Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. Š. ir S. R. skundus atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Darbo partijai, Lietuvos socialdemokratų partijai, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungai, partijai Tvarka ir teisingumas, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, L. K., R. V., D. J., J. J., B. K., I. M., V. M., L. N., G. Š., A. T., R. G., L. M., A. N., J. S., K. B., S. B., S. Š., J. Ž., S. K., A. Š., R. G., D. S., D. V., P. A., V. D., R. N. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

IV.

V.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Dėl pareiškėjos D. Š. skundo

Pareiškėja 2011 m. sausio 22 d. Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimu Nr. Sp-92 buvo įregistruota Mažeikių rajono savivaldybės rinkimų apygardoje Nr. 26 kaip save išsikėlusi kandidatė (b. l. 96). Vyriausioji rinkimų komisija 2011 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. Sp.-206 patvirtino galutinius rinkimų rezultatus Mažeikių rajono rinkimų apygardoje Nr. 26 pagal šios savivaldybės rinkimų komisijos pateiktą rinkimų rezultatų nustatymo protokolą (b. l. 97). Vyriausiosios rinkimų komisijos 2011 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. Sp.-206 priede ,,Mažeikių rinkimų apygardos Nr. 26 galutiniai rinkimų rezultatai“ nurodyta, kad į Mažeikių rajono savivaldybės tarybą išrinkta ir pareiškėja D. Š. (b. l. 98).

Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 81 straipsnio 5 dalies nuostatos suteikia teisę kandidatų sąrašus iškėlusioms partijoms, kandidatams, išrinktiems savivaldybės tarybos nariams po galutinių rinkimų rezultatų oficialaus paskelbimo iki pirmojo naujai išrinktos savivaldybės tarybos posėdžio bet kurį Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimą per nustatytą laiką apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. To paties straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme šioms nuostatoms konkuruojančių teisės normų nėra. Todėl, minėtų teisės normų analizės pagrindu, teisėjų kolegija daro išvadą, jog asmuo, siekdamas jam palankaus teismo sprendimo, privalo įrodyti, kad jo teisė arba įstatymų saugomas interesas yra pažeisti arba ginčijami (tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose Nr. R3-36/2007, R16-38/2007).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja D. Š. nepateikė jokių įrodymų, kad ginčijamu Vyriausiosios rinkimų komisijos 2011 m. kovo 4 d. sprendimu buvo pažeistos kokios nors konkrečios jos teisės ar įstatymų saugomi interesai. Kaip jau buvo minėta, patvirtinus galutinius rinkimų rezultatus Mažeikių rajono rinkimų apygardoje, D. Š. buvo sudaryta galimybė tapti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos nare. Pareiškėjos argumentai dėl politinių partijų dalyvavimo savivaldybės tarybų rinkimuose neatitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, neįrodo konkrečios jos subjektinės teisės ar konkretaus įstatymų saugomo intereso pažeidimo. D. Š. argumentai apie galimai pažeistas kitų save išsikėlusių ir rinkimų į savivaldybės tarybą nelaimėjusių asmenų teises, gali būti svarbūs tiems asmenims, jiems ginant savo pažeistas teises, arba ginant viešąjį interesą. Tačiau pareiškėja teismui nepateikė nei jokių įrodymų, suteikiančių jai įgalinimus ginti kitų asmenų teises, nenurodė ir įstatymo, suteikiančio jai šioje byloje teisę ginti viešąjį interesą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalis).

Esant išdėstytoms aplinkybėms pareiškėjos D. Š. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

VII.

Dėl pareiškėjo S. R. skundo.

Dėl prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą

Pareiškėjas S. R. teismui pateikė prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2011 m. sausio 19 d. sprendimas Nr. Sp-73 „Dėl 2011 m. vasario 27 d. Lietuvos Respublikos savivaldybių rinkimų biuletenio patvirtinimo“, atitinka Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 1 straipsnį ir 3 straipsnio 2 dalį.

Ginčai dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo nagrinėjami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) XVI skirsnyje nustatyta tvarka. Šiame ABTĮ skirsnyje įtvirtintų normų turinio analizė leidžia teigti, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 110–112 straipsniuose numatytais pagrindais ir ABTĮ 114–117 straipsniuose nustatyta tvarka turi procesinį pagrindą tirti akto atitikimą įstatymo reikalavimams tik tuo atveju, kai konstatuojama, kad toks aktas yra norminio pobūdžio. Priešingai, jei nustatoma, kad tai vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibrėžtų subjektų grupei, jo atitikimo įstatymui ABTĮ XVI skirsnio normų taikymo prasme vertinimas negalimas.

