Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

Viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pagal pareiškėjo P. K. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM, S. K., G. Ž., R. M., V. K., A. P., V. L., P. P., V. K., N. S.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Suinteresuoti asmenys G. Ž., R. M., V. K., A. P., P. P., V. K., N. S. į teismo posėdį neatvyko, apie jo laiką ir vietą informuoti pranešimais. Gauti R. M. ( b.l. 55, 94), V. K. ( b.l. 57), G. Ž. ( b.l. 61), P. P. ( b.l. 95) atsiliepimai, kad neprieštarauja jog būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad A. K. mirė (duomenys neskelbtini) ( b.l. 6). Pareiškėjas P. K. , gim. (duomenys neskelbtini), yra K. K. ir A. N. sūnus ( b.l. 8). A. K. vardu registruotos nuosavybės teisės į žemės sklypą UN (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) ( b.l. 11). Iš Panevėžio apskrities viršininko 2006-06-07 sprendimo Nr.21-103666-28383 matyti, kad A. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 3,34 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ( b.l. 36-37). Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-11-20 sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad V. L. po močiutės A. K. mirties priėmė palikimą faktiškai pradėdama jį valdyti ( b.l. 113-119)

Byloje nagrinėjami paveldėjimo teisiniai santykiai atsirado 1992 m., todėl ginčo sprendimui taikytinos 1964 m. CK normos su išimtimis, nustatytomis 2000 m. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme.

Palikimas atsiranda palikėjui mirus arba paskelbus jį mirusiu (1964 m. CK 568 str.). Palikimas bendriausia prasme – tai mirusiam fiziniam asmeniui priklausęs turtas. Palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti (1964 m. CK 587 str. 1 d.). Asmens valią dėl palikimo priėmimo ar nepriėmimo gali lemti įvairios priežastys, asmens ūkiniai, buitiniai ir kiti interesai. Savo esme palikimo priėmimas ar nepriėmimas yra vienašalis sandoris, kuriuo siekiama sukurti tam tikrus teisinius padarinius ( 1964 m. CK 40 str.). Taigi palikimo priėmimas ir atsisakymas yra įpėdinio valios aktas, kuriuo sąmoningai siekiama tam tikro teisinio rezultato. Įpėdinio valia priimti palikimą turi būti išreikšta tam tikra įstatyme nustatyta forma ir tvarka. Laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą (1964 m. CK 587 str. 2 d.). Palikimo priėmimas, pradedant faktiškai jį valdyti, pagal 1964 m. CK 587 str. 2 d., turėjo būti atliekamas aktyviais veiksmais, tokiu atveju nebuvo reikalaujama tokio palikimo priėmimo teisiškai įforminti.

Kaip jau minėta, palikimo priėmimas – tai įpėdinio valios išreiškimas veiksmais, liudijančiais įpėdinio sutikimą įgyti visas teises į palikimą ir prisiimti visas pareigas, kilusias ar galinčias kilti iš palikimo. Tiek pagal nagrinėjamam ginčui spręsti taikytiną 1964 m. CK 587 str. 2 d. tiek pagal dabar galiojantį CK 5.50 str. 2 d., 5.51 str. įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai faktiškai pradėjo valdyti paveldimą turtą arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Nors asmens valia, pradėjus faktiškai valdyti paveldėtą turtą, nėra išreiškiama oficialia forma paduodant įgaliotai institucijai pareiškimą, prašymą ar pan., tačiau toks palikimo priėmimo būdas sukuria tokius pat teisinius padarinius, kaip ir pasinaudojus kitu įstatyme nustatytu palikimo priėmimo būdu – asmuo laikomas priėmusiu palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2011). Pagal 1964 m. CK 587 str. įgyvendindamas savo teisę į palikimą įpėdinis P. K. palikimo priėmimo veiksmus po A. K. mirties turėjo atlikti per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (šiuo metu galiojančio CK 5.50 str. nustatytas trijų mėnesių terminas). Praleidus šį terminą ir jo įstatymo nustatyta tvarka nepratęsus įpėdinis praranda paveldėjimo teisę. Palikimo atsiradimo diena laikoma palikėjo mirties diena, šiuo atveju tai būtų palikėjos A. K. mirties diena- (duomenys neskelbtini) ( 2000 m. CK 5.3 str. 1 d., 1964 m. CK 568 str.)

Pareiškėjas P. K., teigdamas, kad jis palikimą priėmė faktiškai pradėjęs jį valdyti ir visada save laikė palikimo savininku, privalėjo įrodyti teisiškai reikšmingus aktyvius veiksmus, kuriuos jis atliko per 6-is mėnesius nuo palikėjos A. K. mirties. Kaip matyti tiek reikšdamas pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tiek bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas iš esmės nenurodė nei vienos konkrečios aplinkybės, kuri leistų daryti išvada, kad pareiškėjas atliko aktyvius palikimo priėmimo veiksmus. Nors teismo 2015-03-30 nutartimi pareiškėjui buvo nurodyta, kad jis turi pateikti papildomus įrodymus jau minėtai aplinkybei pagrįsti, jokių papildomų įrodymų pateikta nebuvo, o teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas pripažino , kad daugiau įrodymų neturi, visi įrodymai į bylą pateikti, o taip pat patvirtino, jog neprašo išreikalauti jokių papildomų įrodymų, nenurodė galimų įrodymų buvimo šaltinių. Taigi, teismas įvykdė CPK 443 str. 8 d. įtvirtintą pareigą - ėmėsi visų jam prieinamų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos visos bylos aplinkybės.

Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Taigi civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – įstatyme nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodymų pakankamumas ir fakto įrodytinumas, t. y. tam tikrų aplinkybių konstatavimas, turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, aptarus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) . Kaip matyti šioje byloje pareiškėjas nepateikė nė vieno rašytinio įrodymo, iš kurio būtų galima spręsti, jog jis priėmė palikimą po A. K. mirties faktiniu valdymu, t.y. turėjo kokių nors išlaidų, skirtų palikimą sudarančio turto išlaikymui, pagerinimui, kad mokėjo mokesčius už žemę , kreipėsi su prašymais į įvairias institucijas ir pan. Į bylą nepateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjas domėjosi nuosavybės teisės į žemę atkūrimo reikalais ar kitaip ėmėsi veiksmų palikimui priimti. Teismo posėdžio metu pareiškėjas negalėjo logiškai ir suprantamai paaiškinti, kokius konkrečius palikimo priėmimo veiksmus atliko, kaip ir kur mokėjo mokesčius už žemę ir pan. Kaip matyti, pareiškėjas nenurodė koks buvo likęs kitas palikimas po A. K. mirties, nenurodė net kas priėmė ir disponavo po A. K. mirties likusiais jos asmeniniais daiktais ar namų apyvokos reikmenimis kas leistų teismui padaryti net menkiausią prielaidą apie palikimo priėmimo fakto buvimą. Neatlikus jokių aktyvių palikimo priėmimo veiksmų įstatymo nustatytu terminu nėra pagrindo daryti išvadą, kad palikimas buvo priimtas faktiniu valdymu.

Tokiu būdu dėl išvardintų argumentų, konstatavus, kad byloje nesurinkta įrodymų, jog pareiškėjas P. K. per 6-is mėnesius nuo palikimo atsiradimo ( 1992-06-23) atliko aktyvius veiksmus palikimui priimti, pareiškimas atmestinas kaip neįrodytas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis išdėstytu ir CPK 442-443 str., 444-448 str., 259-260 str., 270 str. teismas

nusprendžia:

pareiškėjo P. K. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM, S. K., G. Ž., R. M., V. K., A. P., V. L., P. P., V. K., N. S. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti.

Priteisti iš pareiškėjo P. K., a.k. (duomenys neskelbtini) 34,38 Eur išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybės naudai, pinigus pervedant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM, įm. k. 188659752, atsisk. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), AB „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui paduodant skundą per Panevėžio miesto apylinkės teismą.