- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-05
- Bylos Nr.
- 2S-303-368/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Mockevičius
- Pareiškėjas
- E. V.
- Kategorijos
- 26.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Mockevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. V. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-8815-949/2014, kuria atsisakyta iškelti pareiškėjui E. V. bankroto bylą, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas E. V. kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą, prašydamas iškelti jam bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskirti G. M. (1 tomas, 51–56 b. l.). Nurodė, kad turi apie 44 000 Lt skolų, dirba UAB „Ekskomisarų biuras“ ir gauna pajamas iš Lietuvos kariuomenės. Pažymėjo, kad 2014 metų kovo mėnesio pajamos atskaičius mokesčius sudarė apie 924 Lt, o išlaidos būtiniesiems poreikiams tenkinti – 700 Lt. Atkreipė dėmesį į tai, kad neturi transporto priemonių ir nekilnojamojo turto.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 2 d. nutartimi atsisakė iškelti E. V. fizinio asmens bankroto bylą. Nustatė, kad pareiškėjas 2005-12-30 pasirašė kredito sutartį su akcine bendrove (toliau AB) Swedbank, pagal kurią jam buvo suteiktas 1800 Lt kreditas. 2008-09-06 AB Swedbank perleido reikalavimus pagal minėtą sutartį Lindorff Oy, Šiaulių miesto apylinkės teismas 2011-07-05 patenkino kreditoriaus Lindorff Oy ieškinį ir priteisė iš E. V. 1104,08 Lt skolą, 1011,34 Lt delspinigius, 247,77 Lt bylinėjimosi išlaidas, 15 proc. dydžio metines procesines palūkanas. 2014-05-08 Lindorff Oy iš pradinio kreditoriaus UAB „Cgates“ perėmė reikalavimo teisę į pareiškėjo vardu susidariusią skolą, tačiau pareiškėjas bylos nagrinėjimo teisme metu pateikė duomenis, patvirtinančius, kad pareiškėjas sumokėjo Lindorff Oy filialui už pirminio kreditoriaus UAB „CGATES“ suteiktas paslaugas. 2006-12-12 pareiškėjas pasirašė AB PAREX banko mokėjimo kortelės sutartį, pagal kurią jam buvo suteiktas 3200 Lt kreditas ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009-04-08 teismo įsakymu iš pareiškėjo buvo priteista 3982,23 Lt skola, 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos ir 30 Lt bylinėjimosi išlaidos. 2013-01-15 AB „Citadele“ (AB PAREX bankas) perleido reikalavimo teisę į pareiškėjo skolą UAB „Gelvora“. 2007-03-29 pareiškėjas su AB DNB NORD banku sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią bankas pareiškėjui suteikė 27 000 Lt kreditą, negrąžinta suma 2014-05-20 sudarė 24 151,55 Lt. 2013-08-03 įvyko eismo įvykis, kurį sukėlė pareiškėjas, būdamas neblaivus. Draudikas išmokėjo nukentėjusiam asmeniui 3199,88 Lt dydžio draudimo išmoką ir kreipėsi į pareiškėją su reikalavimu atlyginti 3199,88 Lt dydžio žalą. Pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas pateikė teismui duomenis, patvirtinančius, jog atsiskaitė su kreditoriais UAB „General Financing“ ir antstole I. E.. Sprendė, kad bylos aplinkybės nepatvirtina, jog pareiškėjas 2006 m. 27000 Lt kreditą siekė panaudoti naudotų automobilių prekybai. Nurodė, kad pats pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų, siekdamas tinkamai vykdyti kredito sutartį, ir, skolindamasis pinigus iš banko, pareiškėjas žinojo, jog turi finansinių įsipareigojimų. Teismo vertinimu, pareiškėjas iš bankų paimtus kreditus naudojo ne būtiniausiems poreikiams patenkinti ir nesiėmė jokių protingų priemonių savo mokumui pagerinti. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, neįtraukė į kreditorių sąrašą kreditorės L. K.. Teismas sprendė, kad tai parodo pareiškėjo nesąžiningumą. Atkreipė dėmesį į tai, kad po atleidimo iš darbo policijoje žymiai sumažėjo pareiškėjo gaunamos pajamos ir galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Pabrėžė, kad pareiškėjui netekus vairuotojo pažymėjimo, sumažėjo jo įsidarbinimo galimybės. Pasak teismo, pareiškėjo gaunamos pajamos yra nereguliarios ir pareiškėjas nepakankamai siekia įsidarbinti tardymo izoliatoriuje.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Skųsdamas Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nutartį, apeliantas (pareiškėjas) E. V. prašo teismo nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – iškelti jam bankroto bylą. Atskirajame skunde tvirtina, kad teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
Atsiliepimas
Atsiliepimas į atskirąjį skundą AB DNB bankas prašo skundą atmesti ir Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad visiškai sutinka su teismo argumentais.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Apelianto (pareiškėjo) E. V. atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Teismas pažymi, kad būdamas vienintelis kasacinis teismas Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas užima ypatingą vietą bendrosios kompetencijos teismų sistemoje. Aukščiausiojo Teismo, kaip kasacinio, paskirtis – per kasacinėse nutartyse suformuotus precedentus užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje (viešoji kasacijos funkcija).
Lietuvos kasacinis teismas, atsižvelgdamas į Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau FABĮ) paskirtį – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis), fizinių asmenų bankroto bylose formuoja teismų praktiką ta linkme, kad, jeigu nėra konkrečių įstatyme įtvirtintų atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis), asmeniui turi būti sudarytos galimybės atkurti mokumą ir užtikrinti kreditorių reikalavimų tenkinimą nustatyta tvarka.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą, nustatęs, kad yra FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtinta sąlygą, kuriai esant fizinio asmens bankroto byla nekeliama.
Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie Civilinio kodekso nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais.
Kasacinis teismas išaiškino, kad FABĮ detaliau nenurodoma, kokie kiti veiksmai gali būti pripažinti nesąžiningais, todėl jie nustatytini remiantis CK ir kasacinio teismo suformuota įstatymo nuostatų taikymo praktika, atsižvelgiant į FABĮ tikslus ir jame nustatytą specialųjį teisinį reguliavimą. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri taikytina ir vertinant nemokumo priežastis sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui. Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013; kt.).
Plėtodamas teismo praktiką, kasacinis teismas išaiškino, kad FABĮ nėra nustatyta, kad dėl savo neatidaus elgesio nemokiu tapęs asmuo automatiškai laikomas nesąžiningu. Neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).
Pažymėtina, kad kasacinis teismas konstatavo, kad FABĮ tikslą atitiktų toks FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjų elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jų nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015).
Atsižvelgdamas į prieš tai minėtą kasacinio teismo praktiką, teismas sprendžia, kad spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo sąžiningumo pirmosios instancijos teismas turėjo daugiau dėmesio skirti įvertinant pareiškėjo veiksmus (neveikimą) per paskutinius 3 metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos jiems iškėlimo, o ne sandoriams, sudarytiems žymiai anksčiau.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo pareiškimas teisme gautas 2014-03-25, todėl labiausiai teismo turėjo būti įvertinti pareiškėjo veiksmai nuo 2011-03-25 iki 2014-03-25 ir iš jų analizės vertinamas pareiškėjo sąžiningas.
Iš skundžiamos teismo nutarties matyti, kad teismas nustatė vienintelį įvykį, patenkantį į minėtą laikotarpį, t. y. jog 2013-08-03 dėl pareiškėjo kaltės įvyko eismo įvykis, ir draudikas išmokėjęs nukentėjusiam asmeniui 3199,88 Lt dydžio draudimo išmoką, kreipėsi į pareiškėją su reikalavimu atlyginti žalą.
Teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad aplinkybė, jog pareiškėjas būdamas neblaivus sukėlė eismo įvykį, kuris lėmė žalos tretiesiems asmenims (apgadintos transporto priemonės savininkui, draudikui) atsiradimą, iš dalies neigiamai apibūdina pareiškėją, tačiau byloje nėra duomenų, kad šis įvykis turėjo esminės įtakos pareiškėjo nemokumui ir neparodo pareiškėjo akivaizdaus nesąžiningumo. Priešingai, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad padarytos žalos suma – 3199,88 Lt – nesukėlė pareiškėjo nemokumo.
Pažymėtina, kad tiesioginės ar netiesioginės įtakos mokumui neturėjęs nesąžiningas pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).
Taigi teismas, sprendžia, kad nenustatytos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kuriomis remdamasis teismas galėtų padaryti išvadas dėl pareiškėjo nesąžiningumo 2011-03-25 iki 2014-03-25 laikotarpiu.
Be to, tai, kad pareiškėjo pajamos yra nereguliarios, teismo vertinimu, savaime neparodo, jog pareiškėjas nededa pastangų pagerinti savo turtinę padėtį, vengia ieškoti geriau apmokamo darbo ir pan. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas, teigdamas, jog siekia įsidarbinti Kauno tardymo izoliatoriuje, ilgą laiką neatlieka privalomo sveikatos patikrinimo ir nededa pakankamai pastangų atkurti savo mokumą. Byloje nėra kategoriškų duomenų, šioms teismo išvadoms patvirtinti. Pažymėtina, kad apeliantas skunde teigė, jog dėl objektyvių kliūčių negalėjo tęsti įsidarbinimo proceso – tvirtino, kad buvo apžiūrėtas medikų, tačiau vėliau patyrė galvos traumą ir buvo gydomas stacionariai, vėliau tęsė reabilitaciją. Teismas sprendžia, kad šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės turi būti papildomai įvertintos. Tik išanalizavus visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo galimybėmis ir siekiu gauti geriau apmokamą darbą, išnaudojimu galimybių gauti papildomų lėšų, būtų galima įvertinti jų įtaką galimybėms atsiskaityti su kreditoriais.
Teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, ir tai galėjo turėti įtakos teisingam teismo sprendimui priimti.
Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.