Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal R. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutarties, kuria netenkintas R. B. skundas dėl Pajūrio regioninio parko direkcijos 2014-08-28 nutarimo AM Nr. 072625, kuriuo ji nubausta pagal ATPK 76 str. 10 d. 1250 lt bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2014 m. liepos 23 d. Pajūrio regioninio parko direkcijos vyriausiasis specialistas R. B. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 071670 dėl ATPK 76 str. 10 d. numatyto pažeidimo. Protokole nurodyta, kad 2014-07-23 13.00 val. R. B. priklausančioje žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Karklės kaime, Klaipėdos rajone, Pajūrio regioninio parko Karklės etnokultūriniame draustinyje, dalyje stovi nelegaliai pastatytas kilnojamasis objektas – vagonėlis. Tokiu būdu pažeisti Saugomų teritorijų įstatymo 5 str., Pajūrio regioninio parko apsaugos reglamento 26 p. reikalavimai, ir padarytas administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK 76 str. 10 d.

2014 m. rugpjūčio 28 d. Pajūrio regioninio parko direkcijos direktoriaus nutarimu R. B. nubausta pagal ATPK 76 str. 10 d. 1250 Lt bauda. Šį nutarimą R. B. apskundė apylinkės teismui.

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutartimi R. B. skundas netenkintas. Teismas pažymėjo, kad draudimas be leidimo laikyti sklype gyvenimui pritaikytą vagonėlį yra aptartas ne tik Reglamente, bet ir įstatymuose bei Vyriausybės nutarimuose, šios normos yra vieningos ir turi būti aiškinamos bei taikomos kompleksiškai ir konstatavo, kad nuo pat vagonėlio pastatymo sklype jis neatitiko galiojančių norminių aktų reikalavimų ir R. B., paveldėjusiai šį sklypą, apie tai buvo žinoma, todėl vengdama pašalinti šį vagonėlį, ji elgiasi nesąžiningai ir tik bando tai pridengti formaliai ir fragmentiškai interpretuodama teisės normų reikalavimus.

Apeliaciniu skundu R. B. prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-11-17 nutartį ir priimti naują sprendimą - panaikinti nutarimą AM 072625 bei nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą arba bylą grąžinti pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliantė nurodo, kad LAT ne kartą yra pasisakęs, kad administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tada, kai byloje įrodymų pagrindu yra konstatuojama, kad jo padaryta veika atitinka jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtį. Administracinio teisės pažeidimo sudėtis - tai įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina veiką kaip tam tikrą administracinį teisės pažeidimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir administracinio teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.). ATPK 284 str. 1 d. nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Vertinant įrodymus turi būti laikomasi ATPK 257 str. nuostatų, t. y. daromos išvados turi būti pagrįstos visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir jų viseto įvertinimu vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad LAT savo nutartyse, priimtose atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose, yra pasisakęs, kad sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis ir konstituciniu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo kylančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-1/2013, 2AT-7-3/2013). LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad administracinių teisės pažeidimu bylose turi būti laikomasi tų pačiu principų, kurių laikomasi baudžiamajame procese (LVAT nutarimas administracinėje byloje Nr. N12-344/2004). Vadovaujantis teismų praktikos pripažįstamais administracinės atsakomybės principais asmuo negali būti nubaustas pagal ATPK nuostatas, nutarimą dėl administracinio teisės pažeidimo grindžiant prielaidomis. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, kaltę padarius pažeidimą ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Administracinių teisės pažeidimų procese, kaip ir baudžiamajame procese, galioja nekaltumo prezumpcija (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. N15-156/2007, LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. N9-62-677/2006). Nutarimas skirti asmeniui administracinę nuobaudą turi būti tinkamai motyvuotas, pagrįstas nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Visi nagrinėjant bylą kilę prieštaravimai turi būti pašalinti, o nesant galimybės juos pašalinti - aiškinami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai (LVAT nutarimas administracinėje byloje Nr. N3- 955/2007).

