Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-12-09 · Administracinė byla Nr. A-556-1449-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-12-09
Bylos Nr.
A-556-1449-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virgilijus Valančius (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Antanas Ablingis
Pareiškėjas
V. D.
Atsakovas
Valstybinei
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Advokatai
Bogdanas Jermakas
Kategorijos
  • 9.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A556 - 1449/2010Procesinio sprendimo kategorija 9.4.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gruodžio 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant pareiškėjui V. D.,pareiškėjo atstovui advokatui Bogdan Jermak,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 2-5) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2009 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. S-177 (7-117/2009). Teismo posėdžio metu pareiškėjas reikalavimą patikslino ir prašė panaikinti ne tik Mokestinių ginčų komisijos, bet ir centrinio bei teritorinio mokesčių administratorių sprendimus.

Pareiškėjas paaiškino, kad gavo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2008 m. gruodžio 1 d. patikrinimo aktą Nr. (24.7)-83-312, kuriuo jam buvo apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti 7 421 Lt akcizas bei akcizo delspinigiai. Minėtos sumos buvo apskaičiuotos remiantis Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 3 d. baudžiamuoju įsakymu, kuriuo pareiškėjas buvo pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 199-2 straipsnio 1 dalį ir paskirta 10 010 Lt bauda. Inspekcijos viršininkas 2009 m. sausio 28 d. sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (21.26)-256-55 patvirtino minėtą patikrinimo aktą ir jame apskaičiuotą 6 016 Lt cigarečių akcizą, 1 405 Lt šio mokesčio delspinigius bei paskyrė 602 Lt baudą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pastaruoju sprendimu, apskundė jį Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM), kuri 2009 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. 68-79 patvirtino Inspekcijos 2009 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-55. Nesutikdamas su pastaruoju sprendimu, pareiškėjas padavė skundą Mokestinių ginčų komisijai, kuri patvirtino VMI prie FM 2009 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 68-79. Pareiškėjas teigė, kad negali būti baudžiamas už tą patį nusižengimą antrą kartą. Pareiškėjo nuomone, dvigubas nubaudimas pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Septintojo protokolo 4 straipsnyje bei Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą dvigubo baudimo draudimo (non bis in idem) principą. Pareiškėjas pažymėjo, kad teismo baudžiamasis įsakymas baudžiamojoje byloje jam nėra panaikintas, dėl to mokestinės atsakomybės taikymas laikytinas tiesioginiu principo non bis in idem pažeidimu. Nurodė, kad pagal Akcizų įstatymo 9 straipsnio 8 dalies nuostatą, šio straipsnio 1 dalies 8 punkto atveju prievolė mokėti akcizus tenka asmeniui, laikančiam nepaženklintas, tačiau privalančias būti paženklintomis prekes. Pareiškėjo nuomone, jam neatsirado prievolė mokėti akcizus, kadangi jis organizavo akcizais apmokestinamų prekių įsigijimą, o ne laikė tokias prekes ir tai yra konstatuota Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 3 d. baudžiamajame įsakyme.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą (b. l. 23) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo skundo argumentai mokesčių teisės prasme yra nereikšmingi ir neturi įtakos skundžiamų sprendimų teisėtumui. Faktas, jog pareiškėjui pradėjus laikyti banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, atsirado prievolė mokėti akcizus, yra pagrįstas neginčijamais tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais. Atsakovas nurodė, kad laikosi Inspekcijos 2009 m. sausio 28 d. sprendime Nr. (21.26)-256-54, VMI prie FM 2009 m. balandžio 2 d. sprendime Nr. 68-91 išdėstytos ir Mokestinių ginčų komisijos 2009 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. S-177 (7-117/2009) patvirtintos pozicijos. Minėtos institucijos tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes, rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstus sprendimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 26) prašė skundą atmesti. Paaiškino, kad palaiko VMI prie FM atsiliepime išdėstytus argumentus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 12 d. sprendimu (b. l. 42-46) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl to, ar mokesčių administratoriaus sprendimu pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai buvo nurodyta sumokėti akcizus, akcizų delspinigius ir baudą. Teismas konstatavo, kad Mokesčių administravimo įstatymo 72 straipsnis suteikia mokesčių administratoriui teisę apskaičiuoti mokestį remiantis kitų valstybės įstaigų aktais. Teismo nuosprendžiu nustatyti faktai administracinės bylos nagrinėjimo procese pripažįstami neįrodinėtinomis aplinkybėmis. Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 4 dalis numato, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių. Kitos baigiamųjų procesinių sprendimų rūšys nėra išskirtos, tad ši norma galioja ir kitiems teismo dokumentams, kuriais asmuo nuteisiamas ar išteisinamas. Taigi Vilniaus apygardos teismo baudžiamuoju įsakymu nustatyti faktai neturi būti įrodinėjami iš naujo. Akcizų įstatymas nustato prekių, kurios pagal šį įstatymą yra akcizų objektas, apmokestinimą akcizais, kontrolės ir gabenimo ypatumus. Vadovaujantis Akcizų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 3 straipsnio 7 dalies nuostatomis, cigaretės priskiriamos apdorotam tabakui ir yra akcizų objektas. Akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už laikomas banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes, kurios šio įstatymo ir jo įgyvendinimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka privalo būti paženklintos banderolėmis. Pagal to paties įstatymo 8 straipsnio 9 dalį, šio straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu atveju prievolė mokėti akcizus tenka asmeniui, laikančiam nepaženklintas, tačiau privalančias būti paženklintomis, prekes. Akcizų įstatymo 9 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad bet kuris asmuo, kuriam prievolė mokėti akcizus atsiranda remiantis šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 ir (ar) 5, ir (ar) 8 punktais, privalo ne vėliau kaip kitą darbo dieną po prievolės atsiradimo pateikti akcizų deklaraciją ir joje deklaruoti mokėtiną akcizų sumą. Akcizų deklaracija pateikiama vietos mokesčio administratoriui, kurio veiklos teritorijoje asmuo registruotas mokesčių mokėtoju. Pagal Akcizų įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, mokėtina akcizų suma turi būti sumokėta ne vėliau kaip iki šiame įstatyme nurodyto akcizų deklaracijos pateikimo termino pabaigos į to vietos mokesčio administratoriaus, kurio teritorijoje yra akcizais apmokestinamų prekių sandėlis, surenkamąją sąskaitą, o jeigu mokėtojas nėra akcizais apmokestinamų prekių sandėlio savininkas, – į to vietos mokesčio administratoriaus, kurio teritorijoje jis (ar jo paskirtas fiskalinis agentas) įregistruotas mokesčių mokėtoju. Iš minėtų teisės normų matyti, kad pareiga mokėti akcizą yra siejama su mokesčio mokėtojo veiksmais – akcizais apmokestinamų prekių, nepaženklintų banderolėmis, laikymu. Todėl pareiškėjo mokestinės prievolės turi būti konstatuojamos vadovaujantis ne vien tiesiogiai apmokestinimą akcizais reglamentuojančiomis teisės normomis, bet taikant šias mokesčių teisės normas kartu su tabako gaminių laikymo ir gabenimo tvarką reglamentuojančiomis teisės normomis. Teismas vadovavosi Tabako kontrolės įstatymo 14 straipsnio 4 dalimi, Ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomos alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2.1.1, 3.3, 3.4 punktais. Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 3 d. baudžiamajame įsakyme buvo nustatyta, jog pareiškėjas organizavo cigarečių įgijimą, įsigijo automobilį cigarečių gabenimui, mobiliuoju telefonu susitarė su asmenimis, buvusiais Baltarusijos Respublikos teritorijoje, dėl cigarečių kiekio, jų pristatymo prie Lietuvos Respublikos valstybės sienos laiko ir vietos, koordinavo savo bendrininkų veiksmus atsiimant ir gabenant cigaretes. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, vadovaudamas nusikalstamai veikai, visą šios veikos vykdymo laikotarpį turėjo prekes savo žinioje ir savo naudai. Mokesčių administratorius pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjui kilo prievolė apskaičiuoti ir sumokėti akcizą į biudžetą. Kad prekių turėjimas savo žinioje tapatus jų laikymui išaiškino Lietuvos vyriausias administracinis teismas byloje Nr. A-689-07. Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad apskaičiuota akcizo suma, delspinigiai ir paskirta bauda yra vertintini kaip dviguba atsakomybė už tą pačią veiklą, kadangi pareiškėjas buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir jam už padarytą nusikaltimą yra paskirta bauda. Baudžiamosios atsakomybės taikymas nepašalina mokestinės atsakomybės, kadangi tai yra dvi savarankiškos teisinės atsakomybės rūšys. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gegužės 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A6-238/2007 konstatavo, kad „pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato”. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. kovo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A15-39/2005 konstatavo, kad principas non bis in idem nedraudžia taikyti asmeniui kitų atsakomybės rūšių, kurių pagrindinė paskirtis nėra baudimas. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 23 dalį mokestis yra mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, vykdoma konkrečiame mokesčio įstatyme nustatyta tvarka. Mokestinių prievolių vykdymas negali pakeisti pagal kitus įstatymus taikomų sankcijų. Teismas konstatavo, kad sprendimas apskaičiuoti pareiškėjui akcizus, delspinigius ir skirti akcizų baudą nepažeidė dvigubo baudimo draudimo principo, įtvirtinto Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, ir Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje. Teismas nurodė, kad pagal Akcizų įstatymo 19 straipsnio 3 dalį akcizai administruojami Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Kadangi prievolė mokėti akcizą atsirado 2007 m. balandžio 27 d., o pareiškėjas jo nedeklaravo ir nesumokėjo, todėl pagrįstai už laikotarpį nuo 2007-04-28 iki 2008-12-01 apskaičiuota 1 405 Lt akcizo delspinigių (Mokesčių administravimo įstatymo 96 str. 1 d. 2 p., 97 str. 2 d.). Delspinigių apskaičiavimas pagrįstas 2008 m. gruodžio 1 d. patikrinimo akto 2 priede ,,Akcizo delspinigių apskaičiavimo lentele“. Teismas taip pat padarė išvadą, kad pareiškėjui už Akcizų įstatymo pažeidimus teisėtai ir pagrįstai paskirta minimali 10 procentų dydžio bauda, t. y. 602 Lt (Mokesčių administravimo įstatymo 139 str.).

