- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2006-10-09
- Bylos Nr.
- 2A-209/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Marytė Mitkuvienė, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- M. M., D. G., M.
- Ieškovas
- UAB „Siccum“
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Stasys Zabita, Živilė Urbonavičienė
- Kategorijos
- 21.4.41pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,
viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų M. M., D. G., V. V. apeliacinį skundą ir atsakovo antstolio Leono Gudeikos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-829-555/2005 pagal ieškovo UAB „Siccum“ ieškinį atsakovams antstoliui Leonui Gudeikai, M. M., D. G., V. V., dalyvaujant trečiajam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl 2004 m. gegužės 11 d. Turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Siccum“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas pripažinti negaliojančiu 2004 m. lapkričio 5 d. Turto pardavimo iš varžytynių aktą ir iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2004 m. gegužės 11 d. antstolio Leono Gudeikos kontoroje vyko varžytynės, kurių metu iš varžytynių buvo parduotos ieškovui nuosavybės teise priklausančios 23/100 pastato-sandėlio, unikalus Nr. 1995-6039-8130, esančio J. Bakanausko g. 25, Kaune, dabartinis adresas Europos pr. 77, Kaune, atsakovams M. M., D. G. ir V. V. Šis turtas parduotas už mažesnę kainą negu ji turėjo būti nustatyta pagal CPK. Turto arešto akte atsakovas antstolis nurodė, kad areštuota ieškovui priklausanti 23/100 sandėlio dalies vertė 160 000 Lt. Ieškovas, nesutikdamas su šia kaina, kreipėsi į atsakovą, kad sandėlio dalies kaina būtų padidinta iki 340 000 Lt. Atsakovas taip ir padarė. Ieškovas, vadovaudamasis UAB korporacijos Matininkų preliminaria išvada apie tai, kad 23/100 sandėlio dalies vertė yra 600 000 Lt, atsakovo vėliau paprašė areštuoto 23/100 sandėlio dalies vertę padidinti iki 600 000 Lt. Tačiau 2004 m. gegužės 11 d. varžytinėse atsakovas minėtą turtą M. M., D. G. ir V. V. pardavė už 280 160 Lt., t. y. už protingumo principui prieštaraujančią kainą, kuri buvo per maža. Dėl esminės sutarties sąlygos – kainos – nustatymo pažeidimo minėtas varžytynių aktas turi būti pripažintas negaliojančiu. Be to, parduodant iš varžytynių turtą, neatsižvelgta į kitus objektus, esančius tame turte. 23/100 sandėlio dalyje ieškovas buvo suformavęs ir gerai įrengęs administracines patalpas, kurių plotas 80 kv.m. Šias patalpas ieškovas ketino registruoti Nekilnojamojo turto registre, bet nespėjo, ir atsakovą informavo, kad į tai būtų atsižvelgta tiek nustatant areštuoto turto kainą, tiek parduodant turtą iš varžytynių. Antstolis, parduodamas turtą už nerealiai mažą kainą, pažeidė protingumo principą ir atstovavo tik išieškotojo interesams.