Apeliantė pažymi, jog teismas nurodo, kad nors ginčo vagonėlis administracinių teismų buvo pripažintas nesudėtingu statiniu, t. y. nekilnojamuoju daiktu, tačiau jį reikėtų laikyti kilnojamu objektu - mobiliuoju nameliu, nes nuo 2008 m. (kai jis buvo pastatytas) iki 2014-08-28 (kai buvo surašytas Nutarimas) pasikeitė teisinis reglamentavimas. Jos manymu, teismas neįsigilino į LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. N-63-684/2008 nustatytas faktines aplinkybes, t. y. ginčo vagonėlis - kilnojamas namelis buvo pripažintas nesudėtingu statiniu tik todėl, kad jis buvo prijungtas prie elektros tinklo, todėl jis tapo stacionariu, nebekilnojamu daiktu ir atitiko teisės aktuose apibrėžta II gr. nesudėtingą statinį. Reikia pripažinti, kad teisinis reglamentavimas dėl vagonėlių keitėsi, t. y. 2008 m. valstybiniuose parkuose nei Žemės įstatymas, nei Saugomų teritorijų įstatymas, nei kitas teisės aktas nedraudė statyti kilnojamus daiktus - vagonėlius ir panašius daiktus, o, kaip teisingai teismas nurodė, dabar tai draudžiama. Bet neužtenka, kad pasikeistų vien tik teisinis reglamentavimas, reikia pasižiūrėti, ar pasikeitė faktinės aplinkybės (objektyvioji pažeidimo pusė). Ginčo vagonėlis stovi pastatytas jau nuo 2007 m., jo dislokacijos vieta nesikeitė, jo gabaritai ir kiti duomenys nesikeitė, taip pat, kaip ir tada, jis yra prijungtas prie elektros linijos, yra be ratų ir tvirtai (nepajudinamai) pastatytas ant žemės, naudojamas kaip poilsio statinys, kas iš esmės, tiek anksčiau, tiek dabar, pagal teisinį reglamentavimą atitinka II gr. nesudėtingą statinį. Taigi, dėl šio konkretaus vagonėlio nei faktinės aplinkybės, nei teisinis reglamentavimas nesikeitė, t. y. tiek anksčiau, tiek dabar Statybos įstatymo nustatyta tvarka jam, kaip nesudėtingam statiniui, reikalingas supaprastintas projektas ir rašytinis pritarimas, ko nereikia kilnojam daiktui vagonėliui. Teismas pasirėmė CK 4.2 str. 3 d., kur nurodyta, kad kilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra daiktai, kurie iš vienos vietos į kitą gali būti perkelti nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės ir padarė išvadą, kad „Šis tikslus apibūdinimas ir taikytinas apibūdinant šios bylos ginčo objektą, o tai, kad pagal anksčiau galiojusias teisės normas jis buvo priskiriamas kitokio pobūdžio daiktams, neturi jokios reikšmės nuobaudos skyrimui šiuo metu". Teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad ši CK norma galiojo ir tada, kai administraciniai teismai nustatė, jog konkretus ginčo vagonėlis yra nesudėtingas statinys. Būtent administraciniai teismai, taikydami nepakitusią CK 4.2 str. 3 d. pabrėžė, kad jei atjungti inžinerines komunikacijas nuo vagonėlio ir jį perkelti į kitą vietą, jo vertė akivaizdžiai sumažės, nes jis taps kilnojamu daiktu. Tokiu būdu, apeliantės manymu teismas nepaneigė administracinių teismų nustatytų faktinių aplinkybių, kad ginčo vagonėlis, kuris stovi toje pat vietoje nuo 2007 m, yra II gr. nesudėtingas statinys, o ne kilnojamas daiktas - mobilus namelis, o tai reiškia, kad teismas neteisingai taikė materialinę teisės normą, apibrėžtą CK 4.2 str. 3 d.