ABTĮ 2 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad norminis teisės aktas yra įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Tuo tarpu individualus administracinis aktas – vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei (ABTĮ 2 straipsnio 14 punktas). Analizuojant šias teisės normas, darytina išvada, kad norminiu teisės aktu gali būti laikomas administracinis ar kitas teisės aktas, kuris yra priimtas atitinkamo subjekto, vykdant administravimo funkcijas, ir kuris nustato skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei elgesio taisykles. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškindamas norminio administracinio akto sąvoką yra ne kartą konstatavęs, kad norminiuose teisės aktuose yra įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų, šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais, jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. birželio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I7-10/2001, 2001 m. liepos 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I3-6/2001, 2001 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I10-12/2001, publikuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 2, P. 18–32, 54–56; 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-736/2002, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 3, P. 71–75).

Nustatyta, kad Vyriausioji rinkimų komisija 2011 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. Sp-73 patvirtino 2011 m. vasario 27 d. Lietuvos Respublikos savivaldybių rinkimų biuletenio formą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šis sprendimas, visų pirma, yra vienkartinio pobūdžio – t. y. jis nustato tik 2011 m. vasario 27 d. savivaldybių tarybų rinkimuose naudojamą biuletenių formą, todėl jis nėra orientuotas į ateitį, nenumatytas taikyti daug kartų. Antra, juo nėra nustatomi jokie bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, jame nėra formuluojamos jokios privalomos elgesio taisyklės. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tokius Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2011 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. Sp-73 „Dėl 2011 m. vasario 27 d. Lietuvos Respublikos savivaldybių rinkimų biuletenio patvirtinimo“ požymius, konstatuoja, kad šis sprendimas neatitinka norminio administracinio akto požymių. Taigi pareiškėjo S. R. prašymas negali būti nagrinėjamas vadovaujantis ABTĮ šešioliktame skirsnyje nustatytomis taisyklėmis ir yra atmestinas.

VIII.

Dėl pareiškėjo S. R. prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

Nustatyta, kad pareiškėjas S. R. 2011 m. sausio 22 d. Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimu Nr. Sp-92 buvo įregistruotas Mažeikių rajono savivaldybės rinkimų apygardoje Nr. 26 kaip save išsikėlęs kandidatas (b. l. 96). Nustatyta, kad rinkimuose į Mažeikių rajono savivaldybės tarybą S. R. dalyvavo būdamas įrašytas į išsikėlusių kandidatų jungtinį sąrašą – Veikliųjų mažeikiečių koalicija. Vyriausioji rinkimų komisija 2011 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. Sp.-206 patvirtino galutinius rinkimų rezultatus Mažeikių rajono rinkimų apygardoje Nr. 26 pagal šios savivaldybės rinkimų komisijos pateiktą rinkimų rezultatų nustatymo protokolą (b. l. 97). Iš Vyriausiosios rinkimų komisijos 2011 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. Sp.-206 priedo ,,Mažeikių rinkimų apygardos Nr. 26 galutiniai rinkimų rezultatai“ matyti, kad pareiškėjas nebuvo išrinktas į Mažeikių rajono savivaldybės tarybą (b. l. 98).

Nagrinėjamu atveju šalių ginčui spręsti taikytinas Savivaldybių rinkimų įstatymo 83 straipsnis (2010 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-968 redakcija), kurio 2 dalis inter alia nustato, kad mandatai kandidatų sąrašams ir išsikėlusiems kandidatams paskirstomi pagal tai, kiek rinkėjų paduotų mandato balsų gavo kiekvienas sąrašas, kiekvienas išsikėlęs kandidatas, taikant kvotų ir liekanų metodą. Kandidatų sąrašas gali gauti savivaldybės tarybos narių mandatų (dalyvauja skirstant mandatus) tik tuo atveju, jeigu už kandidatų sąrašą balsavo ne mažiau kaip 4 procentai, o už partijų jungtinį kandidatų sąrašą ir išsikėlusių kandidatų jungtinį sąrašą – ne mažiau kaip 6 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Šio įstatymo 4 dalyje inter alia nustatyta, kad išsikėlęs kandidatas, neįeinantis į jungtinį sąrašą, gauna mandatą, jeigu už jį paduotų balsų skaičius lygus arba didesnis už mandatų skirstymo kvotą.

Teisėjų kolegija nustatė, kad išsikėlusių kandidatų sąrašas, kuriame pirmuoju numeriu buvo įrašytas pareiškėjas S. R. – Veikliųjų mažeikiečių koalicija, rikimuose į Mažeikių rajono savivaldybės tarybą surinko 1 029 rinkėjų balsus ir neperžengė nustatyto 6 procentų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų barjero ir mandatų naujai išrinktoje savivaldybės taryboje negavo, tuo tarpu mažiau rinkėjų balsų surinkęs Darbo partijos iškeltų kandidatų sąrašas (917 rinkėjų balsų) dalyvavo mandatų skirstyme bei gavo 2 mandatus naujai išrinktoje savivaldybės taryboje, kadangi įveikė kandidatų sąrašams nustatytą 4 procentų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų barjerą (b. l. 98). Mandatą naujai išrinktoje Mažeikių rajono savivaldybės taryboje gavo ir save išsikėlusi bei savarankiškai rinkimuose dalyvavusi D. Š. – surinkusi 798 rinkėjų balsus, nes įvykdė Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 83 straipsnio 4 dalyje nustatytą sąlygą – gavo daugiau balsų nei nustatyta mandatų skirstymo kvota Mažeikių rajono savivaldybėje – 567 (b. l. 98).

