Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-10-26 · Administracinė byla Nr. I-1837-644/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-10-26
Bylos Nr.
I-1837-644/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
M. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1837-644/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00848-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1 (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 26 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. P. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4-5).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2015 m. spalio - gruodžio mėn. buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninės Lukiškių padalinyje netinkamomis, nežmoniškomis, kankinančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad minėtu laikotarpiu buvo kalinamas kameroje Nr. 12, kurioje jam nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais reglamentuota gyvenamojo ploto norma. Pareiškėjas paaiškino, kad Ligoninės kameroje buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro. Teigė, kad palatoje nebuvo stalo, dėl ko pareiškėjas neturėjo kur valgyti. Kameros sanitarinis mazgas buvo įrengtas prie pat lovos ir pareiškėjui neužtikrino privatumo. Pareigūnai per durų stebėjimo langelį galėjo stebėti pareiškėją tualete. Dėl minėtų neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų pareiškėjas patyrė emocinį sukrėtimą, depresiją, baimę, apatiją, agresiją, buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatos.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimu (b. l. 8-11) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jo netenkinti. Pažymėjo, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Vidaus ligų (Bendrojo skyriaus) kamerų tipo patalpoje Nr. 12 (režiminis korpusas). Akcentavo, kad duomenų apie tai, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis buvo gydoma nuteistųjų ar suimtųjų, pateikti nėra galimybės, nes tokie duomenys nėra kaupiami. Ligoninės administracija negali daryti jokios įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų arba nuteistųjų asmenų skaičiui, nes turi suteikti stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas visiems asmenims, kuriems tokios paslaugos turi būti suteiktos. Be to, Ligoninėje turi būti užtikrintas suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimas pagal Bausmių vykdymo kodeksą ir Suėmimo vykdymo įstatymą, taip pat privalo būti vykdomi pacientų izoliavimo reikalavimai sergant užkrečiamosiomis ligomis. Ligoninės kamerų tipo patalpose yra įrengti stebėjimo langeliai, kad pareigūnai galėtų stebėti, ar kameroje laikomi asmenys laikosi režimo reikalavimų. Akcentavo, kad Lietuvos higienos norma nenumato, jog palatose turi būti įrengti stalai. Kamera Nr. 12 vėdinama per atveriamą langą. Oro temperatūra ir drėgmė patalpose atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Šiltuoju metų periodu oro temperatūra buvo 18 - 28 °C, santykinė oro drėgmė - 35-65%; šaltuoju – 18 - 22 °C, santykinė oro drėgmė – 35- 60%. Nuteistųjų ar suimtųjų prašymu išduodamos papildomos antklodės bei elektriniai šildytuvai. Pažymėjo, kad apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti neturtinės žalos suma.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta galimai neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis, kankinančiomis sąlygomis 2015 m. spalio - gruodžio mėn.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos darbuotojai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 68 str.).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytoje Ligoninės kameroje Nr. 12.

Ginčui dėl minimalaus Ligoninės palatų plotų aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.4 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant palatos plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį palatos plotą, visas jos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2015 m. spalio 27 d. iki 2015 m. lapkričio 17 d. (21 para) ir nuo 2015 m. lapkričio 19 d. iki 2015 m. gruodžio 11 d. (22 paros) buvo laikomas Ligoninės Vidaus ligų (Bendrojo) skyriaus kameroje Nr. 12, kurios plotas 7,19 kv. m., įrengtos dvi miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 3,59 kv. m. (7,19/2) ploto (b. l. 8-11, 12).

Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu, iš viso 43 paras Ligoninės kameroje Nr. 12 nebuvo užtikrinta Taisyklių 11¹.4 punkte nustatyta minimali 5,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma, kadangi pareiškėjui trūko 1,51 kv. m. (5,10 – 3,59) ploto.

Pareiškėjas nurodė, kad kameroje buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro.

Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 punktą, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas - 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Panaši nuostata yra įtvirtinta ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 punkte. Teismas pažymi, kad natūralaus kamerų apšvietimo padidinimas yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl Higienos normos HN 76:2010 reikalavimas dėl natūralaus apšvietimo nagrinėjamu atveju neturi būti taikomas.