Apeliantė nurodo, kad skirtingai nei teismas, PRP direkcija administracinio teisės pažeidimo faktą grindė tik Pajūrio regioninio parko apsaugos reglamento 26 p. Administracinė atsakomybė, numatyta ATPK 76 str. 10 d., siejama su saugomų teritorijų apsaugos ir naudojimo režimo pažeidimu, neteisėtai pastatant, laikant ar naudojant apgyvendinimui, nakvynei, maitinimui ar kitiems tikslams vagonėlius ar kitus kilnojamuosius objektus arba įrenginius. Šios elgesio taisyklės sudėtis yra tampriai susijusi su žemės naudojimu ir apribojimais. Teisinius santykius, susijusius su žemės naudojimu, reglamentuoja Žemės įstatymas, kurio 2 str. 4 d. apibrėžta, kas yra specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Tai įstatymais ar Vyriausybės nutarimais nustatyti ūkinės ir (ar) kitokios veiklos apribojimai. Tai atkartota ir Žemės įstatymo 22 str. 1 d., kur nurodyta, kad specialiąsias žemės naudojimo sąlygas nustato Žemės įstatymas, kiti įstatymai ir Vyriausybės nutarimai. Tai reiškia, kad Pajūrio regioninio parko apsaugos reglamentu, patvirtintu ne įstatymu ir ne Vyriausybės nutarimu, o Aplinkos ministro įsakymu (2002-08-10, Nr. 425), negali būti nustatomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Apie tai ne kartą yra pasisakęs ir LVAT. Jis nurodė, kad jei specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose, patvirtintose Vyriausybės 1992-05-12 nutarimu Nr. 343 (toliau - „spec. sąlygos"), konkretus ūkinės ir kitos veiklos ribojimas nėra numatytas, tai toks ribojimas, nurodytas žemesnio lygio nei Vyriausybės nutarimas teisės aktuose, yra negaliojantis. Pagal analogiją apeliantė daro išvadą, kad visi žemės naudojimo apribojimai, numatyti Pajūrio regioninio parko apsaugos reglamente ir prieštaraujantys spec. sąlygų nuostatoms, yra negaliojantys. LVAT toje pat byloje pasisakė, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos - įstatymais ar Vyriausybės nutarimais nustatyti ūkinės ir kitokios veiklos apribojimai, o teritorijų planavimo dokumento sprendiniais numatomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, kurios nėra numatytos įstatymuose ir (ar) Vyriausybės nutarimuose, negali būti nustatomos. LVAT pabrėžė, kad Taisyklės nėra dokumentas, skirtas specialiosioms žemės naudojimo sąlygoms, kaip jos suprantamos pagal minėtus Teritorijų planavimo ir Žemės įstatymus, apibrėžti ar (ir) nustatyti. Taigi, analogiškai, Pajūrio regioninio parko apsaugos reglamentas nėra norminis dokumentas, skirtas specialiosioms žemės naudojimo sąlygoms apibrėžti ar (ir) nustatyti, todėl jis negali būti taikomas, kalbant apie nuosavybės suvaržymą. Žemės įstatymo 22 str. 1 d. nurodyta, kad „Specialiąsias žemės naudojimo sąlygas nustato Žemės įstatymas, kiti įstatymai ir Vyriausybės nutarimai", o to paties straipsnio 3 d. numatyta, kad „Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo tvarką nustato Vyriausybė". Kadangi Pajūrio regioninio parko apsaugos reglamentas patvirtintas Aplinkos ministro įsakymu, o ne Vyriausybės nutarimu, tai šis reglamentas apeliantės manymu nenustato nei pačias specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, nei jų taikymo tvarką. Saugomų teritorijų įstatymo 27 str. 2 d. numatyta, kad Vyriausybė (o ne ministras ar kitas Vyriausybės įgaliotas asmuo ar institucija) nustato apsaugos ir tvarkymo reikalavimus ir suteikia įgaliojimus institucijoms, atsakingoms už gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų apsaugą. Tai reiškia, kad Pajūrio regioninio parko apsaugos reglamentai negali nustatyti apsaugos ir tvarkymo reikalavimus saugomose teritorijose, o jei yra nustatyti, tai jie yra niekiniai, nes prieštarauja įstatymui. Saugomų teritorijų įstatymo 4 str. yra nurodyta saugomų teritorijų sistema. Draustiniai, tame tarpe ir etnokultūriniai draustiniai, yra priskiriami konservacinės apsaugos prioriteto teritorijoms, o nacionaliniai ir regioniniai parkai - kompleksinėms saugomoms teritorijoms. Atitinkamai šiose teritorijose ūkinė veikla ir žemės apribojimai yra taikomi skirtingi. Saugomų teritorijų įstatymo 8 str. yra išvardintos draustinių rūšys, o šio straipsnio 4 d. 3 p. yra nurodyta, kad etnokultūriniai draustiniai -„vietovėms, kuriose yra tradicinės architektūros ar kitais etnokultūriniais ypatumais išsiskiriančių gyvenviečių ar jų dalių, sakralinėms ir ritualinėms vietovėms, mitais, legendomis ir padavimais sureikšmintų objektų ar vietų sankaupa išsiskiriančioms vietovėms saugoti Veikla draustiniuose yra reglamentuota Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. Šio straipsnio 3 d. nurodyta, kad kultūriniuose (tame tarpe ir etnokultūriniuose) draustiniuose draudžiama naikinti ar žaloti kultūros paveldo kompleksus ir objektus (vertybes), naikinti jų autentiškumą iš esmės pakeisti kultūros paveldo objektų aplinką, mažinant kultūros paveldo objektų vertę. Skirtingai nei teigia teismas, šios imperatyvios teisės normos nedraudžia etnokultūriniame draustinyje pastatyti, laikyti ar naudoti apgyvendinimui, nakvynei, maitinimui ar kitiems tikslams vagonėlius ar kitus kilnojamuosius objektus arba įrenginius. Veikla valstybiniuose parkuose yra reglamentuota 13 straipsnyje. Akivaizdu, kad veikla skirtingose saugomų teritorijų kompleksuose yra reglamentuota skirtingai, todėl draustiniams negali būti taikomi tie patys ribojimai, kurie taikomi valstybiniams parkams. Apeliantė nurodo, kad nėra ginčo, kad jai priklausantis žemės sklypas patenka į etnokultūrinio draustinio teritoriją, todėl veikla joje turi būti vykdoma ir prižiūrima, vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo 9 str., o ne 13 str. Spec. sąlygų XXXIV skyriaus „Nacionaliniai ir regioniniai parkai" 142 p. yra nurodyti nacionalinių ir regioninių parkų funkcinėse (funkcinio prioriteto) zonose nustatomi veiklos apribojimai, o 142.2 p. atskirai išskiriama draustiniuose, tačiau kultūriniuose (etnokultūriniuose) draustiniuose jokių apribojimų nenumatyta. Apeliantė pažymi, kad spec. sąlygos etnokultūriniams draustiniams jokių apribojimų nenustato, o tai reiškia, kad Pajūrio regioninio parko apsaugos reglamentas arba prieštarauja spec. sąlygoms ir negali būti taikomas, arba šis reglamentas nereglamentuoja ūkinės veiklos draustiniuose, todėl taip pat negali būti taikomas. Apeliantė taip pat atkreipia dėmesį, kad Pajūrio regioninio parko apsaugos reglamento 26 p. (šis punktas įsigaliojo nuo 2009 m. balandžio 26 d.) numatytas draudimas statyti, laikyti ir naudoti apgyvendinimui, nakvynei, maitinimui ir kitiems tikslams vagonėlius ir kitus kilnojamuosius objektus ar įrenginius (kilnojamuosius namelius, konteinerius, nebenaudojamas transporto priemones, metalinius garažus) nėra numatytas spec. sąlygose, kas reiškia, kad šis punktas prieštarauja spec. sąlygoms ir negali būti taikomas kaip administracinės teisės pažeidimo pagrindas. Kadangi, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 str. 1 dalimi, į administracinį teismą šiuo klausimu turi teisę kreiptis bendrosios kompetencijos teismas, todėl teismas privalėjo sustabdyti šią bylą ir kreiptis į administracinį teismą su prašymu patikrinti, ar Pajūrio regioninio parko apsaugos reglamento 26 p., kuris turėtų būti taikomas šioje byloje, atitinka Žemės įstatymą, Saugomų teritorijų įstatymą bei Vyriausybės 1992-05-12 nutarimą Nr. 343.