Tokiu būdu susidaro situacija, kad išsikėlusių kandidatų jungtinis sąrašas Veikliųjų mažeikiečių koalicija, kuriam priklauso pareiškėjas S. R., surinkęs daugiau rinkėjų balsų nei politinės partijos iškeltų kandidatų sąrašas bei išsikėlusi kandidatė, nedalyvavo mandatų skirstyme ir mandatų naujai išrinktoje Mažeikių rajono savivaldybės taryboje negavo, kai tuo tarpu mažesnio palankumo sulaukęs politinės partijos iškeltų kandidatų sąrašas gavo net du mandatus, o išsikėlusi kandidatė buvo išrinkta šios savivaldybės tarybos nare.

Todėl teisėjų kolegijos nuomone, kyla abejonės, ar tokia mandatų skirstymo sistema – tiek vertinant ją tik mandatų paskirstymo išsikėlusių kandidatų jungtinių sąrašų atžvilgiu, tiek ir vertinant ją kaip visumą taisyklių, pagal kurias paskirstomi visi mandatai daugiamandatėse rinkimų apygardose – neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

IX.

„Savivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams. Ji įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas.

Savivaldybių tarybų nariais Lietuvos Respublikos piliečius ir kitus nuolatinius administracinio vieneto gyventojus pagal įstatymą ketveriems metams renka Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu.

Savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas.

Lietuvos Respublikos įstatymams, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti savivaldybės taryba sudaro jai atskaitingus vykdomuosius organus.“

Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalis nustato, jog teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai.

Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, jog tai, kad Konstitucija nenustato įstatymų leidėjui reikalavimų, kokią savivaldybių tarybų rinkimų sistemą pasirinkti, anaiptol nereiškia, kad iš Konstitucijos savivaldybių tarybų rinkimų santykių teisiniam reguliavimui apskritai nekyla jokių reikalavimų. Įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas savivaldybių tarybų rinkimų santykius, privalo paisyti Konstitucijos nuostatų – normų ir principų, konstitucinės vietos savivaldos sampratos. <...> Įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas taip pat neturi sudaryti prielaidų pažeisti visuotinės, lygios ir tiesioginės rinkimų teisės, slapto balsavimo imperatyvo. Konstitucinis Teismas taip pat paminėjo, kad, kaip yra konstatavęs savo 2004 m. lapkričio 5 d. išvadoje, Konstitucijos 55 straipsnio 3 dalies nuostata, kad Seimo narių rinkimų tvarką nustato įstatymas, „reiškia, kad įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu įtvirtinti Seimo narių rinkimų sistemą, nustatyti rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką, apimančią inter alia kandidatų į Seimo narius kėlimą, rinkimų agitaciją, balsavimo tvarką, rinkimų rezultatų nustatymą, rinkiminių ginčų nagrinėjimo procedūras, reguliuoti kitus Seimo narių rinkimų santykius“ ir kad „tai darydamas, įstatymų leidėjas <...> negali nei pats paneigti, iškreipti ar apriboti visuotinės, lygios, tiesioginės rinkimų teisės, slapto balsavimo, nei sudaryti teisinių prielaidų tai padaryti kitiems subjektams, nes antraip tai reikštų, jog yra apribojama arba išvis paneigiama Tautos aukščiausios suverenios galios raiška per Tautos atstovybę – Seimą“; šios oficialios konstitucinės doktrininės nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir savivaldybių tarybų rinkimų santykių teisiniam reguliavimui.

