Vilniaus apygardos teismo nutarimas

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Viktoras Dovidaitis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal nubaustojo S. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-12-02 nutarties, kuria S. A. skundas netenkintas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato 2011-10-12 nutarimas Nr. H249466, kuriuo S. A. pagal ATPK 125 str. nubaustas 300 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 mėnesių laikui, paliktas nepakeistu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato 2011-10-12 nutarimu S. A. pripažintas kaltu pagal ATPK 125 str. ir nubaustas 300 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones 2 mėnesių laikui už tai, kad jis 2011-08-23 10.56 val., Vilniaus r., Juodšilių sen., Juodšilių k., vairuodamas automobilį „Nissan Almeda Tino“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas per reguliuojamą geležinkelio pervažą, sustojo prieš ženklą „STOP“, tačiau neįsitikinęs, jog saugu važiuoti, užsidegus draudžiamam šviesoforo signalui, pervažiavo pervažą, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 173 p. reikalavimus.

S. A., nesutikdamas su 2011-10-12 nutarimu, jį apskundė Vilniaus rajono apylinkės teismui. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011-12-02 nutartimi netenkino S. A. skundo ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato 2011-10-12 nutarimą paliko nepakeistą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad prie administracinio teisės pažeidimo bylos buvo pridėtas 2011-06-07 „Vilniaus rajono geležinkelio pervažų apžiūros aktas“, pagal kurį Juodšilių pervažoje reikėjo matomumo trikampyje iškirsti medžius iš Vaidotų pusės. Kitų trūkumų, trukdančių saugumui, komisija nenustatė. Be abejo, matomumas pervažoje yra labai svarbus dalykas, tačiau taisyklingas šviesoforo išdėstymas yra nemažiau svarbus. Tai, kad šviesoforas yra prastai matomas vairuotojui, kelia tiesioginį pavojų eismo saugumui gan judrioje pervažoje, per kurią vyksta daug traukinių. Neteisingai išdėstytas šviesoforas klaidina vairuotojus, sudaro galimybes juos apkaltinti nepadarytais pažeidimais.

Skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojo, policijos pareigūno L. P. parodymais, kad jų tarnybinis automobilis stovėjo 10 metrų atstumu nuo pervažos ir garsinis signalas girdėjosi puikiai. Apeliantas daug kartų bandė sužinoti, kurioje tiksliai vietoje stovėjo pareigūnai, tačiau to padaryti nepavyko. Anot apelianto, vienintelė vieta, kur pareigūnai galėjo pastatyti automobilį, netrukdyti eismui ir nebūti matomiems, yra maždaug 300 metrų atstumu, prie kitos geležinkelio pervažos, važiuojant į Salininkus. Kyla abejonių, ar toje vietoje išvis įmanoma matyti ir girdėti, kas vyksta pervažoje. Tai, kad pareigūnai sustabdė apeliantą jau pravažiavus žymų atstumą nuo pervažos, įrodo, kad jie tikrai negalėjo būti 10 metrų atstumu nuo jos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šio straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, administracinio teisės pažeidimo byloje nėra surinkta vienareikšmiškų, patikimų ir neginčytinų įrodymų, jog S. A. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 125 str., pagal kurį asmuo atsako už važiavimą per geležinkelį tam neskirtose vietose, kitų transporto priemonių, sustojusių prieš pervažą praleisti traukinio, apvažiavimą, įvažiavimą į pervažą esant draudžiamam šviesoforo ar pervažos budėtojo signalui arba kai užtvaras yra nuleistas arba pradeda leistis, savavališkas užtvaro pakėlimą arba jo apvažiavimą, įvažiavimą į pervažą, jeigu už jos yra kliūtis, kuri verstų vairuotoją sustoti pervažoje, specialiai transportuoti neparengtų žemės ūkio, kelių, statybos ir kitų mašinų gabenimą per pervažą, taip pat kelio ženklo „Stop“ reikalavimo nesilaikymą, kai jis pastatytas prieš geležinkelio pervažą. KET 173 p. numatyta, kad įvažiuodamas į geležinkelio pervažą ir važiuodamas per ją, vairuotojas privalo vadovautis kelio ženklais, ženklinimu, užtvaro padėtimi, šviesoforų ir geležinkelio pervažos budėtojų (reguliuotojų) signalais. Prieš įvažiuodamas į geležinkelio pervažą, vairuotojas visais atvejais privalo įsitikinti, kad prie geležinkelio pervažos nėra artėjančios bėginės transporto priemonės.

