Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-01-22 · Administracinė byla Nr. A-403-90-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-01-22
Bylos Nr.
A-403-90-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Sigita Rudėnaitė (pirm.), Stasys Gudynas, Algirdas Taminskas (pran.)
Pareiškėjas
UAB “Limedika”
Atsakovas
Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos
Advokatai
Henrikas Celencevičius
Kategorijos
  • 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A6-90/2007Procesinio sprendimo kategorija 15.2; 15.4(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. sausio 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant pareiškėjo UAB “Limedika” atstovui advokatui Henrikui Celencevičiui,atsakovo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovei Aušrai Žemaitienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB “Limedika” apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB “Limedika” skundą atsakovui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 725 035,68 Lt turtinei ir 7 741 020 Lt neturtinei žalai atlyginti, o taip pat bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodė, kad 2005 m. gegužės 10 d. Kauno AVMI turto arešto aktu, motyvuodama tuo, kad atliekamo patikrinimo metu numatoma papildomai apskaičiuoti apie 3 mln. Lt mokesčių, delspinigių, areštavo UAB „Limedika” nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą. 2005 m. birželio 22 d. AVMI viršininko sprendimu minėtas turto arešto aktas buvo panaikintas, kadangi pasikeitė areštuoto nekilnojamojo turto adresai bei vertė. 2005 m. birželio 22 d. priimtas naujas turto arešto aktas tais pačiais pagrindais bei motyvais. 2005 m. rugpjūčio 23 d. Kauno AVMI sprendimu 2005 m. birželio 22 d. turto arešto aktas buvo panaikintas.

Pareiškėjo nuomone, pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio turto areštas buvo atliktas neteisėtai, nepagrįstai bei pažeidžiant įstatymų reikalavimus, buvo padaryti esminiai Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 101 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimai bei pažeista mokesčių administravimo procedūra. Šiuo konkrečiu atveju AVMI uždėjo pareiškėjo turtui areštą net nenustačiusi mokesčių įstatymų pažeidimų, kaip to reikalauja MAĮ 101 straipsnis, o tik darydama prielaidą, kad toks pažeidimas galimai padarytas. Nebuvo jokios pagrįstos rizikos, kad pareiškėjas jam priklausantį turtą galėjo paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti bei dėl to galėjo tapti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. AVMI iš pateiktų pelno (nuostolio) ataskaitų, balansų buvo žinoma, kad pareiškėjas yra pelningai daugiau kaip 10 metų dirbanti įmonė, kuriai bankai skiria kreditinius išteklius, ji nėra įsiskolinusi biudžetui. Galimą skubų turto pardavimą dar apsunkintų ir ta aplinkybė, kad jis už suteiktus kreditus yra įkeistas AB SEB Vilniaus bankui ir tokio turto perleidimas būtų susijęs su ilgai trunkančia procedūra, gaunant įstatymuose ir sutartyse numatytus leidimus, suderinimus. Be to, pareiškėjas yra juridinis asmuo, kurio tikslas – pelno siekimas, todėl net ir turtą pardavus, į sąskaitą pervestus pinigus AVMI turėtų galimybę nurašyti neginčo tvarka pirmumo eile. Apie nekilnojamojo turto paslėpimą, šiuo atveju, nėra pagrindo net ginčytis, nes toks veiksmas realiai neįvykdomas. Atkreiptinas ir dėmesys į aplinkybę, kad vien pareiškėjo pelnas 2004 m. viršijo 16 mln. Lt, visas pareiškėjo turtas vertinamas 128 mln. Lt, o ginčas kilo dėl sumos, kuri sudaro itin mažą viso pareiškėjo turimo turto vertės dalį.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teigimu, AVMI neteisėti veiksmai sukėlė pareiškėjui neigiamus teisinius padarinius, kurių pagrindinis – žala. Todėl mokesčių administratoriaus neteisėtais veiksmais padaryta žala turi būti atlyginama pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje bei 6.250 straipsnyje nustatyta tvarka.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl mokesčių administratoriaus neteisėtų veiksmų jis patyrė šią žalą:

