Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, A. B. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Priteista iš A. B. L. Š. 20000 neturtinei žalai atlyginti ir Panevėžio teritorinei ligonių kasai 6349,70 Lt gydymo išlaidų.

A. B. turtą – balto ir geltono metalo grandinėles ir telefoną ,,Sony Ericsso“, į kurį laikinai apribotos jo nuosavybės teisės, saugomus Panevėžio apskrities VPK Biržų rajono policijos komisariate, nuspręsta panaudoti sprendimo dėl neturtinės žalos priteisimo L. Š. vykdymui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad 2008 m. spalio 19 d., laikotarpiu nuo 19 val. iki 21 val. 22 min., alaus baro kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), bei T. J. gyvenamojo namo kambaryje, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio tyčia suduodamas rankomis ir kojomis M. Š. šešis smūgius į galvą, tuo padarydamas galvos sumušimą, poodines kraujosruvas kaktoje, abiejų akių vokuose, dešiniajame ir kairiajame skruostuose, kraujosruvas kaktos ir kairiojo smilkinio minkštuosiuose audiniuose, nosies kaulų lūžį, kraujo išsiliejimą galvos smegenų medžiagoje, po kietuoju galvos smegenų dangalu, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į smegenų skilvelius, dėl ko nuo galvos sužalojimų visumos išsivysčius galvos smegenų pabrinkimui ir hipostatiniam plaučių uždegimui, nukentėjusysis M. Š. 2008 m. spalio 31 d. 4 val. 30 min. VšĮ „Panevėžio apskrities ligoninė“ mirė, ir taip tyčia nužudė M. Š.

Nuteistasis A. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 130 straipsnį, o tuo atveju, jeigu būtų nuspręsta panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir bylą nagrinėti iš naujo, bylą perduoti nagrinėti kitam apygardos teismui (Šiaulių), nes Kauno apygardos teismas bylas nagrinėja šališkai, arba bylą iš naujo išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, atsižvelgiant jo skunde nurodytus pažeidimus, padarytus atliekant ikiteisminį tyrimą ir nagrinėjant bylą Panevėžio apygardos teisme.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje apklausęs nukentėjusiąją L. Š. (t. 3, b. l. 65-67), liudytojus T. J. (t. 3, b. l. 67-68), R. J. (t. 3, b. l. 68-69), S. B. (t. 3, b. l. 69-70), J. S. (t. 3, b. l. 70), nuteistąjį A. B. (t. 3, b. l. 71-72), ištyręs specialisto išvadas (t. 1, b. l. 41-43, 45, 48), teismo psichiatrinės ekspertizės aktą (t. 1, b. l. 61-62), ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolus (t. 3, b. l. 72), padarė teisingą išvadą, kad nagrinėjamoje byloje surinktų faktinių duomenų liečiamumas ir leistinumas nekelia abejonių ir jų pakanka A. B. kaltei įrodyti ir jį pripažinti kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį dėl M. Š. tyčinio nužudymo. Priešingai nei teigia apeliantas A. B., nėra pagrindo teigti, kad teismo padarytos išvados dėl jo kaltumo yra neteisingos, neobjektyvios, prieštaraujančios nustatytoms faktinėms aplinkybėms. BPK 20 straipsnis numato, jog įrodymais gali būti bet kokie duomenys, jei jie gauti įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teismas. Tai reiškia, kad tik teismas gali pripažinti, kuriais duomenimis patvirtinamos ar paneigiamos bylai reikšmingos aplinkybės ir kurie duomenys nėra reikšmingi, sprendžiant kaltės klausimą. Bylos duomenų pripažinimas įrodymais yra loginio proceso rezultatas, kurio metu teismas įvertina tam tikrų bylos duomenų ryšį ir reikšmę, atsižvelgdamas į pareikštą kaltinimą, pripažindamas ar nepripažindamas nusikalstamą veiką įrodyta. Proceso dalyviai taip pat turi teisę pateikti teismui duomenis, kurie gali tapti įrodymais ir užimti procese tam tikrą poziciją tuo klausimu, tačiau tik teismas proceso metu gali spręsti, kiek vieni ar kiti duomenys turi reikšmės sprendžiant bylą, taip pat kiek yra priimtina kiekvienos proceso šalių užimta pozicija.