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2005 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį patenkino. Nurodė, kad vykdomojoje byloje surinkta medžiaga patvirtina ieškovo atstovo paaiškinimus, jog po 23/100 sandėlio dalių vertės patikslinimo, ieškovas antstoliui pateikė UAB korporacijos „Matininkai" 2003 m. spalio 6 d. Preliminarią išvadą dėl turto vertės Nr. 11-10-389 (vykd. b. l. 20), kurioje 23/100 sandėlio dalių rinkos vertė vertinimo dieną (2003 m. spalio 6 d.) nurodyta 600 000 Lt ir kuria remiantis ieškovo atstovė antstolio prašė dar kartą tikslinti 23/100 sandėlio dalių įkainojimą, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą UAB korporacijos „Matininkai“ preliminarią išvadą. Vykdomojoje byloje duomenų, jog buvo patikslinta ginčo turto - 23/100 sandėlio vertė, nėra. Antstolis 23/100 sandėlio vertės pagal ieškovo jam pateiktą UAB korporacijos „Matininkai" preliminarią išvadą netikslino, kadangi antstolis šio dokumento nelaikė tinkamu dokumentu, kuris turėtų juridinę galią, nustatant 23/100 sandėlio dalių vertę. Ieškovas atsakovo antstolio Leono Gudeikos veiksmų dėl 23/100 sandėlio dalių vertės nustatymo ir šios vertės nepatikslinimo neskundė. Tačiau tai, teismo nuomone, neužkerta kelio pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu dėl neteisingai nustatytos kainos. Teismas taip pat nurodė, kad pradinė varžytynių kaina turi būti nustatyta tokia, kad sudarytų prielaidas parduoti turtą kuo naudingiau. Realizavimui ruošiamo turto vertė turi atspindėti tuo metu esančią turto vertę rinkoje. Nurodė, kad nors UAB korporacijos „Matininkai“ išvada dėl turto vertės neatitinka teisės aktų reikalavimų, keliamų turto vertinimo ataskaitai, tačiau ši preliminari išvada, kurioje nurodyta turto vertė du kartus didesnė (600 000 Lt) nei įvertintos areštuojant turtą, privalėjo sukelti atsakovui antstoliui abejonių dėl areštuotų 23/100 sandėlio dalių įkainojimo, dėl ko antstolis privalėjo imtis atitinkamų veiksmų dėl tinkamos ir atitinkančios rinkos kainas 23/100 sandėlio dalių vertės nustatymo. Tačiau antstolis, turėdamas minėtą išvadą, jokių veiksmų, susijusių turto vertės tinkamu nustatymu, neatliko, nors priverstinio sprendimų vykdymo metu antstolis privalo ginti visų šalių, dalyvaujančių vykdymo procese, tame tarpe ir skolininko teises bei teisėtus interesus. Šiuo atveju antstolis privalėjo suabejoti 23/100 sandėlio dalių nustatyta verte - 340 000 Lt ir imtis atitinkamų veiksmų, kad būtų nustatyta tinkama 23/100 sandėlio dalių vertė. Teismo vertinimu antstolis, gavęs preliminarią išvadą, privalėjo imtis veiksmų dėl tinkamos 23/100 sandėlio dalių kainos nustatymo arba imtis atitinkamų veiksmų, kurių rezultate būtų patvirtinta, kad nustatyta arešto metu 23/100 sandėlio dalių kainą yra būtent 340 000 Lt, o ne kokia nors kita. Teismo nuomone, iš varžytinių parduoto turto vertė neatitiko 2004 metų kovo mėn. rinkos kainų, netinkamos 23/100 sandėlio kainos nustatymas yra teisinis pagrindas pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu (CPK 602 straipsnis). Didesnę turto vertę parodo ir ieškovo pateikti įrodymai dėl ginčo turto pagerinimo. Esant išdėstytiems argumentams teismas sprendžia, kad varžytynėse parduoto 23/100 sandėlio pardavimo kainos negalima laikyti tikrąją turto rinkos verte. Ji galėtų būti ir būtų tinkama ir teisėta tik tada, jeigu pradinė 23/100 sandėlio dalių varžytynių kaina atitiktų parduodamo daikto tos vietos turto rinkos vertę. Netinkamos 23/100 sandėlio kainos nustatymo ignoravimas neatitiktų nei teisingumo siekio, nei sąžiningumo, kaip civilinės teisės principų.