Dėl papildomo finansavimo. Įmonės, su kuriomis UAB „Limedika” palaikė glaudžius prekybinius ryšius, sužinojusios apie pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio turto areštą, atsisakė tiekti įmonei prekes, taikant tarp šalių susiklosčiusią atsiskaitymo tvarką, kai už įsigytas prekes buvo atsiskaitoma per laikotarpį nuo 30 iki 90 dienų po sąskaitos - faktūros pateikimo įmonei. Dėl tokios pasikeitusios situacijos, išprovokuotos AVMI veiksmų, UAB „Limedika” buvo priversta papildomai trumpam skolintis iš AB SEB Vilniaus banko bei mokėti bankui didžiules palūkanas: šiais konkrečiais atvejais UAB „Limedika” sumokėjo bankui 3,87130 % metinių palūkanų, kas sudaro l 496,25 EUR (5166,27 Lt);Dėl neįvykusios sutarties. Dėl AVMI neteisėtų veiksmų pareiškėjo geru vardu, reputacija bei patikimumu suabejojo ir Valstybinė ligonių kasa prie SAM (toliau - VLK), vienas didžiausių UAB „Limedika” klientų. Pareiškėjas dalyvavo VLK skelbtame viešojo pirkimo konkurse medikamentų Oxaliplatinum, Irinotecanum ir Capecitabinum storosios žarnos vėžiui gydyti pirkimui ir tapo šio konkurso nugalėtoju. Tačiau 2005 m. liepos 20 d. įmonė gavo raštą, kuriame VLK prašė informuoti, ar UAB „Limedika” galės prisiimti visus sutartyje numatytus įsipareigojimus, ar sugebės tinkamai įvykdyti šią sutartį. Tokios abejonės įmonės patikimumu iškilo sužinojus, kad įmonei priklausantis nekilnojamasis turtas yra areštuotas. Dėl šių aplinkybių VLK visai nepasirašė sutarties su UAB „Limedika”. Dėl to buvo įšaldyti už vaistą Eloxatin sumokėti gamintojui pinigai (iki 2005 m. rugsėjo 30 d. kai vaistai buvo parduoti), todėl pareiškėjui priklauso nuostolių atlyginimas – minimalios CK 6.210 straipsnyje nustatytos 6 procentų metinės palūkanos nuo 467 923,45 Lt įšaldytų lėšų sumos, kas už šimtą dienų (nuo 2005 m. birželio 22 d. iki 2005 m. rugsėjo 30 d.) sudaro 7 691,89 Lt. Net ir pardavęs vaistą Eloxatin įmonei „Liukrena”, pareiškėjas neišvengė nuostolių, nes VL kasai prie SAM šį vaistą būtų pardavęs už 601 904,80 Lt, o UAB „Liukrena” sumokėjo tik 579 908,94 Lt, todėl 21 995,86 Lt skirtumas tarp to, kas gauta iš UAB „Liukrena”, ir to, kas būtų gauta iš VLK, jei būtų pasirašyta sutartis, turi būti vertinamas kaip UAB „Limedika” patirta tiesioginė žala. Be to, vaistas Campto yra brangus specifinis vaistas, jį pareiškėjas įsigijo tik turėdamas pagrindą parduoti pagal laimėto konkurso sąlygas. Šio vaisto greitai parduoti neįmanoma, todėl šio vaisto nelikvidus likutis sudaro 166 vnt., t. y. pareiškėjo negautos pajamos sudaro 166445,41 Lt (tokia kaina būtų gauta iš VLK pagal sutartį) = 73 938,06 Lt;Dėl pakenkimo įvaizdžiui. Pareiškėjas rinkoje dirba nuo 1994 metų, kasmet skyrė daug lėšų reklamai ir reprezentacijai, kurdamas stabilaus, patikimo verslo partnerio įvaizdį, kuris jam būtinas veikiant šioje rinkos dalyje. AVMI neteisėti veiksmai padarė didelę žalą pareiškėjo įvaizdžiui ir tuo padarė didelę žalą. Patirtą žalą dėl įvaizdžio sugadinimo pareiškėjas vertina ne mažiau, kaip 10 procentų nuo per 2003 - 2004 metus reklamai ir reprezentacijai išleistų lėšų, kas sudaro 99 435,05 Lt;Dėl papildomų išlaidų įvaizdžiui išlaikyti. Turto arešto akto galiojimo laikotarpiu (2005 m. gegužės - rugpjūčio mėn.) UAB „Limedika”, siekdama bent iš dalies sumažinti iš partnerių pusės kilusią įtampą, buvo priversta padidinti išlaidas papildomai reklamai ir reprezentacijai. Taigi, dėl neteisėtų AVMI veiksmų patirta 302 241,84 Lt (70 procentų lėšų, išleistų reklamai ir reprezentacijai) tiesioginė turtinė žala;Dėl papildomų ūkinių išlaidų. UAB „Limedika” vadovai, pirkimų ir pardavimų skyriai turto arešto metu didelę savo darbo laiko dalį buvo priversti skirti papildomam bendravimui su tiekėjais, pirkėjais, gamintojais ir kitais verslo partneriais, aiškindami realią įmonės situaciją, kad AVMI veiksmai nepagrįsti, neteisėti ir bus priimti sprendimai, kad įmonė nebūtų sužlugdyta. Pareiškėjo vadovai ir atsakingi darbuotojai mobiliaisiais telefonais 2005 m. gegužės - rugpjūčio mėn. prakalbėjo už 29 564,94 Lt ir ne mažiau, kaip 50 procentų šios sumos, t. y. 14 782,47 Lt buvo skirta tam, kad partneriams būtų išaiškinta reali situacija. Fiksuoto ryšio telefonais minėtu laikotarpiu buvo pokalbių už 140 309,35 Lt ir ne mažiau, kaip 20 procentų šios sumos buvo išleista dėl aukščiau minėtos priežasties. Taigi, šiuo atveju UAB „Limedika” patirta turtinė žala sudaro 28 061,87 Lt. Be to, pareiškėjo vadovai bei tiekimo skyrius pusę savo darbo laiko skyrė ne tik pokalbiams telefonais, bet ir organizavo susirinkimus, susitikimus su verslo partneriais, siuntė korespondenciją, bendravo elektroninio ryšio priemonėmis. Taigi, tuo metu jie negalėjo tinkamai vykdyti savo tiesioginių pareigų, dėl ko bendrovė patyrė žalą. 2005 m. gegužės – rugpjūčio mėn. UAB „Limedika” vadovų ir tiekimo skyriaus darbuotojų atlyginimams buvo išmokėta 77 896,67 Lt bei 24 147,94 Lt SODROS mokesčio. Pareiškėjas mano, kad 50 procentų šios sumos, t. y. 38 948,34 Lt atlyginimų ir 12 073,97 Lt sumokėto mokesčio laikytina UAB „Limedikos” patirtomis dėl AVMI veiksmų papildomomis sąnaudomis – turtine žala. Pardavimų skyriaus darbuotojai dėl minėtų priežasčių 20 procentų darbo laiko negalėjo skirti savo tiesioginiam darbui dirbti, todėl ši žala sudaro 25 853,25 Lt atlyginimams (129 266,26 Lt * 0,2) ir 8 014,50 Lt SODROS mokesčiams (40 072,52 Lt * 0,2) išleistų sumų. Išaugęs susitikimų bei susirinkimų, dalykinių pokalbių skaičius lėmė išaugusias kuro sąnaudas. Per 2005 m. gegužės - rugpjūčio mėn. kurui pareiškėjas išleido 266 107,69 Lt, iš kurių ne mažiau kaip 30 procentų – 79 832,31 Lt – buvo panaudoti dėl mokesčių administratoriaus neteisėtų veiksmų;Dėl teisinių išlaidų. AVMI neteisėtai uždėjus areštą įmonės nekilnojamajam turtui, UAB „Limedika” neapsiėjo be teisininkų pagalbos – minimalios išlaidos advokatams sudarė 7 000 Lt;Dėl neturtinės žalos. Pareiškėjas dėl neteisėtų AVMI veiksmų patyrė ne tik turtinę žalą, bet taip pat ir neturtinę žalą. Pareiškėjas 2005 m. gegužės 11 d. raštu Nr. 836 prašė mokesčių administratoriaus nesiimti tokių įmonei itin žalingų veiksmų. AVMI tyčia, neturėdama tam teisėto ir pagrįsto pagrindo, uždėjo areštą pareiškėjo turtui, paaiškindama, kad net ir galimos ginčijamos sumos įmokėjimas pagal MAĮ būtų laikytinas mokesčio permoka, bet nesutrukdytų administratoriui areštuoti turtą, kas ir buvo padaryta 2005 m. gegužės 10 d. turto arešto aktu, vėliau pakeistu 2005 m. birželio 22 d. aktu. Atsižvelgiant į visumą bylos aplinkybių, laikytina, kad AVMI žalą padarė tyčia. Civilinė atsakomybė atlieka ne tik kompensacinę, bet ir prevencinę funkciją, todėl tyčinės kaltės forma yra pagrindas nustatyti didesnį atlygintinos neturtinės žalos dydį. Neteisėtas areštas, nepaisant papildomų įdėjimų ir sąnaudų, akivaizdžiai pakenkė pareiškėjo dalykinei reputacijai, geram vardui, teigiamam vertinimui ir požiūriui verslo aplinkoje, bendrovės kaip patikimo verslo partnerio įvaizdžiui. Verslo, kuriuo užsiima pareiškėjas, aplinkoje dėl jo specifikos itin vertinamas geras vardas, patikimo partnerio įvaizdis. Lietuvos Respublikos įstatymai (Reklamos įstatymas, Elektroninių ryšių įstatymas, Konkurencijos įstatymas) numato, kad valstybė, naudodama jai suteiktas valstybės prievartos priemones, ūkio subjektui už ūkinės veiklos reguliavimo pažeidimus gali skirti baudas, siekiančias iki 10 procentų praėjusių metų bendrųjų pajamų. Tokio pobūdžio sankcija taikoma situacijose, kai valstybei sunku įvertinti tiesioginę ir netiesioginę ūkio subjekto padarytą žalą ūkiui. Nors apie sankcijas už valstybės institucijų veiksmus, pažeidimus įstatymuose tiesiogiai ir nėra nurodoma, bet naudojantis įstatymo analogija ir teisės analogija, laikytina, kad ir pati valstybė yra atsakinga prieš ūkio subjektus dėl netinkamo reguliavimo (neteisėtų ir nepagrįstų veiksmų) pagal tas pačias taisykles, kokias taiko ūkio subjektams. Pareiškėjas, įvertindamas AVMI neteisėtais veiksmais sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad jam padaryta neturtinė žala sudaro 3 procentus nuo 2004 m. įmonės pajamų. UAB „Limedika” 2004 m. pajamos sudarė 258 034 000 Lt, taigi 3 procentai nuo šios sumos sudaro 7 741 020 Lt, t. y. UAB „Limedika” patyrė tokio dydžio neturtinę žalą.