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 50-51) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai netenkino tiek pareiškėjo, tiek ir jo atstovo pagal pavedimą prašymą dėl bylos atidėjimo ir tokiu būdu pažeidė teisę į tinkamą teisminę gynybą bei tuo pačiu pažeidė procesinio lygiateisiškumo principą. Šių principų pažeidimas suponavo tą aplinkybę, kad pareiškėjas negalėjo tinkamai pasinaudoti savo teisėmis ir kvalifikuotai palaikyti savo reikalavimus bei juos motyvuotai paremti atitinkamais įrodymais. Pažymėtina, kad teismų praktikoje svarbus dėmesys yra teikiamas administracinės bylos nagrinėjimo metu proceso šalims įstatymų garantuotų teisių užtikrinimui. Šią poziciją netiesiogiai patvirtina ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. rugpjūčio 25 d. administracinėje byloje Nr. N16-868/06.

2. Akcizų įstatymo prasme akcizais apmokestinamo produkto laikymo sąvoka apima šio produkto turėjimą savo žinioje atitinkama laiką bet kokiu būdu (laikant atitinkamose patalpose, ar kitoje vietoje, vežant transporto priemone, kt.). Tokios minėtų Akcizų įstatymo nuostatų aiškinimo pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Nėra jokių duomenų, kad akcizais apmokestinamas prekes pareiškėjas būtų turėjęs savo žinioje atitinkamą laiką. Pagal pateikiamą baudžiamojoje teisėje organizatoriaus sąvoką - organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs, koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ir jai vadovavęs. Tuo tarpu pagal Akcizų įstatymo nuostatas pareiga mokėti akcizus tenka tik tokiems asmenims, kurie betarpiškai laiko nepaženklintas, tačiau privalančias būti paženklintomis, prekes. Šiuo atveju Akcizų įstatymo nuostatos kalba ne apie nusikaltimo organizatorių, o apie nusikaltimo vykdytoją, t. y. asmenį, kuris pats betarpiškai padarė nusikalstamą veiką.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 61-62) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai ir klaidingai nurodo, jog jis tik organizavo akcizais apmokestinimų prekių įsigijimą, o organizavimas nėra tapatus laikymui, todėl jam neatsirado pareigos mokėti akcizų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gegužės 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-442-754/2009 pažymėjo, kad „Akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 8 punkto prasme prekių laikymas yra suprantamas kaip jų turėjimas savo žinioje. Laikymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti cigarečių faktinį turėjimą pareiškėjo žinioje ir nereikia nustatyti jų konkretaus teisinio statuso (jų valdymo (naudojimo) nuosavybės ar kita teise).“

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 64) prašo apeliacinio skundo nepatenkinti.

Nurodo, kad palaiko VMI prie FM atsiliepime išdėstytus argumentus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl akcizais apmokestinamų prekių laikymo.

Sprendimą prašoma naikinti tuo pagrindu, kad Akcizų įstatymo prasme akcizais apmokestinamo produkto laikymo sąvoka apima tik šio produkto turėjimą savo žinioje atitinkamą laiką bet kokiu būdu (laikant atitinkamose patalpose, ar kitoje vietoje, vežant transporto priemone, kt.). Pagal baudžiamajame įsakyme suformuluotą kaltinimą, pareiškėjo nuomone, negalima teigti, jog jis laikė prekes. Inkriminuota teisei prieštaraujanti organizacinio pobūdžio veika, bet ne akcizais apmokestinamų prekių laikymas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, užimta pozicija nėra pagrįsta.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Pasisakant apeliacinio skundo argumento dėl neturėjimo savo žinioje akcizais apmokestinamų prekių požiūriu aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A3-689/2007 2007 m. liepos 5 d. priimta nutartis bei joje išdėstytos nuostatos. Šiame teisės akte teisėjų kolegija pažymėjo: „Akcizų įstatymo 8 str. 1 d. 8 p. nustatyta, kad prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už laikomas banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes, kurios šio Įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka privalo būti paženklintos banderolėmis. To paties įstatymo 8 str. 9 d. nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu atveju prievolė mokėti akcizus tenka asmeniui, laikančiam nepaženklintas, tačiau privalančias būti paženklintomis, prekes. Apeliantas nepagrįstai aiškindamas šią teisės normą naudoja baudžiamosios teisės sąvokas „laikyti“, „gabenti“ ir dėl to nepagrįstai susiaurina šios teisės normos turinį. Iš šio žodžio „laikyti“ reikšmės pateiktos Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (2000 m. psl. 350) akivaizdu, kad laikantis prekes yra tas asmuo, kuris prekes turi savo žinioje, savo naudai”.

Iš 2007 m. spalio 3 d. baudžiamojo įsakymo matyti, kad V. D. su kitu asmeniu nusprendė užsidirbti pinigų nusipirkdami cigaretes iš Baltarusijos Respublikos. Tam tikslui pasiekti atliko organizacinius veiksmus (per kitą asmenį V. D. sumokėjo savo dalį už cigaretes, cigarečių gabenimui įgijo lengvąjį automobilį, susitarė dėl cigarečių kiekio, jų pristatymo vietos, nurodė kitiems asmenims iš kur cigaretes paimti, asmeniškai tikrino ar kelyje, kuriuo turėjo būti vežamos cigaretės, nėra pareigūnų). Išvardintų organizacinio pobūdžio veiksmų visuma leidžia tvirtinti, kad nors pareiškėjas fiziškai ir nelaikė akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių), tačiau jis visiškai operavo šiomis prekėmis per kitus asmenis, o tai reiškia turėjo jas savo žinioje ir savo naudai. Mokestinės teisės prasme jis buvo turėtojas/laikytojas akcizais apmokestinamų prekių iš kur jam ir kilo pareiga sumokėti akcizo mokestį bei su juo susijusias sumas.

Taigi atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, formuojamą administracinių teismų praktiką Akcizų įstatymo 8 straipsnio plotmėje (žr. taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-754/2009) darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą aptartu aspektu.

