- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-22
- Bylos Nr.
- 2A-1904-656/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10169-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Andrius Ignotas (pran.), Zita Smirnovienė
- Pareiškėjas
- T. J.
- Suinteresuotas asmuo
- G. R., S. K., Valstybinei įmonei Registro centro Vilniaus filialui, Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, Vilniaus misto savivaldybei
- Kategorijos
- 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andriaus Ignoto, teisėjų Astos Radzevičienės ir Zitos Smirnovienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos T. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos T. J. patikslintą pareiškimą suinteresuotiems asmenims G. R., S. K., Valstybinei įmonei Registro centro Vilniaus filialui, Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, Vilniaus misto savivaldybei dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Bylos esmė
Pareiškėja kreipėsi į teismą, vadovaudamasi CK 4.22 str. 1 d., 4.68-4.71 str. prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji pagal įgyjamąją senatį nuosavybės teise įgijo ½ dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) ir ½ dalį kitų statinių (inžinerinių) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Nurodo, kad jai nuosavybės teise priklauso ¼ gyvenamojo namo bei ¼ kitų statinių. Šia nuosavybę pareiškėja įgijo 2012-07-01 paveldėjimo teisės liudijimu Nr. R1-3211. Liaudies teismas 1950-05-16 sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos motina A. M. nuosavybės teise valdo pusę gyvenamojo namo iš gatvės pusės, adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškime išdėstytos faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėja paveldėjo būtent šią dalį ir šiuo metu kartu su kitais bendraturčiais ją valdo nuosavybės teise. Iki 1950 m. gyvenamasis namas nuosavybės teise priklausė A. M. motinai Z. P.. Dėl pareiškėjai nežinomų priežasčių, motina A. M., 1950 m. nustatė juridinę reikšmę, kad nuosavybės teise valdė tik pusę namo, nors turėjo teisę nustatyti faktą, kad jai priklauso visas namas. 1922-07-11 pirkimo aktu Nr. 89 A. M. tėvai Z. P. ir J. P. įsigijo 1561 kv. sieksnių ploto žemės sklypą su statiniais. Vilniaus apskrities viršininko 2009-05-28 sprendimu Nr. 2.4-01-7146 buvo atstatytos nuosavybės teisės, grąžinant natūra pareiškėjai 159/638 dalį žemės sklypo (proporcingai valdomam gyvenamojo namo plotui). Šie faktai patvirtina, kad gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai bei žemės sklypas, esantys adresu (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausė pareiškėjos seneliams. Kitų savininkų ar pretendentų į šį turtą iki šiol neatsirado.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nurodė, kad nuosavybės teisė įgyjamąją senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus.
Suinteresuotas asmuo Valstybinės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas pateiktame atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad pagal archyvinėje nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byloje esančių dokumentų (1952-09-20 namų valdos techninės apskaitos kortelės, 1952-09-20 pastato inventorinių žinių, 1985-03-06 pastatų teisiniai registracijai atlikti išvados) duomenis ½ dalis pastato – gyvenamojo namo su priklausiniais priklausė A. M., t.y. pareiškėjos motinai, o kita ½ dalis – Vietos tarybos fondui, t.y. šiuo metu vietos savivaldos institucijai, pagal jai priskirtąsias funkcijas, todėl nuosavybės teisė į minėtus nekilnojamuosius daiktus įgijimas įgyjamąją senatimi negalimas.
Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė su pareiškimu nesutiko ir nurodė, kad nors nuosavybės teisė į ½ namo bei kiemo statinius nėra įregistruoti nekilnojamojo turto registre, tai nesukuria pareiškėjai nuosavybės teisės į juos. Pareiškėja, prašydama pripažinti nuosavybės teisę į ½ dalį kitų statinių – stoginę, lauko tualetą, tvorą, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šie statiniai pastatyti teisėtai.
Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyrius prašė pareiškimą atmesti. pateiktame atsiliepime nurodo, kad Liaudies teismo 1950-05-16 sprendime ir Vilniaus m. 3 apylinkės 2002-10-29 sprendime buvo sprendžiama dėl ½ gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškime nenurodoma, kad pareiškėjos motina, kurios palikimą priėmė pareiškėja bei pati pareiškėja būtų reiškusios pretenzijas dėl kitos gyvenamojo namo dalies minėtų teisminių procesų metu ar vėliau, todėl negalima sutikti, kad pareiškėja gyvenamąjį namą atvirai ir sąžiningai valdė 62 metus.
II. Teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 18 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Teismas nurodė, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje numatytu būdu; 2) yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose numatytos sąlygos: a) daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai; b) daiktas nėra įregistruotas kito asmens vardu; c) visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą dešimties metų terminą (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus.
Šalies argumentai
Pareiškėja teigia, kad gyvenamuoju namu ir kitais statiniais naudojasi nuo 1950-05-16, t.y. nuo Liaudies teismo nutarties priėmimo dienos, iki šiol. Taip pat pareiškėja nurodo, kad jos motina A. M. turėjo teisę nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jai priklauso visas namas, tačiau dėl pareiškėjai nežinomų priežasčių, 1950 m. teisme nustatė faktą, kad nuosavybės teise valdė tik pusę gyvenamojo namo.
Žemesnės instancijos teismas
CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotą praktiką šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija. Tai, kad teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata . Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t.y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Byloje pateikti archyvinių nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentai, o būtent 1952-09-20 namų valdos techninės apskaitos kortelės, 1952-09-20 pastato inventorinių žinios, 1985-03-06 pastatų teisiniai registracijos atliktos išvados patvirtina, kad ½ dalis pastato (gyvenamojo namo su priklausiniai) priklausė A. M., t.y. pareiškėjos motinai, o kita ½ dalis – Vietos tarybų fondui. Teismas padarė švadą, kad nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo įregistruotos po 1/2 dalį M. A. O. ir Vietos tarybų fondui. Konstatuotina, kad ½ dalis gyvenamojo namo su priklausiniais, (duomenys neskelbtini), priklauso valstybei, nors ši ir neįregistravusi nuosavybės teisės į ją.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai.
Pareiškėja (apeliantė) T. J. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą pareiškimą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Egzistuoja visos sąlygos pripažinti, kad pareiškėja įgijo nuosavybės teises į ½ dalį gyvenamojo namo. Apeliantė nurodė, kad yra visos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. Civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011 priimtoje nutartyje išdėstytos sąlygos. 1922-07-11 pirkimo aktu Nr. 89 A. M. tėvai Z. P. ir J. P. įsigijo 1561 kv. sieksnių ploto žemės sklypą su statiniais. Atkuriant nuosavybės teises, pareiškėjai ir jos seseriai į 319/638 dalis žemės sklypo, kuriame stove gyvenamasis namas. Pareiškėjos motina A. M. visą namą valdė nuo tėvų mirties iki 1990 m,. kai mirė pati. Pareiškėja visu gyvenamuoju namu naudojosi nuo 1950 m. Statiniais naudojosi, juos statė ir tvarkė trys pareiškėjos šeimos kartos.Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad namą nuosavybės teise įsigijo pareiškėjos seneliai 1922 metais, tačiau teismas neanalizavo, kokia namo kilmė, kieno lėšomis jis pastatytas. Namų valdos techninės inventorizacijos bylos įrašas nėra pakankamas pagrindas konstatutoti, kad statiniai buvo sukurti valstybės lėšomis.Valstybės interesus atstovaujančios institucijos nepateikė jokių įrodymų, kad pastatai buvo sukurti valstybės lėšomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. Civilinėje byloje Nr. 3K-7-41/2011 priimtoje nutartyje suformuluota taisyklė, pagal kurią tuo atveju, jei daiktas neregistruotas valstybės vardu, įrodyti, kad jis šiai priklauso, turi valstybei atstovaujantis ir (ar) jos interesus ginantis asmuo, siekiantis paneigti privačios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi galimybę.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašė apeliacinį skundą atmesti ir nurodė, kad pagal CK 4.69 str. 3 d. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką negalima įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybės ar savivaldybės nuosavybę nepriklausomai nuo to, ar valstybė ilgą laiką neįgyvendina savo nuosavybės bei jos neregistruoja. Mirus fiziniam asmeniui jeigu nėra testamento ir įstatyminių įpėdinių arba jie negali paveldėti, atsisakė ar nepriėmė palikimo, paveldi Lietuvos valstybė (CK 5.62 str.).
Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyrius prašė apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad pagal Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus skyriuje saugomus nuosavybės bylos duomenis pareiškėja T. J. ir jos sesuo S. R. yra pretendentės atkurti nuosavybės teises į 344 kv.m. žemės sklypo, buvusio statinio adresu, dalį. Nėra pateikta pakankamai duomenų, kad likusi žemės sklypo dalis nuosavybės teise priklausė J. P. ir Z. P.. Nėra pagrindo teigti, kad visas sklypas ir pastatai priešingai nei nustatyta teismo 1950 m. sprendime (1/2 dalis) nuosavybės teise priklausė J. P. ir Z. P. nėra pagrindo. Pareiškėja kaip A. M. turto paveldėtojų negali įgyti daugiau teisių nei A. M.. Pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsižvelgiant į Vilniaus miesto Tarybų rajono tarybos vykdomojo komiteto 1952-09-20 sprendimą Nr.436 ½ statinio priklauso valstybei.
Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė prašė apeliacinį skundą atmesti, pritarė teismo sprendimo motyvams. Nurodė, kad ½ pastato dalis priklausė Vietos tarybos fondui remiantis rašytiniais įrodymais: 1952-09-20 namų valdos techninės apskaitos kortele ir pastato inventorinėmis žiniomis, 1985-03-06 išvados teisinei pastatų registracijai žiniomis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teismas teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 329 str.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Teismas sutinka su teismo motyvais ir suinteresuotų asmenų Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyrius ir Vilniaus miesto savivaldybės argumentais. Nors 1922-07-11 pirkimo aktu Nr. 89 pareiškėjos motinos A. M. tėvai Z. P. ir J. P. įsigijo 1561 kv. sieksnių ploto žemės sklypą su statiniais, tačiau ši aplinkybė nėra reikšminga nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja po Z. P. ir J. P. mirties pagal įgyjamąją senatį nuosavybės teise įgijo ½ dalį pastatų. Valstybės interesus atstovaujančios institucijos nepateikė jokių įrodymų, kad pastatai buvo sukurti valstybės lėšomis, tačiau valstybės nuosavybė galėjo atsirasti ir kitų juridinių faktų pagrindu. Aplinkybė, kad ½ pastato dalis priklausė Vietos tarybos fondui patvirtinta \ rašytiniais įrodymais: 1952-09-20 namų valdos techninės apskaitos kortele ir pastato inventorinėmis žiniomis, 1985-03-06 išvados teisinei pastatų registracijai žiniomis. Skundžiamas sprendimas atitinka suformuotos teismų praktikos nuostatas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, jog sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-41/2011). Aplinkybę, kad pareiškėjos motina A. M. ir kartu gyvenusi pareiškėja buvo įsitikinusios, kad nuosavybės teise valdo tik ½ pastato dalį patvirtina ir Vilniaus miesto Tarybų rajono 1 apylinkės liaudies teismo 1950-05-16 sprendimas bei A. M. ir pačios pareiškėjos elgesys iki 2013 metų. Be to, 2014-01-09 antstolio M. D. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta, kad gyvenamojo namo patalpos 1-4, 1-3, 1-2, 1-1, kurių plotas 44,33 kv. m., neišlikę. Registrų centro duomenimis pastato dalis, kurios sudaro, atitinkamai 3/16 dalis, 1/16 dalį ir ¼ dalį valdo S. K., G. R. bei pareiškėja. Pareiškėjos tvirtinimu ji valdo ir gyvena išlikusiose patalpose. Nesant nustatytos viso pastato naudojimosi tvarkos bei valstybei ar savivaldybei neįregistravus savo pastato dalies nuosavybės, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja nori nustatyti nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktą patalpoms, kurios neišlikę. Ši aplinkybė paneigia faktinio nekilnojamojo daikto valdymo buvimą – imperatyvaus CK 4.68 str. reikalavimo vykdymą. Atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, kad pastate pastoviai gyveno bei pastato dalį valdė ir kiti pareiškėjos giminaičiai.
Aplinkybės, kad namą galimai įgijo ar statė savo lėšomis pareiškėjos giminaičiai, gali suteikti pareiškėjai galimybę kitais būdais ginti savo teises ir patvirtinti ieškovės nuosavybės teisės atsiradimą kitais teisiniais pagrindais.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.