.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Išdėstytos aplinkybės, ieškovo atstovo teigimu, sudaro pagrindą ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 ir 1.82 straipsnių pagrindu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl faktinės bylos situacijos

Nagrinėjamu atveju byloje buvo keliamas klausimas dėl 2010 m. birželio 18 d. tarp ieškovo UAB „Romas ir Ko“, atstovaujamo įmonės direktoriaus T. Š. ir atsakovų G. Š. ir A. Š. sudarytos Nekilnojamųjų daiktų pirkimo pardavimo sutarties, kuria ieškovas už 190 000 Lt sumą pardavė atsakovams pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), pripažinimo negaliojančia CK 6.66 ir 1.82 straipsnių pagrindu. Kadangi kiekvienam iš šių sandorių negaliojimo pagrindų būtina nustatyti tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija vertina ginčijamą sandorį atskirai pagal kiekvieną iš pirmosios instancijos teismo nustatytų ir apeliantų ginčijamų sandorio negaliojimo pagrindų.

Dėl ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu

Actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. CK 6.66 straipsnyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintiną dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu.

Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė visų actio Pauliana sąlygų egzistavimą, tačiau apeliantai su teismo sprendimu nesutinka ir ginčija teismo išvadas, kuriomis konstatuota, jog ginčo sandorio šalys buvo nesąžiningos, neprivalėjo sudaryti sandorio bei pažeidė įmonės kreditorių interesus. Apeliantų teigimų, pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai nustatė datą, nuo kurio skaičiuotinas terminas ieškiniui actio Pauliana pagrindu pareikšti ir nepagrįstai sprendė, jog ieškovo atstovas nepraleido CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo nustatytas bylos nagrinėjimo ribas bei išsakytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas civilinę bylą, vertina ir pasisako dėl tų sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu sąlygų, dėl kurių egzistavimo keliamas klausimas.

Bylos nagrinėjimo metu atsakovai teigė, jog duomenys VĮ „Registrų centras“ yra vieši, todėl ieškinį dėl 2010 m. birželio 18 d. sandorio CK 6.66 straipsnio tvarka pripažinimo negaliojančiu BUAB „Romas ir Ko“ administratorius turėjo teisę pareikšti iki 2011 m. birželio 18 d., t. y. per vienerių metų terminą nuo ginčo sandorio sudarymo, kadangi ieškinys teismui pareikštas tik 2012 m. balandžio 30 d., laikytina, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas.

Įstatyme ieškinio senatis apibrėžiama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK1.124 str.). Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, tačiau atskirų rūšių reikalavimams tiek CK, tiek kiti įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio terminus. CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kreditorius ginčyti skolininko sudarytus sandorius, pareikšdamas actio Pauliana ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi teisę per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d., 6.66 str. 3 d.). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta ir tai, kad šios taisyklės išimtis gali nustatyti tiek CK, tiek kiti įstatymai.

Šiuo atveju byloje actio Pauliana ieškinio senaties terminas aiškinamas atsižvelgiant ir į bankroto santykių specifinį teisinį reguliavimą, nes ieškinį CK 6.66 straipsnio pagrindu, įgyvendindamas įstatymo jam pavestas funkcijas (Įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste – ĮBĮ) 11 str. 3 d. 8 p.) bei vykdydamas bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesų apsaugą, pareiškė BUAB „Romas ir Ko“ bankroto administratorius UAB „Forsina“. ĮBĮ įpareigoja įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, administratorių patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius teisme bei nustato, kad laikytina, jog administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų, apie šių sandorių sudarymą, gavimo dienos (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.). Šiuo atveju byloje pateikti įrodymai, jog Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2020-273/2011 UAB „Romas ir Ko“ iškėlus bankroto bylą, vadovas administratoriui įmonės dokumentus, tarp jų ir apie įmonės sudarytas sutartis, perdavė 2011 m. gegužės 9 d. (t. 1, b. l. 164). Nuo minėtos datos ir skaičiuotinas CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų senaties terminas ieškiniui pareikšti, kurio, kaip teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, administratorius nepraleido, kadangi ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškė teismui 2012 m. gegužės 3 d. (t. 1, b. l. 5). Teisėjų kolegija pažymi, jog nors įrašas VĮ „Registrų centras“ ir atlieka išviešinimo funkciją, jis (įrašas viešame registre apie nuosavybės teisių perėjimą), tuo atveju kai ieškinį bankrutuojančios įmonės vardu pareiškia jos administratorius, jo nesaisto, kadangi vien tik informacija apie sudarytą sandorį nesudaro pagrindo spręsti apie tai, ar sandoriu buvo pažeisti kreditorių ir įmonės kuriai iškelta bankroto byla interesai. Tik susipažinus su įmonės dokumentų, atspindinčių jos finansinę padėtį sandorio sudarymo metu ir po jos, visuma, administratorius gali įvertinti, ar sandoris galėjo pažeisti atstovaujamos įmonės ir jos kreditorių interesus, ir nuspręsti, ar yra pagrindas kreiptis į teismą. Kadangi tokia informacija jam tampa prieinama tik perėmus iš administruojamos įmonės vadovų dokumentus ir juos išanalizavus, todėl ir senaties terminas bankroto administratoriui actio Pauliana ieškinius pareikšti skaičiuojamas nuo įmonės dokumentų jam perdavimo momento.

