Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2897-603/2013 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys antstolė R. M., antstolis N. A., antstolė S. V. ir antstolis J. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas pažeidė CPK 231 straipsnio 5 dalį, nes be apelianto sutikimo parengiamajame teismo posėdyje pradėtas žodinis bylos nagrinėjimas ir paskelbtas sprendimas. Apelianto teigimu, jis 2013 m. birželio 4 d. pateikė pareiškimą, kad 2013 m. birželio 4 d. bylą parengiamajame posėdyje nagrinėti jam nedalyvaujant ir nepereiti prie žodinio civilinės bylos nagrinėjimo iš esmės. Teismas be šalių sutikimo iš karto po parengiamojo teismo posėdžio pradėjo žodinį bylos nagrinėjimą iš esmės pažeisdamas apelianto teisę ne tik žinoti apie tolimesnę civilinės bylos eigą, bet ir teisę naudotis kitomis CPK suteiktomis teisėmis, tarp jų dalyvauti civiliniame procese žodinio nagrinėjimo metu per atstovą. Teismo sprendimas negalioja dėl absoliučių negaliojimo pagrindų, nes apeliantui nepranešta apie bylos nagrinėjimo iš esmės teismo posėdžio vietą ir laiką (CPK 329 str. 3 d. 1 p.). Apeliantas nurodo, kad nesutikus, jog byla būtų nagrinėjama iš esmės iš karto po parengiamojo teismo posėdžio, jam kaip byloje dalyvaujančiam asmeniui turėjo būti pranešta įstatymo nustatyta tvarka apie paskirtą civilinės bylos nagrinėjimo iš esmės žodinio proceso teismo posėdžio vietą ir laiką. Be to, sprendime nėra duomenų apie apelianto 2013 m. birželio 4 d. pateiktą pareiškimą nepereiti prie bylos nagrinėjimo iš esmės motyvų. Sprendimą priėmė šališkas ir priklausomas Vilniaus apygardos teismas ir teisėja L. L., kurių atžvilgiu yra pradėtos ir nagrinėjamos civilinės bylos Lietuvos teismuose, dėl to yra pažeistas CPK 21 straipsnis. Be to neaišku, kaip šioje civilinėje byloje ir kada iš atsakovų tarpo buvo pašalintas Jonavos rajono apylinkės teismas, nėra duomenų apie jo pateiktą atsiliepimą į ieškinį, kas įtakojo neteisėtą sprendimą ir esminį CPK 270 straipsnio 3 dalies 2 punkto pažeidimą. Teismas pažeidė CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes neatskleista bylos esmė, netinkamai taikomi ir aiškinami CK 6.272, 6.246-6.249 straipsniai. Sprendime nėra motyvų, kuriais teismas padarė išvadą, kad neįrodytos deliktinės atsakomybės sąlygos ir tai sudaro pagrindą atmesti ieškinį, kas laikytina absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Taip pat sprendime nėra argumentų, kuriais atmetami apelianto pateikti įrodymai (CPK 270 str. 4 d.). Apelianto nurodytos aplinkybės ir faktai yra privalomi ir iš naujo neįrodinėjami (CPK 18 str.), nes įsiteisėjusia Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 18 d. nutartimi nustatyta, kad negalimas išieškojimas pagal CPK 739 straipsnį iš invalidumo pensijos nei skolos, nei vykdymo išlaidų, šios nustatytos aplinkybės ir faktų nepanaikino Kauno apygardos teismas 2013 m. sausio 31 d. nutartimi. Todėl sprendime nepagrįstai nustatyta, kad neva nenurodyta, kokie konkretūs atlikti Jonavos rajono apylinkės teismo ir jų teisėjų neteisėti veiksmai.

Iš CPK 231 straipsnio 5 dalies matyti, kad teismas turėjo teisę pereiti prie žodinio bylos nagrinėjimo ir bylą išspręsti iš esmės. Apeliantas žalą kildina ir iš teismo neteisėtų veiksmų, tačiau teismas priverstinai nevykdo teismo sprendimų, o šią funkciją atlieka antstoliai. Dėl to pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nenustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.246-6.249 str.).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t.y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas (CPK 322 str.). Atsižvelgiant į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, ir į tai, kad apeliantas nenurodė jokių argumentų, pagrindžiančių žodinio bylos nagrinėjimo būtinumą bei kokias faktines aplinkybes būtų reikalinga aiškintis papildomai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka būtinumo nėra.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

Apeliantas apeliacinį skundą inter alia grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą ir 329 straipsnio 3 dalies 1 punktą, tai yra absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai – sprendime nėra motyvų, kuriais teismas padarė išvadą, kad neįrodytos deliktinės atsakomybės sąlygos, bei apeliantui nepranešta apie bylos nagrinėjimo iš esmės teismo posėdžio vietą ir laiką. Su šiais apelianto argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

Nepagrįstas apelianto argumentas, kad sprendime nėra motyvų, kuriais teismas padarė išvadą, kad neįrodytos deliktinės atsakomybės sąlygos. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką net ir nepakankamas teismo sprendimo motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas yra visiškai be motyvų. Jei teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tada, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, bet ir tokiu atveju byla gali būti grąžinta nagrinėti iš naujo, kai šių pažeidimų negalima pašalinti apeliacinės instancijos teisme (CPK 329 str. 1 d.). Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantas neįrodė deliktinės atsakomybės sąlygų, t.y. apeliantas neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo, dėl ko yra teisinis pagrindas ieškinį atmesti. Šią išvadą teismas grindė skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstytais motyvais (CPK 270 str. 4 d.). Tuo tarpu tai, kad teismo nurodyti motyvai netenkina apelianto, nėra pagrindas pripažinti, jog yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas absoliutus skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

Pagal CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktą absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas pripažįstamas tada, kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo remdamasis šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsti apelianto argumentai, kad jam nebuvo pranešta apie bylos nagrinėjimo iš esmės teismo posėdžio vietą ir laiką.

Apeliantui šaukimas į 2013 m. birželio 4 d. parengiamąjį teismo posėdį įteiktas asmeniškai, t.y. apie šio posėdžio vietą ir laiką jam pranešta tinkamai (CPK 123 str. 1 d., 124 str. 1 d.). Šio fakto apeliantas neginčija. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2013 m. birželio 4 d. parengiamajame teismo posėdyje teismas nutarė bylą nagrinėti apeliantui nedalyvaujant, nes apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, o nustatęs, kad papildomi pasirengimo veiksmai byloje nereikalingi, nutarė pasirengimą bylai užbaigti ir pereiti prie bylos nagrinėjimo iš esmės (b.l. 81-82). Pagal CPK 231 straipsnio 5 dalies nuostatas (redakcija, galiojančia nuo 2011 m. spalio 1 d.), parengiamojo posėdžio metu paaiškėjus, kad papildomi pasirengimo bylai nagrinėti teisme veiksmai nereikalingi, teismas turi teisę pradėti žodinį bylos nagrinėjimą ir išspręsti bylą iš esmės iš karto po parengiamojo teismo posėdžio, t.y. teismas nėra saistomas dalyvaujančių byloje asmenų sutikimu. CPK 234 straipsnyje nustatyta, kad civilinė byla teismo posėdyje nagrinėjama, kai yra pranešta byloje dalyvaujantiems asmenims. Sistemiškai aiškinant šias proceso teisės normas, darytina išvada, kad teismas gali išnagrinėti bylą iš esmės iš karto po parengiamojo teismo posėdžio ir priimti teismo sprendimą tokiu atveju, kai parengiamajame teismo posėdyje dalyvauja visi dalyvaujantys byloje asmenys ar jų atstovai arba kai kuris iš jų nors ir nedalyvauja parengiamajame teismo posėdyje, tačiau apie šį posėdį jam yra tinkamai pranešta. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, tinkamai apeliantui pranešęs apie 2013 m. birželio 4 d. parengiamąjį teismo posėdį bei iš karto po parengiamojo teismo posėdžio išnagrinėjęs civilinę bylą iš esmės ir priėmęs teismo sprendimą, CPK normų nepažeidė. Nors apeliantas 2013 m. birželio 4 d. pareiškimu ir prašė nepereiti prie bylos nagrinėjimo iš esmės (b.l. 80), tačiau, minėta, šalių sutikimas pradėti žodinį bylos nagrinėjimą teismui nėra būtinas, o dalyvaujančių byloje asmenų pareikštų prašymų tenkinimas nėra privalomas. Pastebėtina, kad iš įteikto apeliantui teismo šaukimo turinio matyti, jog apeliantas buvo informuotas apie teismo teisę parengiamojo teismo posėdžio metu pradėti žodinį bylos nagrinėjimą ir išspręsti bylą iš esmės iš karto po parengiamojo posėdžio (b.l. 62, 63) (CPK 134 str. 9 p.). Dėl paminėto negalima pripažinti, kad yra CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytas absoliutus skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

Nenustačius absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas pareikšto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Dėl kitų procesinių teisės normų pažeidimo

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, daugiausiai nurodo procesinius teisės normų pažeidimus, kurie, jo nuomone, lėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą. Jau minėta, kad bet kuriuo atveju pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas pagrindas sprendimui panaikinti yra tik tada, kai dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas pažeidė CPK 231 straipsnio 5 dalį, nes be apelianto sutikimo parengiamajame teismo posėdyje pradėtas žodinis bylos nagrinėjimas ir paskelbtas sprendimas. Iš dalies dėl šios procesinės normos jau pasisakyta aukščiau. Papildomai paminėtina, kad apelianto išreikštas nesutikimas po parengiamojo teismo posėdžio iš karto pradėti žodinį bylos nagrinėjimą ir nebuvo motyvuotas, nepateikti argumentai, iš kurių teismas galėtų spręsti, kad dar yra reikalingi kokie nors papildomi pasirengimo bylą nagrinėti teisme veiksmai, dėl kurių nėra galimybės iš karto po parengiamojo teismo posėdžio pradėti bylą nagrinėti iš esmės teismo posėdyje. Tokių veiksmų atlikimo būtinumo apeliantas faktiškai nenurodo ir apeliaciniame skunde. Todėl teismui nustačius, kad papildomi pasirengimo bylai nagrinėti teisme veiksmai nereikalingi ir ją išnagrinėjus iš karto po parengiamojo teismo posėdžio, apelianto teisės aptariamu aspektu nebuvo pažeistos.

Apeliantas teigia, kad skundžiamą sprendimą priėmė šališkas ir priklausomas Vilniaus apygardos teismas ir teisėja L. L., kurių atžvilgiu yra pradėtos ir nagrinėjamos civilinės bylos Lietuvos teismuose. Tačiau Vilniaus apygardos teismo ir teisėjos L. L. nušalinimo klausimas nagrinėjamoje byloje buvo išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartimi, kurioje konstatuota, kad apeliantas nepateikė duomenų, kurie galėtų įrodyti visų Vilniaus apygardos teismo teisėjų asmeninį suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl tenkinti prašymą dėl visų Vilniaus apygardos teismo teisėjų nušalinimo nėra pagrindo (b.l. 54-56). Be to, teisminėje praktikoje yra nurodyta, jog jeigu ieškovas ieškinyje dėl žalos atlyginimo priteisimo atsakovais patraukė ne valstybę, bet teisėjus ar teismus, ieškinio priėmimo klausimą sprendžiantis teismas civilinės bylos iškėlimo stadijoje, išsiaiškinęs ieškovo tikrąją valią ir nustatęs, kad ieškovas siekia žalos atlyginimo dėl teisėjų ar teismų priimtų procesinių sprendimų, turi išaiškinti ieškovui, kad teismai, teisėjai turi imunitetą nuo civilinės atsakomybės ir pagal tokį ieškinį negali būti traukiami atsakovais (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-796/2012). Todėl tai, kad Vilniaus apygardos teismo ir teisėjos L. L. atžvilgiu Lietuvos teismuose yra nagrinėjamos civilinės bylos, neteikia pakankamo pagrindo manyti, kad jau vien dėl to teisėja objektyviai laikytina šališka. Esant šioms aplinkybėms, apelianto argumentas dėl skundžiamą teismo sprendimą priėmusio teismo ir teisėjos šališkumo atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 12 str., 178 str.).