Nors į bylą nėra pateikta konkrečių duomenų apie kameros Nr. 12 apšvietimą, oro temperatūrą ar santykinę oro drėgmę, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus ar pareiškėjo kreipimąsi į Ligoninės administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl netinkamo apšvietimo, temperatūros, drėgmės, nenurodė, kokiu pagrindu padarė tokią išvadą, nepateikė medicininių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl nurodytų kalinimo sąlygų. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad kamera Nr. 12 vėdinama per atveriamą langą, minėta aplinkybę patvirtina atsakovo atstovo į bylą pateiktos kameros foto nuotraukos (b. l. 13). Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio, drėgmės ar nešvaros gyvenamosiose patalpose. Atsakovo atstovas nurodė, kad oro temperatūra ir drėgmė patalpose atitiko higienos normos reikalavimus. Šiltuoju metų periodu oro temperatūra buvo 18 - 28 °C, santykinė oro drėgmė - 35-65%; šaltuoju – 18 - 22 °C, santykinė oro drėgmė – 35- 60%. Be to, nuteistųjų ar suimtųjų prašymu buvo išduodamos papildomos antklodės bei elektriniai šildytuvai. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis ir paaiškinimais apie kamerų įrengimo atitiktį nustatytiems reikalavimams. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

Pareiškėjas nurodė, kad kameroje nebuvo stalo, todėl neturėjo kur valgyti.

Atsakovo atstovas nurodė, kad Lietuvos higienos norma nenumato, jog Ligoninės palatose turi būti įrengti stalai.

Teismas pažymi, Laisvės atėmimo vietų ligoninė pagal savo režimą yra priskirtina laisvės atėmimo bausmę vykdančioms pataisos įstaigoms, todėl šioms įstaigoms keliami teisės aktų reikalavimai taip pat taikytini ir Laisvės atėmimo vietų ligoninei.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (akto redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) nustatyta, kad kamerų tipo patalpose, be kita ko, turi būti įrengtas stalas. Iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2015 m. liepos 17 d. pažymos Nr. BD-983 bei kameros foto nuotraukų (b. l. 12, 13) matyti, kad palatoje įrengtos dvi lovos, spintelės ir pakaba. Taigi, byloje nustačius, kad kameroje stalo nebuvo, šiuo aspektu konstatuotini Laisvės atėmimo vietų ligoninės neteisėti veiksmai.

Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžia tuo, kad sanitarinis mazgas nuo kameros patalpos buvo atskirtas tik sienele, dėl ko pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas. Taip pat kilo nepatogumų dėl to, kad sanitarinis mazgas buvo netoli lovos.

Nagrinėjamu atveju iš atsakovo atstovo pateiktų foto nuotraukų matyti, kad kameros Nr. 12 sanitariniame mazge neįrengtos durys. Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad galimybė privačiai pasinaudoti tualetu yra vienas iš faktorių, vertintinų nustatant, ar buvo pasiektas kankinimo ar pažeminimo lygis, jog būtų galima pripažinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje T. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; ir kt.). Teismo vertinimu, kameros sanitarinio mazgo atskyrimas sienele neįrengiant durų, nėra tinkamas minėtų reikalavimų laikymasis, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu neturėjo galimybės privačiai naudotis sanitariniu mazgu bei patyrė nepatogumų dėl netoli miegamosios vietos įrengto klozeto.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė iš viso 43 paras neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo bei neaprūpino baldais (palatoje nebuvo stalo), todėl konstatuotina, kad Ligoninė pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė 5000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė emociniu sukrėtimu, depresija, baime, apatija ir pan. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio pareiškėjas nepateikė. Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos išrašų (b. l. 14-18) matyti, kad sveikatos sutrikimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui nekonstatuota. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio pareiškėjas nepateikė.

Teismas įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas. Tačiau įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę žalą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į byloje konstatuoto pažeidimo trukmę ir mastą (43 paras režiminio korpuso kameroje trūko 1,51 kv. m. ploto), taip pat konstatavus pažeidimus dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo ir neaprūpinimo baldais (nebuvo stalo), darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinus pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės, atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 480 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu

nusprendžia:

Pareiškėjo M. P. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui M. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laivės atėmimo vietų ligoninės, 480 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Audrius Grauželis