Be to, Konstitucinis Teismas 2007 m. vasario 9 d. nutarime akcentavo, kad pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą (t. y. tokią sistemą, kai kandidatais savivaldybių tarybų rinkimuose negali būti iškelti pavieniai asmenys, neįtraukti į kandidatų sąrašus), teritorinių bendruomenių nariai – Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai (Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai gyventojai) turėtų galimybę būti renkami į atitinkamų savivaldybių tarybas ir neremiami jokios politinės partijos, būdami įrašyti į kurį nors ne politinės partijos sąrašą kaip kandidatai į savivaldybių tarybų narius. Pasirinkus tokią (proporcinę) savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, turi būti užtikrinta galimybė teritorinių bendruomenių nariams savo pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinti būnant įtrauktiems ir į kitokius – ne tik politinių partijų – sąrašus (o jeigu įstatymų leidėjas nuspręstų – ir individualiai). <...> Kad ir kokią rinkimų sistemą įstatymų leidėjas pasirinktų, jis privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų demokratišką Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatinių gyventojų atstovavimą savivaldos institucijose, deramą savivaldos teisės įgyvendinimą ir savivaldybių institucijų funkcionavimą ir nesudarytų prielaidų savivaldybių tarybų veiklos neprognozuojamumui, nestabilumui, neefektyvumui. Priešingu atveju galėtų būti paneigti rinkėjų lūkesčiai, kiltų grėsmė, kad bus pažeistas ir konstitucinis atsakingo valdymo principas.

Taip pat Konstitucinis Teismas 2010 m. lapkričio 9 d. nutarime yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę rinkimų sistemą į politines atstovaujamąsias ar kitas demokratines atstovaujamąsias institucijas gali būti renkami kandidatai, įrašyti tik į rinkimuose dalyvaujančių politinių partijų (ar kitų kolektyvinių subjektų) sudaromus sąrašus. Šie sąrašai yra sudaromi iš tam tikro skaičiaus kandidatų. <...> Pasirinkus vien proporcinę rinkimų sistemą negalima tokia situacija, kai rinkimuose dalyvauja ne tik asmenys, įrašyti į politinių partijų (ar kitų kolektyvinių subjektų) sudaromus kandidatų sąrašus, bet ir pavieniai asmenys, t. y. negalima tokia situacija, kai pavieniai asmenys varžosi su kandidatų sąrašais. Taip būtų iškreipiama proporcinės rinkimų sistemos esmė.

Be to, Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 1 d. nutarime yra pažymėjęs, kad aiškinant lygios rinkimų teisės principą visuotinai pripažįstama, jog jis inter alia reiškia, kad organizuojant ir vykdant rinkimus visi rinkėjai turi būti traktuojami vienodai, kiekvieno rinkėjo balsas yra lygiavertis bet kurio kito rinkėjo balsui ir turi vienodą reikšmę nustatant balsavimo rezultatus.

X.

Kaip minėta, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirenkant vietos savivaldos atstovaujamųjų institucijų formavimo, t. y. vietos savivaldos rinkimų, sistemą. Taigi nekvestionuotina įstatymų leidėjo teisė pasirinkti ir tokią sistemą, kai pasyvioji rinkimų teisė, t. y. teisė būti išrinktam, suteikiama ne tik asmenims, įtrauktiems į politinių partijų ar kitokių kolektyvinių subjektų sąrašus, bet ir pavieniams save išsikėlusiems asmenims. Tačiau įstatymų leidėjo pasirinkta ir įtvirtinta rinkimų sistema turi atitikti reikalavimus, kylančius iš Konstitucijoje įtvirtintų imperatyvų, inter alia tokia pasirinkta sistema negali paneigti, iškreipti ar apriboti visuotinės, lygios, tiesioginės rinkimų teisės, slapto balsavimo principo, negali paneigti rinkėjų lūkesčių ir iškreipti jų valios bei turi užtikrinti demokratišką Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatinių gyventojų atstovavimą savivaldos institucijose.

Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnis, reglamentuojantis kandidatų iškėlimą, bei kitos nuosekliai su juo susijusios Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nuostatos įtvirtina teisę pavieniams asmenims, atitinkantiems šio įstatymo nustatytus reikalavimus, iškelti save kandidatais. Be to, iš šio Įstatymo kitų nuostatų – 1 straipsnio 1 dalies, numatančios, kad kiekvienoje savivaldybėje sudaroma viena daugiamandatė savivaldybės rinkimų apygarda, 3 straipsnio 1 dalies, pagal kurią rinkėjas turi vieną balsą balsuoti už kandidatų sąrašą ar išsikėlusį kandidatą, o taip pat ir jau minėto 83 straipsnio – matyti, jog pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą pavieniai asmenys, išsikėlę kandidatais, dėl mandatų savivaldybių tarybose konkuruoja su kandidatų sąrašais. Tačiau, kaip kad jau buvo akcentuota, bet kokiu atveju, kad ir kokią rinkimų sistemą pasirinktų įstatymų leidėjas, ji negali pažeisti iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, inter alia negali viename iš esminių rinkimų etapų – mandatų paskirstyme – iškreipti ar sudaryti prielaidas iškreipti tikrąją rinkėjų valią.

„<...> 2. Mandatai kandidatų sąrašams ir išsikėlusiems kandidatams paskirstomi pagal tai, kiek rinkėjų paduotų mandatų balsų gavo kiekvienas sąrašas, kiekvienas išsikėlęs kandidatas, taikant kvotų ir liekanų metodą. Kandidatų sąrašas gali gauti savivaldybės tarybos narių mandatų (dalyvauja skirstant mandatus) tik tuo atveju, jeigu už kandidatų sąrašą balsavo ne mažiau kaip 4 procentai, o už partijų jungtinį kandidatų sąrašą ir išsikėlusių kandidatų jungtinį sąrašą – ne mažiau kaip 6 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Jeigu už kandidatų sąrašus, dalyvaujančius skirstant mandatus, ir išsikėlusius kandidatus yra paduota mažiau kaip 60 procentų rinkėjų balsų, teisę dalyvauti skirstant mandatus įgyja tas lig šiol skirstant mandatus nedalyvavęs sąrašas (sąrašai – jeigu už juos paduota vienodas rinkėjų balsų skaičius), už kurį yra paduota daugiausia rinkėjų balsų. Tokiu pat būdu kandidatų sąrašų, turinčių teisę dalyvauti skirstant mandatus, skaičius didinamas iki tokio skaičiaus, kad už kandidatų sąrašus, dalyvaujančius skirstant mandatus, ir išsikėlusius kandidatus būtų paduota ne mažiau kaip 60 procentų rinkėjų balsų.

3. Apskaičiuojama mandatų skirstymo kvota. Ji lygi rinkėjų paduotų mandatų balsų, kuriuos gavo kandidatų sąrašai, dalyvaujantys skirstant mandatus, ir išsikėlę kandidatai, sumai, padalytai iš mandatų skaičiaus. Jei dalijant gaunama liekana, dalmuo padidinamas vienetu.

4. Išsikėlęs kandidatas, neįeinantis į jungtinį sąrašą, gauna mandatą, jeigu už jį paduotų balsų skaičius lygus arba didesnis už mandatų skirstymo kvotą. Už kiekvieną dalyvaujantį paskirstant mandatus kandidatų sąrašą paduotų balsų skaičius dalijamas iš mandatų skirstymo kvotos. Gautas sveikasis dalmuo yra mandatų skaičius, tenkantis kiekvienam kandidatų sąrašui pagal mandatų skirstymo kvotą, o dalijant gautos liekanos naudojamos likusiems mandatams (nepaskirstytiems išsikėlusiems kandidatams, neįeinantiems į jungtinį sąrašą, ir kandidatų sąrašams) paskirstyti pagal liekanas. Dėl to visų kandidatų sąrašų pavadinimai surašomi iš eilės, kurioje po paskutiniojo toliau eina pirmasis pagal jiems atitekusias dalijimo liekanas, pradedant didžiausiąja. Jei dviem kandidatų sąrašams tenkančios liekanos lygios, pirmiau įrašomas sąrašas, kurio rinkimų numeris mažesnis. Nepadalyti dalijant kvotų metodu mandatai po vieną padalijami kandidatų sąrašams pagal eilę, pradedant tuo kandidatų sąrašu, kuris buvo įrašytas pirmasis.

5. Jeigu kuriam nors kandidatų sąrašui tektų didesnis mandatų skaičius, negu sąraše yra kandidatų, tai šie mandatai padalijami kitiems kandidatų sąrašams, tęsiant mandatų dalijimą liekanų metodu. <...>“

Įvertinusi šias mandatų skirstymo daugiamandatėje rinkimų apygardoje taisykles, teisėjų kolegija abejoja, ar įstatymų leidėjo pasirinktas rinkimų rezultatų nustatymo modelis nepažeidžia iš Konstitucijos kylančių rinkimų demokratinėje teisinėje valstybėje principų.

Pirmiausia pastebėtina, jog iš Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 83 straipsnio nuostatų, skaitant jas kartu su kitomis Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo normomis, išplaukia, kad nors įstatymų leidėjas siekė pasirinkti ir tokiu būdu viešai rinkėjams deklaravo, kad rinkimai vyks pagal proporcinę rinkimų sistemą (žr., Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 1 str. 1 d., 10 str. 1 d.), tačiau pasirinko tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį pavieniai kandidatai, skirstant mandatus pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 83 straipsnį, faktiškai dėl mandatų varžosi su partijų iškeltais ir (arba) išsikėlusių kandidatų sąrašais, kas, kaip matyti iš Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimo, iškreipia pačią proporcinę rinkimų sistemą ir, teisėjų kolegijos manymu, sudaro prielaidas suklaidinti rinkėjus bei iškreipti jų valią.

Be to, teisinis reguliavimas, nustatytas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje ta apimtimi, kuria išsikėlusių kandidatų jungtiniams sąrašams nustatytas 6 procentų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų barjeras tam, kad toks sąrašas galėtų dalyvauti mandatų skirstyme, taip pat kelia abejones dėl atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui.

