- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-25
- Bylos Nr.
- eAS-224-552/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04348-2019-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- D. S.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos Respublikos Vyriausybė Lietuvos Respublikos valstybė,atstovaujama LR Teisingumo ministerijos Lietuvos Respublikos Seimas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) atnaujinti terminą 2019 m. gruodžio 26 d. skundui paduoti, jeigu jis būtų praleistas; 2) atleisti pareiškėją nuo žyminio mokesčio mokėjimo dėl blogos dabartinės D. S. turtinės padėties; 3) teismo iniciatyva įtraukti visas reikalingas bylos šalis, kurių dėl savo nežinojimo galėjo nenurodyti pareiškėjas D. S.. Taip pat teismo iniciatyva pakeisti atsakovo ir trečiųjų asmenų procesinę padėtį, jeigu tai yra reikalinga, siekiant teisingai išnagrinėti šią bylą; 4) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šioje administracinėje byloje; 5) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl šiame skunde nurodytų teisės aktų galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 5, 18, 19, 21, 23, 29, 38, 39, 48, 52, 150 straipsnių normoms; 6) iš Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų išreikalauti visą administracinės bylos Nr. eI-359-644/2019 medžiagą ir ją prijungti prie šios administracinės bylos; 7) panaikinti 2019 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) procesinį sprendimą Nr. S-2019-565; 8) panaikinti 2019 m. vasario 6 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) procesinį sprendimą (2019 m. sausio 24 d. registracija Nr. PSG-242); 9) panaikinti 2019 m. vasario 20 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) procesinį sprendimą Nr. (1.23)7R-1072; 10) priteisti iš atsakovų Seimo, Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, solidariai sumokėti D. S. susidariusią socialinės išmokos skolos sumą nuo 2017 m. balandžio 1 d. (t. y. nuo kada pareiškėjas D. S. faktiškai kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją dėl socialinės išmokos D. S. ir nepilnametei dukrai G. S. skyrimo) iki 2018 m. birželio 30 d. už 15 mėnesių, kuri yra 4 470 Eur; 11) įpareigoti atsakovus – Seimą, Vyriausybę ir Lietuvos Respublikos valstybę, atstovaujamą Teisingumo ministerijos, solidariai sumokėti / pervesti pareiškėjui D. S. už kiekvieną kalendorinį mėnesį 400 Eur dydžio socialinę išmoką, skaičiuojant nuo 2018 m. liepos 1 d. iki tol, kol D. S. faktiškai pradės dirbti ir gaus savarankiškas su darbo santykiais susijusias pajamas; 12) iš atsakovų Seimo, Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, solidariai priteisti pareiškėjui 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už patirtus išgyvenimus, stresą, pažeminimą ir kt.; 13) įpareigoti atsakovus – Seimą, Vyriausybę ir Lietuvos Respublikos valstybę, atstovaujamą Teisingumo ministerijos, solidariai per 1 mėnesį nuo pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo paskelbimo suteikti pareiškėjui D. S. 2 (dviejų) kambarių socialinį būstą arba įpareigoti atsakovus – Seimą, Vyriausybę ir Lietuvos Respublikos valstybę, atstovaujamą Teisingumo ministerijos, skirti ir pervesti pareiškėjui D. S. kiekvienam kalendoriniam mėnesiui 500 Eur bendrą sumą būsto nuomai ir išlaidoms už komunalines paslaugas susimokėti Lietuvos Respublikoje; 14) priteisti pareiškėjui D. S. visas patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 12 d. nutartimi pareiškėjo D. S. skundo dalį dėl reikalavimų Nr. 7, 8, 9, 10, 11, 13 atsisakė priimti, o skundo dalį dėl reikalavimo Nr. 12 laikė nepaduotu.
Teismas nurodė, kad pareiškėjo paduotas skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24, 25 straipsniuose nustatytų reikalavimų, todėl teismas 2020 m. sausio 6 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2020 m. sausio 20 d., kurį rezoliucija pratęsė iki 2020 m. vasario 10 d. skundo trūkumams, nurodytiems nutarties motyvuojamoje dalyje, pašalinti.
Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas 2020 m. vasario 4 d. pateikė prašymą dar kartą pratęsti skundo trūkumų šalinimo terminą iki 2020 m. kovo 10 d., kadangi jis 2020 m. vasario 3 d. kreipėsi į atsakovus ir dar negavo jų atsakymų. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, 2020 m. vasario 7 d. rezoliucija atsisakė pareiškėjui pratęsti skundo trūkumų šalinimo terminą nesant objektyvių termino pratęsimo priežasčių.
Teismas 2020 m. sausio 6 d. nutartyje nurodė, kad šalindamas skundo reikalavimų Nr. 7, 8, 9 bei išvestinio reikalavimo Nr. 13 trūkumus, pareiškėjas prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą turėtų tikslinti ir papildomai teismui nurodyti kada, kokiu būdu pareiškėjas sužinojo apie ginčijamus sprendimus, taip pat nurodyti aplinkybes, dėl kurių negalėjo tinkamai ir laiku paduoti skundo teismui dėl ginčijamų sprendimų ir pateikti minėtas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus.
Teismas pažymėjo, kad šalindamas teismo 2020 m. sausio 6 d. nutartyje nurodytus skundo reikalavimų Nr. 7, 8, 9 bei išvestinio reikalavimo Nr. 13 trūkumus pareiškėjas nurodė, kad 2019 m. sausio 31 d. Seimo procesinį sprendimą Nr. S-2019-565 jis gavo paprastu paštu 2019 m. vasario 4 d., ką patvirtina spaudas ant voko; 2019 m. vasario 6 d. Vyriausybės procesinį sprendimą (2019 m. sausio 24 d. registracija Nr. PSG-242) registruota pašto siunta jis gavo 2019 m. kovo 8 d., ką patvirtina vokas ir pašto siuntos sekimo informacija; 2019 m. vasario 20 d. Teisingumo ministerijos procesinį sprendimą Nr. (1.23)7R-1072 jis gavo paprastu paštu 2019 m. vasario 25 d., ką patvirtina vokas. Pareiškėjas teigė, kad nors 2019 m. sausio 31 d. Seimo procesinis sprendimas Nr. S-2019-565 buvo gautas dar 2019 m. vasario 4 d., tačiau jis laukė kitų solidarių atsakovų atsakymų ir tik tada pateikė teismui skundą.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, pažymėjo, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog 2019 m. vasario 6 d. Vyriausybės raštą (2019 m. sausio 24 d. registracija Nr. PSG-242) pareiškėjas registruota pašto siunta gavo 2019 m. kovo 8 d., 2019 m. vasario 20 d. Teisingumo ministerijos raštą Nr. (1.23)7R-1072 pareiškėjas gavo paprasta pašto siunta 2019 m. vasario 25 d., todėl dėl minėtų raštų pateikdamas skundą teismui 2019 m. kovo 25 d., jis nepraleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje numatyto skundo padavimo administraciniam teismui termino.
Teismas nustatė, kad 2019 m. sausio 31 d. Seimo raštą Nr. S-2019-565 pareiškėjas gavo paprastu paštu 2019 m. vasario 4 d., tai patvirtino ir pats pareiškėjas. Todėl dėl minėto rašto pateikdamas skundą teismui 2019 m. kovo 25 d., pareiškėjas praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje numatytą skundo padavimo administraciniam teismui terminą. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytą termino skundui paduoti praleidimo priežastį, t. y., kad jo skundo reikalavimas Nr. 13 atsakovams yra solidarus todėl jis laukė kitų atsakovų atsakymų ir tik 2019 m. kovo 8 d., gavęs paskutinį atsakymą, 2019 m. kovo 25 d. kreipėsi į teismą, atnaujino terminą skundui dėl 2019 m. sausio 31 d. Seimo rašto Nr. S-2019-565 apskundimo.
Teismas sprendė, kad pareiškėjas iš esmės pašalino teismo nustatytus skundo reikalavimų Nr. 7, 8, 9, 13 trūkumus, tačiau, prieš priimdamas skundą, vertino, ar pareiškėjo skundas gali būti nagrinėjamas teisme ABTĮ nustatyta tvarka.
Teismas nurodė, kad iš pareiškėjo ginčijamų raštų matyti, jog jais buvo atsakyta į pareiškėjo 2019 m. sausio 21 d. prašymą skirti jam dviejų kambarių socialinį būstą arba skirti ir pervesti kas mėnesį po 500 Eur būsto nuomai ir išlaidoms už komunalines paslaugas susimokėti. Įvertinęs 2019 m. sausio 31 d. Seimo raštą Nr. S-2019-565; 2019 m. vasario 6 d. Vyriausybės raštą (2019 m. sausio 24 d. registracija Nr. PSG-242); 2019 m. vasario 20 d. Teisingumo ministerijos raštą Nr. (1.23)7R-1072 teismas sprendė, kad jais pareiškėjas buvo informuotas, jog minėtos institucijos nėra kompetentingos spręsti pareiškėjo pareiškime nurodytų reikalavimų, be to, 2019 m. sausio 31 d. Seimo raštu Nr. S-2019-565, 2019 m. vasario 6 d. Vyriausybės raštu (2019 m. sausio 24 d. registracija Nr. PSG-242) pareiškėjas buvo papildomai informuotas, jog dėl keliamų klausimų jis turi teisę kreiptis į kompetentingas šį klausimą nagrinėti institucijas, t. y. į Kauno miesto savivaldybės administraciją. Teismas konstatavo, jog minėtais raštais pareiškėjui buvo suteikta tik bendro pobūdžio informacija ir tokie raštai pagal jų turinį yra informacinio pobūdžio. Todėl teismas pareiškėjo skundo reikalavimus Nr. 7, 8, 9 atsisakė priimti kaip nenagrinėtinus teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).
Teismas, atsisakęs priimti reikalavimus dėl atsakovų raštų panaikinimo, tuo pačiu pagrindu atsisakė priimti ir išvestinį skundo reikalavimą Nr. 13 įpareigoti atsakovus atlikti veiksmus, nes toks reikalavimas kaip savarankiškas negali būti reiškiamas teismui.
Teismas 2020 m. sausio 6 d. nutartyje nurodė, kad iš pareiškėjo skundo reikalavimų Nr. 10 ir 11 matyti, jog pareiškėjas reiškia reikalavimą atsakovams dėl socialinės išmokos jam mokėjimo ir dėl to susidariusios skolos, tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad su prašymu dėl socialinės išmokos mokėjimo ir socialinės išmokos skolos jis kreipėsi į atsakovus. Pareiškėjas buvo įpareigotas pateikti įrodymus, pagrindžiančius kad su tokiu prašymu kreipėsi į Seimą, Vyriausybę, Teisingumo ministeriją ir iki šiol nėra gavęs atsakymų. Pareiškėjas, šalindamas teismo 2020 m. sausio 6 d. nutartyje nurodytus skundo reikalavimų Nr. 10 ir 11 trūkumus, teigė, kad jis 2020 m. vasario 3 d. raštu kreipėsi į atsakovus, tačiau dar negavo iš jų atsakymų. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo skundo reikalavimus Nr. 10 ir 11 atsisakė priimti kaip nenagrinėtinus teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas 2020 m. sausio 6 d. nutartyje pažymėjo, kad pareiškėjas reikalavimu Nr. 12 prašo iš Seimo, Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, solidariai priteisti 10 000 neturtinei žalai atlyginti, tačiau konkrečiai nenurodė iš kokių konkrečių minėtų institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) kildina jam padarytą neturtinę žalą, todėl šios aplinkybės tikslintinos. Pareiškėjas, šalindamas teismo 2020 m. sausio 6 d. nutartyje nurodytą skundo reikalavimo Nr. 12 trūkumą, teigė, kad jis visus argumentus yra pateikęs savo pradiniame skunde. Teismas, įvertinęs pareiškėjo 2020 m. vasario 4 d. teismui pateiktus paaiškinimus dėl skundo reikalavimo Nr. 12 trūkumų šalinimo, konstatavo, kad pareiškėjas per teismo nustatytą terminą teismo 2020 m. sausio 6 d. nutartimi nustatytų skundo reikalavimo Nr. 12 trūkumų nepašalino, todėl yra pagrindas šią pareiškėjo skundo dalį laikyti nepaduota (ABTĮ 33 str. 1 d.).
Teismas pažymėjo, kad skundo dalis dėl reikalavimų Nr. 7, 8, 9, 10, 11, 13 teismui atsisakant priimti, o skundo dalį dėl reikalavimo Nr. 12 laikant nepaduotu, pareiškėjo procesinio pobūdžio skundo reikalavimai Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6, 14 paliekami nenagrinėti.