Kauno AVMI su skundu nesutiko dėl šių pagrindinių argumentų:

Pareiškėjas nepateikė įrodymo – teismo sprendimo, kad Kauno AVMI pareigūnų veiksmai buvo neteisėti. UAB “Limedika” (toliau – ir Įmonė) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą (toliau – ir Teismas) dėl neva neteisėtų Kauno AVMI veiksmų, t. y. dėl 2005 m. gegužės 10 d. ir 2005 m. birželio 22 d. turto arešto aktų pripažinimo neteisėtais ir jų panaikinimo, tačiau administracinė byla pareiškėjo prašymu buvo nutraukta. Paminėta byla buvo nutraukta, nes Įmonė likvidavo mokestinę nepriemoką. Pareiškėjui geranoriškai likvidavus įsiskolinimą, Kauno AVMI priėmė 2005 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą, kuriuo panaikino skundžiamą turto arešto aktą. Nesant įrodymų apie neteisėtus Kauno AVMI veiksmus ir atsižvelgiant į administracinės bylos nutraukimo pasekmes (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 102 straipsnio 3 dalis), nėra juridinio pagrindo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą;Kauno AVMI pagrįstai ir teisėtai areštavo Įmonei priklausantį nekilnojamąjį turtą. Turto arešto aktų surašymo metu Įmonei už mokesčių įstatymų pažeidimus buvo numatoma priskaičiuoti virš 3 000 000 Lt įvairių mokesčių. 2005 m. liepos 21 d. Kauno AVMI sprendimu ši suma pagal susitarimą tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo buvo sumažinta iki l 722 331 Lt. Didelė dalis Įmonės turto buvo įkeista: 1) AB SEB Vilniaus bankas - nekilnojamojo turto už likutinę 3 483 512 Lt vertę, atsargos už 10 000 000 Lt, iš pirkėjų gautinos sumos už 10 000 000 Lt, reikalavimo teisė į debitorinius įsiskolinimus už 10 000 000 Lt; 2) UAB “Sampo bankas” – visos esamos lėšos ir būsimos įplaukos į įmonės sąskaitas banke, atsargos už 10 000 000 Lt, reikalavimo teisės į debitorius, kurių suma ne mažesnė kaip 12 000 000 Lt. Įmonės didelė dalis turto buvo pas trečiuosius asmenis (vaistines), kurių mokumas ar nemokumas buvo nežinomi. Šios aplinkybės leido spręsti, kad buvo rizika, jog įmonė gali netekti įkeisto turto ir dėl to gali būti sunku išieškoti mokesčius. Tai patvirtino ir pati Įmonė savo 2005 m. rugpjūčio 8 d. prašymu Nr. 1399.Pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad yra priežastinis ryšys tarp pareiškėjui neva atsiradusių nuostolių ir Kauno AVMI veiksmų. Nepateikti ir reikalaujamų palūkanų bankui sumokėjimo dokumentai, jų dydis yra padidintas, nes pirmasis turto arešto aktas buvo surašytas 2005 m. gegužės 10 d., antrasis – 2005 m. birželio 22 d., o turto areštas buvo panaikintas 2005 m. rugpjūčio 23 d., t. y. turto disponavimo apribojimai truko tris mėnesius, o palūkanos buvo paskaičiuotos už visus metus; Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kada buvo įsigyti iš tiekėjų medikamentai Oxaliplatinum ir Irinotecanum. Akivaizdu, jog šiuos vaistus Įmonė įsigijo dar nežinodama viešojo konkurso galutinių rezultatų ir nepasirašiusi vaistų tiekimo sutarties su Valstybine ligonių kasa. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas, neturėdamas garantijų (sutarties) dėl medikamentų realizavimo, veikė savo rizika ir atsakomybe bei gal būt patyrė nuostolius dėl to, kad rizikavo nupirkti realizuotinus Valstybinei ligonių kasai vaistus iki sutarties pasirašymo ir tuos tariamus nuostolius nepagrįstai priskyrė Kauno AVMI veiksmų padariniams;Nepagrįstas įrodymais pareiškėjo teiginys, kad dėl Kauno AVMI veiksmų buvo pakenkta Įmonės įvaizdžiui. Įrodymais yra nepagrįstas ir pareiškėjo teiginys, kad pareiškėjas patyrė 302241,84 Lt papildomų išlaidų įvaizdžiui išlaikyti;Nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad dėl Kauno AVMI veiksmų įmonė patyrė papildomų ūkinių išlaidų ryšio priemonėms, darbo užmokesčiui bei SODROS mokesčiams įmokėti. Šios išlaidos yra būtinos įmonės ūkinei veiklai vystyti ir nėra priežastinio ryšio įrodymų, kad jos buvo patirtos dėl Kauno AVMI veiksmų;Pareiškėjas nepateikė į bylą tinkamus įrodymus, patvirtinančius teisinei pagalbai skirtų lėšų sumokėjimą. Į bylą pateiktos sąskaitos už teisinę pagalbą, kurią neva teikė advokato padėjėja D. M. , bei pinigų priėmimo kvitai negali būti tinkamais įrodymais, nes jie neatitinka Advokatūros įstatymo reikalavimų, nėra detalaus išlaidų paskaičiavimo, kuris atitiktų teisinių paslaugų dydžius, nurodytus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakyme Nr. 1R-85, iš šių dokumentų negalima spręsti, kokios paslaugos buvo teikiamos, t. y. kad teisinė pagalba buvo teikiama skundžiant Kauno AVMI veiksmus. Be to, į Kauno AVMI 2005 m. gegužės 20 d. raštu kreipėsi advokato padėjėjas G. K. , Kauno apygardos administraciniame teisme nagrinėtoje byloje pareiškėją atstovavo advokatas T. K. . Todėl nesuprantama, kokias teisines paslaugas galėjo teikti advokato padėjėja D. M.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2006 m. gegužės 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad atsakovas teigia, kad didelė dalis įmonės turto buvo įkeista, kita didelė dalis įmonės turto buvo pas trečiuosius asmenis (vaistines), kurių mokumas nebuvo žinomi. Šios aplinkybės leido spręsti, kad buvo rizika, jog įmonė gali netekti įkeisto turto ir dėl to gali būti sunku išieškoti mokesčius. Tai matyti ir iš pačios įmonės 2005 m. rugpjūčio 8 d. prašymo, kuriame nurodoma, kad sumokėjus visą mokestinės nepriemokos sumą, neišvengiamai sutriktų įmonės mokėjimai bankams už prisiimtas prievoles.

Teismas pažymėjo, kad turto arešto aktų surašymo metu įmonei už mokesčių įstatymų pažeidimus buvo numatoma priskaičiuoti virš 3 000 000 Lt. įvairių mokesčių. 2005 m. liepos 21 d. Kauno AVMI sprendimu ši suma pagal susitarimą buvo sumažinta iki l 722 331 Lt. Kaip teigia atsakovo atstovė, pareiškėjas įmokėjo į valstybės biudžetą daugiau nei vieną milijoną litų, todėl arešto aktas buvo panaikintas.

Teismas nenustatė, kad atsakovo darbuotojai priėmė kokius nors sprendimus, kurie prieštaravo galiojantiems įstatymams, vadinasi negalima teigti, kad darbuotojai veikė neteisėtai. Teismas taip pat pažymėjo, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo priimtą 2006 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą bei pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti apeliantui turėtas atstovavimo ir kitas bylinėjimosi išlaidas, o taip pat grąžinti sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį už skundą, nes tokie skundai žyminiu mokesčiu neapmokestinami (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies 11 punktas).

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Teismas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė, kad VMI darbuotojai neveikė neteisėtai.