Apeliantė nurodo, jog nors teismas pasisakė, kad „R. B. atstovo abejonės dėl to, ar Karklės etnokultūriniame draustinyje esančiam sklypui turi būti taikomos tik išimtinai draustiniams, ar ir regioniniams parkams, kurio teritorijoje šiuo atveju ir yra šis draustinis, reglamentuoti skirtos teisės normos, taip pat neturi pagrindo, kadangi iš kompleksinės Saugomų teritorijų įstatymo analizės matyti, kad sklypas, patenkantis ir į draustinio, ir į regioninio parko teritoriją, turi būti naudojamas, laikantis abiejų tipų saugomų teritorijų reikalavimų ", tačiau nepagrindė savo teiginio jokia teisės norma, todėl galima laikyti, kad nepaneigė R. B. atstovo motyvų, kas laikytina, kad išvada padaryta be motyvų ir teisinio pagrindimo. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 4 str. saugomos teritorijos susideda iš saugomų teritorijų kategorijų. Draustiniai, tame tarpe ir etnokultūriniai, kur yra vagonėlis, priskiriami konservacinės apsaugos prioriteto teritorijai, o valstybiniai parkai (nacionaliniai ir regioniniai parkai) - kompleksinėms saugomoms teritorijoms. Veikla draustiniuose yra reglamentuota Saugomų teritorijų įstatymo 9 str., o valstybiniuose parkuose - 13 str. Spec. sąlygose irgi yra skirtingai reglamentuojamas šis klausimas. Taigi, akivaizdu, kad skirtingose saugomų teritorijų kategorijose yra skirtingas teisinis reglamentavimas. Tai patvirtina ir Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 7 d., kurioje nurodyta, kad „Valstybiniams ir savivaldybių draustiniams, taip pat valstybiniuose parkuose ir biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijose esantiems draustiniams taikomas šiame straipsnyje nustatytas veiklos reglamentavimas. Taigi, skirtingai nei teigia teismas, sklypas neturi būti naudojamas, laikantis abiejų tipų saugomų teritorijų reikalavimų, o tai reiškia, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normą - Saugotinų teritorijų įstatymo 9 str. 7 d. Teismas nenustatė administracinio teisės pažeidimo aplinkybių (įvykio), nenustatė pažeidimo objekto, ginčui spręsti visiškai netinkamai taikė materialinės teisės normas, nes nesuprato bylos esmės, todėl neaišku, ar buvo išvis padarytas administracinės teisės pažeidimas. Kadangi teismas neišsiaiškino šių aplinkybių ir priėmė nutartį, todėl teismas pažeidė ATPK 284 straipsnio 1 dalį.

Apeliantė taip pat pažymi, jog nors teismas nurodo, kad „Rašytiniais įrodymais nustatyta, jog žemės sklypas, kuriame nustatytas teisės pažeidimas, nuosavybės teise priklauso administracinėn atsakomybėn patrauktai R. B.", tačiau iš pridedamo nekilnojamojo turto registro išrašo akivaizdžiai matyti, kad minėtas žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise priklauso R. B. ir jos sesei J. M., todėl teismas neteisingai nustatė šias faktines aplinkybes. Kai mirė mama J. N., šį sklypą paveldėjo keturi vaikai po 1/4, tačiau broliai savo dalis padovanojo R. B., todėl jai priklauso ¾ šio žemės sklypo, o tai reiškia, kad visas teises ir pareigas, paveldėtas iš mamos, seserys perėmė proporcingai. Teismo posėdžio metu apeliantės atstovas nurodė, kad vagonėliu naudojasi abiejų seserų šeimos, tačiau R. B. šeima naudojasi labiausiai, nes sesuo gyvena Anykščiuose ir retai kada atvažiuoja. Jeigu R. B. yra baudžiama kaip vienintelė šio žemės sklypo savininkė, tai teismas akivaizdžiai suklydo, nes ji ne vienintelė šio sklypo savininkė ir todėl turėjo spręsti dėl jos sesers J. M. teisių ir pareigų šioje byloje nustatymo ir baudos paskirstymo proporcingai daliai tenkančiai bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Bet kuriuo atveju, ji turėjo būti įtraukta į šią bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Taigi teismas nenustatė, kas yra administracinio teisės pažeidimo subjektas. Teismas neišsiaiškino ar tik R. B., ar ir J. M., kaip to paties sklypo bendrasavininkė ir paveldėtoja, turėtų būti traukiama administracinėn atsakomybėn, nenustatė jų kaltės, neišsiaiškino, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar yra padarytas nuostolis, bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, tuo grubiai pažeidė ATPK 284 str. 1 d.

Apeliantė pabrėžia, jog nors teismas ginčijamoje nutartyje nurodo, kad „administracinės nuobaudos skyrimo terminas trunkamiems pažeidimams skaičiuojamas nuo pažeidimo nustatymo datos", tačiau nenurodo, kur taip yra parašyta. Skirtingai nei teigia teismas, ATPK 35 str. 1 d. labai aiškiai numatyta, kad „Administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam teisės pažeidimui - per šešis mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos. Bylos rašytiniais duomenimis yra nustatyta, kad dar 2011 m. paaiškėjo, kad R. B. paveldėjo iš mamos J. N. žemės sklypą su vagonėliu ir nuo tada jau PRP direkcija ją ragina iškelti vagonėlį, o iki pažeidimo fiksavimo praėjo dar 3 m., o tai reiškia, kad vadovaujantis ATPK 35 str. 1 d., administracinė nuobauda negalėjo būti skirta ir teismas akivaizdžiai pažeidė šią procesinę teisės normą. Be to, teismas ginčijamoje nutartyje taip pat nurodo, kad „administracinės nuobaudos skiriamos pagal jų skyrimo metu galiojančius norminių aktų reikalavimus", tačiau šio teiginio nepagrindė jokia teisės norma. ATPK 8 str. 1 d. numatyta, kad „Asmuo, padaręs administracinį teisės pažeidimą, atsako pasai įstatymus, galiojančius teisės pažeidimo padarymo metu ir padarymo vietoje". Tokiu būdu, asmuo gali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn, jei jo veika atitinka administracinio teisės pažeidimo sudėtį, apibrėžtą teisės normoje, galiojančioje pažeidimo padarymo metu ir padarymo vietoje. Jeigu teismas būtų teisingai taikęs šią teisės normą, tai būtų pastebėjęs, kad 2007 m. pagal R. B. parodymus ir 2011 m. pagal teismo nustatytas aplinkybes Nutarime surašytų teisinių pagrindų dar nebuvo, todėl teismas negalėjo taikyti teisės normos, numatytos ATPK 76 str. 10 dalyje; tuo pažeidė ATPK 8 str. 1 d.