III.
Pareiškėjas D. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartį ir perduoti pirmosios instancijos teismui skundo priėmimo klausimą spręsti iš naujo.
Pareiškėjas nurodo, kad 2020 m. vasario 4 d. pateikė prašymą pratęsti terminą trūkumams šalinti iki 2020 m. kovo 10 d. Teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad atsisakė tenkinti šį prašymą rezoliucija, tačiau pareiškėjo paskyroje teismų informacinėje sistemoje to nematyti. Pareiškėjas teigia apie tai sužinojęs tik iš 2020 m. vasario 12 d. nutarties, todėl terminas dėl termino (ne) pratęsimo turi būti skaičiuojamas nuo 2020 m. vasario 12 d. nutarties įteikimo. Atsisakymas pratęsti terminą turi būti įforminamas nutartimi ir išsiunčiamas bylos šaliai.
Pareiškėjas dėl skundo reikalavimų Nr. 10 ir 11 pažymi, kad kitose administracinėse bylose nebuvo nurodyti kaip skundo trūkumai, tai, kad iš visų atsakovų, o ne iš vieno, turi būti gauti atsakymai į pareikštus reikalavimus. Tik šioje byloje pareiškėjui buvo nurodyta, kad prieš skundžiant atsakovų Seimo, Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, veiksmus, kiekvienu reikalaujamu klausimu pirmiausia turi būti gauti atsakymai iš kiekvieno iš trijų atsakovų. Pareiškėjas pažymi, kad 2020 m. vasario 3 d. kreipėsi raštu į visus tris atsakovus ir prašė teismo dar kartą pratęsti terminą skundo trūkumams pašalinti iki 2020 m. kovo 10 d., kol bus gauti atsakymai ir jis galėtų patikslinti skundą.
Pareiškėjas cituoja teisės aktus, nacionalinių bei tarptautinių teismų praktiką, susijusią su teisės kreiptis į teismą užtikrinimu ir pažymi, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas eliminavo jo teisę kreiptis į teismą. Skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis ABTĮ reikalavimams, nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų teisėtumo ir pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai konstatavo, kad skundžiami atsakovų sprendimai yra tik informacinio pobūdžio ir negali būti laikomi administraciniais aktais, kurie nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Tai buvo galima nuspręsti tik bylą išnagrinėjus iš esmės. Teismas negalėjo atsisakyti priimti skundą konstatavęs, kad pareiškėjo teisės nėra pažeistos, neįsigilino į skunde nurodytas aplinkybes bei įrodymus, todėl nepagrįstai atsisakė priimti skundą.
Pareiškėjas pažymi, kad jo materialinė padėtis sunki, jam nebuvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba. Pareiškėjas nesutinka su skundžiamos teismo nutarties dalimi, kuria jo skundo reikalavimas Nr. 12 laikytas nepaduotu. Pareiškėjo nuomone, buvo pažeisti ir tarptautinėje teisėje įtvirtinti teisės kreiptis į teismą, į bylos išnagrinėjimą per trumpiausią laiką, nediskriminacijos ir kiti principai. Pareiškėjas teigia, kad šiuo atveju dėl atsakovų netinkamo veikimo ir neveikimo negalima nustatyti, kuri žalos dalis priskirtina kiekvienam iš atsakovų, todėl galioja bendra deliktinės prievolės solidarumo prezumpcija. Atsakovai atliko savarankiškus neteisėtus veiksmus, tačiau sukėlė bendrą žalą. Pareiškėjas pagal ABTĮ neprivalo nurodyti skundo juridinio pagrindo, jį ex officio (pagal pareigas) turi identifikuoti teismas. Šiuo atveju pareiškėjas prašo priteisti žalą iš atsakovų solidariai, o kaip administracinis teismas jos atlyginimą paskirstys, pareiškėjas nurodyti skundo priėmimo stadijoje negali.
Pareiškėjo nuomone, įpareigojimas pašalinti skundo dalies dėl neturtinės žalos priteisimo trūkumus yra netinkama procedūra. Skundo netikslumai turėtų būti sprendžiami ne per trūkumų šalinimo institutą, bet parengiamojo posėdžio metu. Pareiškėjas teigia, kad įstatyme įtvirtinta galimybė parengiamojo posėdžio metu apklausti šalis, siekiant išsiaiškinti ginčo esmę ir visiškai suformuluoti šalių reikalavimus ir atsikirtimų turinį. Įstatymas nereikalauja skundo pateikimo metu pareiškėjui įrodyti reikalavimo pagrįstumą, tai sprendžiama bylą nagrinėjant iš esmės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. nutarties, kuria pareiškėjo D. S. skundo dalį atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu bei dalis skundo laikoma nepaduota, teisėtumas ir pagrįstumas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-268/2012). Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimus). Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimus). Tačiau savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.
ABTĮ aiškiai reglamentuoja specialią tvarką, kurios laikydamiesi asmenys gali įgyvendinti procesinę teisę kreiptis į teismą. Tokia įtvirtinta tvarka suponuoja tai, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo laikytis įstatymo nustatytų tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1125-502/2015; 2017 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-632-520/2017).
ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu skundas neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies, 24, 25 ir 35 straipsnių nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Pagal ABTĮ 64 straipsnio 1 dalį procesiniai veiksmai atliekami per įstatymų nustatytus terminus. Tais atvejais, kai terminų nėra nustatęs įstatymas, juos skiria teismas. Teismo paskirti terminai gali būti teismo pratęsti.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismas pratęsia terminą skundo trūkumams pašalinti, kai nustato, jog buvo svarbių priežasčių, dėl kurių pareiškėjui pritrūko laiko pateikti tinkamą skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-777-662/2015). Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad siekdamas įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, pareiškėjas turi būti rūpestingas, sąžiningas ir atidus, o proceso dalyviai privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (ABTĮ 11 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas atskirajame skunde pirmiausiai kelia klausimą dėl pirmosios instancijos teismo rezoliucija nepratęsto termino skundo trūkumams šalinti. Teisėjų kolegija, patikrinusi duomenis Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO, nustatė, kad pareiškėjas 2020 m. sausio 8 d. pateikė prašymą pratęsti 2020 m. sausio 6 d. nutartyje nustatytą skundo trūkumų pašalinimo terminą (iki 2020 m. sausio 20 d.) iki 2020 m. vasario 10 d. Teismas 2020 m. sausio 17 d. rezoliucija pareiškėjo prašymą tenkino ir terminą pratęsė iki 2020 m. vasario 10 d., apie tai informuodamas pareiškėją 2020 m. sausio 17 d. lydraščiu. 2020 m. vasario 4 d. pareiškėjas pateikė dar vieną prašymą, kuriame prašė dar kartą pratęsti skundo trūkumų šalinimo terminą iki 2020 m. kovo 10 d., motyvuodamas tuo, kad 2020 m. vasario 3 d. kreipėsi į atsakovus su prašymu dėl jo pareikštų reikalavimų, ir, gavęs atsakymus, patikslintų galutinį procesinį dokumentą. Pareiškėjas teigė, kad tam jam reikės papildomų laiko sąnaudų, nes jis nėra profesionalus teisininkas, negali dirbti visu pajėgumu. Teismas 2020 m. vasario 7 d. rezoliucija pareiškėjo prašymo netenkino, t. y. nepratęsė skundo trūkumų šalinimo termino nesant svarbių priežasčių.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 64 straipsnio 1 dalis nenumato imperatyvios pareigos teismui visais atvejais pratęsti jo nustatytus terminus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių turėjo būti dar kartą pratęstas terminas skundo trūkumams šalinti. Pažymėtina, kad teismas pirmą kartą pratęsė terminą pakankamai ilgam laikui – terminas buvo nustatytas iki 2020 m. sausio 20 d. ir pratęstas iki 2020 m. vasario 10 d. Pareiškėjas pats nurodo, kad kreipėsi į atsakovus su prašymu priimti sprendimus tik 2020 m. vasario 3 d. Taigi, pareiškėjo veiksmai šalinant teismo 2020 m. sausio 6 d. nutartimi nustatytus skundo trūkumus negali būti vertinami kaip pakankamai rūpestingi ir sąžiningi, atlikti operatyviai.
