Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-02-07 · Administracinė byla Nr. I-724-331/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-02-07
Bylos Nr.
I-724-331/2018
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Jolanta Malijauskienė, Rūta Miliuvienė, Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
I. L., A. L.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-724-331/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03615-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. vasario 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. L. (I. L.), A. L. (A. L.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) 2017 m. spalio 13 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-2)11U-1643(01744; 01745) panaikinti (duomenys neskelbtini) pilietėms I. L., jos dukrai A. L. leidimus laikinai gyventi, galiojančius iki 2019 m. vasario 10 d. (b. l. 144–146)

Šalies argumentai

2. Pareiškėjos kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2, 12–13) ir prašo panaikinti 2017 m. spalio 13 d. atsakovo 2017 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. (15/5-2)11U-1643(01744; 01745) bei įpareigoti atsakovą imtis priemonių, kad pareiškėjoms nedelsiant, be papildomo mokesčio būtų išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje.

3. Paaiškino, kad 2016 m. lapkričio 14 d. I. L. tuo pagrindu, kad ketina ir toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje kaip UAB „GK trading“ (toliau – ir Įmonė) dalyvė, pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jai ir jos dukrai A. L.. Atsakovas priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjoms leidimus laikinai gyventi. Tačiau atsakovas 2017 m. rugpjūčio 31 d. nustatė, kad bendrovė „GK trading“ atleido 4 darbuotojus (tarp kurių ir pareiškėją), ko pasekmėje bendrovė nebeatitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo, jog įmonėje turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, ir priėmė skundžiamą sprendimą panaikinti išduotus leidimus. Pareiškėjų teigimu, skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas, jų teisės apribojamos neteisėtai, įstatymų draudžiamais administraciniais metodais trukdomi Lietuvoje jų reikalai, jų situacija buvo išnagrinėta atsainiai, pernelyg piktnaudžiaujant pareigūnams suteikta diskrecijos teise, ją laikant aukščiau už įstatymą. Pareiškėjos nesąžiningumas, kiti veiksmai ne įrodomi, o iš karto, preziumuojami kaip neteisėti. Atsakovas šiurkščiai pažeidė Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kadangi individualiame teisės akte remiasi ne įstatymo reikalaujamais juridinę galią turinčiais įrodymais ar teisės normomis, o tik savo pačių subjektyviu faktų ir turimų duomenų įvertinimu, nesilaikė šalių lygybės ir pagarbos asmeniui principų, sukėlė abejones dėl galimos diskriminacijos prieš pareiškėjas, kaip ne ES valstybės pilietes.

Atsiliepimas

4. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjų skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 18–22) paaiškino, kad nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos (2017 m. spalio 13 d.) pareiškėjos leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindas neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytų reikalavimų, taip pat pareiškėja neveikė sąžiningai ir nesikreipė į atsakingas migracijos institucijas tam, kad informuotų apie pasikeitusias aplinkybes bei neatliko pareigos, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms leidimo išdavimo pagrindą, gauti naują leidimą laikinai gyventi. Pareiškėja pateikė darbo sutartį, kurioje buvo nustatyta, kad ji dirba bendrovėje „GK trading“ komercijos direktore, jai mokamas minimalus valandinis darbo užmokestis. VSDFV informacinės sistemos duomenimis pareiškėja buvo atleista iš UAB „GK trading“ nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d., todėl pareiškėja neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje bei neturi Lietuvos Respublikoje galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento, kadangi nėra mokamos nustatyto dydžio socialinio draudimo įmokos. Pareiškėjos leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas pagrįstai, tuo pagrindu, kad ji neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Nepilnametei dukrai A. L. leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra neatsiejamas nuo jos motinos - pareiškėjos I. L. teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas teisės aktų pagrindu, vadovaujantis atsakovo surinktais duomenimis ir VSDFV informacinės sistemos duomenimis, taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos. Todėl nesutinka, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtais remiantis „tik savo pačių subjektyviu faktų ir turimų duomenų įvertinimu“. Migracijos departamento sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Pareiškėjų prašymas įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjoms leidimą laikinai gyventi negali būti tenkinamas, nes teismas negali pakeisti viešojo administravimo institucijos, kuriai pagal įstatymus pavesta spręsti dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo. Taip pat šis pareiškėjų prašymas neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtinto valdžių pasidalijimo principo. Ginčijamas sprendimas neužkerta kelio pareiškėjoms teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.

