Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėja Tatjana Butkienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-499-348/2015;

Pranešėja Svetlana Jurgaitienė Teisminio proceso Nr. 1-22-1-00753-2013-7;

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 2 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų Ramūno Antanavičiaus ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant G. N., dalyvaujant prokurorui Osvaldui Stadaliui, nuteistajam D. A., jo gynėjui advokatui Vladislovui Mikšai, nuteistajam G. P., jo gynėjui advokatui A. G. Š., nuteistajai I. K., nuteistojo I. M. gynėjui advokatui V. K., nuteistojo D. A. gynėjui advokatui Vladislovui Mikšai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. A. gynėjo advokato Vladislovo Mikšos, nuteistųjų G. P. ir I. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo teismas

I. M. pripažino kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje ir paskyrė jam bausmę – 1 (vienus) metus laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu ir paskyrė galutinę bausmę – 8 (aštuonis) mėnesius laisvės atėmimo.

D. A. pripažino kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje ir paskyrė jam bausmę – 1 (vienus) metus laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu ir paskyrė galutinę bausmę – 8 (aštuonis) mėnesius laisvės atėmimo.

G. P. pripažino kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje ir paskyrė jam bausmę – 1 (vienus) metus laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu ir paskyrė galutinę bausmę – 8 (aštuonis) mėnesius laisvės atėmimo.

I. K. pripažino kalta, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalyje ir paskyrė jai bausmę – 1 (vienus) metus laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis bei 65 straipsnyje nustatytomis bausmių keitimo taisyklėmis, vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms, paskirta bausmę subendrinti su 2014 07 04 Kauno apylinkės teismo paskirta laisvės apribojimo bausme dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę, paskyrė galutinę bausmę – 1 (vienus) metus ir 3 (tris) mėnesius laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu ir paskyrė galutinę bausmę – 10 (dešimt) mėnesių laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 82 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktais, bausmės vykdymą atidėjo 1 (vieneriems) metams, ir paskyrė auklėjamojo pobūdžio priemones – elgesio apribojimą, įpareigojant nuteistąją nuo 22 valandos iki 6 valandos būti savo namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi, bei per 5 mėnesius neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, kas mėnesį atliekant ne mažiau kaip po 10 valandų nemokamų darbų. Jos atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

I. K. pripažino kalta, padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje ir paskyrė jai bausmę – 1 (vienus) metus laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu ir paskyrė galutinę bausmę – 8 (aštuonis) mėnesius laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d. ir 2 d. 8 p., bausmės vykdymą atidėjo 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant nuteistąją neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir paskirti baudžiamojo poveikio priemonę 12 mėnesių, įpareigojant nuteistąją dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje. Jos atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas. Jos atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

E. K. pripažino kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje ir paskyrė jam bausmę – 1 (vienus) metus laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu ir paskyrė galutinę bausmę – 8 (aštuonis) mėnesius laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 82 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktais, bausmės vykdymą atidėjo 1 (vieneriems) metams, ir paskyrė auklėjamojo pobūdžio priemones – elgesio apribojimą, įpareigojant nuteistąjį nuo 22 valandos iki 6 valandos būti savo namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi, bei per 5 mėnesius neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, kas mėnesį atliekant ne mažiau kaip po 10 valandų nemokamų darbų. Jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