Apeliaciniame skunde A. B. užimta pozicija (kieme prie alaus baro sudavė kumščiu vieną smūgį, M. Š. parkrito ant asfalto aukštielninkas; T. ir R. J. bute jo nespardė; kitus rastus sužalojimus padarė nukentėjusioji L. Š. gaivindama M. Š.) nėra nauja. Ji tokia pati buvo ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, tačiau ją ištyrus nuosprendžiu atmesta. Kolegija neturi pagrindo abejoti teismo nuosprendyje išdėstytais ir išsamiai paaiškinančiais, kodėl teismas kritiškai vertino tokius A. B. parodymus, motyvais.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir tvirtina, kad M. Š. nepagarbiai elgėsi su jo sugyventine. Jis bandė sudrausminti M. Š., liepdamas taip nesielgti, tačiau šis, kadangi buvo labai girtas, į tai nekreipė dėmesio, replikavo, dėl ko jis labai susinervino ir dėl to trenkė M. Š. kumščiu į veidą, o ne kaip nustatė apygardos teismas, M. Š. po šio jo smūgio krito aukštielninkas ir galva atsitrenkė į asfaltuotą dangą, po ko prarado sąmonę. Po viso to jis su broliu S. B. nunešė M. Š. į T. ir R. J. namus, ten jo atžvilgiu smurto nevartojo. Apeliantas teigia, jog jo parodymai nuoseklūs, jie sutampa su S. B. ir J. S. parodymais, teismas neturėjo jų atmesti.

2008 m. lapkričio 13 d. liudytojos J. S. apklausos protokole parodyta, kad M. Š. pradėjo prie jos kabinėtis. Tai pamatė A. B. . Jis vieną kartą kumščiu trenkė į veidą M. Š., šis iš karto nukrito ant žemės. A. B. su savo broliu S. B., pakėlę M. Š. ir paėmę už pažastų, nunešė į J. namus. Daugiau ji nematė, kad A. B. būtų pavartojęs smurtą prieš M. Š. (t. 1, b. l. 118). Teisiamajame posėdyje liudytoja J. S. parodė, kad M. Š. lauke ėmė kabinėtis prie jos (graibėsi už užpakalio, buvo uždėjęs ranką). A. B. ją apsikabino ir iš pykčio dėjo M. Š. į veidą, M. Š. nugriuvo aukštielninkas. Jį nuteistasis su broliu S. B. pakėlė ir nunešė į T. ir R. J. namus. Daugiau ji nematė, kad A. B. būtų mušęs M. Š. (t. 3, b. l. 70). Liudytojas S. B. parodė, kad M. Š. priekabiavo prie A. B. sugyventinės, lietė krūtinę, užpakalį. A. B. pamatė tai, priėjo prie sugyventinės, ją apkabindamas sudavė smūgį į veidą M. Š., jis nugriuvo ant asfalto, tačiau nepamatė kaip griuvo – ar šonu, ar aukštielninkas. Abu su broliu parnešė M. Š. į T. ir R. J. namus. Nematė, kad ten A. B. būtų įspyręs M. Š. (t. 3, b. l. 69). Sugretinus visus šių asmenų parodymus matyti, kad nė vienas iš jų, jų tarpe ir pats apeliantas, neparodė, kad M. Š. palietus J. S. , A. B. staiga labai susijaudino, o kita vertus, jo paties parodymai šiuo aspektu nėra nuoseklūs ir vienodi, nors apeliantas apeliaciniame skunde tvirtinama priešingai. 2008 m. spalio 30 d. įtariamojo apklausos protokole jo netgi nurodyta kita priežastis, dėl kurios prie alaus baro M. Š. sudavė kumščiu į veidą. Be kita ko jis parodė, kad lauke M. Š. pradėjo kabinėtis prie jo sugyventinės, ją apkabindavo, lietė jos krūtinę per rūbus. Jis jį perspėjo, tačiau M. Š. jo neklausė, nors jam sakė gal 2-3 kartus. Priėjus prie M. Š. arčiau, šis jį (A. B. ) pastūmė. Bijodamas, kad M. Š. jam nesuduotų, jis (A. B. ) kumščiu pirmas trenkė M. Š. į veidą, po smūgio M. Š. nukrito (t. 1, b. l. 154). Iš byloje esančių duomenų visumos matyti, kad nukentėjusiojo poelgis nebuvo itin įžeidžiantis J. S. (J. S. į šį net nesureagavusi) ir taip pat nesukėlė A. B. susijaudinimo ta prasme, kurią įstatymo leidėjas yra numatęs BK 130 straipsnyje. To nepatvirtina ir teismo psichiatrinės ekspertizės aktas Nr. 88TPK-64, kuriame konstatuota, kad nusikalstamos veikos darymo metu ir paskiau