Apeliantų teigimu, nagrinėjamu atveju pagrindo pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, nebuvo, kadangi ieškovas neįrodė, o teismas nenustatė, jog ginčijamas sandoris pažeidė UAB „Romas ir Ko“ ar jos kreditorių interesus, priešingai, už parduotą turtą įmonė gavo apyvartinių lėšų, o turtas buvo parduotas už didesnę nei priverstinio pardavimo kainą.

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012), taip pat tai, kad šios aplinkybės, susijusios su skolininko mokumo sumažėjimu, būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio. Taigi, kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes sudarius ginčijamą sandorį, likusio turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi.

Nors bylos medžiaga patvirtina, jog BUAB „Romas ir Ko“ nemokumas buvo nustatytas tik 2011 m. kovo 30 d. Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2020-273/2011 (t. 1, b. l. 10-11), tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia apeliacinės instancijos teismui pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB „Romas ir Ko“ buvo praktiškai nemoki, neturėjo galimybių atsiskaityti su visais kreditoriais ir ginčo sandoriu pardavus nekilnojamąjį turtą apribojo savo galimybes atsiskaityti su visais kreditoriais. Kaip jau pažymėta pirmosios instancijos teismo sprendime, UAB „Romas ir Ko“ mokėtinos sumos ir įsipareigojimai (2 626 515 Lt) (t. 1, b. l. 173) viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės –2 951 441 Lt (t. 1, b. l. 177). 2010 metų balanso duomenys taip pat atskleidžia, jog įmonė nedengė įsipareigojimų, susijusių su darbo santykiais, šių neįvykdytų įsipareigojimų suma sudarė 227 240 Lt (t. 1, b. l. 177). 2010 m. įmonė baigė patyrusi 4 236 550 Lt nuostolį (t. 1, b. l. 179). Byloje esantys įrodymai taip pat rodo, jog šie finansiniai sunkumai nebuvo laikini – 2009 metais įmonė taip pat patyrė nuostolį – 2 187 101 Lt (t. 1, b. l. 177), o įmonės turimo turto vertė nuo 2009 metų iki 2010 metų sumažėjo beveik tris kartus – nuo 8 710 154 Lt (turto vertė 2009 m.) iki 2 951 441 Lt (turto vertė 2010 m.) (t. 1, b. l. 177). Apeliantų teigimu, sudarius sandorius įmonė gavo lėšų, kurios buvo skirtos atsiskaitymams su kreditoriais, tačiau šie teiginiai įmonės finansinės veiklos ataskaitose neatsispindi. Ginčijama 2010 m. birželio 18 d. pirkimo – pardavimo sutartimi, buvo perleistas visas įmonės turėtas nekilnojamasis turtas (t. 1, b. l. 177), tačiau gautos lėšos nesumažina turimų kreditorinių įsipareigojimų: 2009 metų balanse nurodyta, jog per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 917 416 Lt, 2010 metais, nepaisant perleidus turtą gautų lėšų, šios sumos išauga iki 1 303 829 Lt (t. 1. b. l. 177). Be to, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, apeliantų teiginius dėl to, jog už parduotą turtą gautos lėšos buvo skirtos atsiskaitymams su kreditoriais, paneigia BUAB „Romas ir Ko“ bankroto byloje esanti informacija apie tai, jog tarp kreditorių, kurių reikalavimai patvirtinti Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. nutartimi, yra įmonių, kurioms ieškovo įsiskolinimai jau buvo vykdytini sutarties sudarymo metu, t. y. UAB „Lietuva Statoil“, G. S. firma, UAB „BenDida“, UAB „Parmatus“ ir kt. (t. 2, b. l. 5-6, 11-12). Būtina pažymėti ir tai, jog nors minėtų įmonių įsipareigojimai ir buvo vykdytini, sudarius ginčijamą sandorį jiems nebuvo padengta net dalis skolos, kadangi kreditoriniai reikalavimai teismo buvo patvirtinti tokios pat apimties, kokios ir buvo skolos atsiradimo metu. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra įrodyta, jog sandorio sudarymo metu ieškovo finansinė būklė neleido jam atsiskaityti su visais kreditoriais, o sudarytas ginčijamas sandoris tik dar labiau apribojo įmonės galimybes sumažinti įsiskolinimus.