Apeliantė nurodo, kad teismas nenustatė šiai bylai tokių reikšmingų aplinkybių, kaip pažeidimo laiko (kada vagonėlis buvo pastatytas); koks vagonėlio statusas, kodėl administraciniai teismai buvo nustatę kitokias faktines aplinkybes; kokios teisės normos buvo pažeistos, kas pastatė vagonėlį; kodėl tik R. B. kyla administracinė atsakomybė, jei sklypo savininkai yra keli asmenys ir daugelį kitų. Teismas nieko nepasisakė dėl nurodytos Saugomų teritorijų įstatymo 5 str. 3 d. apibrėžtos elgesio normos, kuri visus šiuos nesusipratimus dėl reikalavimų saugomose teritorijose panaikintų, t. y. apeliantės manymu su ja ir kitais savininkais turėjo būti sudaryta apsaugos sutartis dėl veiklos apribojimų, konkrečių žemės, miško bei vandens telkinio naudojimo sąlygų ir ši sutartis turėjo būti įregistruota nekilnojamojo turto registre. Tokių sutarčių sudarymo tvarką ir formas tvirtina Vyriausybė. Akivaizdu, kad PRP direkcija nevykdo Saugomų teritorijų 5 str. 3 d. nuostatų, t. y. nepateikia R. B. minėtų sutarčių. Apeliantės nuomone, tai daroma sąmoningai, nes tokios apsaugos sutartys numato ir tokių sklypų savininkams kompensacijas už atitinkamus apribojimus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Vadovaujantis ATPK 248, 257 ir 284 straipsnių nuostatomis, byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, pilnai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. ATPK 286 str. 2 d. nuostatos reikalauja, kad administracinio teisės pažeidimo byloje priimtame nutarime būtų išdėstytos ir motyvuotai įvertintos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės. Pagal ATPK 284 str. 1 d., organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išsiaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. ATPK 9 str. nurodyta, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Taigi asmens kaltė turi būti įrodyta, o duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda.

Pagal ATPK 76 str. 10 d. yra baudžiamas saugomų teritorijų apsaugos ir naudojimo režimo pažeidimas neteisėtai pastatant, laikant ar naudojant apgyvendinimui, nakvynei, maitinimui ar kitiems tikslams vagonėlius ar kitus kilnojamuosius objektus arba įrenginius. Ši administracinę atsakomybę nustatanti teisės norma yra blanketinė, ji taikoma kartu su teisės aktais, nustatančiais saugomų teritorijų apsaugos ir naudojimo režimą. Saugomų teritorijų įstatymo 1 str. numato, kad saugomos teritorijos – sausumos ir (ar) vandens plotai nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę ir kitokią vertę ir kuriems teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas (tvarka). Šio įstatymo 5 str. inter alia įtvirtina, kad veiklą saugomose teritorijose reglamentuoja saugomų teritorijų, jų zonų, teritorijos dalių ar paveldo objektų tipiniai ir (ar) individualūs apsaugos, taip pat saugomų teritorijų regioniniai architektūriniai reglamentai, įskaitant laikinus reglamentus, o to paties įstatymo 1 str. 34 d. apibrėžta, kad saugomų teritorijų individualūs apsaugos reglamentai yra Vyriausybės įgaliotų institucijų patvirtinti teisės aktai, nustatantys specialius saugomų teritorijų apsaugos, projektavimo ir statybų šiose teritorijose reikalavimus bei tvarkymo ir naudojimo ypatumus. Būtent toks, individualus apsaugos reglamentas, nustatantis specialius saugomų teritorijų apsaugos, projektavimo ir statybų šiose teritorijose reikalavimus bei tvarkymo ir naudojimo ypatumus, yra 2002-08-10 Aplinkos apsaugos ministro įsakymu Nr. 425 patvirtintas Pajūrio regioninio parko reglamentas, kurio 26 p. numato, kad draudžiama statyti, laikyti ir naudoti apgyvendinimui, nakvynei, maitinimui ir kitiems tikslams vagonėlius ir kitus kilnojamuosius objektus ar įrenginius (kilnojamuosius namelius, konteinerius, nebenaudojamas transporto priemones, metalinius garažus), išskyrus atvejus, kai jie naudojami Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatyta tvarka kaip laikinieji statiniai, reikalingi mokslo institucijų moksliniams stebėjimams ir tyrimams vykdyti, teisės aktų nustatyta tvarka įregistruotiems bitynams, masiniams renginiams, turint nustatyta tvarka savivaldybių vykdomųjų institucijų išduotus leidimus, taip pat atvejus, kai vagonėliai naudojami statybos laikotarpiu, teisės aktų nustatyta tvarka turint išduotą statybos leidimą statyti ar rekonstruoti regioniniame parke esančius statinius.