Reikalavimus jungtiniams kandidatų sąrašams nustato Įstatymo 40 straipsnis, pagal kurio 1 dalį partijų koalicijos jungtiniam kandidatų sąrašui, kaip kad ir atskiros partijos kandidatų sąrašui (Įstatymo 34 straipsnio 2 dalis), nustatytas reikalavimas – jame kandidatų negali būti mažiau negu pusė ir du kartus daugiau negu renkama savivaldybės tarybos narių. Tuo tarpu išsikėlusių kandidatų jungtiniam sąrašui nustatytas reikalavimas pagal šio straipsnio 2 dalį – jame turi būti ne mažiau kaip 2 išsikėlę kandidatai. Taigi išsikėlusių kandidatų jungtiniam sąrašui keliami reikalavimai žymiai skiriasi nuo reikalavimų partijų bei partijų koalicijų kandidatų sąrašams, todėl galimai pagrįstu laikytinas išsikėlusių kandidatų jungtinių sąrašų skirtingas traktavimas politinių partijų ar jų koalicijų kandidatų sąrašų atžvilgiu. Tačiau, kolegijos vertinimu, tokio iš esmės objektyvaus skirtumo buvimas nurodytu aspektu niekaip nepagrindžia įstatymų leidėjo pasirinkto teisinio reguliavimo, pagal kurį išsikėlusių kandidatų jungtiniams sąrašams keliami griežtesni reikalavimai – didesnė rinkimuose dalyvavusių rinkėjų paduotų balsų riba – nei nustatyta politinių partijų kandidatų sąrašams, kad jie galėtų dalyvauti mandatų skirstyme. Teisėjų kolegijos manymu, jungtinis išsikėlusių kandidatų sąrašas pagal savo pobūdį yra artimesnis partijos, o ne partijų koalicijos iškeltam kandidatų sąrašui, tačiau jam nustatoma tokia dalyvavimo mandatų skirstyme procentinė riba, kokia yra nustatyta partijų koalicijai. Juolab kad, kaip minėta, išsikėlusių kandidatų sąrašui sudaryti pakanka vos dviejų išsikėlusių kandidatų, kai tuo tarpu partijos ar partijų koalicijos kandidatų sąraše turi būti ne mažiau nei pusė renkamų savivaldybės tarybos narių kandidatų. Taigi esant tokiam teisiniam reguliavimui, kai išsikėlusių kandidatų sąraše gali būti vos 2 kandidatai, tačiau nustatoma aukščiausia dalyvavimo mandatų skirstyme riba – 6 procentų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų – sudaromos prielaidos, kad sukurta rinkimų sistema, apimanti ir mandatų skirstymo taisykles, gali iškreipti tikrąją rinkėjų valią ir balsą, paneigti jų lūkesčius, demokratinio atstovavimo principus, nes rinkėjų balsai, atiduoti konkrečiam išsikėlusių kandidatų sąrašui, gali, skirstant mandatus, netiesiogiai lemti kitiems sąrašams ar pavieniams kandidatams palankesnius rezultatus. Juolab kad išsikėlusiems pavieniams kandidatams procentinė riba dalyvauti skirstant mandatus apskritai nenustatyta. Kaip jau buvo aptarta, rinkimų rezultatai Mažeikių rajono savivaldybėje patvirtina, kad išsikėlusių kandidatų jungtinis sąrašas – Veikliųjų mažeikiečių koalicija, kuriam priklauso ir pareiškėjas S. R., surinkęs daugiau rinkėjų balsų nei Darbo partijos kandidatų sąrašas (atitinkamai 1 029 ir 917 balsų), Mažeikių rajono tarybos mandatų skirstyme nedalyvavo, nes neįveikė 6 procentų rinkėjų balsų barjero, tuo tarpu nurodytos politinės partijos kandidatų sąrašas įveikė kandidatų sąrašams nustatytą 4 procentų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų barjerą ir naujai išrinktoje savivaldybės taryboje gavo 2 mandatus. Taigi teisėjų kolegijai kyla abejonės, ar toks teisinis reguliavimas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės, inter alia teisingumo, proporcingumo ir demokratinių rinkimų renkant atstovaujamuosius organus principams.