Nors apeliantas skunde teigia, kad neaišku, kaip ir kada nagrinėjamoje byloje iš atsakovų pašalintas Jonavos rajono apylinkės teismas, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad teismas, nustatęs, jog Jonavos rajono apylinkės teismui apeliantas materialinių reikalavimų nereiškia, 2012 m. lapkričio 20 d. teisėjos rezoliucija jis nelaikytas byloje atsakovu (b.l. 2). Atsakovas yra materialiojo teisinio santykio šalis, (tariamai) pažeidusi ieškovo materialiąsias teises ar interesus, dėl ko kviečiama į teismą atsakyti į ieškovo pareikštą reikalavimą. Apeliantas materialinį reikalavimą yra pareiškęs tik atsakovui Lietuvos Respublikai, be to, ir pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį žalą dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą atlygina ne teismas ar teisėjas, o valstybė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinyje nurodytą Jonavos rajono apylinkės teismą nelaikė atsakovu.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų įrodytumo

Apeliantas prašo priteisti iš atsakovo (valstybės) 5 328,92 Lt turtinę ir 200 000 Lt neturtinę žalą, nes atsakovas ir Jonavos rajono apylinkės teismas civilinėse bylose nuo 2006 m. dengė nuo atsakomybės antstolius R. M., S. V., N. A. ir J. K., skaitino neteisėtus jų veiksmus. Jiems iš apelianto invalidumo pensijos neteisėtai išskaičiavus 5 328,92 Lt sumą, atsakovas privalo apeliantui ją sugrąžinti bei atlyginti patirtą žalą. Pirmosios instancijos teismas, neįrodžius deliktinės atsakomybės sąlygų, apelianto ieškinį atmetė. Apeliantas kvestionuodamas skundžiamą sprendimą teigia, kad teismas netinkamai taikė CK 6.272, 6.246-6.249 straipsnių normas bei neatskleidė bylos esmės. Teisėjų kolegija su apeliantu nesutinka.

Valstybės civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, nustatyta CK 6.272 straipsnio 1 - 3 dalyse. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Taigi, valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra ta, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų ir kaltų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-207/2011). Apeliantas, reikalaudamas atlyginti žalą, neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas, kurių neįrodžius žalos atlyginimas negalimas.

Apeliantas ieškininius reikalavimus grindžia CPK 739 straipsnio norma teigdamas, kad negalima išieškoti sumų, kurios priklauso skolininkui kaip paskirta invalidumo pensija. Šioms aplinkybėms pagrįsti jis pateikė Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 18 d. ir Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartis (b.l. 28-30, 31-34). Kaip matyti iš šių procesinių sprendimų, Jonavos rajono apylinkės teismas panaikino antstolio N. A. 2012 m. liepos 23 d. patvarkymą panaikinti lėšų areštą ir įpareigoti skolininką atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo jų susilaikyti, dalyje dėl apelianto įpareigojimo ne rečiau kaip vieną kartą per vieną kalendorinį mėnesį daryti išskaitas iš skolininko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), esančių lėšų ir visas lėšas, jeigu jos nėra susiję su antstoliui žinoma pervedama pensija, lėšomis (pinigų sumomis), iš kurių išieškojimas pagal CPK negalimas, ne rečiau, kaip vieną kartą per mėnesį pervesti į antstolio N. A. depozitinę sąskaitą. Kauno apygardos teismas 2013 m. sausio 31 d. nutartimi Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 18 d. nutartį pakeitė, panaikinant nutarties dalį, kuria buvo panaikinta antstolio N. A. 2012 m. liepos 23 d. patvarkymo dalis.

Visų pirma pažymėtina, kad atsakovas (valstybė) išieškotas lėšas gavo teisėtai – teismų išduotų vykdomųjų raštų pagrindu (CPK 584 str., 587 str. 1 p.). Tuo tarpu išieškotojas (valstybė) neįpareigotas ir nekontroliuoja, iš kokių lėšų yra išieškoma pagal vykdomuosius raštus, ir nėra atsakingas už išieškojimo proceso vykdymo teisėtumą. Dėl šių priežasčių laikytini nepagrįstais iš esmės apelianto argumentai, kad, antstoliams neteisėtai išskaičiavus iš jo invalidumo pensijos 5 328,92 Lt sumą, ją privalo sugrąžinti valstybė. Tuo tarpu apeliantui teigiant, kad valstybė gavo lėšas pažeidžiant normas, reglamentuojančias pinigų sumas, iš kurių išieškoti negalima (CPK 739 str.), ir pasitvirtinus tokiems apelianto teiginiams, neteisėtais turėtų būti pripažinti būtent antstolių veiksmai, kurių pagrindu valstybei ši suma buvo pervesta (CPK 510 str.). Antstolis už savo veiksmais padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka, t.y. asmeniškai (Antstolių įstatymo 16 str.). Valstybė už antstolio padarytą žalą neatsako nei pagal Antstolių įstatymą, nei pagal CK normas. Todėl, jeigu, apelianto manymu, antstolių veiksmais jam yra padaryta žala, tai jos atlyginimo apskritai turėtų būti reikalaujama iš antstolių, kurių atžvilgiu taikytini bendrieji žalos atlyginimo pagrindai, o ne iš valstybės. Antra, teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad jo minėti teismų procesiniai sprendimai patvirtina, kad iš jo gaunamos invalidumo pensijos buvo neteisėtai (nes toks išieškojimas pagal CPK 739 straipsnį negalimas) vykdomi išskaitymai. CPK 737 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad išieškojimo iš darbo užmokesčio taisyklės taip pat yra taikomos ir išieškant iš skolininkui priklausančių pensijų. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ši teisės norma yra taikoma visų rūšių skolininko gaunamoms pensijoms. Ieškovo nurodyta invalidumo pensija apeliantui išmokėta iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (b.l. 3). Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad nėra teisinio pagrindo priskirti VSDFV Jonavos skyriaus išmokėtų apeliantui pinigines lėšas prie sumų, iš kurių išieškojimas negalimas pagal CPK 739 straipsnį.

Iš pareikšto ieškinio matyti, kad apeliantas valstybės atsakomybę kildina ir dėl to, kad Jonavos rajono apylinkės teismas civilinėse bylose nuo 2006 m. dengė nuo atsakomybės trečiuosius asmenis - antstolius R. M., S. V., N. A. ir J. K. ir skatino neteisėtus jų veiksmus. Tačiau aukščiau jau konstatavus, jog nėra pagrindo pripažinti, kad išieškojimas buvo neteisėtas, taip pat nėra ir jokio pagrindo pripažinti, kad teismai kokiu nors būdu dengė nuo atsakomybės minėtus asmenis, skatino jų neteisėtus veiksmus.

Todėl, nenustačius teismo ar teisėjų neteisėtų veiksmų, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas neįrodė būtinųjų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų.

Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.