A. B. turėjo psichikos sutrikimą priklausomybės sindromą alkoholiu (F102). Dėl šio psichikos sutrikimo jis galėjo suvokti nusikalstamos veikos pavojingumą ir galėjo valdyti savo veiksmus (t. 1, b. l. 61-62). Iš šio akto taip pat matyti, kad A. B. savo elgesį nemotyvavo dideliu susijaudinimu: ,,Mes visi buvome išgėrę ir tas valkata mane suerzino“ (t. 1, b. l. 61). Teismo nuosprendyje teisingai pažymėta, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką laikoma, jog tyčia atimti gyvybę ar smurtauti turi būti kilusi staiga, kaip reakcija į neteisėtą ar itin įžeidžiantį nukentėjusiojo poelgį, ir neatidėliojant realizuota. Didesnis laiko tarpas tarp poelgio, sukėlusio didelį susijaudinimą ir nužudymo, pašalina galimybę taikyti BK 130 straipsnį. Pats nuteistasis yra parodęs, kad jis M. Š. dėl jo poelgio perspėjo 2-3 kartus ir tik jam nepaklusus pavartojo smurtą. Todėl teismas pagrįstai dar nurodė, kad A. B. reakcija į nukentėjusiojo poelgį nebuvo staigi (tik po kurio laiko perspėjo 2-3 kartus taip nedaryti) ir didesnis laiko tarpas tarp nukentėjusiojo poelgio ir nužudymo pašalina galimybę taikyti BK 130 straipsnį. Ir ne vien tai pašalina galimybę taikyti šį straipsnį. Teismo nuosprendžiu nustatyta kita reikšminga bylai aplinkybė – po pavartoto smurto prie alaus baro A. B. antrą kartą pavartojo smurtą įspirdamas 2-3 kartus M. Š. į galvą T. ir R. J. namuose. Apeliantas teigia, kad jo nekaltumą akivaizdžiai patvirtina jo paties, liudytojų S. B. ir J. S. parodymai, kuriuos teismas nepagrįstai įvertino kritiškai. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog, vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Teismas konstatavo, liudytojai S. B. ir J. S., kurie buvo ir T. ir R. J. namuose, tvirtino nematę, kad A. B. ten naudotų smurtą prieš M. Š. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad jie abu parodė, kad buvo keletą kartų išėję iš kambario dėl to, kad S. B. buvo bloga, jis vėmė, o J. S. dar parodė, jog buvo išėjusi ir į tualetą. Teismas, įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, jog M. Š. galėjo būti sužalotas tuo metu, kai liudytojai S. B. ir J. S. buvo išėję iš kambario, juolab, kad liudytoja J. S. patvirtino nukentėjusiosios L. Š. ir liudytojų T. J., R. J. parodymuose nurodytą reikšmingą aplinkybę, kad vienu metu grįžusi į kambarį matė, jog M. Š. guli ant grindų, o T. J. su vyru laiko jo galvą, kuri buvo kruvina. Apeliacinio skundo argumentus, jog liudytojų S. B. ir J. S. parodymai patvirtina apelianto nekaltumą, kolegija nelaiko pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas šių liudytojų parodymus pagrįstai vertino visų įrodymų kontekste.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. B. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jo teisę į nešališką teismą. Nuteistasis teismo šališkumą šioje byloje sieja su netinkamu įrodymų vertinimu. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teise, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šią nuostatą detalizuojantis BPK 58 straipsnis pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant, teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Teisėjų kolegija laiko, jog nuteistasis A. B. nenurodė nė vienos iš šiame proceso įstatyme numatytų aplinkybių. Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas (teisėja) būtų buvę šališkas, neobjektyvus, suinteresuotas bylos baigtimi. Protokole parašyta, kad nušalinimų nepareikšta (t. 3, b. l. 64). Tai, kad teismas vertino įrodymus ne taip, kaip pageidavo nuteistasis, nereiškia, jog jis buvo šališkas. Teisiamojo posėdžio protokole nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų apeliacinio skundo teiginį, jog teismas be jokio pagrindo atmetė jo prašymą teisme apklausti liudytoją R. D. Liudytojas R. D. nebuvo įtrauktas į sąrašą asmenų, kviestinų į teisiamąjį posėdį (t. 2, b. l. 2). Teisiamajame posėdyje nė vienas proceso dalyvių (nuteistasis taip pat) nepareiškė prašymo iškviesti ir apklausti kaip liudytoją R. D. Per tris dienas po teisiamojo posėdžio protokolo pasirašymo nagrinėjimo teisme dalyviai nepateikė savo pastabų ir nenurodė jo neteisingumo. Todėl šis apeliacinio skundo argumentas apie tariamą teismo šališkumą nelaikomas pagrįstu. Neperžengiant apeliacinio skundo ribų matyti, kad nuteistasis skunde nurodo, jog R. D. įvykio nematė, jame nedalyvavo. Iš teisiamojo posėdžio protokolo taip pat nematyti, kad teismas būtų nesilaikęs BPK 275 straipsnyje numatytos klausimų uždavimo teisiamajame posėdyje tvarkos. Protokole pastabų nėra, tad nelaikomi pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kad teismas (teisėja) užduodavo liudytojams atsakymą menančius klausimus. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje gauti papildomi duomenys nepatvirtina apeliacinio skundo teiginių apie tariamą tyrėjo D. K., atlikusio ikiteisminį tyrimą šioje byloje giminystės ryšį su M. Š. (t. 3, b. l. 99-100). Teisėjų kolegija nelaiko pagrįstais apelianto skundo teiginius, jog tyrėjas D. K. dėl tariamai giminystės ryšių buvo suinteresuotas bylos baigtimi ir neobjektyviai atliko ikiteisminio tyrimo veiksmus, netinkamai fiksavo tai protokoluose. Vėlgi, BPK 179 straipsnyje yra reglamentuotas tyrimo veiksmų ir eigos rezultatų fiksavimas. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė asmenims, kurie dalyvavo atliekant tyrimo veiksmą, nurodyti pareiškimus (pastabas). Nė viename iš apeliaciniame skunde nurodytų ikiteisminio tyrimo veiksmų (akistatų) protokolų nėra pareikšta nei nuteistojo, nei nuteistojo gynėjos pareiškimų ar pastabų dėl netinkamo tyrimo veiksmų fiksavimo. Skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, įtariamojo apklausos, jo akistatų su nukentėjusiąja ir liudytojais, parodymų patikrinimo vietoje protokoluose (t. 1, b. l. 141-142, 143-144, 145, 153-154, 155, 162, 163-164), parašyta jo paties ranka, kad jis perskaitė, protokolai surašyti teisingai ir tokio turinio pareiškimų teisingumas patvirtintas paties A. B. ir gynėjos parašais. Vėlgi jokių pastabų nepareikšta. Tiek, kiek apeliantas skundėsi ikiteisminio tyrimo metu, jo skundai buvo išnagrinėti. Ikiteisminio tyrimo metu teisėjai nustačius, kad pažeista skundų nagrinėjimo tvarka, šis pažeidimas buvo ištaisytas (t. 2, b. l. 82, 84). Kolegija pažymi, kad teisėjos nutartyje nurodytas pažeidimas niekaip nepaveikė priimto šioje apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo. Apelianto skundai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno ir prokuroro, kontroliavusio ir organizavusio ikiteisminį tyrimą, proceso veiksmų (dėl procesinės prievartos priemonės, daiktų ir vertybių grąžinimo dar nesibaigus ikiteisminiam tyrimui ir kt.) buvo išspręsti aukštesniojo prokuroro vykstant ikiteisminiam tyrimui ir atmesti, nurodant motyvus, dėl kurių skundai nepripažinti pagrįstais (t. 2, b. l. 84). Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, liečiantys vėl tuos pačius klausimus, kurie išnagrinėti kompetentingų pareigūnų dar ikiteisminio tyrimo metu ir nepripažinti pagrįstais, atmetami.

Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais davimas yra teismo priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai (Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos 3.8 punktas). Teismas, be kitų bylos įrodymų, savo nuosprendį grindė teismo medicinos specialisto išvada Nr. M595/08 (05). Šis procesinis dokumentas atitinka BPK 90 straipsnio reikalavimus. Specialisto išvadą pateikė N. Ratkus, turintis specialių medicininių žinių ir įrašytas į Lietuvos Respublikos ekspertų sąrašą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme ir teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą buvo apklaustas ekspertas N. Ratkus. Jis davė parodymus, kuriais paaiškino ir papildė išvadą. Ekspertas paaiškino specialisto išvados Nr. M595/08(05) 5 ir 10 punktus nurodydamas, jog M. Š. mirė nuo galvos sužalojimų visumos, nesant galimybės išskirti kokį nors atskirą sužalojimą. Jo nuomone, nėra pagrindo kategoriškai atmesti, kad pagrindinį sužalojimą galėjo sukelti ir atsitrenkimas pakaušiu po suduoto smūgio į veidą, tačiau kategoriškai patvirtinti objektyvių medicininių duomenų neužtenka, šie dalykai lieka prielaidos lygyje. Smūgiai suduoti koja nukentėjusiajam į galvos sritį T. ir R. J. namuose, taip pat galėjo sukelti mirtį, nes sužalojimai galvos srityje yra grubūs. Šie smūgiai galėjo sukelti sunkią galvos smegenų traumą. Ekspertas patvirtino specialisto išvados 4 punktą, kuriame nurodyta, jog sužalojimai gavosi dėl ne mažiau kaip šešių kontaktų su kietu buku daiktu į galvos sritį ir ne mažiau kaip aštuonių kontaktų su kietu buku daiktu į kitas kūno vietas. Apeliantas skunde teigia, kad ekspertas nustatė 3 kartus didesnį suduotų smūgių skaičių, nei nustatyta bylos medžiaga. Tačiau ekspertas teismo posėdyje apeliacine tvarka paaiškino, kad specialisto išvadoje nekalbama apie suduotų smūgių skaičių. Jis užfiksavo tai, ką rado lavono objektyvaus tyrimo metu. Suduodant smūgius į veido sritį ir po to nukritus ant dangos, gaunasi du kontaktai, bet smūgis vienas. Po to spiriant ne mažiau 3 kartų, gaunami 5 kontaktai, tai yra sąlyčio taškai, kurie nebūtinai yra dėl tiesioginio smūgiavimo. Asmeniui užkliuvus už gretimai esančio daikto, sukeliamas sužalojimas, nors į tą vietą nebuvo smūgiuota. Dėl to specialisto išvadoje ekspertas įvardija kontaktus su kietu buku daiktu į tam tikras kūno vietas. Ekspertas taip pat atsakė į kitus skunde iškeltus klausimus ir pateiktas abejones dėl specialisto išvadų