Sprendžiant dėl ieškovo kreditorių teisių pažeidimo bylos šalims sudarius ginčijamus sandorius, svarbu įvertinti ir tai, ar turtas perleistas už tinkamą ir pagrįstą kainą. Šiuo aspektu yra reikšminga perleisto nekilnojamojo turto rinkos vertė, buvusi jo pardavimo momentu, nes aiškus perleisto turto vertės ir kainos neatitikimas yra pagrindas daryti išvadą dėl kreditorių teisių pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas restitucijos taikymo klausimą ir vertindamas ginčo sandoriu parduoto turto rinkos vertę vadovavosi VĮ „Registrų centras“ 2010 m. gegužės 3 d. turto vertinimo pažyma. Nors minėta pažyma ir neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu turto vertinimo ataskaitai keliamų reikalavimų (22 str.), tačiau yra artimiausias sandorio sudarymo datai įrodymas, atspindintis perleisto turto vertę, be to apeliantai taip pat vadovaujasi joje esančia informacija, tačiau skirtingai ją vertina (t. 2, b. l. 24). 2010 m. gegužės 3 d. turto vertės nustatymo pažyma buvo sudaryta ieškovo užsakymu, siekiant nustatyti ginčo sandoriu perleisto nekilnojamojo turto rinkos vertę, ketinant sudaryti turto įkeitimą bankui (t. 1, b. l. 82-83), todėl pažymoje nurodyta ne tik bendra turto rinkos vertė – 264 000 Lt, bet ir priverstinio pardavimo vertė – 184 800 Lt (t. 1, b. l. 83), tam, jog bankas galėtų įvertinti įkeistino turto pardavimo galimybes ir riziką. Ginčo sandoriu turtas buvo parduotas už 190 000 Lt sumą, kuri apeliantų teigimu net viršija turto priverstinio pardavimo kainą ir tai rodo, jog turtas buvo parduotas už realią ir ieškovo bei jo kreditorių interesus nepažeidžiančią kainą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog tapatinti turto rinkos vertės ir priverstinio pardavimo vertės negalima. Kaip nurodyta 2010 m. gegužės 3 d. turto vertės nustatymo pažymoje: „rinkos vertė – tai apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas turto vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinių parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veikia dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų“. Iš pateikto apibrėžimo matyti, jog esminis turto rinkos vertės požymis yra tas, jog jis atspindi laisvoje rinkoje esančias kainas, tuo tarpu priverstinė turto pardavimo kaina eliminuoja laisvos rinkos elementą ir atspindi turto padavimo vertę nulemtą ir sąlygotą ne sandorių šalių valios, bet kitų susidėjusių aplinkybių (pvz. priverstinis turto pardavimas iš varžytinių, siekiant padengti skolas). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teismas, spręsdamas, ar ginčo sandoriu turtas buvo parduotas už kainą atitinkančią ieškovo ir jos kreditorių interesus, vadovaujasi 2010 m. gegužės 3 d. turto vertės nustatymo pažymoje nurodyta turto rinkos verte (264 000 Lt), kuri rodo, jog 2010 m. birželio 18 d. pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovams turtas buvo parduotas (190 000 Lt) už ženkliai mažesnę nei rinkos kainą, kas, įmonei esant praktiškai nemokiai ir nedengiant įsipareigojimų kreditoriams, pažeidė įmonės ir kreditorių interesus.

Kaip buvo minėta, actio Pauliana taikymui turi būti nustatytas visų šio ieškinio taikymui būtinų sąlygų visuma. Actio Pauliana instituto taikymui taip pat turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinas sandoris, o kai neatlygintinas - tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 str. 1, 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008).

Apeliantų manymu, ieškovas neįrodė, jog šuo atveju ginčijamo sandorio šalys buvo nesąžiningos, kadangi lėšos už perkamą nekilnojamąjį turtą buvo įmonėje apskaitytos ir naudojamos atsiskaitymams su kreditoriais. Civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 1.5 str.), kuris be kita ko, reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip, tačiau sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai nuginčijamoji prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007). Ieškovo atstovui reiškiant reikalavimą pripažinti sandorius negaliojančius kaip sudarytus pažeidžiant kreditoriaus interesus, tenka pareiga įrodyti, jog ieškovas ir atsakovai, su kuriais buvo sudaryta ginčijama sutartis, buvo nesąžiningi, nes žinojo, ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditorių teises. Ieškovo atstovas atleidžiamas nuo minėtų aplinkybių įrodinėjimo tik CK 6.67 straipsnyje numatytais atvejais. Šis straipsnis įtvirtina nesąžiningumo prezumpciją, o jo trečias punktas nustato, jog preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusios sandorio šalys buvo nesąžiningos jei skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas ar valdymo organo narys arba šio asmens sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kitas artimas giminaitis. Šiuo atveju nustatyta, jog sandoris sudarytas tarp UAB „Romas ir Ko“, kurio vadovas ginčo sandorio sudarymo metu buvo T. Š. ir jo tėvų G. ir A. Š. (t. 1, b. l. 30, 70, 144). Artima sandorio šalių giminystė, sudaro sąlygas tarpusavio pasitikėjimui, sukuria prielaidas keistis neviešintina informacija apie priešingos sandorio šalies finansinę būklę, esamas problemas, sudaromo sandorio tikslus ir kitas įprastomis sandorių sudarymo sąlygomis priešingai sandorio šaliai neatskleistinomis aplinkybėmis, todėl nustačius šią aplinkybę (sandoris sudarytas tarp tėvų ir įmonės, kuriai vadovauja jų sūnus) preziumuojama abiejų sandorio šalių nesąžiningumas, o ieškovas neturi papildomai įrodinėti, jog šalys ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo nesąžiningomis.

Apeliantų akcentuojama aplinkybė, jog lėšos už jų įsigytą turtą buvo apskaitytos įmonėje, įvertinus aukščiau nustatytą faktą, jog turtas buvo parduotas už žemesnę nei rinkos kainą ir pažeidžiant įmonės kreditorių interesus, nepaneigia nustatytos nesąžiningumo prezumpcijos, o teiginiai, jog už parduotą turtą gautas lėšas įmonė naudojo atsiskaitymams su kreditoriais, nepagrįsti įrodymais. Kaip minėta, BUAB „Romas ir Ko“ bankroto byloje įmonės kreditoriais yra patvirtinti ir tie asmenys, kuriems vykdytinų įsipareigojimų įmonė turėjo ir ginčo sandorio sudarymo metu, ta aplinkybė, jog po sandorio sudarymo su jais liko neatsiskaityta, leidžia abejoti apeliantų teiginių, jog už parduotą turtą gautos lėšos buvo naudojamos atsiskaitymams su kreditoriais, teisingumu, todėl jie atmestini.

Kita actio Pauliana taikymo sąlygų – skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Ši sąlyga gali būti paaiškinama kaip teisinės prievolės neturėjimas sudaryti sandorį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad privaloma aplinkybe sudaryti sandorį gali būti konstatuota tik tuomet, kai pareiga sudaryti sandorį kyla iš privalomų teismo ar kitų institucijų sprendimų. Neįrodžius šių aplinkybių, galioja įstatymo nuostata, leidžianti šalims laisvai sudaryti sandorius, jeigu jie nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo normų ar trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat apibrėžta, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas ir tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-485/2010). Sprendžiant dėl sandorio sudarymo privalomo pobūdžio, yra svarbu byloje nustatyti ir įvertinti, kada ir kokiu tikslu buvo sudarytas sandoris, ar apie jo sudarymą ir tikslus žinojo kreditorius, ar jį buvo būtina sudaryti tam, kad būtų įvykdytos kitų sutarčių sąlygos ir visiškai atsiskaityta su kreditoriumi, ar nebuvo galimybės reikalavimų, kylančių iš kitų sutarčių, įvykdymui užtikrinti įkeisti kitą turtą ir pan.

Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog egzistavo įstatymas ar teismo sprendimas, kuris būtų įpareigojęs šalis sudaryti sandorį, todėl negalima pripažinti, kad UAB „Romas ir Ko“ turėjo pareigą sudaryti ginčijamus sandorius. Aplinkybė, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas tuo metu kai bankas atsisakė suteikti įmonei finansavimą įkeičiant ginčo sandoriu perleistą turtą ir sandoris buvo sudarytas siekiant suteikti įmonei lėšų veiklai plėtoti ir atsiskaityti su kreditoriais, neįrodžius lėšų panaudojimo būtent tokiems tikslams, nelaikytina tuo imperatyvu, sukėlusiu įmonei neišvengiamą teisinę pareigą sudaryti sandorius, kadangi įmonė turėjo galimybę kreiptis dėl finansavimo suteikimo į kitas finansines įstaigas, nuomoti turtą, skelbti jo pardavimo varžytines ar kitais būdais užtikrinti įmonės veiklos finansavimą ir atsiskaitymą su kreditoriais. Todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl privalėjimo sudaryti šioje byloje ginčijamą sandorį.

Dėl ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtoja praktiką dėl galimybės ginčyti juridinio asmens sudarytus sandorius remiantis tuo, kad jie prieštarauja juridinio asmens teisnumui, t. y. sudaryti pažeidžiant juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jo valdymo organų kompetenciją ar prieštarauja juridinio asmens tikslams, pagal kurią sprendžiant dėl CK 1.82 straipsnio pagrindu ginčijamo sandorio negaliojimo, būtina nustatyti tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatusis juridinis asmuo; antra, prieštarauja sudarytas sandoris jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, t. y. jo steigimo dokumentų nuostatoms dėl juridinio asmens paskirties, tikslų, jo valdymo organų kompetencijos ir pan., ar ne; trečia, jei sandoris sudarytas privataus juridinio asmens – veikė kita sandorio šalis sąžiningai ar ne, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2006; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2007; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; kt.).

Šiuo atveju byloje nustatyta, jog ginčo sandorį sudarė privatus juridinis asmuo, kurio veikla buvo siejama su pelno gavimu (t. 1, b. l. 30). Ginčijama sutartimi nustačius mažesnę nei rikos, vienintelio įmonės nekilnojamojo turto, pardavimo, kainą, šiam įmonės tikslui ir siekiui buvo akivaizdžiai prieštaraujama. Byloje įrodyta, jog sandorio šalys buvo susijusios šeimos ryšiais, joms neabejotinai buvo žinoma prasta įmonės finansinė padėtis, kadangi atsakovai prieš įmonei sudarant sandorį buvo jos akcininkais (t. 1, b. l. 34-37), o kaip matyti iš įmonės finansinių ataskaitų analizės, įmonės finansinė padėtis prastėjo palaipsniui ir įmonė tapo nemoki ne per vienerius metus, todėl teisėjų kolegija laiko, kad byloje įrodytas sandorių šalių nesąžiningumas, kaip sąlyga sandoriui CK 1.82 straipsnio pagrindu pripažinti negaliojančiu.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyręs ir įvertinęs aukščiau paminėtas bylos aplinkybes, padarė teisingas išvadas dėl actio Pauliana sąlygų visumos buvimo bei pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti sandorio negaliojimą ir CK 1.82 straipsnio pagrindu, kadangi bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės patvirtino sandorį buvus ieškovui ekonomiškai nenaudingą, prieštaraujantį įmonės veiklos tikslams, bei kreditorių interesams. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias restitucijos taikymą, todėl skundžiamas pirmosios instancijos sprendimas paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.