Dėl dvigubo baudimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, dvigubas baudimas negalimas pagal tokias teisinės atsakomybės rūšis, kurių pagrindinė paskirtis yra baudimas. Draudžiant dvigubą baudimą, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, nei Lietuvos įstatymai nedraudžia dvigubos teisinės atsakomybės. Tokia pozicija jau buvo išdėstyta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 23 d. sprendime (“Non bis in idem principas, drausdamas antrą kartą bausti tą patį asmenį už tą patį pažeidimą, nedraudžia taikyti asmeniui kitų atsakomybės rūšių, kurių pagrindinė paskirtis nėra baudimas (pavyzdžiui, civilinę atsakomybę), taip pat nedraudžia už tą pačią veiką bausti skirtingus asmenis ar bausti tą patį asmenį už skirtingas veikas“ - Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-39/2005; procesinio sprendimo kategorija 20).

Iš tikrinamoje apeliacine tvarka administracinėje byloje pridėtų dokumentų matyti, kad V. D. baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu bei jam pritaikytos atitinkamos baudžiamojo pobūdžio sankcijos.

Skundžiamais viešojo administravimo subjektų sprendimais pareiškėjui buvo įtvirtinta pareiga sumokėti akcizo mokestį bei su juo susijusias sumas. Mokesčio, baudos, delspinigių priskaičiavimas nulemtas pareiškėjo netinkamos veiklos mokesčių teisės srityje – už atitinkamų mokestinių prievolių nevykdymą. Teisėjų kolegijos nuomone, mokesčių teisės pagrindinė paskirtis nėra baudimas. Mokesčių teisė – tai finansų teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, atsirandančius nustatant ir surenkant mokesčius į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei pinigų fondus, visuma. Viena iš mokesčių teisės paskirčių užtikrinti pajamų gavimą, tam pasitelkiant ir atitinkamas užtikrinimo priemones inter alia baudas, delspinigius už neteisingą mokesčių apskaičiavimą (neapskaičiavimą), sumokėjimą (nesumokėjimą).

Konstatavus, jog pareiškėjui priskaičiavus akcizo mokestį ir kitas su juo susijusias sumas, nebuvo siekta jo nubausti, nėra pagrindo teigti dėl non bis in idem principo pažeidimo.

Dėl teisės į teisminę gynybą pažeidimo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti.

Pareiškėjui/apeliantui apie posėdžio vietą ir laiką buvo pranešta tinkamai. Jis į teismo posėdį atvyko. Pareikšdamas prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl atstovo užimtumo kitoje byloje pirmosios instancijos teismui pateikė siurprizą ir, teisėjų kolegijos vertinimu, elgėsi nesąžiningai. Nėra ginčo dėl to, kad proceso šalys turi teisę ginti savo interesus per atstovus, tačiau tokia teisė gali būti realizuojama, kada ja naudojamasi atsakingai, kas šiuo atveju nenustatyta.

Besikreipęs teisminės gynybos asmuo apie posėdžio laiką bei vietą informuotas šaukimą išsiunčiant 2009 m. rugpjūčio 19 d. Teismo posėdis įvyko 2009 m. rugsėjo 30 d. (b.l. 38). Tai pakankamas laikotarpis atstovui susirasti. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas kreipėsi ne į vieną kvalifikuotą teisininką, bet jam buvo atsakyta ir rezultatą pavyko pasiekti tik teismo posėdžio išvakarėse (b.l. 36). Nenurodyta ir kitų svarbių aplinkybių dėl ko nebuvo galima susirasti atstovo iki pirmojo teismo posėdžio. Pasikartotina, kad nėra ginčo dėl teisės ginti savo interesus teisme per atstovus, tačiau pabrėžtina, kad tokia teisė yra neatsiejama ir nuo pareigos – laiku užsitikrinti atstovą. Juk teisiniuose santykiuose egzistuoja teisių ir pareigų vienovė, todėl atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas aptartas apeliacinio skundo argumentas pripažintinas niekuo neparemtu.

Kita vertus, būtina pažymėti ir tai, kad pareiškėjas/apeliantas dalyvavo ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Jo interesus padėjo ginti advokatas. Ši aplinkybė, o taip pat teisingas bylos išnagrinėjimas, visiškai paneigia teisės į gynybą pažeidimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o V. D. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisArūnas SutkevičiusVirgilijus Valančius