Utenos apylinkės teismo nutartis

Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų teisėjas Algirdas Baliulis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Nyderlandų Karalystės teisingumo ir saugumo ministerijos prašymą dėl Limburgo teismo rūmų nuosprendžio, kuriuo M. B. taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Nyderlandų Karalystės Limburgo teismo rūmų 2017 m. birželio 26 d. nuosprendžiu Nr. 03/700070-16, įsiteisėjusiu 2017 m. liepos 11 d., nustatyta, kad 2016 m. vasario 3 d. traukinyje tarp Heerlen ir Herzogenrath (Vokietija) tarp M. B., neturėjusio galiojančio kelionės bilieto, ir konduktoriaus A. H. įvyko konfliktas, kurio metu M. B. dūrė A. H. peiliu į pilvą, padarydamas blužnies ir storosios žarnos sužalojimus. M. B. veiksmai kvalifikuoti kaip pasikėsinimas nužudyti, bet jis pripažintas nepakaltinamu ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. M. B. dvejiems metams taikytos priverčiamosios medicinos priemonės su valstybės priverstiniu gydymu.

Nyderlandų Karalystės teisingumo ir saugumo ministerija, remdamasi Tarybos pamatiniu sprendimu 2008/909/TVR dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje, prašo nuosprendį, kuriuo M. B. taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, pripažinti ir vykdyti Lietuvos Respublikoje.

Prokuroras atsiliepimo nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkinamas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 365⁵ straipsnis nustato, kad Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimti sprendimai dėl laisvės atėmimo bausmės, sprendimai dėl su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės ir sprendimai dėl probacijos Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir vykdomi pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ ir šio Kodekso VII dalies nuostatas.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ (toliau – Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos Respublika pripažįsta ir vykdo kitos Europos Sąjungos valstybės narės priimtą sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės, kai yra visos šios sąlygos: 1) nuteistasis yra Lietuvos Respublikos pilietis; 2) nuteistojo gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje yra priimtas teismo, administracinis ar kitoks sprendimas, pagal kurį bausmę atlikęs asmuo bus deportuotas arba išsiųstas į Lietuvos Respubliką; 3) nenustatoma šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų pagrindų atsisakyti pripažinti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės.

Veika, kurią pagal Nyderlandų Karalystės Limburgo teismo rūmų 2017 m. birželio 26 d. nuosprendį padarė M. B., atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje numatytą uždraustą veiką – pasikėsinimą nužudyti.

M. B. yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.16 straipsnio nuostatas jo gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini).

Teismas nenustatė Įstatymo 8 straipsnyje nurodytų pagrindų atsisakyti pripažinti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės. Aplinkybė, jog M. B. nesutinka, kad Lietuvos Respublika perimtų vykdyti nuosprendį dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo nėra kliūtis nuosprendį pripažinti, nes M. B. yra Lietuvos Respublikos pilietis ir jo gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, todėl sutikimas nereikalingas.

Esant šioms aplinkybėms Nyderlandų Karalystės Limburgo teismo rūmų 2017 m. birželio 26 d. nuosprendis, kuriuo M. B. taikytos priverčiamosios medicinos priemonės su valstybės priverstiniu gydymu, turi būti pripažintas ir vykdomas Lietuvos Respublikoje.

Įstatymo 9 straipsnis nustato, kad teismas, nusprendęs pripažinti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės, ta pačia nutartimi suderina kitos Europos Sąjungos valstybės narės paskirtą laisvės atėmimo bausmę ar kitą priemonę su Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytomis bausmėmis ar kitomis priemonėmis.

Nyderlandų Karalystės baudžiamasis kodeksas numato priverčiamąsias medicinos priemones be valstybės priverstinio gydymo (37 straipsnis) ir priverčiamąsias medicinos priemones su valstybės priverstiniu gydymu (37b straipsnis). Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą tai atitinka stacionarinį stebėjimą bendrojo stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose ir stacionarinį stebėjimą sustiprinto bei griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose.

Limburgo teismo rūmų 2017 m. birželio 26 d. nuosprendžiu M. B. paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės su valstybės priverstiniu gydymu. Nuosprendyje pažymėta, kad priemonė skiriama už nusikalstamą veiką, nukreiptą prieš asmens kūno neliečiamumą, todėl priemonė gali trukti ilgiau negu ketveri metai. Pagal Nyderlandų Karalystės baudžiamojo kodekso nuostatas priemonės taikymas kiekvieną kartą teisėjo gali būti pratęstas vieniems arba dvejiems metams, kada kitų saugumas arba bendras asmenų saugumas reikalauja to pratęsimo.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 98 straipsnio 6 dalį teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo.

Teismas sprendžia, kad, atsižvelgiant į M. B. padarytos veikos pavojingumą ir jo psichikos sutrikimą, Limburgo teismo rūmų 2017 m. birželio 26 d. nuosprendžiu M. B. paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės su valstybės priverstiniu gydymu atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 98 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose. Taip spręsdamas teismas įvertina ir tai, kad M. B. Lietuvos Respublikoje jau buvo taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, tarp jų ir stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 365⁵ straipsniu, 405 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“,

nutaria:

Pripažinti Nyderlandų Karalystės Limburgo teismo rūmų 2017 m. birželio 26 d. nuosprendį Nr. 03/700070-16, kuriuo Lietuvos Respublikos piliečiui M. B., gimusiam (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), taikytos priverčiamosios medicinos priemonės su valstybės priverstiniu gydymu ir vykdyti jį pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

Nustatyti, kad M. B. taikoma su Lietuvos Respublikos įstatymais suderinta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Nutartis per septynias dienas nuo nutarties gavimo dienos gali būti skundžiama Panevėžio apygardos teismui per Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmus.