Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Jurgos Vasiliauskienės ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. (toliau – A. S.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2021 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 2 (dvejų) metų laisvės apribojimo bausme, bausmės atlikimo laikotarpiu:

1) įpareigojant jį dalyvauti elgesio pataisos programoje;

2) įpareigojant jį dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje;

3) uždraudžiant jam lankytis sodyboje, esančioje Putinų g. 16, Kėdainių m.;

4) bei, remiantis BK 67 straipsnio 2 dalies 8 punktu, paskiriant jam baudžiamojo poveikio priemonę – bausmės laiku uždrausti nuteistajam artintis prie nukentėjusiųjų B. L., gim. (duomenys neskelbtini), ir E. A., gim. (duomenys neskelbtini), arčiau kaip 30 metrų atstumu, tai yra draudžiant prieiti, bendrauti, ieškoti ryšių (skambinant telefonu, rašant laiškus, kt.) su nukentėjusiaisiais, draudžiant lankytis/būti vietose, kuriose būna ar yra nukentėjusieji.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. S. Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2021 m. liepos 10 d. apie 12.00 val., ties (duomenys neskelbtini), tyčia spyrė vieną kartą B. L. į krūtinę, dėl ko jis krisdamas trenkėsi galva į metalinius vartelius, bei, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tyčia vieną kartą kumščiu smogė šalia buvusiai E. A. į lūpą, tuo B. L. padarydamas odos nubrozdinimus kaktos dešinėje, kairiame žaste, poodines kraujosruvas pakaušio kairėje, dešinėje alkūnėje, o E. A. – poodinę kraujosruvą viršutinės lūpos dešinėje, kraujosruvą viršutinės lūpos gleivinės dešinėje, tai yra nukentėjusiesiems B. L. ir E. A. sukeldamas fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdydamas jų sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Nuteistojo apeliaciniame skunde iš esmės teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas, netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir A. S. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį skyrė per griežtą bausmę. Nors apeliaciniame nuteistojo skunde iš esmės keliamas tik jam paskirtos bausmės individualizavimo klausimas, tačiau dauguma apeliacinio skundo motyvų yra susiję ir su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigiant, jog jis nebuvo tinkamas, todėl, atsakant į A. S. apeliacinio skundo motyvus, tikslinga įvertinti ir pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą, siekiant tinkamai, objektyviai ir nešališkai patikrinti skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą.

5. Įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai pripažino A. S. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir skyrė tinkamo dydžio bei rūšies bausmę.

6. Pagal BPK 20 straipsnį, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią, teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įvertinus skundžiamą nuosprendį teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, darytina abejonių nekelianti išvada, kad šioje byloje vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas laikėsi BPK 20 straipsnyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių. Tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų apeliantas, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

7. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde detaliai analizuoja jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, atskirus bylos įrodymus (proceso dalyvių parodymus), teigdamas, kad vienas ar kitas įrodymas nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmiau paminėtos BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Aptartų duomenų visumoje įvertinus skundžiamo nuosprendžio turinį, abejonių pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegijai nekyla.

8. Kaip nustatyta nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, A. S. šios nutarties pirmame punkte nurodytoje vietoje ir laiku tyčia spyrė vieną kartą B. L. į krūtinę, dėl ko šis krisdamas trenkėsi galva į metalinius vartelius, tyčia vieną kartą kumščiu smogė šalia buvusiai E. A. į lūpą, tokiais savo veiksmais B. L. padarydamas odos nubrozdinimus kaktos dešinėje, kairiame žaste, poodines kraujosruvas pakaušio kairėje, dešinėje alkūnėje, o E. A. – poodinę kraujosruvą viršutinės lūpos dešinėje, kraujosruvą viršutinės lūpos gleivinės dešinėje. Ginčo dėl to, jog šios nutarties pirmajame punkte nurodytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis tarp A. S., B. L. ir E. A. įvyko konfliktas, kurio metu A. S. atliko fizinio pobūdžio veiksmus B. L. ir E. A. atžvilgiu, analizuojamu atveju nėra. Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu A. S. parodė, kad komentuojamo įvykio metu B. L. jis smogė ranka, bet ne koja (jos pakelti negali dėl sveikatos problemų), į metalinius vartelius B. L. neatsitrenkė, galbūt į juos susižalojo galvą bandydamas atsistoti. Be to, pasak A. S., E. A. jis lengvai ranka perbraukė per žandą, į lūpą jai nesudavė, galbūt lūpos sužalojimas ant jos veido atsirado šiai nukritus nuo kopėčių, kai buvo skinamos trešnės. Iš aptarto seka, kad A. S. iš esmės neneigia smurtavęs B. L. ir E. A. atžvilgiu (kas jau atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius), tačiau nesutinka su jam pareikštuose kaltinimuose nurodytu jo smurtinio pobūdžio veiksmų mechanizmu, teigdamas, kad jo versija, jog B. L. jis tik sudavė kumščiu į krūtinę, o E. A. ranka perbraukė per žandą, nebuvo paneigta, dėl ko, jo atžvilgiu buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas apkaltinamasis nuosprendis. Ir vis tik, atsižvelgdama į nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą, įvertinusi ją skundžiamo nuosprendžio bei nuteistojo apeliacinio skundo motyvų kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, jog įrodymų vertinimo klaidų pirmosios instancijos teismas nepadarė.

9. Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad tiek E. A., tiek ir B. L. vertinamo įvykio aplinkybes aiškino vienodai, patvirtindami, kad A. S. B. L. sudavė koja į krūtinės sritį, po ko, šis nukrito ir galva atsitrenkė į metalinius vartelius, vėliau suduodamas smūgį E. A., tokiais savo veiksmais padarydamas jai lūpų srities sužalojimus. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, netikėti šių asmenų parodymais, ar dar daugiau, pripažinti juos melagingais ir nesiremti jais sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą, nėra pagrindo. E. A. ir B. L. parodymai viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, apklausiami tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, abu nukentėjusieji, priešingai nei nuteistasis, nurodė analogiškas komentuojamo įvykio aplinkybes, be kita ko, vienodai aiškindami ir jiems padarytų sužalojimų mechanizmą bei pobūdį. Be to, tiek duodami parodymus ikiteisminio tyrimo stadijoje, tiek ir apklausiami pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje, abu nukentėjusieji buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, komentuojamo įvykio metu abu asmenys buvo blaivūs ir sąmoningi. Esant šių duomenų visumai, netikėti nuosekliais ir detaliais nukentėjusiųjų parodymais nėra jokio objektyvaus pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismas jais rėmėsi pagrįstai.

10. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir apelianto teiginiai, jog vienodus nukentėjusiųjų parodymus lėmė tai, kad pareiškimo priėmimo metu abu nukentėjusieji buvo vienoje patalpoje ir girdėjo vienas kito parodymus. Atsakant į šiuos nuteistojo teiginius vis tik pažymėtina, kad E. A. pareiškimas ikiteisminio tyrimo įstaigai buvo pateiktas komentuojamo įvykio dieną, t. y. 2021 m. liepos 10 d., o nukentėjusiojo B. L. – praėjus kelioms dienoms po vertinamo įvykio, t. y. 2021 m. liepos 12 d. Sulyginus abiejų nukentėjusiųjų pareiškimų turinį matyti, jog, priešingai nei teigia apeliantas, jie nėra identiški. Ir nors pareiškimuose dėstomos aplinkybės iš esmės sutampa, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai lėmė ne pareiškimų priėmimo vieta – nukentėjusiųjų namai, bet E. A. ir B. L. sąžiningas vertinamo konflikto aplinkybių atpasakojimas. Šiame kontekste svarbu ir tai, kad BPK nereglamentuoja tvarkos, kaip iš nukentėjusiųjų asmenų turi būti paimamas pareiškimas apie jų atžvilgiu galimai padarytą nusikalstamą veiką. Jis gali būti pateikiamas ir raštu, todėl neabejotina, jog faktas, kad iš E. A. ir B. L. pareiškimai apie jų atžvilgiu A. S. padarytą nusikalstamą veiką buvo paimti jų gyvenamojoje vietoje, pagrindo netikėti tiek jų pareiškimuose išdėstytomis faktinėmis vertinamo įvykio aplinkybėmis, tiek ir vėlesnėse jų apklausose duotais parodymais, kurie sutampa iš esmės, nėra pagrindo. Jokie procesiniai pažeidimai šiuo atveju nebuvo padaryti.

11. Apeliaciniame skunde ginčijant nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje atlikto ikiteisminio tyrimo pagrįstumą teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu A. S. prašė ikiteisminio tyrimo pareigūnų atlikti jo ir nukentėjusiųjų akistatas, jų parodymų patikrinimą vietoje, tačiau šie jo prašymai nebuvo tenkinti, tokiu būdu pažeidžiant ikiteisminio tyrimo atlikimo tvarką. Tačiau, kaip nustatyta nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, tokie A. S. prašymai nebuvo užfiksuoti nei viename baudžiamojoje byloje esančiame procesiniame dokumente. Negana to, kaip matyti iš 2021 m. liepos 15 d. A. S. susipažinimo su bylos medžiaga baigus ikiteisminį tyrimą protokolo turinio, nuteistasis savo parašu patvirtino, jog yra supažindintas su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir jokių prašymų ar papildymų neturi (1 t., b. l. 136-137). Kitų procesinių pažeidimų savo apeliaciniame skunde A. S. neįvardina, o įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų visumą, darytina pagrįsta išvada, kad ikiteisminis tyrimas analizuojamu atveju buvo atliktas tinkamai, jokie procesiniai pažeidimai, galimai lėmę netinkamo skundžiamo nuosprendžio priėmimą, ikiteisminio tyrimo metu padaryti nebuvo.

12. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu nukentėjusiųjų parodymų vertinimu, nuteistasis A. S. savo apeliaciniame skunde išskiria, jo vertinimu, esminius prieštaravimus nukentėjusiųjų parodymuose (įvardinti šios nutarties 2.2 punkte), nurodydamas, kad būtent dėl jų nukentėjusiųjų parodymai negali būti pripažinti objektyviais. Tačiau, įvertinus nuteistojo įvardintus neatitikimus E. A. ir B. L. parodymuose, pagrįstai spręstina, jog jokios reikšmės sprendžiant A. S. kaltės klausimą jie neturi. Darant šią išvadą atkreiptinas nuteistojo dėmesys, jog ir teismų praktikoje laikomasi vieningos nuomonės, jog tam tikri mažareikšmiai neatitikimai nukentėjusiųjų ir/ar liudytojų parodymuose negali būti laikomi pagrindu jais nesivadovauti teismui priimant baigiamąjį aktą. Aukščiau aptarti duomenys betarpiškai patvirtina nukentėjusiųjų parodymų patikimumą, pagrindo jais netikėti teisėjų kolegija neįžvelgia. Juo labiau, kad jų parodymus, be kita ko, ir dėl A. S. jų atžvilgiu atliktų fizinio pobūdžio veiksmų bei jų mechanizmo, iš esmės patvirtino ir specialisto išvados, kuriomis B. L. buvo nustatyti odos nubrozdinimai kaktos dešinėje, kairiame žaste, poodinės kraujosruvos pakaušio kairėje, dešinėje alkūnėje (1 t., b. l. 66-67), o E. A. – poodinė kraujosruva viršutinės lūpos dešinėje, kraujosruvos viršutinės lūpos gleivinės dešinėje (1 t., b. l. 45-46).

13. Tuo tarpu nuteistojo A. S. parodymai, priešingai nei nukentėjusiųjų, viso baudžiamojo proceso metu nebuvo nuoseklūs. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, jog B. L. po jo smūgio šiam į krūtinę, nukrito prie vartelių, tačiau A. S. nematė, ar jis trenkėsi galva į vartelius. Kalbėdamas apie E. A. sužalojimą, jis patvirtino, kad jai trenkė delnu į veidą, pažymėdamas ir tai, kad nežino, į kurią tiksliai veido dalį jis pataikė (1 t., b. l. 92-93). Tačiau, apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu šiuos savo parodymus A. S. pakeitė, nurodydamas, kad nuo jo smūgio B. L. neatsitrenkė į metalinius vartelius, šį faktą jis tikrai matė. Taip pat prisiminė ir E. A. veido vietą, į kurią jis pataikė – kairys jos veido skruostas, papildomai pažymėdamas, kad į lūpas jai pataikyti negalėjo. Paaiškinti, kodėl šie jo parodymai skyrėsi nuo jo ikiteisminio tyrimo metu išdėstytų aplinkybių, nuteistasis negalėjo, nurodydamas, kad policijoje jam buvo daromas spaudimas. Tačiau, tokie apelianto teiginiai nepasitvirtino. Ikiteisminio tyrimo metu jis buvo apklaustas kelis kartus, jo parodymai abiejų apklausų metu buvo tapatūs, jokių prašymų ar papildymų užbaigiant ikiteisminį tyrimą jis neturėjo, savo apklausose nurodytas aplinkybes jis patvirtino savo parašu, todėl tikėti A. S. teiginiais, jog policijoje jam buvo daromas spaudimas, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad savo parodymus jis pakeitė tik pirmosios instancijos teisme, neabejotina, kad tokiu savo elgesiu asmuo siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės arba sušvelninti savo teisinę padėtį, todėl jo parodymai, esant nepaneigtiems nukentėjusiųjų parodymams, nelaikytini pakankamu pagrindu išteisinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu priėmimui.

14. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis tvirtina, kad įspirti B. L. į krūtinę jis negalėjo dėl savo sveikatos būklės – negali aukštai kelti kojos, tačiau tikėti šiuo nuteistojo motyvu ir jo pagrindu atmesti nuoseklius B. L. parodymus apie jam A. S. suduoto smūgio mechanizmą, nėra pagrindo. Darant šią išvadą įvertintina tai, kad į įvykio vietą nuteistasis atvyko dviračiu. Tuo tarpu vairuojant tokią transporto priemonę yra būtinas intensyvus kojų darbas, tačiau, šis veiksmas nuteistajam jokių sunkumų, sprendžiant iš bylos medžiagos, nesudarė. Be to, šią nuteistojo versiją betarpiškai paneigia ir pirmosios instancijos teismo paminėtas faktas, kad 2019 m. liepos 18 d. A. S. buvo nuteistas už analogišką smurtinį veiksmą, t. y. spyrį tam pačiam nukentėjusiajam į nugarą (1 t., b. l. 119-121). Esant šiems duomenims, neabejotina, kad A. S. kojos funkcionuoja tinkamai ir didesnių sunkumų įspirti B. L. į krūtinę A. S. neturėjo. Juo labiau, jog jokių medicininių duomenų, patvirtinančių ribotą kojų judėjimą A. S. nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė.

15. Aplinkybė, kad E. A. lūpą galėjo susižaloti krisdama nuo kopėčių, kaip kad teigia apeliantas, taip pat nepasitvirtino. E. A. parodė, kad tuo metu, kai tarp jos, B. L. ir A. S. įvyko konfliktas, ji su B. L. jau ruošėsi važiuoti namo, dėl ko, uždarė vartelius ir laukė taksi automobilio. Tas pačias aplinkybes patvirtino ir B. L.. Tačiau, nei vienas iš šių asmenų neparodė, kad E. A. jau tuo metu buvo susižalojusi lūpą, kas patvirtintų nuteistojo teiginius, nei vienas iš jų nenurodė, kad ankščiau tą dieną buvo įvykęs koks incidentas skinant uogas, kurio metu E. A. būtų susižalojusi. Fakto, kad jau iki konflikto E. A. buvo susižalojusi lūpą, nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nepatvirtino ir apeliantas, tiesiog lakoniškai iškeldamas versiją, jog E. A. galėjo susižaloti pati. Esant šiems duomenims, nesant jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių A. S. versiją, jog E. A. susižalojo pati, A. S. neneigiant, jog sudavė vieną smūgį E. A. į veido sritį, kuo neabejotinai galėjo būti ir jos lūpų sritis, ši nuteistojo versija atmestina kaip nepagrįsta.

16. Neabejotina, kad tarp A. S., B. L. ir E. A. yra susiklostę konfliktiniai santykiai, ką itin pabrėžia nuteistasis, tačiau vien tik šis faktas nepaneigia nuoseklių ir detalių nukentėjusiųjų parodymų, kuriuos, be kita ko, patvirtina ir objektyvūs nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenys (specialisto išvados). Todėl, vien tik tarp asmenų vykstantys konfliktai šiuo konkrečiu atveju negali lemti teismo išvados dėl nepatikimų nukentėjusiųjų parodymų. Juo labiau, jog, sprendžiant iš byloje esančių duomenų visumos, vertinamu atveju pats A. S. nekviestas atvažiavo į jam nepriklausančius namus, be leidimo į juos įėjo, netrukdomas susirinko savo daiktus ir, tarstelėjęs nukentėjusiesiems keletą žodžių, iš ten išvyko. Kiek vėliau, jis vėl be jokios aiškios priežasties grįžo į tuos pačius namus, kuriuose, sprendžiant iš B. L. ir E. A. parodymų visumos, nėra pageidaujamas, ir sukonfliktavo su iš namų jau ketinančiais išvykti nukentėjusiaisiais. Toks nuteistojo elgesys teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, jog būtent A. S. yra konfliktų su nukentėjusiaisiais iniciatorius, jis jaučiasi apgautas nukentėjusiųjų, dėl ko, savo nepasitenkinimą jų atžvilgiu yra linkęs išreikšti ir smurtu, ką patvirtina jau ankščiau buvęs A. S. neteisėtas elgesys nukentėjusiojo B. L. atžvilgiu.

17. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad A. S. apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pripažindamas A. S. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl A. S. kaltės bei jo veiksmų teisinio vertinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ir, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.

18. Nors apeliaciniame skunde keliamas ir A. S. paskirtos bausmės individualizavimo klausimas, teigiant, jog ji yra per griežta, tačiau, teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo skunde dėstomus argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančias aplinkybes, nuteistąjį charakterizuojančią medžiagą, todėl jam skirta bausmė nėra akivaizdžiai per griežta ar neproporcinga apelianto padarytos nusikalstamos veikų pobūdžiui bei pavojingumui.

19. Bylos duomenims, A. S., veikdamas tyčia, padarė vieną nesunkų ir baigtą nusikaltimą. Nusikaltimas iš esmės padarytas dėl menkavertės dingsties – nuteistajam liejant savo pyktį nukentėjusiųjų atžvilgiu dėl tariamai jam priklausančios nukentėjusiųjų turto dalies, smurtas buvo panaudotas prieš neįgalų asmenį bei moterį, kas atskleidžia ypatingą A. S. cinizmą ir bendrų visuomenės moralės ir elgesio normų nepaisymą. Šių duomenų kontekste būtina įvertinti ir tai, kad skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotą nusikalstamą veiką A. S. padarė jau būdamas teistas, be kita ko, už analogiškų veiksmų atlikimą to paties nukentėjusiojo B. L. atžvilgiu, teistumui neišnykus. Tai sudaro pagrindą spręsti apie BK 27 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto recidyvo nuteistojo veiksmuose buvimą, kas skundžiamu nuosprendžiu buvo pagrįstai pripažinta A. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Neabejotina, kad ankstesnė baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens priešingo teisei elgesio patirtis vertinama kaip asmenį charakterizuojanti medžiaga, ir, be kitų aplinkybių, į kurias atsižvelgia nuosprendį priimantis teismas, lemia bausmės rūšies bei dydžio parinkimą, todėl šių duomenų ignoravimas sprendžiant asmeniui paskirtos bausmės pagrįstumo klausimą, negalimas. Juo labiau, kad aptariamas A. S. praeityje buvęs teistumas nėra vienintelis. Praeityje jis buvo teistas dar du kartus už iš esmės analogiškų smurtinio pobūdžio veiksmų atlikimą, kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymas nebuvo atsitiktinis, o smurtinis elgesys yra jam būdingo elgesio modelio dalis.

20. Esant šiems duomenims akivaizdu, kad ankstesniais apkaltinamaisiais nuosprendžiais A. S. taikytos bausmės, įskaitant ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, nebuvo pakankamos siekiant BK 41 straipsnyje numatytų tikslų, kadangi jis ir toliau daro nusikalstamas veikas, savo elgesio teigiama linkme nekoreguoja, todėl nesutiktina su apelianto teiginiais, jog šiuo atveju yra pakankamas pagrindas švelnesnės bausmės nei A. S. paskirta, paskyrimui.

21. Šių duomenų kontekste paminėtina ir tai, kad praeityje A. S. buvo ne tik teistas, bet ir ne kartą baustas administracine tvarka, įskaitant ir už nusižengimą, padarytą B. L. atžvilgiu – 2019 m. spalio 1 d. jis buvo nubaustas administracine tvarka už tai, kad B. L. iškeikė necenzūriniais žodžiais. Be to, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatytos nuteistojo atsakomybę švelninančios aplinkybės, nuteistojo veiksmai pasireiškė itin cinišku pobūdžiu, A. S. neteisėtais veiksmais buvo sužaloti labiau pažeidžiami asmenys – neįgalus asmuo ir moteris, nusikaltimas įvykdytas be jokios aiškios dingsties, A. S. provokavus nukentėjusiuosius. Atsižvelgiant į išdėstytą, sutikti su nuteistojo apeliacinio skundo motyvais ir švelninti jo teisinę padėtį, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs A. S. asmenybę, konfliktinius jo ir nukentėjusiųjų santykius, paskyrė tinkamos rūšies įpareigojimus, tokiu būdu užkertant A. S. galimybę nusikalsti pakartotinai. Keisti šiuos įpareigojimus vien dėl A. S. manymo, jog B. L. jam yra skolingas ir dėl to jis turi teisę įeiti į jam ir jo sesei nuosavybės teise priklausančią sodybą, nėra pagrindo. Manydamas, jog B. L. yra skolingas jam pinigų, apeliantas gali kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka ir reikalauti savo tariamos ar esamos skolos atlyginimo įstatymo nustatyta tvarka.

22. 2021 m. lapkričio 26 d. Kauno apygardos teisme gauta pirminė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, atitinkančių 167,16 (vieną šimtą šešiasdešimt septynis eurus, 16 ct), ir susidariusių teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nuteistajam A. S. apeliacinės instancijos teisme, priteisimo.

23. BPK 106 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

24. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-303/2014). Kaip nustatyta BPK 322 straipsnio 1 dalyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Iš to seka, kad nuteistojo gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, yra būtinas. Svarbu ir tai, kad šiuo konkrečiu atveju baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal paties nuteistojo apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi iš esmės atmetamas kaip nepagrįstas. Apeliaciniame skunde nuteistasis ginčijo pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, todėl jo prašymo nagrinėti jo apeliacinį skundą Kauno apygardos teisme rašytinio proceso tvarka tenkinimas, nebuvo galimas. Be to, jokių duomenų apie nuteistojo A. S. finansinę padėtį byloje nėra, jų nepateikė ir apeliantas, todėl konstatuoti jo prastą finansinę padėtį, dėl kurios asmuo nesugebėtų sumokėti iš jo priteistinų išlaidų dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, pagrindo nėra.

25. Dėl išdėstyto, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, atitinkančių 167,16 (vieną šimtą šešiasdešimt septynis eurus, 16 ct) ir susidariusių teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nuteistajam A. S. apeliacinės instancijos teisme, priteisimo tenkinamas, iš nuteistojo A. S. valstybės naudai priteisiant 167,16 (vieną šimtą šešiasdešimt septynis eurus, 16 ct) valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.