- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-12-19
- Bylos Nr.
- I-5194-484/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Margarita Stambrauskaitė, Ina Kirkutienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
- Pareiškėjas
- M. M.
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Margaritos Stambrauskaitės,
atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui O. Č.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. M. (toliau- ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Valstybinė mokesčių inspekcija) 2017 m. rugpjūčio 7 d. raštą Nr. (23.1-08)-RNA-24918 ir Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. (23.31-08)491-269.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad 2017 m. rugpjūčio 9 d. gavo Valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. rugpjūčio 7 d. raštą „Dėl išieškojimo, vykdant užsienio valstybės prašymą“, o Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas 2017 m. rugsėjo 11 d. priėmė sprendimą išieškoti iš jo 18 428, 56 Eur. Mano, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos raštas ir sprendimas yra neteisėti ir nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, kad jam nėra žinomas joks J. K. institucijos sprendimas dėl 18 428,56 Eur skolos. Jokiame teisminiame procese nedalyvavo, paaiškinimų neteikė, jo pozicija išklausyta nebuvo. Mano, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos raštas ir sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Ginčijamuose sprendimuose nėra nurodytos jokios faktinės aplinkybės, lėmusios mokestinės prievolės atsiradimą, nėra nurodytos taikytos teisės normos, skundžiami sprendimai neatitinka aiškumo reikalavimų.
Pareiškėjas skunde teigia, kad atsakovas pažeisdamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 28 straipsnio, reglamentuojančio bendradarbiavimą su užsienio valstybių mokesčių administratoriais, nuostatas, neįsitikino ar užsienio valstybės institucija, kuri kreipėsi, yra išnaudojusi visas įprastines galimybes tikslui, dėl kurio kreipėsi, pasiekti. Valstybės narės institucija pateikdama prašymą vykdyti reikalavimą išieškoti mokesčius, nepateikė įrodymų, kad išnaudojo visas galimybes įvykdyti reikalavimą, ir, kad besikreipiančioji institucija išnaudojo visas procedūras ir priemones nurodytiems mokesčiams išieškoti.
Pareiškėjo manymu, atsakovas negali vykdyti J. K. atsakingos institucijos prašymo, nes dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą, vertimas į lietuvių kalbą nėra oficialus, neturi tokio pobūdžio vertimams privalomų rekvizitų.
Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Valstybinė mokesčių inspekcija, priimdama J. K. prašymą išieškoti iš jo 18 428,56 Eur nesumokėtų mokesčių, neatsižvelgė į jo turtinę padėtį ir jo galimybes įvykdyti šią mokestinę prievolę. Nurodo, kad jis dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoju, gauna 495 Eur dydžio darbo užmokestį, išlaiko mažametę dukrą. Itin didelės sumos sumokėjimas lemtų ne tik didelius ekonominius sunkumus, bet ir nukentėtų mažamečio vaiko interesai. Pareiškėjas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 16 straipsniu, mano, kad nurodytos aplinkybės sudaro pagrįstą pagrindą nevykdyti J. K. prašymo.
Pareiškėjas nesutikdamas su Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimais, taip pat nurodo, kad atsakovas mokesčių išieškojimo procedūrą pradėjo neįsiteisėjus teismo sprendimui dėl rašto, kuriuo jis buvo informuotas apie mokestinės prievolės įvykdymą geruoju, panaikinimo. Tuo, pareiškėjo manymu, atsakovas pažeidė MAĮ 110 straipsnio reikalavimus (b. l. 31-35).
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodo, kad Valstybinė mokesčių inspekcija 2017 m. rugpjūčio 8 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-24918 dėl išieškojimo, vykdant užsienio valstybės prašymą, informavo pareiškėją apie tai, kad Valstybinėje mokesčių inspekcijoje 2017 m. liepos 28 d. buvo gautas J. K. mokesčių administratoriaus prašymas išieškoti iš jo 18 428,56 Eur nesumokėtų mokesčių bei su prašymu susiję dokumentai. Rašte taip pat nurodė, kad prašymas pateiktas vadovaujantis 2010 m. kovo 16 d. Tarybos Direktyva 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis (OL L 84, 2011 03 31 p.1) bei 2011 m. lapkričio 18 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 1189/2011 (toliau – Reglamentas). Minėtame rašte pareiškėjui nurodė, kad J. K. prašoma išieškoti skola gali būti užginčyta vadovaujantis J. K. įstatymais, pateikiant skundą kompetentingai tos šalies įstaigai.