ABTĮ 107 straipsnio 6 dalis nustato, kad kai šiame įstatyme nenustatyta, jog atskiras procesinis klausimas turi būti išsprendžiamas teismo nutartimi, teisėjas gali procesinį klausimą išspręsti rezoliucija. Išspręsdamas klausimą rezoliucija, teisėjas ant sprendžiamo dokumento užrašo, o jeigu sprendžiama dėl elektroninės formos dokumente išdėstyto klausimo – elektroninėje byloje tam skirtomis priemonėmis nurodo, kaip jis išsprendžia nagrinėjamą klausimą. Kartu teisėjas nurodo savo vardą ir pavardę, rezoliucijos priėmimo datą ir pasirašo. Teisėjo rezoliucija neskundžiama. ABTĮ 33 straipsnis, reglamentuojantis skundo priėmimo klausimo nagrinėjimą, nenustato, kad prašymas dėl termino skundo trūkumams pašalinti pratęsimo turi būti išsprendžiamas teismo nutartimi. Nutartimi pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį tik nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Todėl, nagrinėjamu atveju, teismui 2020 m. sausio 6 d. nutartimi nustačius terminą skundo trūkumams pašalinti, pareiškėjo prašymas pratęsti ar nepratęsti nustatytą terminą, galėjo būti sprendžiamas ir teisėjo rezoliucija. Pagal ABTĮ 66 straipsnio 2 dalį teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymo nustatytam ar teismo paskirtam jiems atlikti terminui. Skundai (prašymai, pareiškimai) ir dokumentai, paduoti pasibaigus tam terminui, grąžinami juos padavusiems asmenims. Taigi pareiškėjas, pasibaigus jam nustatytam skundo trūkumų šalinimo terminui 2020 m. vasario 10 d., teismui nesant pareigos jo pratęsti, negalėjo tikėtis, kad terminas bus pratęstas, nors ir teigia, kad jo paskyroje Lietuvos teismų informacinėje sistemoje teismo rezoliucijos nesimato. Todėl pareiškėjo atskirajame skunde išdėstyti argumentai dėl teismo teisės spręsti termino pratęsimo klausimą rezoliucija ir termino skaičiavimo nuo 2020 m. vasario 12 d. atmestini.
Pažymėtina, jog pareiškėjas savo skunde suformulavo 14 reikalavimų, tačiau 1-6 ir 14 reikalavimai yra arba procesinio pobūdžio, todėl dėl jų būtų pasisakoma, tik teismui priėmus nagrinėti materialinio pobūdžio reikalavimus, arba tokie, kurie sprendžiami išnagrinėjus bylą iš esmės. Tai teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas 2020 m. sausio 6 d. nutartyje ir šiuo aspektu pareiškėjas teismo pozicijos neginčija.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, ne kartą yra nurodęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Apeliacinės instancijos teismo kolegija, įvertinus pareiškėjo skundžiamų Seimo 2019 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. S-2019-565, Vyriausybės 2019 m. vasario 6 d. (2019 m. sausio 24 d. registracija Nr. PSG-242) sprendimo, Teisingumo ministerijos 2019 m. vasario 20 d. sprendimo Nr. (1.23)7R-1072 turinį, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad minėti aktai nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Ginčo atveju jau skundo priėmimo stadijoje yra akivaizdu, kad pareiškėjo skundžiami Seimo, Vyriausybės ir Teisingumo ministerijos aktai (sprendimai) nedaro įtakos pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjo skundo reikalavimai negali būti administracinės bylos ginčo dalyku ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimus Nr. 7, 8, 9 pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą – kaip nenagrinėtinus administracinių teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.
Pareiškėjas skundo reikalavimu Nr. 10 prašė priteisti iš atsakovų Seimo, Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, solidariai sumokėti D. S. susidariusią socialinės išmokos skolos sumą nuo 2017 m. balandžio 1 d. (t. y. nuo kada pareiškėjas D. S. faktiškai kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją dėl socialinės išmokos D. S. ir nepilnametei dukrai G. S. skyrimo) iki 2018 m. birželio 30 d. dienos už 15 mėnesių, kuri yra 4 470 Eur. Skundo reikalavimu Nr. 11 pareiškėjas prašė įpareigoti atsakovus – Seimą, Vyriausybę ir Lietuvos Respublikos valstybę, atstovaujamą Teisingumo ministerijos, solidariai sumokėti / pervesti pareiškėjui D. S. už kiekvieną kalendorinį mėnesį 400 Eur dydžio socialinę išmoką, skaičiuojant nuo 2018 m. liepos 1 d. iki tol, kol D. S. faktiškai pradės dirbti ir gaus savarankiškas su darbo santykiais susijusias pajamas. Pareiškėjas pats nurodė, kad dėl šių reikalavimų su prašymais nebuvo kreipęsis į atsakovus, tai padarė tik 2020 m. vasario 3 d., teismui 2020 m. sausio 6 d. nutartimi nustačius skundo trūkumus. Taigi, paduodant skundą teismui, tarp pareiškėjo ir atsakovų dar nebuvo kilęs joks administracinis ginčas minėtuose reikalavimuose nurodytais klausimais. Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Nesant kilusio administracinio ginčo tarp šalių, teismas nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą) kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).
Kartu pažymėtina, kad tai neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis į teismą, laikantis nustatytos tvarkos, jei jis gautų jo netenkinančius atsakymus iš kompetentingų institucijų, kurie rodytų, kad tarp šalių yra kilęs ginčas viešojo administravimo srityje.
Pareiškėjas skundo reikalavimu Nr. 12 prašė iš atsakovų Seimo, Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, solidariai priteisti pareiškėjui 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už patirtus išgyvenimus, stresą, pažeminimą ir kt. Pirmosios instancijos teismas, 2020 m. sausio 6 d. nutartyje nustatydamas skundo trūkumus, konstatavo, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė, iš kokių konkrečių minėtų institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) jis kildina jam padarytą neturtinę žalą, todėl įpareigojo šias aplinkybes patikslinti. Pareiškėjas, teikdamas 2020 m. vasario 4 d. prašymą dėl skundo trūkumų pašalinimo ir termino skundo trūkumams pratęsimo, apsiribojo paaiškinimu, kad argumentai dėl neturtinės žalos priteisimo yra pateikti jo skunde, taip pat pateikė savo samprotavimus apie tai, kad teismas šiuo atveju netinkamai taiko skundo trūkumų šalinimo institutą, pareiškėjas neprivalo nurodyti juridinio skundo pagrindo, o neaiškumai spręstini parengiamojo teismo posėdžio metu. Minėti pareiškėjo paaiškinimai iš esmės atitinka ir jo atskirajame skunde dėstomus argumentus šiuo klausimu.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktą, pareiškėjas, teikdamas skundą, privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinančius įrodymus, t. y. nurodyti skundo pagrindą. Pažymėtina, kad skundas teismui turi būti išdėstomas aiškiai, konkrečiai ir nuosekliai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas aiškiai nenurodė, iš kokių konkrečių atsakovų veiksmų (neveikimo) kildina neturtinės žalos atsiradimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo pareiškėją įvardinti konkrečius atsakovų veiksmus, iš kurių pareiškėjas kildina neturtinę žalą, t. y. faktinį šio skundo reikalavimo pagrindą. Teismas nereikalavo nurodyti juridinio aptariamo skundo reikalavimo pagrindo, t. y. teisės normų, kuriomis remdamasis pareiškėjas reiškia skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas per teismo nustatytą terminą minėtų nustatytų skundo trūkumų nepašalino, todėl teismas pagrįstai skundo reikalavimą Nr. 12 laikė nepaduotu (ABTĮ 33 str. 1 d.).
Pažymėtina, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai pašalinami, skundas (prašymas, pareiškimas) laikomas paduotu pradinio jo padavimo teismui dieną. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas, pareiškimas) laikomas nepaduotu. Taigi, ABTĮ, esant atvejui, kuomet skundas neatitinka įstatymo nustatytų reikalavimų, numato būtent skundo trūkumų šalinimo institutą. Parengiamojo teismo posėdžio instituto ABTĮ nenumato. Parengiamuosius teismo posėdžius numato Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (228–231 str.), kurio nuostatos taikomos nagrinėjant civilines bylas bendrosios kompetencijos teismuose. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas su skundu kreipėsi į administracinį teismą, kuris šiuo atveju privalo vadovautis ABTĮ nuostatomis (ABTĮ 2 str. 2 d.). Todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pagrįstai taikė skundo trūkumų šalinimo institutą, o pareiškėjo atskirojo skundo argumentai šiuo apsektu atmestini.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo D. S. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.