Teismas taip pat pažymėjo, kad varžytynių aktas yra prilyginamas notariškai patvirtintai pirkimo - pardavimo sutarčiai. Tokiu būdu, daikto pardavimo iš varžytynių aktui yra taikomos ir CK nuostatos, reglamentuojančios pirkimą-pardavimą, kiek tai neprieštarauja CPK nuostatoms dėl turto pardavimo iš varžytynių. Pagal CK 6.396 straipsnį, nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje turi būti nurodyta ir daikto buvimo vieta atitinkamame žemės sklype. Šio reikalavimo nesilaikymas taip pat daro sutartį negaliojančia. 2004 m. gegužės 11 d. varžytynių akte nėra aptarta 23/100 sandėlio buvimo vieta atitinkamame žemės sklype. Tai yra materialinio teisinio pobūdžio pažeidimas, kuris prieštarauja imperatyvioms CK normoms. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį sandoris, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekinis ir negalioja. Remdamasis CK 1.78 straipsnio 5 dalimi, teismas niekinio sandorio faktą ir padarinius konstatavo ex officio. Tai, kad šioje civilinėje byloje atsakovo antstolio Leono Gudeikos veiksmai, parduodant 23/100 sandėlio, nebuvo pripažinti neteisėtais, teismo vertinimu, nereiškia, kad 23/100 sandėlio dalių vertė atitiko 2004 metų kovo mėn. rinkos vertę. Taigi, faktas, jog teismai nenustatė atsakovo antstolio Leono Gudeikos veiksmų, parduodant 23/100 sandėlio iš varžytynių, neteisėtumo, neužkerta kelio teismui pripažinti negaliojančiu varžytynių aktą dėl netinkamos ir neatitinkančios rinkos kainų 23/100 sandėlio vertės. Teismas minėtą varžytynių aktą pripažino negaliojančiu ir taikė restituciją.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai M.M., D. G. ir V. V. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 21 d. sprendimą, ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:
1) Teismas, pažeisdamas CPK 197 straipsnio 2 dalį ir vadovaudamasis įrodomosios vertės neturinčiu dokumentu, t. y. preliminaria turto vertinimo išvada, sprendė dėl areštuoto turto kainos nustatymo. Ši išvada neatitinka oficialių dokumentų turinio ir formos, o yra informacinio pobūdžio dokumentas, todėl teismas turėjo remtis oficialiais VĮ Registrų centro duomenimis.
2) Teismas, pažeisdamas CPK 182 straipsnio 1 punktą ir vadovaudamasis prielaidomis, sprendė dėl areštuoto turto netinkamo kainos nustatymo. Teismas, pripažindamas nekilnojamojo turto brangimą didžiuosiuose miestuose visiems žinoma aplinkybe, privalėjo šalims nurodyti jog šias aplinkybes laiko visiems žinomomis. Kadangi apie tai, jog nekilnojamojo turto brangimą didžiuosiuose miestuose teismas laiko visiems žinoma aplinkybe, atsakovai sužinojo tik perskaitę teismo sprendimą, teismas pažeidė CPK 182 straipsnio 1 punktą bei 290 straipsnio 3 dalį, nes tokiu būdu atsakovams nebuvo suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę dėl minėtų aplinkybių.
3) Teismas nepagrįstai sprendė dėl antstolio neveikimo įkainojant areštuotą turtą, nes antstolis, įkainodamas turtą, rėmėsi oficialiais rašytiniais įrodymais, o ieškovas, jokių juridinę turinčių duomenų apie, jog netinkamai nustatyta turto vertė, nepateikė.
4) Teismas, pažeisdamas įrodymų sąsajumo taisyklę, priėmė nagrinėti ieškovo pateiktus įrodymus ir nepagrįstai sprendė dėl sandėlio dalių pagerinimo. Teismas pagal CPK 180 straipsnį neturėjo priimti su byla nesusijusių dokumentų. Be to, ieškovas teismui nepateikė jokių įrodymų, jog buvo pagerintos 23/100 sandėlio dalys. Ieškovas nepateikė jokių jo teises į nurodytas administracines patalpas patvirtinančių įrodymų.