Atsakovas nurodo, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą priėmė vadovaudamasis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo nuostatomis bei užsienio valstybės J. K. mokesčių administratoriaus pateiktu 2017 m. liepos 28 d. prašymu vykdyti reikalavimą ir suvienodintu dokumentu, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi.
Atsakovo teigimu, pareiškėjo argumentai, kad jam nebuvo žinomas joks J. K. institucijos sprendimas, kuriuo būtų iš jo priteista 18 428,56 Eur suma, kad jis jokiame teisminiame procese nėra dalyvavęs ir jokių paaiškinimų niekam nėra teikęs bei nebuvo išklausytas, nepaneigia Valstybinės mokesčių inspekcijos pareigų, numatytų Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatyme, vykdant J. K. prašymą išieškoti iš pareiškėjo nurodytą sumą.
Atsakovas atsiliepime pabrėžia, kad suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones. Suvienodintas dokumentas, kurį pateikia prašančioji institucija, negali būti kokiu nors būdu pildomas, keičiamas ar pripažįstamas Lietuvos Respublikos institucijoje.
Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo skundo argumentu, jog suvienodintas dokumentas nėra oficialus, nes jis neatitinka tokio pobūdžio vertimams privalomų rekvizitų, pažymi, kad vadovaujantis Reglamento 2 straipsniu suvienodintas dokumentas pateiktas Bendruoju ryšių tinklu.
Atsakovas atsiliepime pažymi, kad pagal Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, ginčus dėl prašančiosios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės. Pareiškėjas Valstybinės mokesčių inspekcijos neinformavo ir nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad jis kreipėsi į J. K. mokesčių administratorių dėl prašančios valstybės prašymo vykdyti reikalavimą bei suvienodinto dokumento, leidžiančio vykdyti reikalavimą, pagrįstumo.
Atsakovas atsiliepime atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių aplinkybių, kurioms esant pagal Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymą ar mokesčių administravimą reguliuojančius teisės aktus nebūtų galimas išieškojimas pagal atsakovui pateiktus J. K. mokesčių ir muitų tarnybos prašymą ir suvienodintą dokumentą, o pareiškėjas į Valstybinę mokesčių inspekciją su prašymu dėl prievolės pripažinimo beviltiška nesikreipė.
Atsakovas nesutinka ir su pareiškėjo skundo argumentu, jog pareiškėjo ginčijami Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimai neatitinka VAĮ 8 straipsnyje nustatytų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų (b. l. 42-45).
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas skundą prašė tenkinti remdamiesi skunde nurodytais motyvais.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas skundą prašė atmesti vadovaudamasis atsiliepime nurodytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. rugpjūčio 7 d. rašto Nr. (23.1-08)-RNA-24918 ir Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. (23.31-08)491-269 teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad Valstybinė mokesčių inspekcija 2017 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-24918 „Dėl išieškojimo, vykdant užsienio valstybės prašymą“ informavo pareiškėją apie tai, kad Valstybinėje mokesčių inspekcijoje 2017 m. liepos 28 d. gautas J. K. mokesčių administratoriaus prašymas išieškoti iš M. M. 18 426,56 Eur nesumokėtų mokesčių bei su prašymu susiję dokumentai. Minėtame rašte atsakovas nurodė ir teisės aktus, kuriais vadovaujantis pateiktas prašymas. Šiuo raštu Valstybinė mokesčių inspekcija pareiškėją informavo apie tai, kad tuo atveju, jei jis per 30 dienų nuo šio rašto gavimo dienos neįvykdys mokestinės prievolės, bus priimtas sprendimas išieškoti mokestinę prievolę pagal užsienio valstybės prašymą, o sprendimas išieškoti mokestinę prievolę bus pateiktas vykdyti antstoliui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Kaip matyti iš rašto turinio, atsakovas informavo pareiškėją ir apie delspinigių skaičiavimą bei pareiškėjui išaiškino, kad J. K. kompetentingos tarnybos prašoma išieškoti skola gali būti užginčyta vadovaujantis J. K. įstatymais, pateikiant skundą kompetentingai tos šalies įstaigai (b. l. 5, 46).
Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas 2017 m. rugsėjo 11 d. priėmė sprendimą Nr. (23.31-08)491-269 išieškoti iš M. M. 18 428,56 Eur sumą MAĮ nustatyta tvarka (b. l. 37, 60). Šį sprendimą Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas priėmė vadovaudamasis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymu ir užsienio valstybės J. K. mokesčių administratoriaus 2017 m. liepos 28 pateiktu prašymu vykdyti reikalavimą Nr. GB_LT_EECO39125_20171675G1_20160708_c_RR ir suvienodintu dokumentu, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, Nr. GB_EECO39125_20160708_UIPE_1.
Pagal Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo nuostatas pagalba gali būti teikiama išieškant reikalaujamas sumas ir taikant išieškojimo užtikrinimo priemones. Lietuvos Respublikos institucija vykdo išieškojimą Lietuvos Respublikoje prašančiosios institucijos naudai gavusi prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje
Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad mokesčių administratorius sprendimą priverstinai išieškoti iš M. M. 18 428,56 Eur sumą priėmė 2017 m. liepos 28 d. gavęs J. K. institucijos prašymą vykdyti išieškojimą (b. l. 47, 51-58) ir nustatytos formos Suvienodintą dokumentą, leidžiantį vykdyti reikalavimus, vadovaujantis Tarybos Direktyva 2010/24/ES (b. l. 48-50).
Tarybos direktyvos 2010/24/ES 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suvienodintame dokumente, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, atspindimas pirminio dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą, esminis turinys, ir jis yra reikalavimo vykdymo ir prevencinių priemonių, kurių imamasi valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, vienintelis pagrindas.
Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje. Suvienodintame dokumente, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą, turi būti ši informacija: 1) dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, turinys: reikalavimo aprašymas, laikotarpis, kurį apima reikalavimas, išieškotina bendra suma (pagrindinė suma, delspinigiai ir kita), vykdymo procesui svarbios datos, pirminio dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą, indentifikavimui svarbi informacija; 2) skolininko vardas, pavardė (pavadinimas) ir kiti skolininko asmeniui nustatyti svarbūs duomenys; 3) įstaigos, atsakingos už reikalavimo nustatymą, arba įstaigos, kurioje galima gauti daugiau informacijos apie reikalavimą arba galimybes ginčyti mokėjimo prievolę, pavadinimas, adresas ir kiti duomenys ryšiams palaikyti..
Kaip matyti iš suvienodinto dokumento, leidžiančio vykdyti reikalavimus, turinio, šiame dokumente yra nurodyta visa informacija, kurią būtina nurodyti tokio pobūdžio dokumente. Bylos duomenys patvirtina, kad Valstybinė mokesčių inspekcija 2017 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-24918 pareiškėjui išsiuntė J. K. prašymą vykdyti reikalavimą ir Suvienodintą dokumentą, leidžiantį vykdyti reikalavimą. Dėl šios aplinkybės ginčo byloje nėra.
Pagal Tarybos direktyvos 2010/24/ES nuostatas valstybės narėje, į kurią kreipiamasi, suvienodintas dokumentas neturi būti kaip nors pripažintas, papildytas ar pakeistas. Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, privalo jį vykdyti, suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą, Lietuvos Respublikos institucija neturi nei pareigos, nei teisės kaip nors pripažinti, papildyti ar pakeisti suvienodintą dokumentą. Todėl, Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, negali vertinti suvienodinto dokumento pagrįstumo, reikalauti pateikti papildomus dokumentus, kurie pagal Tarybos direktyvą 2010/24/ES tik gali būti pridedami prie prašymo vykdyti reikalavimą, tačiau neprivalo būti pridedami.
Taigi, pareiškėjo argumentai, kad prašyme vykdyti reikalavimą nėra duomenų, jog besikreipiančioji institucija išnaudojo visas įprastas galimybes ir priemones nurodytiems mokesčiams išieškoti, yra nepagrįsti. Vadovaujantis Tarybos direktyva 2010/24/ES atsakovas neturi pareigos nustatinėti papildomas faktines aplinkybes, nei jos yra nurodytos suvienodintame dokumente, leidžiančiame vykdyti reikalavimą.