pagrįstumo. Plekšenimas yra švelnus sąlytis delno plokštuma ar pirštų galais su veidu, o smūgis yra veiksmas, lydimas jėgos. Plekšenimas yra naudojama priemonė pagyvinti kraujo apytaką, prilygstantis masažui, kurio negalima vertinti kaip smūgiavimą. Nuo plekšenimo žmogus nemirs. Taigi, ekspertas dar kartą paneigė apelianto prielaidas, kad nukentėjusiosios veiksmai (plekšenimas siekiant atgaivinti M. Š. ) galimai susiję su jo mirties priežastimi. Specialisto išvadoje Nr. M595a/08(05) nurodyta, kad plekšenant per veidą M. Š. delnais padaryti tokius sužalojimus, kurie buvo nustatyti lavono tyrimo metu, nėra galimybės (t. 1, b. l. 45). Byloje nenustatyta, kad be apelianto dar kas nors būtų tyčia sudavęs smūgius M. Š. Nepagrįstai skunde teigiama, kad ekspertas, neturėdamas jo batų, negalėjo nustatyti kokio stiprumo smūgiai buvo suduoti nukentėjusiajam. Ekspertas paaiškino, kad duodant išvadas turi būti remiamasi medicininiais duomenimis. Ne teismo medikų kompetencija tirti batus ir įvertinti jų kietumą. Pagal sužalojimų pobūdį jis nustatė smūgių stiprumą. Kas dėl paviršinių sužalojimų, kaip nubrozdinimas ar žaizdos, neužfiksuotų lavono tyrimo metu, ekspertas paaiškino, kad jie neužfiksuoti medicininiuose dokumentuose, jų nenustatyta lavono tyrimo metu. Tačiau nedidelių nubrozdinimų tikimybė kaktoje įmanoma, nes nukentėjusiajam jie galėjo užgyti iki mirties, nepaliekant jokio pėdsako. Paviršinių sužalojimų kaktoje nenustatyta. Pažymima, kad specialisto išvada BPK 20 straipsnio prasme teismo pagrįstai priskirta prie įrodymų, nustatant A. B. kaltę. Tačiau specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, vertinimas turi specifiką, kurią lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialių žinių.

Atsižvelgiant į eksperto nuoseklius ir suprantamus paaiškinimus, nerandama pagrindo abejoti specialisto išvadų Nr. M595/08(05), Nr. M595a/08(05), Nr. 595b/08(05) teisingumu. Apeliaciniame skunde išdėstytos abejonės ir samprotavimai dėl šių išvadų pagrįstumo ir eksperto paaiškinimų pirmosios instancijos teisme, nepripažįstami pagrįstais. Iš specialisto išvados Nr. M595/08(05) ir paaiškinimo teisme matyti, kad pagrindinis sužalojimas, nuo kurio mirė M. Š., buvo galvos sumušimas. Skrodžiant lavoną buvo nustatyti gretutiniai susirgimai (kepenų cirozė, kraujuojanti dvylikapirštės žarnos opa), tačiau šie nebuvo M. Š. mirties priežastimi, nors bendrai ligonio būklei įtakos turėjo (t. 1, b. l. 42, t. 3, b. l. 72).