D. K. pripažino kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje ir paskyrė jam bausmę – 1 (vienus) metus laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu ir paskyrė galutinę bausmę – 8 (aštuonis) mėnesius laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 82 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktais, bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, ir paskyrė auklėjamojo pobūdžio priemones – elgesio apribojimą, įpareigojant nuteistąjį nuo 22 valandos iki 6 valandos būti savo namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi, mokytis arba dirbti, bei per 5 mėnesius neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, kas mėnesį atliekant ne mažiau kaip po 10 valandų nemokamų darbų. Jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nepilnametis I. M. nuteistas už tai, kad 2013 m. liepos 15 d., apie 21 val. 10 min., veikdamas bendrininkų grupe kartu su I. K. ir nepilnamečiais G. P., gimusiu (duomenys neskelbtini), D. A., gimusiu (duomenys neskelbtini), D. K. gimusiu (duomenys neskelbtini), I. K., gimusia (duomenys neskelbtini), E. K., gimusiu (duomenys neskelbtini) bei mažamečiu E. M., gimusiu (duomenys neskelbtini), dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas nesukakus amžiaus, nuo kuriuo asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, (duomenys neskelbtini) pažymėto pastato – parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, iš chuliganiškų paskatų prikibus prie nukentėjusiųjų J. Ž., D. D. ir G. D. ir apstojus juos ratu, tuo sukuriant situaciją, kuri nukentėjusiesiems buvo bauginanti, kelianti nerimą ir saugumo trūkumą, bendrais veiksmais panaudojant fizinį smurtą, t.y. suduodant smūgius, taip pat atimant galimybę nukentėjusiesiems, t.y. I. K. grasinant ikiteisminiu tyrimu nenustatytu daiktu, panašiu į ylą, o I. K. grasinant įžeidžiančio ir grasinančio pobūdžio žodžiais: „žiurke, kviesi policiją, tai bus pizda; žiurke, nedrįsk niekam skambinti, apsieisi žiurke“, po to I. K. iš nukentėjusios J. Ž. rankų ištraukus, t.y. pagrobus 1000 Lt vertės mobilaus ryšio telefoną „Nokia N8“ su 5 Lt vertės UAB „Tele2“ operatoriaus išankstinio apmokėjimo SIM kortele „Pildyk“, ir 200 Lt vertės rankinę su joje buvusiais daiktais: 35 Lt vertės pinigine, pinigais - 46 Lt, kupiūromis po 10, 20 Lt, smulkias monetas užsienio valiuta, iš viso 3,30 latų (kursas 1 latas 4,9159 Lt), bendros 16,22 Lt vertės, o po to J. Ž. ir G. D. išsigandusiems pabėgus, I. K. su I. K. bendrais veiksmais pagrobė svetimą, J. Ž. ir D. D., priklausantį turtą: 200 Lt vertės lagaminą bei jame buvusius daiktus ir dokumentus, t.y. du bendros 40 Lt vertės telefono pakrovėjus, 30 Lt vertės mobilaus ryšio telefono ausines, 40 Lt vertės pudrą „2True Smooth“, 60 Lt vertės pudrą „L‘Oreal“, 20 Lt vertės blakstienų tušą „Maybelline“, 20 Lt vertės skaistalus „Sunkissed“, du bendros 40 Lt vertės kosmetinius šepetėlius, 60 Lt vertės šešėlius „L‘Oreal“, 20 Lt vertės kosmetinį šepetį „Magic“, 13 Lt vertės plaukų laką „Nova Gold“, 20 Lt vertės nagų laką, 1 Lt vertės žiebtuvėlį, 10 Lt vertės kosmetinį pieštuką „Master Precise“, 150 Lt vertės akinius, 320 Lt vertės anglišką laikiną vairuotojo pažymėjimą, 10 Lt vertės drėgnas servetėles „Johnsonas Baby“, 30 Lt vertės apyrankę, 50 Lt vertės plaukų džiovintuvą, 150 Lt vertės tiesinimo žnyplės „Remington“, 20 Lt vertės marškinėlius, 70 Lt vertės kelnes, 40 Lt vertės bliuzoną, 30 Lt vertės kelnes, 150 Lt džinsines kelnes, 80 Lt vertės šortus, dvi poras batelių bendros 60 Lt vertės, 160 Lt vertės ilgus odinius batus, 20 Lt vertės liemenėlę, 5 Lt vertės puskojines, 5 Lt vertės apatines kelnaites, 400 Lt vertės lėktuvo bilietą Kaunas - Londonas, 20 Lt vertės laikiną grįžimo į Lietuvą pažymėjimą, 50 Lt vertės sportinį krepšį su jame buvusiais drabužiais: 100 Lt vertės kelnes, 50 Lt vertės sportines kelnes, 40 Lt vertės bliuzoną, 300 Lt vertės striukę, 10 Lt vertės vyriškas apatines kelnaites, 100 Lt vertės bliuzoną, 70 Lt vertės pliušinį meškiuką.

Nuteistojo D. A. gynėjas advokatas Vladislovas Mikša skundžia Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. nuosprendį ir prašo minėtą nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį - D. A. išteisinti, nesant jo veiksmuose veikos, numatytos BK 180 str. l d.

Nuteistasis G. P. skundžia Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. nuosprendį ir prašo jį išteisinti ir panaikinti paskirtą bausmę.

Nuteistasis I. M. skundžia Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. nuosprendį ir prašo skirti jam auklėjamojo poveikio priemones ir bausmės vykdymą atidėti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje gynėjas advokatas Vladislavas Mikša prašė apeliacinį skundą tenkinti ir D. A. išteisinti. Nuteistasis G. P. ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir nuteistąjį išteisinti. Nuteistojo I. M. gynėjas advokatas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.

Nuteistojo D. A. gynėjo advokato Vladislovo Mikšos, nuteistųjų G. P. ir I. M. apeliaciniai skundai atmestini

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniais skundais (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.).

Dėl nuteistojo D. A. gynėjo advokato Vladislovo Mikšos ir nuteistojo G. P. apeliacinių skundų

Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę pasipriešinti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Plėšimui būdinga tai, kad svetimas turtas pagrobiamas panaudojant smurtą arba grasinant jį tuoj pat panaudoti, arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis, t. y. šiuo nusikaltimu kėsinamasi ne tik į konkrečią nuosavybę, kaip į pagrindinį objektą, bet ir į asmens sveikatą, jo veiksmų laisvę, kaip į papildomus objektus (kasacinė nutartis Nr. 2K-488/2011).

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma – reikia aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, taip pat nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius – būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 14 punktas). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių–psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-75/2010).Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visas šias paminėtas aplinkybes, todėl skundo argumentai, kad D. A. veika buvo nukreipta ne į daiktų pagrobimą, atmestini.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, patikrinęs juos įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad nuteistųjų D. A. ir G. P. kaltė padarius BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą yra įrodyta byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų visuma. Tai pačių kaltinamųjų – D. A., G. P. visišku kaltės prisipažinimu, nuteistųjų parodymais, nukentėjusiųjų J. Ž., D. D. ir G. D., liudytojų Tomo Gudaičio, A. M., V. A., P. J., N. B. ir R. E. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir ištirtais rašytiniais įrodymais.

Iš byloje surinktų įrodymų visumos matyti, kad 2013 m. liepos 15 d., apie 21 val. 10 min., veikdami bendrininkų grupe, (duomenys neskelbtini) pažymėto pastato – parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, iš chuliganiškų paskatų prikibo prie nukentėjusiųjų J. Ž., D. D. ir G. D., apstojo juos ratu, tuo sukuriant situaciją, kuri nukentėjusiesiems buvo bauginanti, kelianti nerimą ir saugumo trūkumą, bendrais veiksmais panaudojant fizinį smurtą, taip pat atimant galimybę nukentėjusiesiems priešintis, iš J. Ž. pagrobė nukentėjusiajai priklausančius daiktus.

Nors kaltinamieji nurodo, kad iš anksto nesitarė apiplėšti nukentėjusiųjų, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kaltinamųjų apsupimas nukentėjusiųjų ratu, grandinėlės, rankinės ir dviejų krepšių su daiktais atėmimas, jų konkliudentiniai veiksmai darant nusikaltimą, be to, nuoseklūs nukentėjusiųjų parodymai patvirtina, kad kaltinamieji naudojo fizinį smurtą, atėmė nukentėjusiųjų daiktus, vijosi bėgančius nukentėjusiuosius, tokiu būdu jie akivaizdžiai suprato kokią nusikalstamą veiką darė ir bendrais organizuotais veiksmais to siekė.

Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Būtinu bet kurios bendrininkavimo rūšies ar formos požymiu yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas, todėl kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas turi konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Įvertinus, tai kas išdėstyta, skundų argumentai, jog nuteistųjų nusikalstama veika galėtų būti kvalifikuojama kaip plėšimas tik nustačius, kad prieš panaudojant smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo susitarimas apiplėšti nukentėjusiuosius, atmetami kaip nepagrįsti. G. P. apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis nuo policijos pareigūnų nebėgo, o su D. K. autobusu ramiai grįžo namo, negali nei patvirtinti nei paneigti aplinkybės, jog G. P., veikdamas bendrininkų grupe, apiplėšė nukentėjusiuosius.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiųjų ir liudytojų duotais parodymais, kadangi jie yra iš esmės nuoseklūs, be to juos patvirtina nuteistųjų ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai, bei kiti byloje surinkti įrodymai. Minėtais parodymais teismas neturi pagrindo nesiremti, kadangi šiuos parodymus patvirtina kiti bylos duomenys. Teisėjų kolegija, nuteistųjų G. P. ir D. A. pateiktas versijas, jog jie nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 str. 1 d., atmeta, kadangi tokių versijų nepatvirtina jokie bylos duomenys.

Dėl nuteistojo I. M. apeliacinio skundo

Apeliaciniu nuteistojo I. M. skundu nėra ginčijama jo kaltė ir nusikalstamos veikos kvalifikavimas, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Nuteistasis nesutinka tik su jam paskirta bausme, prašydamas skirti jam auklėjamojo poveikio priemones ir bausmės vykdymą atidėti, tačiau įvertinus skundžiamu nuosprendžiu nuteistiesiems paskirtos bausmės rūšį ir dydį, tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Teismas remiantis baudžiamuoju įstatymu skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1 d., 2 d.). Tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę, jo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei. Be to, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį, būtina vadovautis BK 41 str. įtvirtinta bausmės paskirtimi, o jei bausmė skiriama nepilnamečiui - nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumais ir paskirtimi (BK 80 str.).

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, skirdamas bausmę apylinkės teismas nuteistojo I. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino aplinkybę, kad jis prisipažino padarę baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kad veiką padarė bendrininkų grupė (BK 60 str. 1 d. 1 p.), įvertino nuteistojo kaltės formą – nusikaltimas padaryti tiesiogine tyčia. Skirdamas bausmę teismas taip pat įvertino ir tai, kad I. M. yra jauno amžiaus, nepilnametis, nusikaltimą padarė būdamas neteistas, po nusikaltimo padarymo teistas du kartus, vienas apkaltinamasis teismo nuosprendis neįsiteisėjęs, o teisme nagrinėjama dar viena baudžiamoji byla, kurioje nuteistasis kaltinamas analogiškų veikų padarymu, todėl padarė išvadą, kad kitos švelnesnės rūšies bausmės jo nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, skirdamas kaltinamajam mažesnio, nei jos vidurkis, įstatymo sankcijoje numatyto dydžio, laisvės atėmimo bausmę.

Įvertinus tai, kad I. M. savo kaltę pripažino visiškai, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 ir 2 dalimis, kaltinamajam paskirta bausmė buvo sumažintinos vienu trečdaliu.

Sutinkamai su BK 91 str. 3 d. nepilnamečiui teismas gali skirti laisvės atėmimo bausmę, jeigu kitos bausmės rūšies nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl nuteistajam skiriamos bausmės, ją skyrė atsižvelgdamas į bausmių skyrimo ypatumus nepilnamečiams. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo išvadomis, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl bausmių skyrimo nuteistajam, todėl jų esmės Be to, kaip matyti iš paskirtos bausmės dydžio, ji yra ženkliai mažesnės nei sankcijos vidurkis, todėl ją vertinti kaip per griežtą pagrindo nėra. Pažymėtina, kad I. M. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su jo noru susitvarkyti gyvenimą, mokytis, padėti mamai, nesudaro pagrindo švelninti nuteistajam paskirtą bausmę, juolab, kad paminėtos aplinkybės jau anksčiau nesulaikė nuteistojo nuo nusikalstamų veikų darymo.

Pagal BK 92 straipsnį nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pažymėtina, jog taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ar ne, yra teismo teisė, o ne pareiga. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tada, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Vadovaujantis teismų praktika, sprendžiant, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą, asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan., kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu - paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet bendrąją prevenciją (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-549/2007).

Įvertinęs visumą paminėtų bei apylinkės teismo nuosprendyje išvardintų aplinkybių, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad bausmės vykdymo atidėjimas apeliantui nėra galimas, kadangi jo asmenybė teismui nekelia pasitikėjimo, nes nusikaltimų darymas yra tapęs jo gyvenimo būdu, kuris, manytina, nuteistojo neizoliuojant nuo visuomenės bei be pataisos įstaigos darbuotojų pagalbos nebus keičiamas. Pernelyg švelnus baudžiamumas gali I. M. tik paskatinti ir toliau daryti nusikalstamas veikas lengvabūdiškai tikintis išvengti teisinės atsakomybės. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos veikos pobūdžiu ar asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl dar labiau švelninti bausmę ar kitaip lengvinti nuteistojo teisinę padėtį nėra jokio juridinio pagrindo, juolab kad apeliantas nesistengia keisti savo elgesio.

Įvertinusi visumą paminėtų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 str., 91 str. nepažeidė, tinkamai įvertino padarytą nusikalstamą veiką ir paties nuteistojo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, ir paskyrė tinkamos rūšies, ir dydžio bausmę. Paskirtoji bausmė nėra per griežta, yra adekvati jo padarytai nusikalstamai veikai ir neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 str., 54 str., 80 str., 91 str.), todėl nėra jokio pagrindo ją dar labiau švelninti ar taikyti bausmės vykdymo atidėjimą.

Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju surinktų ir pirmos instancijos teisme ištirtų įrodymų pakanka nuteistųjų D. A. ir G. P. kaltei dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo pagrįsti, Nuteistajam I. M. teisingai paskirta bausmė. Kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Tai, kad apeliantai nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ar išvadomis dėl įrodymų vertinimo, savaime nereiškia, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai ar netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliaciniai skundai netenkintini.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo D. A. gynėjo advokato Vladislovo Mikšos ir nuteistųjų G. P. ir I. M. apeliacinius skundus atmesti.