Taip pat teisėjų kolegija pastebi, jog pagal Įstatymo 83 straipsnio 3 dalį, apskaičiuojant mandatų skirstymo kvotą, vertinami rinkėjų balsai, paduoti už kandidatų sąrašus, dalyvaujančius mandatų skirstyme (t. y. paduoti už politinių partijų kandidatų sąrašus ir partijų koalicijų jungtinius kandidatų sąrašus bei išsikėlusių kandidatų jungtinius sąrašus, už kuriuos balsavo ne mažiau nei, atitinkamai, 4 ir 6 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų), ir paduoti už išsikėlusius kandidatus – šių balsų sumą padalijus iš mandatų skaičiaus ir gaunama mandatų skirstymo kvota. Taigi darytina išvada, jog, viena vertus, į minėtą sumą įskaičiuojami už realiai galinčius gauti mandatus kandidatų sąrašus paduoti rinkėjų balsai, tačiau, kita vertus, įskaičiuojami ir balsai už išsikėlusius kandidatus, nepriklausomai nuo to, kiek jie gavo balsų ir ar šie kandidatai turi realią galimybę (gaus) mandatą. Dėl tokio mandatų skirstymo kvotos apskaičiavimo galimos situacijos, jog galiausiai išsikėlusiam kandidatui negavus mandato (negavus balsų skaičiaus, lygaus ar didesnio už mandatų skirstymo kvotą) ir pagal Įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą nedalyvaujant tolimesniame mandatų skirstyme, vis dėlto už juos paduotų rinkėjų balsai daro įtaką mandatų skirstymo kvotos apskaičiavimui ir, atitinkamai, paveikia mandatų paskirstymą tarp kandidatų sąrašų ir išsikėlusių kandidatų. Dėl pastarųjų (išsikėlusių kandidatų) pastebėtina, kad įtraukiant į kvotos apskaičiavimą visiems išsikėlusiems kandidatams atiduotus balsus, net ir pakankamai daug balsų gavęs išsikėlęs (pavienis) kandidatas gali negauti mandato dėl to, kad dalyvauja daug pavienių išsikėlusių kandidatų, kurie kiekvienas atskirai nors ir gauna nedaug, tačiau bendroje sumoje vis dėlto surenka santykinai daug rinkėjų balsų. Tokia situacija gali būti naudinga partijų iškeltiems ar išsikėlusių kandidatų sąrašams, tuo pačiu galbūt neproporcingai iškreipiant rinkėjų valią, kad atstovaujamajame savivaldos organe būtų kuo mažiau, pvz., partijų iškeltų kandidatų. Atsižvelgiant į tai, kyla abejonių, ar toks teisinis reguliavimas, pagal kurį į mandatų skirstymo kvotos apskaičiavimą įtraukiami visiems pavieniams išsikėlusiems kandidatams atiduoti balsai, kai tuo tarpu į jos skaičiavimą įtraukiami ne visiems partijų ir (arba) išsikėlusių kandidatų sąrašams atiduoti balsai, nepaneigia teisingų ir demokratinių atstovaujamųjų organų išrinkimo principų.

Kaip minėta, Įstatymo 83 straipsnio 2 dalis išsikėlusiam kandidatui nenustato minimalaus rinkėjų balsų skaičiaus, kurį gavus jis gali dalyvauti mandatų skirstyme, o pagal Įstatymo 83 straipsnio 4 dalį išsikėlęs kandidatas mandatą gauna tik tuo atveju, jeigu už jį paduotų rinkėjų balsų suma yra lygi ar didesnė už mandatų skirstymo kvotą, t. y. iš esmės jis dalyvauja mandatų skirstyme tik pagal mandatų skirstymo kvotą, ir jei tokiu būdu mandato negauna – tolimesniame mandatų skirstyme pagal liekanų metodą nedalyvauja. Tuo tarpu kandidatų sąrašai dalyvauja mandatų skirstyme tiek pagal mandatų skirstymo kvotos metodą, tiek ir pagal liekanų metodą, nors, pavyzdžiui, išsikėlusių kandidatų sąrašas gali labai nežymiai skirtis nuo save išsikėlusio kandidato, kai išsikėlusių kandidatų sąraše yra tik du kandidatai. Savo ruožtu minėtas teisinis reguliavimas gali lemti situacijas, kad galutiniame mandatų paskirstymo etape mandato gavimą pagal liekanų metodą kandidatų sąrašams gali lemti mažesnis už juos paduotų rinkėjų balsų skaičius, nei kad už mandatų negavusius išsikėlusius kandidatus paduotų balsų skaičius, nors rinkimų rezultatai gali rodyti pakankamai aiškią rinkėjų valią, kad į atstovaujamąjį savivaldos organą būtų išrinkta kuo mažiau partijų iškeltų ir (arba) išsikėlusių kandidatų sąrašuose esančių kandidatų. Dėl to kyla abejonės, ar esant tokiam teisiniam reguliavimui visų rinkėjų balsai – paduoti už kandidatų sąrašus ir paduoti už pavienius kandidatus – yra traktuojami vienodai ir turi tokį patį, teisingą ir rinkėjų lūkesčius bei valią atitinkantį poveikį nustatant rinkimų rezultatus. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog šis teisinis reguliavimas ta apimtimi, kuria pavieniams kandidatams nesuteikiama galimybė dalyvauti mandatų paskirstyme liekanų metodu, galimai prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo ir proporcingumo principams, Konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai bei 119 straipsnio 2 daliai.

