Vilniaus apygardos teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą Nr. 2-17-881/2015 pagal ieškovo Vokietijos draudimo kompanijos „Allianz“ ieškinį atsakovui UAB „MV – Investicija“ dėl automobilio BMW X5 išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, tretieji asmenys – S. M. ir D. G.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Trečiasis asmuo D. G. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmetamas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2010 m. lapkričio 5 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl automobilio BMW X5, kurio valstybinis Nr.(duomenys neskelbtini), identifikacinių numerių suklastojimo. Minėtą automobilį įsigijo atsakovo atstovas iš fizinio asmens Lenkijoje. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad minėto automobilio VIN yra pakeistas, perkalant atskirus identifikacinio numerio simbolius. 2010 m. balandžio 20 d. Vokietija yra paskelbusi šio automobilio paiešką. Automobilis sulaikytas ir saugomas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Aptarnavimo skyriaus Sandėlių poskyrio aikštelėje. Minėto automobilio vagystė buvo įvykdyta Vokietijoje, vagystės metu automobilio savininke buvo kompanija „Serabag-Gesellschaft fur Projektentwicklung, Baubetreuung U. Bauausfuhr. MBH“. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad ieškovas kaip draudikas išmokėjo draudimo išmoką už minėtą automobilį. Dėl šios priežasties ieškovas nurodo, kad pagal Vokietijos įstatymus jis yra teisėtas automobilio savininkas, taigi automobilis turi būti išreikalautas iš svetimo valdymo. Ieškovas dar ikiteisminio tyrimo metu kreipėsi dėl automobilio grąžinimo, tačiau tarp ieškovo ir atsakovo kilus ginčas dėl automobilio, ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodyta ginčą spręsti civilinio proceso tvarka.

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino ir nusprendė išreikalauti iš atsakovo ginčo automobilį ir perduoti jį teisėtam savininkui – ieškovui; priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 4 680 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir grąžino bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju ieškovas į bylą pateikė „Nuosavybės deklaraciją“, tačiau nei civilinėje byloje, nei prie jos prijungtoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra įrodymų, kad ieškovas ir buvęs automobilio savininkas „Serabag-Gesellschaft fur Projektentwicklung, Baubetreuung U.Bauausfuhr. MBH“ buvo sudarę draudimo sutartį, pagal kurią, pagrobus ginčo automobilį, ieškovas būtų išmokėjęs nurodytai įmonei draudimo išmoką, taip pat nėra ir įrodymų, jog pagal Vokietijos teisę, draudimo kompanija (draudikas), išmokėjusi draudėjui draudimo išmoką, šiuo atveju įgijo nuosavybės teisę į nurodytą Automobilį, o apygardos teismas nepareikalavo nurodytų duomenų iš ieškovo (CPK 160 str. 1 d. 5-6 p.; 179 str.).

Teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, nurodė ieškovui pateikti Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nurodytus įrodymus. Ieškovas teismui papildomai pateikė Vokietijos Draudimo įstatymo 67 straipsnio nuostatų išaiškinimą; Vokietijos Federalinės teisingumo ministerijos 2007 m. gruodžio 1 d. raštą ,,Dėl 1968 m. birželio 7 d. Europos konvencijos dėl informacijos apie užsienio teisę“; draudimo bendrovės Allianz Versicherungs-Aktiengesellschaft 2010 m. birželio 7 d. pranešimą bendrovei Serabag Gesellschaft dėl žalos apskaičiavimo ir 53 547,48 Eur sumos pervedimą į minėtos bendrovės sąskaitą; 2009 m. liepos 8 d. draudimo liudijimą Nr. GFL 10/1920/2115131/150; automobilio BMW x70 techninį pasą.

Atsakovas, ginčydamas ieškinio pagrįstumą, pažymi, kad ieškovas neturi teisės reikšti vindikacinį ieškinį, nes nėra ginčo automobilio savininkas.

Taigi nagrinėjamoje byloje iš esmės kilo ginčas dėl to, ar ieškovas, t. y. draudimo kompanija, išmokėjusi draudimo išmoką už pagrobtą automobilį jo savininkui, gali būti laikomas ginčo automobilio savininku, t. y. ar ieškovas, kaip to reikalauja CPK 178 straipsnio nuostatos, įrodė, jog yra pagrobto automobilio savininkas ir ar jo pažeistos teisės gali būti ginamos reiškiant vindikacinį ieškinį.

Byloje nekilo ginčas, jog nagrinėjant šalių ginčą, ginčo teisiniam santykiui reikia taikyti Vokietijos teisę, nes ieškovas yra Vokietijos draudimo bendrovė, o ginčo automobilio vagystė įvyko būtent Vokietijoje.

Ieškovas įrodinėja, jog jis turi teisę reikšti vindikacinį ieškinį pagal Vokietijos civilinio kodekso 935, 985 straipsnius, kurie nustato, jog daikto savininkas turi teisę išreikalauti daiktą net ir iš sąžiningo įgijėjo, jei daiktas buvo iš savininko pavogtas. Tokią pačią nuostatą įtvirtinta ir CK 4.96 straipsnio 1 dalis. Be to, ieškovas teigia, jog Draudimo sutarties įstatymo 67 straipsnis nustato, kad reikalavimas į nuostolių atlyginimą, kurį draudėjas turi trečiajam asmeniui, pereina draudikui, jeigu šis atlygina nuostolį draudėjui. Taigi, pasak ieškovo, išmokėjusi pavogto automobilio savininkui draudimo išmoką, draudimo bendrovė įgijo teisę į ginčo automobilį.

Tačiau teismas, įvertinęs užsienio teisės turinį, daro išvadą, jog ieškovas neįrodė, kad yra pavogto automobilio savininkas, todėl neturi teisės reikšti vindikacinį ieškinį. Tokią išvadą teismas daro atsižvelgdamas į paties ieškovo į bylą pateiktą Vokietijos Federalinės teisingumo ministerijos 2007 m. gruodžio 1 d. išaiškinimą ,,Dėl 1968 m. birželio 7 d. Europos konvencijos dėl informacijos apie užsienio teisę“. Vokietijos Federalinės teisingumo ministerija nurodė, kad pagal Draudimo įstatymo 67 paragrafo 1 pastraipos 1 punktą, žalos atlyginimo reikalavimas, į kurį turi teisę draudėjas trečiųjų asmenų atžvilgiu, pereina draudimui, jei pastarasis atlygina žalą draudėjui. Pereina visi žalos atlyginimo reikalavimai – sutartiniai ir nesutartiniai. Be to, ši nuostata galioja ir reikalavimams, kurie tiesiogine prasme, nėra žalos atlyginimo reikalavimai, tačiau yra jiems prilyginami, pavyzdžiui, kompensacijos reikalavimai, tarp bendraskolių arba su kito asmens reikalų tvarkymu be įgaliojimo susiję reikalavimai. Kita vertus, Vokietijos Federalinės teisingumo ministerija taip pat atkreipė dėmesį, kad reikalavimo perėjimas neapima ieškinio reikalavimo grąžinti nuosavybę (Vokietijos CK 985 prgrf.), kadangi jis neatsiejamas nuo daikto nuosavybės ir todėl visada priklauso daikto savininkui, o kas daikto savininkas apsprendžia daiktinės teisės normos.

Remiantis Vokietijos CK 929 paragrafo 1 dalimi, kilnojamųjų daiktų nuosavybė perduodama savininkui perduodant daiktą įgijėjui ir abiem susitarus, kad nuosavybė turi pereiti. Nuosavybė pereina tuo momentu, kai sudaromas susitarimas ir baigiamas perdavimas. Įrodinėdamas, kad yra pavogto automobilio savininkas, ieškovas teismui pateikė jau minėtus draudimo bendrovės Allianz Versicherungs-Aktiengesellschaft 2010 m. birželio 7 d. pranešimą bendrovei Serabag Gesellschaft dėl žalos apskaičiavimo ir 53 547,48 Eur sumos pervedimą į minėtos bendrovės sąskaitą, 2009 m. liepos 8 d. draudimo liudijimą Nr. GFL 10/1920/2115131/150, automobilio BMW x70 techninį pasą. Visų pirma, iš minėtų dokumentų nėra galimybės nustatyti, ar ieškovas faktiškai sumokėjo pavogto automobilio savininkui draudimo išmoką, nes minėtame pranešime, adresuotame bendrovei Serabag Gesellschaft, tik nurodoma, kad tokia suma pervesta bendrovei Serabag Gesellschaft, tačiau tai nėra buhalterinės apskaitos dokumentas, kurio pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad ieškovas iš tiesų faktiškai išmokėjo draudimo išmoką už pavogtą automobilį jo savininkui. Antra, ieškovo pateiktas 2009 m. liepos 8 d. draudimo liudijimas Nr. GFL 10/1920/2115131/150 galiojo nuo 2009 m. birželio 8 d. iki 2010 m. sausio 1 d., tuo tarpu automobilio paieška buvo paskelbta 2010 m. balandžio 20 d., kas patvirtina, jog ieškovas teismui nepateikė draudiminio įvykio metu galiojusio draudimo poliso, taigi teismui kyla abejonių, ar ieškovas iš tiesų yra išmokėjęs draudimo išmoką pavogto automobilio savininkui. Be to, teismas atkreipia ieškovo dėmesį, kad ieškovo ir bendrovės Serabag Gesellschaft sudarytoje ir teismui pateiktoje draudimo sutartyje, priešingai nei tvirtina ieškovas, nėra nurodyta, kad pavogus automobilį ir draudimo bendrovei išmokėjus draudimo išmoką pavogto automobilio savininkui, nuosavybė į pavogtą automobilį pereina draudimo bendrovei. Kad ieškovas yra ginčo automobilio savininkas nepatvirtina ir ieškovo pateiktas automobilio BMW x70 techninis pasas, kuriame aiškiai nurodoma, jog šis dokumentas nepatvirtina šio dokumento turėjo nuosavybės teisės į automobilį. Taigi ieškovas neįrodė, kad yra automobilio savininkas, todėl vindikacinis ieškinys negali būti tenkinamas.

Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išaiškinęs, jog teisę pareikšti vindikacinį ieškinį turi faktiškai nevaldantis daikto savininkas, todėl viena iš sąlygų vindikacijai taikyti – nustatymas fakto, kad asmuo, pareiškęs vindikacinį ieškinį, yra ginčo daikto savininkas, kuris prarado daikto valdymo teisę, o, nustačius, kad asmuo nėra daikto savininkas, nebūtų teisinio pagrindo taikyti vindikaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2010).

Atsakovas atsiliepimu į ieškinį taip pat nurodo, kad ieškovo atstovas nėra tinkamai įgaliotas reikšti ieškinį už ieškovą. Šiuos argumentus atsakovas nurodė ir apeliaciniame skunde, kurio pagrindu byla buvo grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas tokių aplinkybių nekonstatavo, taigi teismas atskirai dėl šių atsakovo argumentų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 269-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškovo Vokietijos draudimo kompanijos „Allianz“ ieškinį atsakovui UAB „MV-Invesicija“ atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.