Iš byloje esančių duomenų: Naudojimosi sklypu tvarkos nustatymo schemos (b. l. 33); 2014 m. liepos 23 d. tarnybinio pranešimo (b. l. 48), kuriuo nustatyta, kad 2014 m. liepos 23 d. 13.00 val. patikrinimo metu Karklės kaime, Karklės etnokultūriniame draustinyje, Pajūrio regioninio parko teritorijoje, žemės sklypo (kadastrinis nr. (duomenys neskelbtini)) dalyje, priklausančioje R. B., stovi vagonėlis (b. l. 48); užfiksuoto pažeidimo fotografijų (b. l. 49-50); 2014 m. liepos 23 d. administracinio teisės pažeidimo protokolo, surašyto R. B. (b. l. 51); 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo dėl ATPK 76 str. 10 d. pažeidimo ir 1250 Lt baudos paskyrimo matyti, kad Karklės kaime, Karklės etnokultūriniame draustinyje, Pajūrio regioninio parko teritorijoje, žemės sklypo dalyje (kadastrinis nr. (duomenys neskelbtini)), kurios naudotoja yra R. B., buvo užfiksuotas nelegaliai pastatytas kilnojamasis objektas – vagonėlis, ir dėl to R. B. pagrįstai pripažinta kalta padariusi ATPK 76 str. 10 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą.

Apeliantė nesutinka su vagonėlio, kaip kilnojamojo objekto vertinimu, nes LVAT 2008 m. administracinėje byloje Nr. N-63-684/2008 nustatė, kad jos sklype stovintis vagonėlis yra nesudėtingas statinys. Nors apeliantė nurodo, kad teismas, pripažindamas vagonėlį nesudėtingu statiniu, taip pripažino ir tai, kad jis nėra kilnojamasis objektas, nes pagal Statybos įstatymo 2 str. 2 d. statinys yra pastatas arba inžinerinis statinys, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantės minimoje LVAT nutartyje teismas nurodė, kad „vagonėliai – mobilieji nameliai savo požymiais atitinka Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ pateiktą laikinųjų statinių sąvoką“ (b. l. 68). Pagal tuo metu galiojusios STR 1.01.07:2002 redakcijos 6.1 p. laikinuoju statiniu buvo laikomas statinys, kurį galima išardyti ar perkelti į kitą vietą ir kuris neturi pamatų, bet remiasi į žemės paviršių: kioskas, gatvių prekybos, pramogų ar parodos paviljonas, parodos eksponatas, palapinės danga ar pneumatinis apvalkalas, vagonėlis, konteineris, įvairios paskirties aikštelė su dirbtine danga, statybininkų, tyrėjų ar kitos terminuotos veiklos reikmėms skirtas statinys. Taigi LVAT pateikta minėtame sklype stovinčio vagonėlio sąvoka iš esmės atitinka 2002-08-10 Aplinkos apsaugos ministro įsakymu Nr. 425 patvirtinto Pajūrio regioninio parko reglamento 26 p., kuriuo inter alia nustatyta, kad draudžiama statyti, laikyti ir naudoti apgyvendinimui, nakvynei, maitinimui ir kitiems tikslams vagonėlius ir kitus kilnojamuosius objektus ar įrenginius (kilnojamuosius namelius, konteinerius, nebenaudojamas transporto priemones, metalinius garažus) ir 2013 m. kovo 25 d. Aplinkos ir Kultūros ministrų įsakymu nr. D1-213/ĮV-241 patvirtinto Saugomose teritorijose neteisėtai pastatytų, laikomų ar naudojamų vagonėlių ar kitų kilnojamųjų objektų arba įrenginių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo 5 p. pateikiamą kilnojamojo objekto sąvoką, pagal kurią kilnojamasis objektas – mobilusis namelis, konteineris, nebenaudojama transporto priemonė ar kitas objektas, atitinkantis CK 4.2 str. 3 d. nurodytus kilnojamojo daikto požymius ir naudojamas laikinai gyventi, nakvynės, maitinimo ar kitiems tikslams. Taigi tiek LVAT 2008 m. administracinėje byloje Nr. N-63-684/2008, tiek 2014 m. rugpjūčio 28 d. Pajūrio regioninio parko direkcijos direktoriaus nutarimu, tiek ir apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutartimi vieningai nustatyta, kad R. B. sklype stovėjo kilnojamas (perkeliamas) objektas – mobilusis namelis (vagonėlis).

Apeliantė nurodo, kad jos Karklės etnokultūriniame draustinyje esančiam sklypui turi būti taikomas tik išimtinai draustiniams taikomas veiklos reglamentavimas, ir neturi būti laikomasi abiejų tipų, t. y. draustinio ir regioninio parko, saugomų teritorijų reikalavimų. Teismas negali sutikti su tokiu teiginiu ir pažymi, kad iš nekilnojamojo turto registro išrašo (b. l. 27) matyti, kad visam R. B. 0,1553 ha žemės sklypui (kadastrinis nr. (duomenys neskelbtini)) yra nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos, tarp kurių yra Nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorija ir apsaugos zonos (9.2) bei Nacionaliniai ir regioniniai parkai (9.5), todėl akivaizdu, kad šiam sklypui taikomos tiek kultūros vertybių apsaugos zonoje, tiek ir regioninio parko teritorijoje esančio sklypo specialiosios naudojimo sąlygos. Be to, Saugomų teritorijų įstatymo 4 str. 1 d. 4 p. numatyta, kad regioniniai parkai yra kompleksinės saugomos teritorijos, o to paties įstatymo 2 str. 19 d. numato, kad tokios teritorijos – gamtiniu ir (ar) kultūriniu vientisumu pasižyminčios teritorijos, kuriose pagal bendrą apsaugos, tvarkymo ir naudojimo programą sujungiamos įvairių apsaugos krypčių prioriteto, taip pat rekreacinės ir ūkinės zonos. Taigi tuomet, kai į regioninio parko teritoriją įeina draustinio teritorija, šios zonos persidengia, ir toje vietoje sujungiant įvairias apsaugos kryptis taikomi ir draustinių, ir regioninių parkų teritorijoms keliami specialieji reikalavimai veiklai.