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, jog nepaisant to, jog tam tikros minėtos Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 83 straipsnyje įtvirtintos mandatų paskirstymo taisyklės gali būti vertinamos kaip įstatymų leidėjo, turinčio plačią diskreciją nustatyti rinkimų į savivaldybių tarybas sistemą, pasirinktas mandatų paskirstymo modelis ar atskiri jo elementai, tačiau visgi vertinant šias taisykles, o taip pat kitas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nuostatas, iš kurių išplaukia, kad pasirinktas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį pavieniai kandidatai konkuruoja su kandidatų sąrašais, abejotina, ar tokia pasirinkta sistema nepažeidžia lygių rinkimų principo tuo aspektu, kad rinkėjų, balsavusių už pavienius kandidatus, ir rinkėjų, balsavusių už kandidatų sąrašus, balsai galimai traktuojami nevienodai, taip pat ar tokia sistema neiškraipo tikrosios rinkėjų valios, ir, atitinkamai nepažeidžia jų lūkesčių. Pavyzdžiui, toks teisinis reguliavimas gali sudaryti prielaidas situacijoms, kai už išsikėlusį kandidatą žymiam (pvz., du, tris ar daugiau kartų didesniam už mandatų skirstymo kvotą) rinkėjų skaičiui padavus savo balsus, ir, atitinkamai, išsikėlusiam kandidatui gavus mandatą, toks pat žymus rinkėjų balsų skaičius (kaip kad minėta, pvz., du, tris ar daugiau kartų didesnis už mandatų skirstymo kvotą), paduotas už kandidatų sąrašą, gali lemti, jog toks sąrašas gaus daugiau nei vieną mandatą ir, atitinkamai, už kandidatų sąrašą balsavę rinkėjai vietos savivaldos atstovaujamojoje institucijoje bus geriau atstovaujami nei už pavienį kandidatą balsavę rinkėjai.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegijai kyla abejonės, ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 83 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas neprieštarauja konstituciniams demokratinės ir teisinės valstybės principams, teisingumo, proporcingumo ir demokratinių rinkimų principams, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 2 daliai, todėl konstatuotina, kad yra pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (ABTĮ 4 str. 2 d.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, priimdamas 2007 m. vasario 9 d. nutarimą, konstatavo, jog Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme įtvirtinta savivaldybių tarybų rinkimų sistema, kuri minėtu nutarimu buvo iš dalies pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, iš esmės nepaneigia iš Konstitucijos kylančių savivaldybių tarybų rinkimų santykių teisinio reguliavimo imperatyvų ir nekliudo demokratiškai sudaryti savivaldos institucijų, deramai įgyvendinti savivaldos teisės, taip pat iš esmės nepaneigia konstitucinės vietos savivaldos sampratos. Dėl šių priežasčių Konstitucinis Teismas nusprendė, kad 2007 m. vasario 25 d. savivaldybių tarybų rinkimų konstitucingumas negali būti kvestionuojamas vien tuo pagrindu, kad minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu šio įstatymo 34 straipsnio (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 1 dalis pripažinta prieštaraujančia (atitinkama apimtimi) Konstitucijai.

Atsižvelgdama į tai, kas paminėta, taip pat į aplinkybę, kad Konstitucinis Teismas užima svarbiausią vaidmenį aiškinant Konstitucijos normas ir principus Lietuvos teisinėje sistemoje, teisėjų kolegija taip pat prašo Konstitucinio Teismo, jei jis nustatytų, kad atitinkamas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai, išaiškinti, ar ginčijamame Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme įtvirtinta savivaldybių tarybų rinkimų sistema nepaneigė iš Konstitucijos kylančių savivaldybių tarybų rinkimų santykių teisinio reguliavimo imperatyvų ir nesukliudė demokratiškai sudaryti savivaldos atstovaujamųjų institucijų, deramai įgyvendinti savivaldos teisės, taip pat iš esmės nepaneigė konstitucinės vietos savivaldos sampratos ir, ar vien tik atitinkamų (ginčijamų) įstatymo normų (visų ar dalies) prieštaravimas Konstitucijai sudaro pagrindą kvestionuoti 2011 m. įvykusių savivaldos rinkimų konstitucingumą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 2 dalimi, 133 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

D. Š. skundą atmesti.

S. R. prašymą ištirti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2011 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. Sp-73 „Dėl 2011 m. vasario 27 d. Lietuvos Respublikos savivaldybių rinkimų biuletenio patvirtinimo“ teisėtumą atmesti.

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-968 redakcija) 83 straipsnis neprieštarauja konstituciniams demokratinės ir teisinės valstybės principams, teisingumo, proporcingumo ir demokratinių rinkimų principams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 2 daliai.

Administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus sustabdyti iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės šį prašymą.

Sprendimas neskundžiamas.