Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Motorfly“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 12 d. nutarties, kuria atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Motorfly“ iškelta bankroto byla,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos UAB „Motorfly“ iškėlimo pagrįstumo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7.1. Skundžiama nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, nes nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo pripažinti apeliantę nemokia ir iškelti jai bankroto bylą.

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

10. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria apeliantei iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

11. Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Įmonių bankroto procesą reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ir ĮBĮ). Šis įstatymas nustato bankroto bylos iškėlimo sąlygas bei įpareigoja teismą nuodugniai ištirti įmonės, kuriai siekiama iškelti bankroto bylą, finansinę padėtį. Šio įstatymo normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį. Tai aktualu ir aptariamu atveju, kadangi apeliantei bankroto byla skundžiamąja nutartimi iškelta konstatavus pastarosios nemokumą.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

12. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

13. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė rašytinius įrodymus: 2018 m. gruodžio 31 d. balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą; 2019 m. kovo 31 d. balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą; 2019 m. kovo 31 d. kreditorių ir debitorių sąrašus, 2019 m. balandžio 12 d. kreditorių sąrašą, ilgalaikio turto sąrašą, banko sąskaitų išrašus, 2019 m. kovo 29 d. akcininko sprendimą, mokėjimo pavedimus, 2017 m. gegužės 2 d. susitarimą prie nuomos sutarties, 2014 m. sausio 30 d. paprastuosius neprotestuotinus vekselius, 2017 m. gegužės 8 d. vykdomuosius įrašus, 2019 m. balandžio 1 d. įsakymą dėl komandiruotės; autoserviso paslaugų užsakymus patvirtinančius dokumentus.

14. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą, bei į tai, kad nauji įrodymai, yra susiję su apeliantės finansine padėtimi ir su byloje kilusiu ginču (dėl apeliantės mokumo nustatymo), siekdamas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti kilusį ginčą, sprendžia, kad yra pagrindas priimti apeliantės su atskiruoju skundu pateiktus rašytinius įrodymus (CPK 314 straipsnis).

Dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindų

15. Bankroto byla įmonei iškeliama, jei yra bent viena iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Tai reiškia, kad į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti ir turi būti nustatyta tikroji jo vertė (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1492-241/2017). Nors įmonės (ne)mokumą, visų pirma, apsprendžia finansinės atskaitomybės dokumentai – balansas, pelno (nuostolio) ataskaita, tačiau įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę. Tais atvejais, kai įmonės vadovas neteikia teismui duomenų, reikalingų išspręsti bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, teismas apie įmonės mokumą gali spręsti iš paties teismo surinktų duomenų, net jeigu jie nėra pakankamai išsamūs, o išsamesnių į bylą nepateikta (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1669-823/2018 ir kt.).

16. Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis). Todėl būtent apeliantė turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos finansinę padėtį, t. y. apeliantės mokumo įrodinėjimo pareiga tenka pačiai apeliantei.

Dėl apeliantės (ne)mokumo vertinimo

17. Nagrinėjamu atveju apeliantė (jos vadovas) pirmosios instancijos teismui nepateikė ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų (įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašų, nurodant jų adresus, įsipareigojimų ir skolų sumas, atsiskaitymo terminus, paskutinių metų ir einamųjų metų laikotarpio iki pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinės atskaitomybės, informacijos apie teismuose iškeltas bylas bei išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus, įmonės turto vertinimo), nors tai padaryti buvo įpareigota pirmosios instancijos teismo 2019 m. kovo 15 d. nutartimi. Apie šį įpareigojimą apeliantei buvo žinoma, nes atskirajame skunde nurodyta, kad dėl apeliantės vadovo komandiruotės neturėjo galimybių suruošti teismo prašomų pateikti dokumentų. Pažymėtina, kad apeliantės vadovas privalėjo domėtis bylos nagrinėjimo eiga. Jis, elgdamasis pagal atidaus ir rūpestingo asmens standartą, net ir praleidęs terminą, bet kuriuo atveju privalėjo vykdyti teismo įpareigojimus bei pateikti ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodytus dokumentus, juo labiau, kad iš pateikiamų duomenų matyti, jog apeliantės vadovas komandiruotėje buvo tik tris dienas (2019 m. balandžio 2-4 d.). Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, nustatydamas apeliantės finansinę padėtį, pagrįstai rėmėsi pareiškėjos pateiktais rašytiniais įrodymais bei informacinių sistemų ir registrų duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) bei sprendė, kad apeliantė yra nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais, todėl, konstatavęs jos nemokumą, apeliantei iškėlė bankroto bylą.

18. Apeliantė atskiruoju skundu kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas ir nurodo, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo ją pripažinti nemokia. Apeliantė savo mokumą įrodinėja su atskiruoju skundu teikiamais rašytiniais įrodymais, t. y. apeliantė savo pareigą pateikti jos finansinę būklę patvirtinančius įrodymus ėmė vykdyti tik apeliacinės instancijos teisme. Apeliantės teigimu, ji pareiškėjai nėra skolinga, taip pat pagal 2019 m. kovo 31 d. balansą apeliantė turi 45 539 Eur vertės turto, o pradelsti įsipareigojimai kreditoriams sudaro 11 625,20 Eur, iš jų 1 144,64 Eur įsipareigojimas UAB „Lindstrom“ yra ginčytinas bei nepagrįstai nurodytas 5 571,86 Eur įsipareigojimas pareiškėjai. Apeliantė nurodo, kad pradelstiems įsipareigojimams neviršijant pusės į balansą įrašyto turto vertės, apeliantė negali būti pripažinta nemokia. Nors, apeliantės teigimu, jos būsena neatitinka nemokios įmonės, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys rašytiniai įrodymai nėra pakankami šios išvados konstatavimui (CPK 185 straipsnis).

20. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentu, kad jos įsiskolinimas pareiškėjai neegzistuoja. Apeliantė nurodo aplinkybes, kurios esą patvirtina jos prievolių pareiškėjai nebuvimą – priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą ir remonto darbų atlikimą, tačiau apeliantė tokias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Priešingai, apeliantės įsiskolinimą pareiškėjai patvirtina šalių 2018 m. gegužės 14 d. pasirašyta taikos sutartis. Nors apeliantė ir teigia, kad minėta taikos sutartis neatitiko apeliantės valios, tačiau apeliantė jos neginčijo, tokiu būdu šalių pasirašyta taikos sutartis yra galiojanti. Taikos sutartimi apeliantė pripažino savo įsiskolinimą pareiškėjai bei įsipareigojo dalimis per 12 mėnesių (iki 2019 m. gegužės 14 d.) sumokėti pareiškėjai 11 000 Eur. Apeliantė pripažįsta, kad taikos sutarties nevykdė ir taikos sutartyje numatytu grafiku įsiskolinimo pareiškėjai nemokėjo. Taip pat minėtoje taikos sutartyje šalys patvirtino, kad ji atitinka tikruosius šalių ketinimus ir valią, taikos sutarties sudarymo aplinkybės, esmė ir pasekmės šalims yra žinomos, priimtinos ir buvo individualiai aptartos. Atsižvelgiant į tai, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti taikos sutartis šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) ir turi būti vykdoma, pareiškėja turi pagrįstą reikalavimo teisę į apeliantę pareiškime nurodytai sumai, t. y. 13 670,03 Eur, kuri vertintina kaip pradelstas apeliantės įsipareigojimas.

21. Apeliantė 2019 m. balandžio 12 d. kreditorių sąraše nurodo, kad pradelsti įsipareigojimai sudaro 10 675,51 Eur. Apeliantės teigimu, į šią sumą yra nepagrįstai įtraukta 5 571,86 Eur pareiškėjos skola ir 1 144,64 Eur UAB „Lindstrom“ skola, dėl kurios vyksta ginčas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus bei informacinių sistemų ir registrų duomenis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), sprendžia, kad apeliantės pateikti duomenys nėra tikslūs. Visų pirma, kaip pirmiau minėta, apeliantės pradelstas įsipareigojimas pareiškėjai turi būti ne 5 571,86 Eur, o 13 670,03 Eur sumai. Antra, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gegužės 10 d. sprendimu už akių tenkino UAB „Lindstrom“ ieškinį ir priteisė iš apeliantės 1 594,85 Eur, sprendimas įsiteisėjęs, todėl ši suma taip pat laikytina apeliantės pradelstu įsipareigojimu. Trečia, Iš VSDFV viešai skelbiamų duomenų matyti, kad 2019 m. birželio 3 d. pas apeliantę buvo 5 apdraustieji asmenys, įsiskolinimo nebeliko, nors minėtame kreditorių sąraše nurodytas VSDFV įsiskolinimas 2 161,69 Eur sumai. Ketvirta, taip pat iš viešai skelbiamų VMI duomenų matyti, kad apeliantės deklaruotų mokesčių mokestinės nepriemokos suma 2019 m. gegužės 31 d. sudaro 1 272,96 Eur, nors kreditorių sąraše nurodytas 1 632,76 Eur įsiskolinimas. Taigi, apibendrinus minėtus duomenis, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės pradelsti įsiskolinimai kreditoriams šiuo metu sudaro ne mažiau nei 16 700 Eur.

22. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apeliantės turimą turtą (jo vertę), vadovaujasi apeliantės pateiktu 2019 m. kovo 31 d. balansu, kurio duomenimis apeliantės turtas sudaro 45 539 Eur (ilgalaikis turtas 78 Eur, trumpalaikis turtas 45 461 Eur). Pažymėtina, kad apeliantės turtą iš esmės sudaro trumpalaikis turtas, t. y. 37 025 Eur atsargos ir 6 735 Eur per vienus metus gautinos sumos (debitoriniai įsiskolinimai). VĮ Registrų centras duomenimis, po skundžiamos nutarties priėmimo, apeliantė juridinių asmenų registrui 2019 m. gegužės 12 d. pateikė finansinės atskaitomybės dokumentus už 2016 metus, už 2017 metus ir už 2018 metus. Iš juridinių asmenų registrui pateikto 2018 metų balanso matyti, kad apeliantės turtas 2018 m. gruodžio 31 d. sudarė 41 721 Eur (ilgalaikis turtas 182 Eur, trumpalaikis turtas 41 529 Eur), trumpalaikį turtą sudarė 36 352 Eur atsargos ir 5 035 Eur per vienus metus gautinos sumos.

23. Taigi, formaliai vertinant apeliantės pradelstų įsipareigojimų ir pusės į balansą įrašyto turto vertės santykį, nebūtų pagrindo konstatuoti apeliantės nemokumo būsenos, kaip ji yra apibrėžta ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje. Tačiau klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne vien formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl (ne)mokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: kokį turtą bendrovė realiai turi, ar bendrovė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1583/2014 ir kt.).

24. Kaip minėta, tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas turi nustatyti ne tik pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį, bet ir realią, o ne balanse įrašytą, bendrovės turimo turto vertę (šios nutarties 15 punktas). Kaip minėta, apeliantės turtą sudaro iš esmės trumpalaikis turtas, t. y. 2019 m. kovo 31 d. balanso duomenimis 37 025 Eur atsargos ir 6 735 Eur per vienus metus gautinos sumos (debitoriniai įsiskolinimai) (šios nutarties 22 punktas). Apeliantės pateiktame 2019 m. kovo 31 d. debitorių sąraše nurodyti debitoriai ir jų skolos, kurios sudaro 4 984,54 Eur. Sutiktina su pareiškėjos argumentu, kad apeliantė nepagrindė debitorinių skolų išieškojimo realumo. Juo labiau, kad praktikoje skolų susigrąžinimas visa apimtimi yra abejotinas ir pakankamai komplikuotas. Taip pat apeliantė nepateikė jokių įrodymų apie jai priklausančias atsargas bei jų realias vertes. Aiškinamajame rašte prie 2018 m. gruodžio 31 d. finansinės atskaitomybės nurodyta, kad atsargas sudaro prekių likutis sandėlyje (34 852 Eur) ir mažavertis inventorius (1 500 Eur). Tačiau byloje nepateikti įrodymai, kad apeliantė realiai disponuotų balanse nurodomomis atsargomis, taip pat nepateikti įrodymai apie tokių atsargų (prekių) sąrašus, jų turinį ir vertę.

25. Nesant duomenų apie realiai apeliantei priklausantį turtą, negalima išvada, kad pradelsti apeliantės įsipareigojimai kreditoriams neviršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, t. y. byloje esančių duomenų nepakanka apeliantės mokumui konstatuoti (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsakovei nevykdant pareigos pateikti teismui įrodymus, neturėjo objektyvių sąlygų atskleisti spręsto klausimo esmės. Taip pat ir apeliacinės instancijos teisme pagal pirmosios instancijos teismo surinktus ir apeliantės kartu su atskiruoju skundu pateiktus dokumentus nėra galimybės objektyviai nustatyti, koks šiuo metu yra atsakovės realiai turimo turto vertės ir jos pradelstų finansinių įsipareigojimų santykis, nes tam būtina papildomai surinkti duomenis apie apeliantės turimą turtą ir pašalinti netikslumus bei prieštaravimus dėl turimų pradelstų įsipareigojimų. Dėl šių priežasčių yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo skundžiamą nutartį ir klausimą dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

26. Pirmosios instancijos teismas, iš naujo spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir siekdamas nustatyti šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, privalo pareikalauti, kad apeliantės vadovas pateiktų įrodymus, pagrindžiančius kartu su atskiruoju skundu pateiktų finansinės atskaitomybės duomenų tikrumą (realumą), t. y. turimo trumpalaikio turto (atsargų) sąrašus/sudėtį, jo vertę, duomenis apie per vienerius metus gautinas sumas ir jų gavimo (išsiieškojimo) galimybes, patikslintus pradelstų kreditorinių įsipareigojimų sąrašus bei kitus duomenis, iš kurių būtų galima nustatyti bendrovės finansinę padėtį, jos veiklos vykdymo realumą bei perspektyvas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 12 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl bankroto bylos uždarajai akcinei bendrovei „Motorfly“ iškėlimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.