Apelianė nurodo, kad jos veikla yra ribojama 2002-08-10 Aplinkos apsaugos ministro įsakymu Nr. 425 patvirtinto Pajūrio regioninio parko reglamentu, kuris yra žemesnės nei įstatymas galios, tačiau remiantis Žemės įstatymo 22 str. 1 d., kur nurodyta, kad specialiąsias žemės naudojimo sąlygas nustato Žemės įstatymas, kiti įstatymai bei Vyriausybės nutarimai, ir LVAT praktika, kad jei spec. sąlygose konkretus ūkinės ir kitos veiklos ribojimas nėra numatytas, tai toks ribojimas, nurodytas žemesnio lygio nei Vyriausybės nutarimas teisės aktuose, yra negaliojantis, toks reglamentavimas negalimas. Tačiau pažymėtina, kad būtent Žemės įstatymo 2 str. 4 d. numatyta, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos – įstatymais ar Vyriausybės nutarimais nustatyti ūkinės ir (ar) kitokios veiklos apribojimai, priklausantys nuo geografinės padėties, gretimybių, pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, žemės sklypo naudojimo būdo ir pobūdžio bei žemės sklype esančių statinių ir aplinkos apsaugos poreikių. To paties įstatymo 22 str. 1 d. reglamentuoja, kad specialiąsias žemės naudojimo sąlygas nustato šis Įstatymas, Saugomų teritorijų įstatymas, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas, Miškų įstatymas, Kelių įstatymas ir kiti įstatymai, o 8 d. įtvirtinta, kad žemės savininkai ir naudotojai, nesilaikantys nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, įstatymų nustatyta tvarka traukiami atsakomybėn ir privalo atlyginti kitiems asmenims, savivaldybėms ar valstybei padarytą žalą. Apeliacinis teismas pažymi, Saugomų teritorijų įstatymo 32 str. nurodo, kad žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai, valdytojai bei naudotojai turi Žemės įstatymo ir kitų įstatymų nustatytas teises ir šiomis teisėmis jie gali naudotis tiek, kiek jos neprieštarauja šiam Įstatymui, t. y. apeliantės teisė naudotis žeme yra ribojama saugomų teritorijų įstatymu, o ne poįstatyminiu teisės aktu, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Būtent Saugomų teritorijų įstatymo 5 str. 1 d. 4 p. yra blanketinė norma, kuri vertinant sistemiškai kartu su 2 str. 34 d. deleguoja teisę Vyriausybės įgaliotai institucijai patvirtinti teisės aktą, ribojantį naudojimosi žeme teisę. Būtent toks Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintas aktas ir yra 2002-08-10 Aplinkos apsaugos ministro įsakymu Nr. 425 patvirtintas Pajūrio regioninio parko reglamentas.

Apeliantė taip pat nurodo, kad ji yra neteisingai baudžiama kaip vienintelė šio žemės sklypo savininkė, ir teismas akivaizdžiai suklydo, nespręsdamas dėl jos sesers J. M. teisių ir pareigų šioje byloje nustatymo ir baudos paskirstymo proporcingai daliai tenkančiai bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti ir su šiuo apeliantės argumentu. Iš byloje esančios medžiagos: R. B. ir J. M. parašais patvirtinto žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) plano (naudojimosi sklypu tvarkos schema), kuriuo nustatyta, kuria sklypo dalimi naudojasi apeliantė, o kuria jo dalimi naudojasi jos sesuo (b. l. 33), 2014 m. liepos 23 d. tarnybinio pranešimo, kuriame nurodyta, kad vagonėlis stovi sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) dalyje, priklausančioje R. B. (b. l. 48), ir tokią pat aplinkybę nustačiusio administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 51) matyti kad pažeidimas buvo padarytas R. B. sklypo dalyje. Tai kad vagonėlis stovėjo R. B. priklausančioje sklypo dalyje, nurodoma ir Pajūrio regioninio parko direkcijos kreipimuose į apeliantę (b. l. 17, 34, 35, 38, 43), o 2012-04-25 prašyme ir pati R. B. patvirtina, kad mobilusis namelis stovi būtent jos nuosavybės teise valdomoje sklypo dalyje (b. l. 18). Nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisiamajame posėdyje apeliantės atstovas patvirtino, kad R. B. vagonėlį laiko savu, juo naudojasi ženkliai daugiau nei sesuo ir sutiko, kad bauda turėtų būti skirta R. B., o ne abiems seserims (b. l. 73), be to, ir anksčiau minėtame 2012-04-25 prašyme (b. l. 18) R. B., pažymėdama, kad automobilinė priekaba jai nepriklauso ir yra pastatyta ne jos sklypo dalyje neneigia, kad jos sklypo dalyje stovintis vagonėlis priklauso jai. Apeliacinis teismas konstatuoja, kad byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad pažeidimas padarytas sklypo dalyje, kuri abiejų bendraturčių R. B. ir J. M. susitarimu paskirta naudotis R. B., nepatraukiant jos valdomo vagonėlio, todėl regioninio parko direkcija ir pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė teisės normas ir nustatė, kad būtent R. B. turėjo būti patraukta administracinėn atsakomybėn, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Apeliantė skunde nurodo, kad ATPK 76 str. 10 d. įsigaliojo tik 2012-01-01, o vagonėlis buvo pastatytas iki šio laiko, o tai reiškia, kad R. B., 2011 m. paveldėdama žemės sklypą iš mamos su jame esančiu vagonėliu, negalėjo žinoti, kad po metų įsigalios teisės norma, neleidžianti saugotinoje teritorijoje statyti, laikyti ir naudoti tokių vagonėlių, todėl jos veiksmuose nėra administracinio teisės pažeidimo įvykio, nes įstatymai atgal nėra taikomi. Teismas negali sutikti su tokiu apeliantės teiginiu, nes šiuo atveju R. B. yra baudžiama už administracinį teisės pažeidimą, užfiksuotą 2014 m. liepos 23 d., t. y. jau po ATPK 76 str. 10 d. įsigaliojimo. Dėl šios priežasties nepagrįstu laikytinas ir apeliantės argumentas, kad teismas nesiaiškino ir byloje nenustatė tikrosios pažeidimo padarymo datos, t. y. kada ginčo vagonėlis buvo pastatytas saugomoje teritorijoje, nes pažeidimo padarymo data užfiksuota 2014 m. liepos 23 d. administracinio teisės pažeidimo protokolu Nr. 071670 (b. l. 51-52). Taip pat pažymėtina, kad už laikotarpį nuo žemės sklypo paveldėjimo 2011 m. iki ATPK 76 str. 10 d. įsigaliojimo 2012-01-01 ji ir nėra baudžiama, t. y. įstatymas jos atžvilgiu atgal nėra taikomas, o ji baudžiama už veiksmus, padarytus ir užfiksuotus jau galiojant juos draudžiančiam įstatymui.

Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su apeliantės teiginiu, jog tai, kad bylos rašytiniais duomenimis yra nustatyta, kad dar 2011 m. paaiškėjo, kad R. B. paveldėjo iš mamos J. N. žemės sklypą su vagonėliu ir nuo tada PRP direkcija ją ragina iškelti vagonėlį, t. y. iki pažeidimo fiksavimo praėjo dar 3 m., ir tai reiškia, kad vadovaujantis ATPK 35 str. 1 d., administracinė nuobauda negalėjo būti skirta ir teismas akivaizdžiai pažeidė šią procesinę teisės normą. Pagal ATPK 35 str. 1 d. administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamajam teisės pažeidimui – per šešis mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos. Trunkamojo teisės pažeidimo padarymo atveju šešių mėnesių terminas turi būti skaičiuojamas atkreipiant dėmesį į tai, kada trunkamasis teisės pažeidimas buvo baigtas. Jei paaiškėja trunkamasis teisės pažeidimas, kuris vis dar daromas jo paaiškėjimo metu, tai šešių mėnesių terminas turi būti skaičiuojamas nuo paaiškėjimo dienos, tačiau jei gaunama informacija apie jau baigtą daryti trunkamąjį teisės pažeidimą – šešių mėnesių termino eiga prasideda nuo paskutinės trunkamojo teisės pažeidimo darymo dienos. Antra vertus, teismų praktikoje laikomasi pozicijos (LAT nutartis Nr. 2AT-15-2015), kad ATPK 35 straipsnio nuostatos negali būti aiškinamos kaip leidžiančios daryti trunkamąjį administracinį teisės pažeidimą, nerizikuojant sulaukti ATPK numatytų sankcijų pritaikymo tais atvejais, kai kompetentingiems subjektams pirmą kartą nustačius galbūt daromo trunkamojo administracinio teisės pažeidimo požymius, administracinė nuobauda nėra paskiriama per ATPK 35 str. numatytą šešių mėnesių terminą. Trunkamojo administracinio teisės pažeidimo sudėties tapatūs ar iš dalies skirtingi požymiai gali būti nustatomi (gali paaiškėti) ir kelis kartus, pavyzdžiui, atliekant naujus, pakartotinius patikrinimus. Administracinė nuobauda bet kuriuo atveju turi būti paskirta per šešis mėnesius nuo baigto trunkamojo pažeidimo paskutinės darymo dienos arba per šešis mėnesius nuo dienos, kai paskutinį kartą buvo nustatyti dar nebaigto daryti trunkamojo pažeidimo požymiai. Administracinės nuobaudos paskyrimo termino skaičiavimui svarbi yra ir administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo data, nes paaiškėjimo diena, jog daromas trunkamasis administracinis teisės pažeidimas, atskirais atvejais gali būti laikoma administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo diena, kai įvertinus visus surinktus duomenis konstatuojama, kad nustatyti veiksmai ar neveikimas atitinka konkretaus ATPK numatyto administracinio teisės pažeidimo požymius. Taigi, nors nagrinėjamoje byloje Pajūrio regioninio parko direkcija kelis kartus kreipėsi į R. B., kad vagonėlis būtų pašalintas geranoriškai (b. l. 17, 34, 35, 38, 43), pastaroji to nepadarė, ir šioje byloje paskutinį kartą tai, kad daromas trunkamasis administracinis teisės pažeidimas, paaiškėjo 2014 m. liepos 23 d., kuomet buvo atliktas patikrinimas, atlikta fotofiksacija ir surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas bei administracinis nurodymas iki 2014 m. rugpjūčio 5 d. sumokėti baudą, lygią pusei minimalios baudos, numatytos už ATPK 76 str. 10 d. nurodytą pažeidimą. Pažeidėjai baudos nesumokėjus, 2014 m. rugpjūčio 28 d. buvo surašytas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. AM 072625 ir paskirta 1250 Lt bauda. Remdamasis išvardintu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ATPK 35 str. nustatyti administracinės nuobaudos skyrimo terminai nagrinėjamoje byloje nebuvo praleisti.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis anksčiau aptartais duomenimis, pripažįsta, jog R. B. padarė jai inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 76 str. 10 d. Pirmosios instancijos teismo nutartis apeliacinio skundo ribose yra pagrįsta ir teisėta, teismas išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, teisingai taikė teisės normas, keisti ar naikinti teismo nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

R. B. apeliacinio skundo netenkinti ir palikti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.