Iš bylos medžiagos matyti, kad policijos pareigūnas L. P. tarnybiniame pranešime ir apklaustas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad vykdydamas tarnybines pareigas matė, kaip administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens vairuojamas automobilis privažiavo pervažą, sustojo prie ženklo ,,STOP“, tuo metu pasigirdo garsinis signalas, užsidegė šviesoforo raudonas, t. y. draudžiantis judėjimą, signalas, iš kitos pusės važiavę automobiliai tvarkingai sustojo, o automobilis Nissan Almera nuvažiavo. Tarnybinis automobilis stovėjo keliasdešimt metrų atstumu nuo pervažos ir garsinis signalas girdėjosi puikiai. Parodė, kad S. A. negalėjo nematyti šviesoforo signalo, draudžiančio važiuoti, nes šviesoforai stovi taip, kad būtų matyti tiek atvykstantiems prie pervažos iš Valčiūnų, tiek atvykstantiems iš Kalvelių pusės (b. l. 28). Institucijos, surašiusios administracinio teisės pažeidimo protokolą, atstovas A. M. Š. teisme nurodė, kad pervažos yra tikrinamos, kasmet yra sudaroma komisija saugumo reikalavimams patikrinti, vienas iš Juodšilių pervažos nustatytų trūkumų buvo krūmai, kurie šiek tiek trukdė ir kurie buvo pašalinti. Pervažoje yra veikiantis garso signalas, kuris gerai girdisi. Ženklai išdėstyti pagal standartus. Objektyvių priežasčių negirdėti garsinio signalo ir nematyti šviesoforo nebuvo (b. l. 27). Pateiktas byloje Vilniaus rajono geležinkelio pervažų 2011-06-07 apžiūros aktas patvirtina, jog Juodšilių 10+844 km pervažoje iki 2011-06-22 buvo nutarta matomumo trikampyje iškirsti medžius iš Vaidotų pusės (b. l. 23-24). Darbų atlikimą patvirtina policijos pareigūnų pateiktos į bylą nuotraukos (b. l. 20-22). Administracinėn atsakomybėn patrauktas S. A. tiek tyrimo metu, tiek apklaustas apylinkės teisme nurodė, kad prieš Juodšilių geležinkelio pervažą jis sustojo prie ženklo ,,STOP“, tačiau nepastebėjo, kad užsidegė draudžiantis važiuoti šviesoforo ženklas, nes sėdint automobilyje jis nesimato, neišgirdo garsinio perspėjimo ir pervažiavo pervažą (b. l. 27). Apeliantas skunde nurodo, kad Juodšilių geležinkelio pervaža įrengta nesilaikant nustatytų standartų. Ši apelianto nurodyta įvykio versija nebuvo paneigta.

Kelio ženklų ir šviesoforų įrengimo tvarką reglamentuoja Lietuvos standartizacijos departamento 1995-12-29 įsakymu Nr. 229 patvirtintas Lietuvos standartas LST 1405:1995 „Kelio ženklų ir šviesoforų naudojimas“, parengtas vadovaujantis Kelio ženklų ir signalų konvencija (Viena, 1968 m.), Europos susitarimu, papildančiu Kelio ženklų ir signalų konvenciją (Ženeva, 1971 m.) ir Jungtinių tautų Vidaus transporto komiteto 1993 m. patvirtintais Kelio ženklų ir signalų konvencijos keitimais, bei jo pakeitimas LST 1405:1995/1K:2003. Šiame standarte nurodyti ženklinimo ir šviesoforiniai įrenginiai atitinka Lietuvos Respublikos kelių eismo taisykles ir LST 1335:1994 ir šio standarto keitinį LST 1335/1K (,,Kelio ženklai. Techninės sąlygos“). Minėti techniniai dokumentai nusako kelio ženklų naudojimo taisykles bei sąlygas (kelio ženklų įrengimo vietos, aukščio, atstumų nuo važiuojamosios kelio dalies, kelio ženklų skaičių dydžius). Pagal šio standarto 2.1. punktą, kelio ženklai ir šviesoforai turi būti įrengiami taip ir tokiose vietose, kad jie būtų gerai matomi eismo dalyviams, kad juos būtų kuo patogiau prižiūrėti ir kad būtų kuo mažesnė tikimybė juos sugadinti. Standarto 2.2 punktas nustato, kad ženklai ir šviesoforai turi būti įrengiami taip, kad jie būtų geriausiai matomi tiems arba matomi tik tiems eismo dalyviams, kuriems jie yra skirti. Ženklų ir šviesoforų neturi užstoti jokios kliūtys, taip pat jie neturi užstoti vienas kito arba trukdyti matomumui. 3.1.13 punktas nustato, kad šalia kelio (važiuojamosios dalies) statomų ženklų plokštuma turi būti statmena kelio (juostos) ašiai arba pasukta ne didesniu kaip 15? kampu į važiuojamąją dalį, kad ženklas būtų geriau matomas vairuotojams. Kaip pagrįstai nurodo apeliantas, iš geležinkelio pervažos Juodšiliuose nuotraukos (b. l. 40) matyti, kad šviesoforas šiek tiek pakreiptas nuo vairuotojo ir važiuojamosios dalies į dešinę pusę, „Stop“ linija ir šviesoforas yra išdėstyti beveik vienodu atstumu nuo bėgių, todėl sukelia sunkumų vairuotojams, sustojusiems prieš „Stop“ liniją, pamatyti šviesoforo signalą.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje surinktų įrodymų visetą, daro išvadą, jog S. A., sustojęs prieš Juodšilių geležinkelio pervažą prie ženklo ,,STOP“, negalėjo pastebėti, kad užsidegė draudžiantis važiuoti šviesoforo ženklas, nes sėdint automobilyje jis nesimatė, neišgirdo garsinio perspėjimo ir pervažiavo pervažą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad apelianto bei policijos pareigūno paaiškinimai dėl garsinio šviesoforo signalo prieštarauja vieni kitiems, o kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad S. A. tikrai girdėjo minėtą garsinį signalą, byloje nėra, bei įvertinus tai, kad administracinio teisės pažeidimo byloje kilusios abejonės yra vertinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog S. A. jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 125 str., nepadarė, nes objektyviai negalėjo matyti šviesoforo signalų. Dėl šios priežasties Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato 2011-10-12 nutarimas ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-12-02 nutartis naikintini ir administracinio teisės pažeidimo teisena S. A. atžvilgiu nutrauktina nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (ATPK 250 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

S. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato 2011-10-12 nutarimą bei Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-12-02 nutartį ir nutraukti administracinio teisės pažeidimo teiseną S. A. atžvilgiu nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (ATPK 250 str. 1 p.).

Nutarimas neskundžiamas.