MAĮ 101 straipsnio 4 dalies norma įstatymų leidėjas, numatydamas mokesčių administratoriaus galimybę taikyti mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą priverstinį laikiną apribojimą (areštą), nustatė reikalavimus ir būtinąsias sąlygas, kurioms esant galimas turto areštas: (1) patikrinimo metu ar pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma įstatymų pažeidimų; ir (2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Ši norma įtvirtina VMI, kaip mokesčio administratoriaus, įrodinėjimo pareigą. Ši pareiga apima pareigą teisingai teisiškai argumentuoti mokesčių mokėtojo turto areštą bei pareigą pagrįsti tokį savo sprendimą tinkamais ir pakankamais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A7-77/2005). VMI, kaip viešojo administravimo subjektas, priimdamas ir tvirtindamas Arešto aktus, t. y. individualius administracinius sprendimus, turėjo vadovautis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio l dalyje įtvirtintais reikalavimais, kurie nurodo, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Todėl, norėdamas taikyti MAĮ 101 straipsnio 4 dalį ir įgyti teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą, VMI privalėjo įrodyti ir pagrįsti paminėtų sąlygų buvimą. Šiuo konkrečiu atveju VMI uždėjo Apelianto turtui areštą, net nenustatęs įstatymų pažeidimų, kaip to reikalauja MAĮ 101 straipsnio 4 dalies norma, o tik darydamas prielaidą, kad toks pažeidimas galimai padarytas. Apelianto nuomone, galimybė daryti išvadą ar pagrįstą prielaidą apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus ir mokestinės prievolės atsiradimą gali atsirasti tik įvykdžius faktinį Apelianto patikrinimą ir objektyviai bei pilnai ištyrus reikšmingus dokumentus. Be to, VMI į bylą nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių VMI tvirtinimus dėl pagrįstos rizikos, jog Apeliantas, siekdamas išvengti mokesčių sumokėjimo, paslėps, parduos ar kitaip neteks savo turto ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų, t. y. neįvykdė jam įstatymų leidėjo priskirtos įrodinėjimo pareigos. VMI iš pateiktų Apelianto pelno (nuostolio) ataskaitų, balansų buvo žinoma, kad Apeliantas yra pelningai daugiau kaip 10 metų dirbanti įmonė, kuriai bankai skiria kreditinius išteklius, ji nėra įsiskolinusi biudžetui. Šie faktai yra Apelianto, kaip mokesčio mokėtojo ir ūkio subjekto, patikimumą patvirtinantys įrodymai. Dėl paminėtų priežasčių Apeliantas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nė vienos MAĮ 101 straipsnio 4 dalies normos taikymo sąlygos. Be to, nei Areštų aktuose, nei kituose VMI raštuose nėra motyvuojama kuo pagrindžiama, kad buvo būtinosios sąlygos taikyti areštą Apelianto turtui. Todėl VMI pažeidė įstatymo leidėjo nustatytą teisinę pareigą taikyti areštą tik esant visoms įstatyme nurodytoms būtinosioms arešto taikymo sąlygoms bei tuo pačiu nesilaikė tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas neteisingai nusprendė, kad VMI darbuotojai veikė teisėtai.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi vien VMI niekuo nepagrįstais teiginiais, kad didelė dalis įmonės turto buvo įkeista, kita didelė dalis įmonės turto buvo pas trečiuosius asmenis (vaistines), kurių mokumas nebuvo žinomi, tačiau neanalizavo kitų įrodymų apie pareiškėjo pelną, turtą, apyvartų sumas, atsargų dydžius. Šie įrodymai patvirtina, kad negalėjo būti jokios pagrįstos rizikos, kad Apeliantas netektų savo turto ir dėl to gali būti sunku išieškoti mokesčius. Teismas savo sprendimą pagrindė VMI nepagrįstu teiginiu, kad didelė dalis įmonės turto buvo įkeista, kita didelė dalis įmonės turto buvo pas trečiuosius asmenis (vaistines), ir dėl šios aplinkybės (nors ir įrodymais nepatvirtintos) sprendė, kad buvo rizika, jog įmonė gali netekti įkeisto turto ir dėl to gali būti sunku išieškoti mokesčius. Teismas visiškai neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose nustatytas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, kad „teisiniu požiūriu reikšmingas ne registruojamo turto kiekis, kuriuo disponuoja mokesčių mokėtojas, o pagrįstos rizikos, jog pareiškėjas, siekdamas išvengti mokesčių sumokėjimo, paslėps, parduos ar kitaip neteks savo turto ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų, faktas”. Be to, Apelianto 2005 m. rugpjūčio 8 d. raštu VMI buvo pranešta ne apie riziką išieškoti mokesčius, bet apie riziką, jog gali sutrikti įmonės mokėjimai bankams ir dėl to įmonė gali patirti veiklos sunkumų. Teismas turėjo įvertinti ir tą aplinkybę, kad Apelianto 2005 m. rugpjūčio 8 d. prašyme Nr. 1399 nurodytos aplinkybės neegzistavo VMI priimant ir tvirtinant Arešto aktus. Todėl teismas nepagrįstai nusprendė, kad buvo rizika, jog įmonė gali netekti įkeisto turto ir dėl to gali būti sunku išieškoti mokesčius. Taigi teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies, 79 straipsnio l dalies, 81 straipsnio normas, dėl to neteisingai išsprendė šią bylą ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Pareiškėjo nuomone teismas turėjo atkreipti dėmesį į tą faktą, kad VMI areštavo AB SEB Vilniaus bankui įkeistą Apelianto turtą. Tačiau išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto gali būti vykdomas tik turint rašytinį hipotekos kreditoriaus sutikimą (CPK 746 straipsnis). Tokio sutikimo VMI neturėjo. Teismas turėjo atkreipti dėmesį ir į tai, kad MAĮ 101 straipsnio l dalis nurodo, kad mokesčio mokėtojo turto gali būti areštuojama tiek, kad būtų galima užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą. Pirmajame turto arešto akte VMI nurodė 3 mln. Lt. arešto mastą, tačiau realiai VMI viršijo šį arešto mąstą ir areštavo net 3 712 539 Lt vertės Apelianto turtą (b.l. 88-89, t. l).

2. Teismas nepagrįstai neįvertino įrodymų, patvirtinančių, kad dėl VMI neteisėtų veiksmų Apeliantas patyrė nuostolių.

Pagrįsdamas aukščiau paminėtą argumentą pareiškėjas iš esmės pakartoja pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, atkreipia dėmesį, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, inter alia turi būti atlyginama pagal Viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnį. Pareiškėjo nuomone, yra nustatytos visos būtinos sąlygos priežastiniam ryšiui tarp VMI neteisėtų veiksmų ir Apelianto nuostolių egzistuoti, nes nėra kitų pašalinių įvykių, galėjusių nutraukti priežastinio ryšio grandinę. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino įrodymų, kurie patvirtina, kad dėl neteisėtų VMI darbuotojų veiksmų Apeliantas patyrė atitinkamo dydžio turtinę ir neturtinę žalą ir nenagrinėjo šiais įrodymais patvirtintų aplinkybių. Todėl pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai neišnagrinėjo bylos aplinkybių viseto ir neįvykdė įstatyme numatytos pareigos (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis).

3. Skundui tenkinti egzistuoja visos atsakomybės sąlygos, todėl teismas jį nepagrįstai atmetė.

4. Procesas pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamas ir dėl procesinių pažeidimų nebuvo užtikrintas teisingas bylos išsprendimas.

Šalies argumentai

Apeliantas, norėdamas įgyvendinti savo teisę teikti įrodymus bei vesti bylą per atstovą, buvo pateikęs teismui prašymą dėl bylos atidėjimo. Pirmosios instancijos teismas posėdyje šį prašymą tenkino, kartu pripažindamas, kad ši byla yra sudėtinga. Apeliantas dėl to, kad reikia pateikti nepaprastai didelės apimties įrodymų kiekį, pirmosios instancijos teismo 2006 m. gegužės 12 d. bei posėdyje 2006 m. gegužės 19 d., t. y. nepasibaigus teismo nustatytam bylos nagrinėjimo terminui, prašė pratęsti rašytinių įrodymų pateikimo terminą, taip pat prašė iškviesti liudytoją ir dėl to bylos nagrinėjimą atidėti. Tačiau teismas neišsprendė šių prašymų ir nagrinėjo bylą iš esmės. Teismas nutarė bylą nagrinėti iš esmės nepaisant to, kad Apeliantas iki posėdžio teismą informavo, kad Atsakovo įgaliota darbuotoja 2006 m. gegužės 19 d. teismo posėdyje ir bylos nagrinėjime dalyvauti negali, nes yra komandiruotėje. Tuo metu ir Apelianto atstovas negalėjo dalyvauti 2006 m. gegužės 19 d. posėdyje dėl ligos, apie ką teismui buvo pranešta prieš posėdį telefonu ir raštu, prašyta bylos nagrinėjimą atidėti (b.l. 88, 90, 91, t.2). Tačiau teismas neatsižvelgė į šias aplinkybes ir nusprendė bylą nagrinėti Apeliantui ir jo atstovui negalint dalyvauti. Todėl Apeliantas neteko galimybės pirmosios instancijos teisme pateikti įrodymus, vesti bylą per atstovą ir dalyvauti bylos nagrinėjime, dėl ko buvo nepagrįstai apribotos Apelianto procesinės teisės. Pareiškėjo nuomone, tokiu būdu teismas pažeidė ABTĮ 49 straipsnio, 53 straipsnio 1, 2 dalių, 57 straipsnio 4 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio normas, ir dėl to neteisingai išsprendė šią bylą bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjo teigimu, akivaizdu, jog Apeliantas pareiškė reikalavimus, kurie turėtų būti tenkinami iš Lietuvos valstybės biudžeto. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo akivaizdų pagrindą priimti nutartį pašalinti trūkumus ir nurodyti tinkamą atsakovą, patraukdamas jį šioje byloje, bei galutinai dėl patraukimo tinkama šalimi nuspręsti teismo posėdžio parengiamojoje stadijoje (ABTĮ 37 straipsnio 4 dalis). Tačiau teismas šių skundo trūkumų nepašalino, priėmė nutartį paskirti bylą nagrinėti posėdyje. Kita vertus, pareiškėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teisme gali būti pašalinti pirmosios instancijos teismo padaryti procesinės teisės pažeidimai bei tinkamai išspręstas Apelianto skundas. Dėl to jis reiškia teismui prašymą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują Apelianto prašomą sprendimą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Kauno AVMI prašo jį atmesti dėl šių motyvų:

2005 m. gegužės 10 d. ir 2005 m. birželio 22 d. turto arešto aktų surašymo metu Įmonei už įvairius mokesčių įstatymų pažeidimus buvo numatoma priskaičiuoti virš 3 000 000 Lt mokesčių ir delspinigių. 2005 m. liepos 21 d. Kauno AVMI sprendimu ši suma pagal susitarimą tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo buvo sumažinta iki l 722 331 Lt. Paminėtą sumą UAB “Limedika” sumokėjo į biudžetą, todėl laikytina, kad Įmonė pripažino padariusi įvairius mokesčių įstatymų pažeidimus. Turto arešto aktų surašymo metu didelė dalis įmonės turto buvo įkeista, dalis turto buvo pas trečiuosius asmenis (vaistines), kurių mokumas ar nemokumas buvo nežinomi. Šios aplinkybės leido spręsti, kad buvo rizika, jog įmonė gali netekti įkeisto ar perduoto tretiesiems asmenims turto ir dėl to gali būti sunku išieškoti mokesčius;Kritiškai vertintinas apelianto teiginys, kad Kauno AVMI neturėjo duomenų, jog yra rizika netekti įkeisto turto, nes esant menkiausiam prievolių vykdymo pagal paskolos sutartis sutrikimui (dėl galimo mokestinės nepriemokos išieškojimo), kreditorius gali pareikalauti nedelsiant vykdyti įsipareigojimus, kas turėtų būti siejama su turto netekimu. Kauno AVMI negalėjo naudotis Įmonės finansine atskaitomybe (turto arešto metu Kauno AVMI turėjo apelianto finansinę atskaitomybę tik už 2003 metus), kaip įrodymu apie turimą įmonės turtą, nes finansinės atskaitomybės duomenys greitai sensta;Nepagrįstas apelianto teiginys, kad Kauno AVMI neturėjo teisės areštuoti AB SEB Vilniaus bankui įkeisto turto, neturint hipotekos kreditoriaus sutikimo. Pareiškėjo minimas CPK 746 straipsnis draudžia antstoliui vykdyti išieškojimą iš hipoteka įkeisto skolininko turto, o Kauno AVMI areštavo turtą siekdama užtikrinti tinkamą prievolės valstybės biudžetui įvykdymą, t. y. buvo taikoma prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė, kaip tai numato MAĮ 101 straipsnis, o ne vykdomas išieškojimas;Byla buvo išnagrinėta nepažeidžiant proceso teisės normų, nes pareiškėjas turėjo pakankamai laiko atitinkamiems veiksmams atlikti, nenurodė svarbių negalėjimo dalyvauti teismo posėdyje priežasčių.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą Kauno AVMI taip pat iš esmės pakartojo kai kuriuos argumentus, nurodytus atsiliepime, pateiktame pirmosios instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo UAB “Limedika” apeliacinis skundas atmetamas.

Mokesčių administravimo įstatymo 101 str. 4 d. nustatyta, kad „Mokesčių mokėtojo turtas taip pat gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo turtas, kuris registruojamas atitinkamo turto registre, taip pat mokesčių mokėtojui grąžintina mokesčio permoka (skirtumas).“

Pirmoji privaloma sąlyga, kuriai esant yra pagrindas taikyti turto areštą, kai patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų.

Kolegija daro išvadą, kad tokia sąlyga buvo. Kaip atsakovas nurodė turto arešto aktuose, pareiškėjui už mokesčių įstatymų pažeidimus buvo numatoma papildomai priskaičiuoti apie 3 000 000 Lt. mokestinę nepriemoką. Iš prie administracinės bylos prijungtų dokumentų (adm. byla Nr.I-993-14/05 b.l. 12-79) matyti, kad Kauno AVMI 2005 m. liepos 12 d. patikrinimo aktu Nr. 200410136 už mokesčių įstatymų pažeidimus pareiškėjui papildomai buvo apskaičiuota 3300743,51Lt mokesčių ir delspinigių, tačiau pagal Kauno AVMI susitarimą su pareiškėju ši suma buvo sumažinta iki l 722 331 Lt. Didžiąją šios sumos dalį (1710876Lt) pareiškėjui įmokėjus į valstybės biudžetą, o kitą dalį (11455Lt) užskaičius iš pareiškėjo permokos, pareiškėjo turto arešto aktas buvo panaikintas. Įvertinus šias faktines aplinkybes ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo patikrinimas buvo pradėtas 2004-11-04, pratęstas nuo 2004-12-24 iki 2005-01-24, nuo 2005-01-25 iki 2005-02-24, nuo 2005-02-25 iki 2005-03-24, sustabdytas nuo 2005-03-25 iki 2005-05-22, pratęstas nuo 2005-05-23 iki 2005-06-03, nuo 2005-06-04 iki 2005-06-27, nuo 2005-06-28 iki 2005-07-12 (pagrindinės patikrinimo pratęsimo ir sustabdymo priežastys - dėl papildomos informacijos surinkimo, o nuo 2005-06-28 iki 2005-07-12 patikrinimas pratęstas dėl pareiškėjo pateikto prašymo pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio nagrinėjimo), darytina išvada, kad iki Kauno AVMI pirmojo arešto aktų surašymo (2005 m. gegužės 10 d., 2005 m. birželio 22 d.) jau neabejotinai buvo nustatyta, kad pareiškėjui už mokesčių įstatymų pažeidimus bus papildomai priskaičiuota apie 3 000 000 Lt. mokestinė nepriemoka.

Antroji privaloma sąlyga, kuriai esant yra pagrindas taikyti turto areštą - pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.

Pirmosios instancijos teismas sprendime padarė teisingą išvadą, kad Kauno AVMI 2005 m. gegužės 10 d. ir 2005 m. birželio 22 d. turto arešto aktų surašymo metu buvo rizika, jog pareiškėjas gali netekti įkeisto turto ir dėl to gali būti sunku išieškoti mokesčius. Kaip matyti iš prie administracinės bylos prijungtų dokumentų (adm. byla Nr.I-993-14/05 b.l. 65-76, 78-81, 82-90, 91-95), turto arešto aktų surašymo metu pareiškėjo skolinių įsipareigojimų (10 mln. litų) įvykdymo užtikrinimui buvo pagal hipoteką įkeistas ne tik pareiškėjo nekilnojamasis turtas, bet milijoninių skolinių įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui taip pat buvo įkeista pareiškėjo reikalavimo teisės į debitorinius įsiskolinimus, pareiškėjo prekių atsargos ir netgi esamos bei būsimos piniginės įplaukos, pervedamos į pareiškėjo sąskaitas. Esant tokioms aplinkybėms, o taip pat atsižvelgiant į tai, jog didelė dalis pareiškėjo turto buvo pas trečiuosius asmenis (vaistines), kurių mokumas nebuvo žinomi, buvo pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog sutrikus pareiškėjo mokėjimams bankams ir dėl šios priežasties bankams nukreipus išieškojimą į įkeistą pareiškėjo turtą, pareiškėjas galėjo netekti turto ir dėl to galėjo būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Todėl kaip mažai reikšminga vertintina aplinkybė, jog, kaip nurodė pareiškėjas, jo pelnas 2004 m. viršijo 16 mln. Lt, o visas turtas vertinamas 128 mln. Lt. Kaip teisingai nurodė pats pareiškėjas, pagal šios kategorijos bylose formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, „teisiniu požiūriu reikšmingas ne registruojamo turto kiekis, kuriuo disponuoja mokesčių mokėtojas, o pagrįstos rizikos, jog pareiškėjas, siekdamas išvengti mokesčių sumokėjimo, paslėps, parduos ar kitaip neteks savo turto ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų, faktas”. Vertindamas galimybę bei sunkumus išieškoti iš pareiškėjo mokesčius ir su jais susijusias sumas, pirmosios instancijos teismas teisingai vertino pareiškėjo 2005 m. rugpjūčio 8 d. prašyme Nr. 1399 esančią informaciją, kad atsakovui pareikalavus sumokėti priskaičiuotus mokesčius, delspinigius ir baudas, pareiškėjui dėl įkeisto turto atsirastų didelių finansinių sunkumų su bankais, neišvengiamai sutriktų mokėjimai bankams už prisiimtas prievoles, kas greičiausiai privestų pareiškėją prie bankroto.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde neteisingai nurodo, kad 2005 m. rugpjūčio 8 d. prašyme Nr. 1399 nurodytos aplinkybės neegzistavo VMI priimant ir tvirtinant arešto aktus, todėl, pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai nusprendė, kad buvo rizika, jog įmonė gali netekti įkeisto turto ir dėl to gali būti sunku išieškoti mokesčius. Kaip matyti iš prie administracinės bylos prijungtų dokumentų (adm. byla Nr.I-993-14/05 b.l. 65-76, 78-81, 82-90, 91-95), pareiškėjo turtas įkeistas 2000-2004 metais, t.y. iki atsakovui surašant arešto aktus. Tai, kad atsakovas areštavo pagal hipoteką įkeistą nekilnojamąjį pareiškėjo turtą, nėra pagrindas pripažinti, kad areštas šiuo pagrindu buvo neteisėtas ar netikslingas, kadangi turto areštas, skirtingai nuo hipotekos, atima iš turto savininko teisę disponuoti turtu. Tokiu būdu atsakovas užsitikrino, kad pareiškėjas neparduos nekilnojamojo turto. Nėra pagrindas pripažinti turto arešto aktus neteisėtais ir pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomu pagrindu dėl, pareiškėjo teigimu, per didelės vertės turto areštavimo. Vertinant šį pareiškėjo teiginį pažymėtina, kad pagal galiojančius įstatymus, reglamentuojančius išieškojimą iš įkeisto turto, hipotekinis kreditorius ar įkaito turėtojas turi teisę pirmiausiai ir visa apimtimi patenkinti savo reikalavimus. Tik po to savo reikalavimus tenkina kiti kreditoriai, t.y. jie tenkina savo reikalavimus iš turto vertės, kuri liks hipotekiniam kreditoriui ar įkaito turėtojui patenkinus savo reikalavimus. Kadangi atsakovas šioje byloje pareiškėjo areštuoto turto atžvilgiu nebuvo hipotekinis kreditorius ar įkaito turėtojas, didesnės nei arešto mastas įkeisto turto areštavimas nėra pagrindas pripažinti turto arešto aktus neteisėtais.

Konstatavus, kad 2005 m. gegužės 10 d. ir 2005 m. birželio 22 d. arešto aktai, kuriais Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija buvo areštavusi pareiškėjo UAB “Limedika” turtą, nebuvo neteisėti, nėra pagrindo vertinti pareiškėjo į bylą pateiktus įrodymus, kuriais pareiškėjas įrodinėja žalos atsiradimo faktą ir jos dydį.

Kolegija taip pat pažymi, kad netgi tuo atveju, jeigu šioje byloje būtų nustatyta, kad, 2005 m. gegužės 10 d. ir 2005 m. birželio 22 d. areštuodama pareiškėjo UAB “Limedika” turtą, Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija padarė pareiškėjui žalos, skundas dėl žalos priteisimo negalėtų būti tenkinamas jau vien tik dėl to, kad jis paduotas netinkamam atsakovui. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, o ne ją padariusi valdžios institucija.

Nėra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir dėl apeliaciniame skunde nurodomų, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo padarytų procesinių pažeidimų. Pareiškėjas neteisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo ir jos nenagrinėjimo 2006 m. gegužės 19 d. posėdyje ir tokiu būdu atėmė iš pareiškėjo galimybę pirmosios instancijos teisme pateikti įrodymus, vesti bylą per atstovą ir dalyvauti bylos nagrinėjime. Kaip matyti iš bylos medžiagos (t. I b.l. 130-131), pirmosios instancijos teismas 2006 m. balandžio 21 d. posėdyje tenkino pareiškėjo atstovės pareikštą prašymą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, kad suteikti pareiškėjui galimybę turėti advokatą šioje byloje. Teismas taip pat nustatė pareiškėjui terminą (iki gegužės 12 d.) dokumentams į bylą pateikti. Apie tai, kad kitas teismo posėdis įvyks 2006 m. gegužės 19 d. pareiškėjui pranešta tinkamai ir laiku (t. I b.l. 132-133). Tai, kad, žinodamas apie 2006 m. gegužės 19 d. įvyksiantį teismo posėdį, pareiškėjas 2006 m. gegužės 12 d. įsakymu (t. II b.l. 89) išsiuntė į komandiruotę jį pirmajame teismo posėdyje atstovavusią darbuotoją, negali būti laikoma svarbia nuo pareiškėjo valios nepriklausiusia priežastimi, sukliudžiusia pareiškėjui dalyvauti teismo posėdyje. Pirmosios instancijos teisme 2006 m. gegužės 19 d. faksu gautas pranešimas (t. II b.l. 90), kad pareiškėją atstovaujantis advokato padėjėjas H.Celencevičius dėl ligos negalės dalyvauti teismo posėdyje taip pat nebuvo pagrindas atidėti teismo posėdį, kadangi į bylą nebuvo pateikta advokato padėjėjo H. C. įgalinimus atstovauti šioje byloje pareiškėją patvirtinančio dokumento bei dokumento, patvirtinančio, jog advokato padėjėjas H. C. 2006 m. gegužės 19 d. būtent dėl ligos negalės dalyvauti pirmosios instancijos teismo posėdyje. Kolegijos nuomone, nuo 2006 m. balandžio 21 d. iki 2006 m. gegužės 12 d. (2006 m. gegužės 19 d.) buvo pakankamai laiko pateikti į bylą reikalingus dokumentus. Pažymėtina, kad LR ABTĮ 53 str. 3 d. nustato, jog proceso šalys privalo savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai.

Pareiškėjo nurodomas, jo nuomone, pirmosios instancijos teismo padarytas procesinis pažeidimas (ABTĮ 37 straipsnio 4 dalis) taip pat nėra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kadangi toks pagrindas nenurodytas ABTĮ 142 str., be to pareiškėjui neatimama galimybė pareikšti skundą tinkamam atsakovui.

Vertindama pareiškėjo prašymą dėl žyminio mokesčio grąžinimo, kolegija nustatė, kad iš byloje esančių dokumentų (t.I b.l. 91) matyti, jog pareiškėjas UAB “Limedika” sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį (2006 m. sausio 31 d. mokėjimo nurodymas Nr.025519) šioje administracinėje byloje. Kadangi pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies 11 punktą skundai dėl žalos, padarytos valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos ar jos tarnautojo, einančio tarnybines pareigas, neteisėtais veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo žyminiu mokesčiu neapmokestinami, pareiškėjui UAB “Limedika” grąžintinas šioje byloje sumokėtas 100Lt žyminis mokestis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 40 straipsnio 1 dalies 11 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjo UAB “Limedika” apeliacinį skundą atmesti.

Grąžinti UAB “Limedika” 2006 m. sausio 31 d. mokėjimo nurodymu Nr.025519 šioje administracinėje byloje sumokėtą 100Lt (vienas šimtas litų) žyminį mokestį.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiStasys GudynasSigita RudėnaitėAlgirdas Taminskas