Žemesnės instancijos teismas

5. Teismo posėdyje proceso šalys nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

7. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. spalio 13 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjoms panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantys iki 2019 m. vasario10 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

8. Nustatyta, kad 2016 m. lapkričio 4 d. pareiškėja Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad ji yra Lietuvoje įregistruotoje UAB „GK trading“ dalyvė. Kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi užsienietė pateikė galiojantį kelionės dokumentą, bendrovės įstatus, akcijų pirkimo- pardavimo sutartis, balansą, dokumentus apie vykdomą veikią, trijų bendrovės darbuotojų, Lietuvos Respublikos piliečių, darbo sutartis, dokumentus, patvirtinančius turimas pragyvenimo lėšas, gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje, ir kitus dokumentus. Tą pačią dieną pareiškėja pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi jos dukrai A. L., gim. 2007 m. liepos 12 d. (b. l. 24–33, 36–38, 40, 41–53, 54–55, 56–66, 67–73, 118–127).

9. Pareiškėjų prašymai su visa medžiaga persiųsti į Migracijos departamentą, kurio Imigracijos reikalų skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktą prašymą ir dokumentus ir, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2017 m. vasario 8 d., nenustatęs pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių galėtų būti atsisakyta išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai ir jos nepilnametei dukrai leidimus laikinai gyventi, galiojančius dvejus metus, o Vilniaus Migracijos valdyba 2017 m. vasario 10 d. išdavė pareiškėjoms leidimus laikinai gyventi Nr. LT7404060, Nr. LT7404261, galiojančius iki 2019 m. vasario 10 d.

10. Migracijos departamentui kilus pagrįstų įtarimų dėl bendrovės „GK trading“ veiklos Lietuvos Respublikoje, manydamas, kad pareiškėja yra atvykusi kitu negu deklaruota tikslu, patikrino bendrovės „GK trading“ duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje ir nustatė, kad bendrovėje „GK trading“ šiuo metu nėra dirbančių asmenų, visi įdarbinti Lietuvos Respublikos piliečiai buvo atleisti 2017 m. rugpjūčio 31 d., taip pat ir pareiškėja, nors kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo ji pateikė darbo sutartį, kurioje numatyta, kad dirbs šioje bendrovėje komercijos direktore, gaus minimalų mėnesinį darbo užmokestį. VSDFV informacinės sistemos viešų draudėjų duomenimis, bendrovės skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2017 m. spalio 11 d. sudarė 200 Eur 36 cnt., todėl bendrovė nevykdo savo mokestinių įsipareigojimų Lietuvos Respublikai (b. l. 74, 108–111, 141). Pareiškėja Migracijos departamento apie pasikeitusias aplinkybes neinformavo, dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, nors pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalies nuostatas privalėjo tai padaryti. Atsakovas, įvertinęs visas nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, nes šioje bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, pareiškėja neturi pakankamai pragyvenimo lėšų bei negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje ir neturi Lietuvos Respublikoje galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento, nes nemokamos nustatyto dydžio socialinio draudimo įmokos. Todėl atsakovas 2017 m. spalio 13 d. priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

Žemesnės instancijos teismas

11. Teismui įvertinus bylos aplinkybes, atsakovo surinktą medžiagą, laiko, kad bendrovė „GK trading“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, nes šioje bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Be to, pareiškėja nesikreipė į atsakingas migracijos institucijas ir neinformavo apie pasikeitusias aplinkybes, taip pat nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Todėl Migracijos departamento Kontrolės skyrius, įvertinęs surinktą medžiagą, pateiktus dokumentus, surinkęs kitus įrodymus, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktu, 2017 m. spalio 13 d. sprendimu panaikino pareiškėjai ir jos nepilnametei dukrai išduotus leidimus laikinai gyventi, galiojančius iki 2019 m. vasario 10 d.

12. Ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas), kurio 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindus. Šio straipsnio 1 dalies 5 punktas, nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas ar keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkama gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtu ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą; 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (Įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Vadinasi, užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi. Įstatymo 36 straipsnyje yra nustatyta, kokiais atvejais pranešama apie duomenų pasikeitimą vidaus reikalų įgaliotai institucijai. Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu jis pakeičia gyvenamąją vietą. Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi; 7 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

13. Pareiškėjai leidimas gyventi buvo panaikintas, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu ne dėl to, kad bendrovė yra fiktyvi, o dėl to, kad pareiškėja Departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes bendrovė neturėjo reikalaujamo skaičiaus visą darbo dieną dirbančių darbuotojų, šis laikotarpis truko ne keletą dienų, o keletą mėnesių, t. y. pareiškėjos bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies imperatyvių reikalavimų (būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai). Be to, pareiškėja neturi pakankamai pragyvenimo lėšų, negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, neturi Lietuvos Respublikoje galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento, nemoka nustatyto dydžio socialinio draudimo įmokų, nes nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. ji atleista iš darbo. Todėl pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios buvo nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, nes duomenys, kuriuos ji pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ir vienintelis akcininkas, yra užsienietis, yra fiktyvi. Pagal įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame įstatyme nustatytu pagrindu. Įstatymo 50 straipsnio l dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, o 7 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad bendrovė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jo vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Atkreiptinas dėmesys, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (Įstatymo redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvaus pobūdžio, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. VSDFV informacinės sistemos duomenimis bendrovėje nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. nebuvo visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, t. y. pati pareiškėja neginčija faktinių aplinkybių, kad bendrovė „GK trading“ neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. daugiau nei 2 mėnesius, neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, taip pat pareiškėja nesikreipė į atsakingas migracijos institucijas ir neinformavo apie pasikeitusias aplinkybes, o taip pat nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.

Žemesnės instancijos teismas

14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo bylose yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai bendrovėje faktiškai pradeda dirbti mažiau negu trys darbuotojai, kaip to reikalauja Įstatymas, bendrovė nuo pirmojo darbuotojo atleidimo dienos nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) reikalavimų, ir Migracijos departamentas tokiais atvejais pagrįstai nusprendžia panaikinti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi. Taip pat LVAT pažymėjo, kad iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ir“ akivaizdu, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvos, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą. Be to LVAT yra pažymėjęs, kad bendrovės darbuotojams kelis mėnesius negaunant atlyginimo arba gaunant atlyginimą, daug mažesnį už minimalų dydį, Departamentas pagrįstai suabejojo, ar tokie darbuotojai Bendrovėje dirba visą darbo laiką, t. y. Bendrovė neatitiko Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų (LVAT administracinėse bylose Nr. A-3329-662/2017, Nr. A-3331-662/2017)

15. Teismas laiko, kad pareiškėjos deklaruoti atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, pareiškėja siekė atitikti Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne užsiimti ūkine-komercine veikla Lietuvoje, nes byloje surinkta įrodymų visuma (VSDFV informacinės sistemos duomenimis bendrovėje nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nebuvo trijų dirbančių asmenų) leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje.

16. Teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei paaiškinimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT administracinėje byloje A-560-602/2016). Be to pareiškėjos abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai nėra ir negali būti laikomi tam tikrą aplinkybę pagrindžiančiais įrodymais.

17. Pastebėtina, kad nustačius bent vieną iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas laikinai gyventi panaikinamas, esant tai patvirtinančių dokumentų, pradedama sprendimo panaikinti leidimą priėmimo procedūra. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu, be kita ko, paaiškėjus, jog yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Nagrinėjamu atveju aktualus Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 5, 12, 14 punktai, numatantys, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma (Įstatymo 50 str. 1 d. kontekste, leidimas panaikinamas), jeigu duomenys, kuriuos ji pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi; 7 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Būtent šiuo pagrindu rėmėsi Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą. Byloje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Taigi, atsakovas turėjo teisėtą pagrindą pradėti pareiškėjos leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo procedūrą.

18. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, nustatant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą, užsieniečio valia nėra esminis elementas. Šiuo atveju pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi nustatymas apsiriboja juridinio fakto, jeigu duomenys, kuriuos ji pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, konstatavimu, o tai, ar asmuo vykdė veiklą, ar norėjo ją vykdyti, yra faktinė aplinkybė, kuri bendrai vertinama visų faktinių aplinkybių kontekste. Pareiškėjos pateikti argumentai neišsklaido pagrįstais pripažintinų atsakovo įtarimų, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėja nepateikė įrodymų paneigiančių atsakovo padarytos išvados.

Žemesnės instancijos teismas

19. Pareiškėjos teigimu ginčijamu sprendimu buvo pažeisti asmenų lygybės, pagarbos asmeniui principai. Teismas negali sutikti su šiais pareiškėjos teiginiais, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje ne kartą konstatuota, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (EŽTT 2012 m. birželio 12 d. sprendimas byloje Bajsultanov prieš Austriją), o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek EŽTT (2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Ūner prieš Nyderlandus) praktikoje. Todėl teismas laiko, kad atsakovo ginčijamas sprendimas niekaip nepažeidžia pareiškėjų teisių, nediskriminuoja pareiškėjų dėl jų pilietybės.

20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėja ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teisę apskųsti priimtą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

21. Atsižvelgus į šias aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. spalio 13 d. sprendimas Nr. (15/5-2)11U-1643(01744, 01745) paliekamas nepakeistas, pareiškėjos reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p., 56 str.).

22. Teismui konstatavus, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjoms leidimą laikinai gyventi.

23. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 132 str., teismas

nusprendžia:

Pareiškėjų I. L. (I. L.), A. L. (A. L.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Jolanta MalijauskienėRūta MiliuvienėHenrikas Sadauskas