Ginčus dėl prašančiosios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigos. Lietuvos Respublikos institucija turi informuoti suinteresuotą asmenį, kuris Lietuvos Respublikos institucijai vykdant išieškojimą ginčija prašančiosios institucijos veiksmus ar dokumentus, kad ginčijimą jis turi teikti prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigai pagal toje valstybėje narėje galiojančius teisės aktus (Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 15 straipsnio 1 dalis).
Pareiškėjas įrodymų, patvirtinančių, jog jis J. K. įstaigai pateikė nesutikimą dėl suvienodinto dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą, nepateikė. Todėl atsakovas neturėjo pareigos sustabdyti išieškojimo vykdymo procedūrą (Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 15 straipsnio 3 dalis).
Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius neteikimą reglamentuoja Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 16 straipsnio nuostatos. Nagrinėjamoje byloje nurodytame straipsnyje minimos aplinkybės nenustatytos. Pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių aplinkybių, kurioms esant pagal Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymą ar mokesčių administravimą reguliuojančius teisės aktus nebūtų galimas išieškojimas pagal atsakovui pateiktus J. K. mokesčių ir muitų tarnybos prašymą ir suvienodintą dokumentą. Pareiškėjas į Valstybinę mokesčių inspekciją su prašymu dėl prievolės pripažinimo beviltiška nesikreipė.
Tarybos direktyvos 2010/24/ES 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visi prašymai suteikti pagalbą, standartinės pranešimo formos ir suvienodinti dokumentai, kuriais leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėse narėse, į kurias kreipiamasi, siunčiami valstybės narės, į kurią kreipiamasi, valstybine kalba ar viena iš jos valstybinių kalbų arba prie jų pridedamas vertimas į tokią (-ias) kalbą (-as). <...>.
Nurodyti dokumentai išsiųsti ir Lietuvos Respublikoje gauti Bendruoju ryšių tinklu (toliau - CCN tinklas). CCN tinklas tai Europos Sąjungos sukurta bendruoju ryšių tinklu grindžiama platforma, skirta visai informacijai perduoti elektroninėmis priemonėmis tarp muitų ir mokesčių srities kompetentingų institucijų (Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 3 straipsnio 2 dalis). Todėl pareiškėjo skundo abejonės dėl suvienodinto dokumento autentiškumo taip pat yra nepagrįstos.
Lietuvos Respublikos institucija, vykdydama prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą, atlieka jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas procedūras, kurias taiko tiesioginiams asmenų įsiskolinimams išieškoti (Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 11 straipsnio 1 dalis). Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 8 punktą mokesčių administratorius atlikdamas jam pavestas funkcijas turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai.
Ginčijamas Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko sprendimas atitinka bendruosius individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus ir laikytinas pakankamai motyvuotu, kadangi jame aiškiai nurodytas jo priėmimo teisinis ir faktinis pagrindas, jis priimtas tam įgalioto subjekto, pasirašytas.
Taigi, Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas, 2017 m. rugsėjo 11 d. priimdamas sprendimą išieškoti iš pareiškėjo mokestinę nepriemoką pagal užsienio valstybės prašymą, veikė jam suteiktų įgaliojimų ribose, jų neviršijo ir M. M. teisių ar teisėtų interesų nepažeidė.
Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, daro išvadą, jog pareiškėjo M. M. skundo reikalavimas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimą yra nepagrįstas.
Mokesčių administratoriaus 2017 m. rugpjūčio 7 d. raštas, kuriuo pareiškėjas informuotas apie pareigą geruoju sumokėti mokestinę nepriemoką yra tarpinis procedūrinis, informacinio pobūdžio sprendimas. Toks sprendimas nagrinėjamos administracinės bylos kontekste nėra administracinis aktas, nes jame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų pareiškėjo atžvilgiu, jis nenustato, nepakeičia ir nepanaikina jokių pareiškėjo teisių ar pareigų viešojo administravimo srityje, todėl reikalavimas dėl minėto sprendimo panaikinimo negali būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.
Teismas atsižvelgdamas į šias aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjo M. M. skundas dėl reikalavimo panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. rugpjūčio 7 d. raštą Nr. (23.1-08)-RNA-24918 yra nenagrinėtinas teismo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka, todėl yra pagrindas administracinę bylą šioje dalyje nutraukti (ABTĮ 103 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl reikalavimo panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. rugpjūčio 7 d. raštą Nr. (23.1-08)-RNA-24918 nutraukti.
Kitą pareiškėjo M. M. skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.