Ambulatorinės teismo psichiatrinės ekspertizės metu nustatyta, kad nusikalstamos veikos darymo metu, po nusikaltimo padarymo ir dabartiniu metu A. B. turėjo psichikos sutrikimą – priklausomybės sindromą alkoholiui. Dėl šio psichikos sutrikimo jis galėjo suvokti nusikalstamos veikos pavojingumą ir valdyti savo veiksmus, jam nereikalinga taikyti priverčiamąsias medicinos priemones (t. 1, b. l. 61-62). Apeliantas skunde ginčija tokią eksperto išvadą, motyvuodamas tuo, kad jis alkoholio beveik nevartoja, ekspertas pernelyg trumpai su juo bendravo, jokie bylos duomenys nepatvirtina išvados teisingumo. Iš teismo psichiatrinės ekspertizės akto Nr. 88TPK-64 matyti, kad ekspertizę atliko Rokiškio teismo psichiatrijos komisijos vyr. teismo psichiatras ekspertas K. Mikučionis, turintis aukštąjį išsilavinimą ir 14 metų darbo ekspertu stažą. Ekspertui buvo pateikta baudžiamoji byla, A. B. asmens sveikatos istorija. Ekspertizė atlikta specializuotoje įstaigoje, apžiūrint A. B. Tai reiškia, kad įvertinant A. B. psichinę būklę, ekspertui buvo pateikta pakankamai išsami medžiaga. Ekspertas neviršijo savo specialių žinių ribų ir nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas. Iš ekspertizės akto aprašomosios dalies matyti, kad A. B. tyrimo metu buvo pateikti klausimai. Be kita ko, šiame ekspertizės akte pažymėti jo paaiškinimai, kad paskutiniu metu dirba privačiai pasitaikančius darbus, pastoviai vartoja alkoholinius gėrimus, nusikaltimo padarymo metu taip pat buvo girtas (t. 1, b. l. 61-62). Ekspertas, įvertinęs turimus duomenis: A. B. asmenybė asociali, pastoviai girtaujantis, nusikalstamo fakto neneigia, apie jį papasakoja pakankamai nuosekliai, save primityviai teisina, motyvai nusikaltimui primityvūs, nusikaltimo pasekmes suvokia, nesant suvokimo sutrikimų, kliedėjimo idėjų, ryškių asmenybės sutrikimų, davė išvadą, jog A. B. turėjo ir turi psichikos sutrikimą priklausomybės sindromą alkoholiui (F 10.2) iš ekspertizės akto matyti, kad pats A. B. tyrimo metu sakė pastoviai vartojantis alkoholinius gėrimus, nusikaltimą padarė būdamas girtas. Iš byloje esančių duomenų apie jo anksčiau padarytus nusikaltimus matyti, kad dažnai nusikalsdavo girtas (t. 1, b. l. 103, 104, 107, 110). Pažymima, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia psichiatrinės ekspertizės akto išvadų teisingumo ir pagrįstumo.

Nuosprendžiu tinkamai išspręsti ir kiti apeliaciniame skunde (neperžengiant jo ribų) klausimai. Nenaikintina ir nekeistina nuosprendžio dalis, kuria išspręstas neturtinės žalos atlyginimo klausimas. Pagrįstai pripažinęs A. B. kaltu dėl tyčinio M. Š. nužudymo, teismas teisingai nuosprendžiu išsprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimą jo sutuoktinei L. Š. . Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 straipsnis) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas 20 000 Lt nukentėjusiajai L. Š. neturtinės žalos atlyginimo dydį, nepažeidė teisingumo ir sąžiningumo principų, vadovavosi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įvardintais kriterijais ir L. Š., patyrusiai dvasinius išgyvenimus dėl vyro mirties, priteisė neturtinę žalą, kuri savo dydžiu nėra pernelyg didelė ir atitolusi nuo susiklosčiusios teismų praktikos.

Skirdamas bausmę A. B. teismas atsižvelgė į atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimą ir jokių atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, nužudymo kaip labai sunkaus nusikaltimo, sukėlusio neatitaisomus padarinius ir ypatingą žalą visuomenei, pavojingumo laipsnį, nusikalstamos veikos stadiją, nuteistojo asmenybę ir kitas, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje aplinkybes, reikšmingas bausmės, didesnės nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, paskyrimui. Teismas tokį savo sprendimą išsamiai ir įtikinamai motyvavo. Apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nepaaiškėjo jokių naujų aplinkybių, dėl kurių būtų galima sušvelninti nuosprendžiu paskirtą bausmę. Įvertinus bylos aplinkybių visumą, nematyti, kad A. B. neigiamai vertintų savo poelgį, nei tuoj po nusikaltimo padarymo, nei vėliau jis neatliko jokių pozityvių veiksmų (jokios atgailos, noro išvengti sunkesnių padarinių, siekio atlyginti bent dalį neturtinės žalos). Taigi, jokių naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nepaaiškėjo.

Apeliacine tvarka patikrinus bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo naikinti ar keisti apkaltinamąjį nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.