5) Teismas, taikydamas nagrinėjamu atveju netaikytiną CK 6.396 straipsnį, neteisingai sprendė dėl turto pardavimo iš varžytynių akto prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms. Kadangi turto pardavimo iš varžytynių akto turinys yra reglamentuojamas CPK 724 straipsnio 1 dalyje, kurioje numatyta, kad turto pardavimo iš varžytynių akte turi būti nurodoma ir daikto vieta atitinkame žemės sklype, todėl darytina išvada, kad teismas neteisėtai ex officio sprendė apie minėto akto prieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms dėl to, kad akte nebuvo nurodyta daikto vieta atitinkamame žemės sklype.
6) Teismas, netaikydamas nagrinėjamu atveju taikytinų sąžiningo įgijėjo instituto normų, neteisingai konstatavo niekinio sandorio negaliojimo pasekmes. Ieškovas turėjo įrodyti, kad atsakovai pirkdami iš varžytynių turtą, buvo nesąžiningi.
Apeliaciniu skundu atsakovas antstolis Leonas Gudeika prašo Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti, ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, kad:
1) Teismas padarė procesinį pažeidimą, į bylos nagrinėjimą neįtraukdamas UAB „BTA Draudimas“, kuriame jis yra apdraustas Antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, o esant draudiminiam įvykiui, šiai įstaigai atsiranda iš to kylančios pareigos.
2) Teismas įstatymų nustatytos formos ir turinio neatitinkančios pažymos pagrindu pripažino varžytynių aktą negaliojančiu.
3) UAB „Siccum“ turto iš varžytynių pardavimo teisėtumą jau yra nagrinėjęs Kauno miesto apylinkės teismas, kurio sprendimą galioti paliko Kauno apygardos teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Šioje byloje buvo nagrinėtas ir parduoto turto vertės klausimas, todėl pagal CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje.
4) Ieškovas nepateikė jokių įrodymų pagrįsti savo teiginį, kad buvo neteisingai nustatyta parduodamo turto kaina. Byloje pateikta Preliminari turto vertinimo išvada neatitinka įstatymų nustatytos formos ir turinio reikalavimų, todėl nėra tinkamas įrodymas, ką patvirtino ir pats teismas.
5) Teismas, jeigu jam kilo abejonių dėl parduodamo turto kainos, galėjo pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus, o ne vadovautis prielaidomis.
6) Parduodant turtą jokių administracinių patalpų sandėlyje įrengta nebuvo. Savavalius pertvarkymus ieškovas atliko tik po varžytynių, neturėdamas tam atitinkamų leidimų.
7) Visus procesinius veiksmus atliko teisingai, gindamas visų šalių interesus, o parduodamas turtą vadovavosi tuometine turto rinkos kaina.
8) Turto pardavimo iš varžytynių akto forma nustatyta ir patvirtinta Teisingumo ministro įsakymu, kuriame nurodyta, kokie duomenys turi būti įrašyti į aktą. Reikalavimo nurodyti daikto buvimo vietą tam tikrame sklype nėra, todėl mano, kad nepažeidė CPK nuostatų.
9) Įsigiję turtą asmenys yra sąžiningi turto įgijėjai ir jų teisės taip pat negali būti pažeidžiamos, atimant prieš jų valią nuosavybę.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinius skundus ieškovas nurodo, kad nesutinka su atsakovų apeliacinių skundų argumentais, ir teigia, kad:
1) Teismas teisingai pasielgė į bylos nagrinėjimą neįtraukdamas UAB „BTA Draudimas“, nes bylos nagrinėjimas nesusijęs su UAB „BTA Draudimas“ teisėmis ir pareigomis, kadangi sprendžiamas klausimas dėl turto pardavimo iš varžytynių teisėtumo, o ne dėl antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo.
2) Teismas teisingai konstatavo, kad atsakovas antstolis L. Gudeika, gavęs Preliminarią turto vertinimo išvadą, turėjo ir privalėjo suabejoti dėl tinkamos parduodamo turto kainos nustatymo.
3) Teismas teisingai nurodė, kad turto pardavimo iš varžytynių akte turėjo būti nurodoma turto buvimo atitinkamame žemės sklype vieta. Tai patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos, kuriose nurodyta, jog nekilnojamojo turto buvimo atitinkamame žemės sklype vietos nenurodymas varžytinių akte yra materialinės teisės pažeidimas, kuris prieštarauja imperatyvioms materialinėms CK normoms.
4) Nesutinka su atsakovo antstolio L. Gudeikos argumentu, jog turto įgijėjai yra sąžiningi ir jų teisės negali būti pažeistos. CK 4.96 straipsnio 4 dalis reglamentuoja daikto iš sąžiningo įgijėjo išreikalavimo taisykles.
Šalies argumentai
5) Apeliantas antstolis L. Gudeika prašo Lietuvos apeliacinio teismo prie bylos prijungti du naujus dokumentus. Kadangi šie dokumentai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, ieškovas teismo prašo taikyti CPK 314 straipsnio nuostatas ir atsisakyti priimti šiuos įrodymus.
6) Nesutinka su atsakovų argumentu dėl aplinkybės, jog nekilnojamasis turtas didžiuosiuose miestuose brangsta, nes ši aplinkybė buvo nurodyta ieškovo ieškinyje, o atsakovai šią poziciją palaikė bylos nagrinėjimo metu.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai tenkintini.
Ieškinys atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1d.).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
Teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su apeliacinių skundų argumentais, negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis.
Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad antstolis neteisingai nustatė parduodamo iš varžytynių turto kainą.
Turto įkainojimo paskirtis – nustatyti jo vertę, kurios pagrindu nusprendžiama, kokia varžytynėse parduodamo turto pradinė kaina yra optimaliausia, tačiau nustatyta turto vertė nebūtinai yra lygi pardavimo kainai. Turtas parduodamas už aukščiausią pirkėjų pasiūlytą kainą (CPK 431 straipsnio 1 dalis). Pardavimo kaina gali sutapti, būti mažesnė ar didesnė už tokio turto rinkos kainą. Turto įkainojimas reikšmingas, nes nustato kainos ribą, kurios mažinti, realizuojant turtą varžytynėse, negalima. Taigi įkainojimas atlieka tam tikrą skolininko teisių apsaugą, užtikrina, kad turtas nebūtų parduodamas, nepagrįstai jį nuvertinant.
Pažymėtina, kad pagal CPK 681 straipsnį areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į išieškotojo ir skolininko interesus. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Skolininkas ar išieškotojas gali reikšti prieštaravimus dėl turto įkainojimo. Byloje nėra įrodymų, kad skolininkas ar išieškotojas reiškė prieštaravimus dėl antstolio nustatytos 340 000 Lt turto kainos. Turto arešto aktą, kuriame nurodyta ginčo sandėlio dalies kaina - 340 000 Lt ieškovo direktorė pasirašė nepareikšdama jokių pretenzijų dėl kainos, t. y sutiko su nurodyta kaina.
Antstolio veiksmų teisėtumą parduodant ginčo turtą iš varžytynių yra išnagrinėję Kauno miesto apylinkės, Kauno apygardos teismas ir Lietuvos Aukščiausias Teismas civilinėje byloje Nr. 2A-1451/2004. Remiantis aptartoje byloje teismų priimtų procesinių sprendimų duomenimis, prieštaravimų dėl turto įkainojimo nei skolininkas, nei išieškotojas nereiškė. O tai įrodo, kad ieškovas antstolio nustatytą sandėlio dalies pardavimo iš varžytynių kainą - 340 000 Lt tuo metu laikė normalia.
Kolegijos nuomone, byloje pateikta UAB korporacijos „Matininkai“ 2003 m. spalio 6 d. preliminari išvada dėl turto vertės savo forma ir turiniu neatitinka Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnyje numatytų reikalavimų, todėl nėra tinkamas įrodymas, kad iš varžytynių parduodamas turtas galėjo būti parduotas didesne kaina.
Be to, Lietuvos Respublikos aprobuotuose tarptautiniuose turto vertinimo standartuose (1994, 2-asis tarptautinis vertinimo standartas; 1997, 7-asis standartas) nurodyta bei išaiškinta, kad turto pardavimas iš varžytynių - tai turto priverstinis pardavimas, priverstinio pardavimo vertė yra lygi rinkos vertei su vienu skirtumu, kad priverstinio pardavimo laikas yra labai trumpas, viešumas ir rinkos rizika yra nepakankama lyginant su tuo laikotarpiu ir tomis reklamos priemonėmis, kurių reikia norint gauti geriausią kainą rinkoje. Remiantis aptartais argumentais nėra teisinio pagrindo pripažinti antstolio veiksmus parduodant sandėlio dalį iš varžytynių nustačius 340 000 Lt kainą neteisėtais.
Kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad antstolis pažeisdamas CK 6.396 straipsnio reikalavimus, 2004 m. gegužės 11 d. varžytynių akte nenurodė aptarto 23/100 sandėlio buvimo vietos atitinkamame žemės sklype ir tai sandorį daro niekinį ir negaliojantį.
Iš bylos medžiagos matyti, kad žemės sklypas, kuriame yra 23/100 parduoto sandėlio priklauso ne skolininkui. CK 6.396 straipsnyje numatyta, kad pirkimo–pardavimo sutartyje privalo būti nurodyti vieta atitinkamame žemės sklype arba parduodamo nekilnojamojo daikto vieta kitame nekilnojamajame daikte. Šiuo atveju 2004 m. gegužės 11 d. varžytynių akte buvo nurodyta 23/100 parduodamo sandėlio dalis bendrajame pastate, todėl, kolegijos nuomone, ginčijamas varžytynių aktas neprieštarauja CK 6.396 str. ir šiuo pagrindu negali būti pripažintas negaliojančiu.
Kolegija iš esmės sutinka su apeliantų M. M., D. G., V. V. argumentais, jog teismas neteisėtai taikė restituciją ir netaikė sąžiningo įgijėjo instituto normų.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nebuvo nagrinėjamas sąžiningo įgijėjo klausimas. Pažymėtina, kad įstatymais draudžiama išieškoti daiktą iš asmens, kuris jį įsigijo varžytynėse, taip pat kad negalima išreikalauti daikto esant sąžiningo įgijėjo prezumpcijai (CK 4.96 straipsnis). Minėto straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio taisyklės netaikomos, kai daiktas yra parduotas ar kitaip perleistas sprendimams vykdyti nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad asmens, įsigijusio daiktą teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka, sąžiningumas yra preziumuojamas. Įrodymų našta paneigti šią sąžiningumo prezumpciją tenka ieškovui, t. y. ieškovas privalo įrodyti, kad atsakovai, įsigydami iš varžytynių turtą, buvo nesąžiningi. Tačiau į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie atsakovų nesąžiningumą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad antstolis organizuodamas varžytynes, teisės aktų reikalavimų nepažeidė, varžytynėse dalyvavo keli pirkėjai, todėl, kolegijos nuomone, M. M., D. G. ir V. V. yra sąžiningi iš varžytynių parduoto 23/100 sandėlio dalies įgijėjai, o iš sąžiningų įgijėjų nėra pagrindo išreikalauti turtą. (LR CK 4.96 str. 4 d.).
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti 2004 m. gegužės 11 d. Turto pardavimo iš varžytinių aktą Nr. 0006/04/00699, kuriuo buvo parduota 23/100 sandėlio pastato dalis, negaliojančiu. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir ieškinys atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio antrąja dalimi,
nusprendžia:
Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti.
Ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Siccum“ ieškinį atsakovams antstoliui Leonui Gudeikai, M. M., D. G., V. V. dėl 2004 m. gegužės 11 d. Turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu atmesti.
atsakovui antstoliui Leonui Gudeikai 6 603,20 Lt žyminį mokestį;
atsakovui D. G. 6 603,20 Lt žyminį mokestį;
valstybės biudžetui 61,35 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.