Vilniaus apygardos teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo E. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Naujamiesčio būstas“ ieškinį atsakovui E. G. dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai (CPK 320 str. 1 d.).

Byloje kilo ginčas dėl apelianto pareigos apmokėti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame yra ir apeliantui nuosavybės teise priklausantis butas Nr.26, bendrojo naudojimo objektų priežiūros (eksploatavimo ir administravimo), kaštus bei komunalinius mokesčius už laikotarpį nuo 1999-12-01iki 2004-09-30. Apeliantas apskritai nesutinka, kad jam tenka tokia prievolė, nurodydamas neesant nei teisinio pagrindo ieškovui teikti tokias paslaugas, nei jam šias paslaugas apmokėti, paslaugos ir nebuvo realiai teikiamos, o jokio apmokėjimo už paslaugas ar skolų iki šios bylos inicijavimo iš jo nebuvo reikalaujama. Pirmosios instancijos teismo nuomone, tokia apelianto pareiga ieškovui tiesiogiai kyla iš įstatymo (CK 4.84 str. 1 d. ir 4 d.) bei fakto, kad ieškovas buvo paskirtas šio namo bendrųjų patalpų administratoriumi, todėl mokesčiai sietini ne su kurių nors darbų konkrečiu laikotarpiu atlikimu, ne su konkrečių paslaugų apimtimi, bet su nustatytais tarifais.

Įstatyme pateikta svetimo turto administravimo samprata leidžia sutikti su apelianto vertinimais dėl paslaugų atlygintinumo prielaidų. CK 4.238 str. nuostatos suponuoja, jog administravimas yra apmokamų paslaugų teikimas, išskyrus atvejus, kai įstatyme tiesiogiai įvardinta, kad administravimas yra nemokamas. Kartu tokios rūšies veiklos priskirtinumas paslaugų kategorijai reiškia, kad paslaugos pirmiausiai turi būti realiai suteiktos ir tik tuomet atsiranda teisė į atlygį. Be to, turtas turi būti administruojamas teisėtu pagrindu, priešingu atveju asmuo teisės į atlyginimą už paslaugas taip pat neįgyja (CK 4.236 str., 2 d., 4.237 str. 1 d., 4.238 str. 4 d., 6.202 str.). Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien administravimo teisinių santykių buvimas, t.y. administratoriaus gyvenamajam namui, kuriame yra keliems savininkams priklausančios patalpos, paskyrimas savivaldybės administraciniu aktu bei aplinkybė, kad asmuo turi nuosavybės teise patalpas šiame name, jau savaime nulemia patalpos savininko pareigų pagal CK 4.84 str. 4 d. atsiradimą, ar kad visiškai nebūtina nustatinėti konkrečių paslaugų šio namo patalpų (butų) savininkams suteikimo fakto, teisiškai ydinga. Pastaroji įstatymo norma reglamentuoja: 1) namo administravimo santykių atsiradimo prielaidas – patalpų savininkai nėra įsteigę bendrijos ir nėra sudarę jungtinės veiklos sutarties; 2) administratoriaus paskyrimo tvarką bei jo veiklos principus; 3) administravimo išlaidų, o tai reiškia realiai patirtų sąnaudų, administruojant konkretų namą, skaičiavimo namo patalpų bendraturčiams tvarką ir kriterijus - skaičiuojama atsižvelgiant į turimų asmeninės nuosavybės teise ir bendrosios dalinės nuosavybės teise patalpų santykį (proporcijas); 4) administravimo pasibaigimo pagrindus. Administravimo teisėtumas taip pat reiškia, kad nepakanka būti administraciniu aktu paskirtam konkretaus turto (namo) administratoriumi, bet yra būtina turėti leidimą verstis administravimo veikla, licencijuojamos veiklos leidimus, sertifikatus ir pan. Licencijos turėjimas būtų aktualus administratoriui teikiant namo šilumos ūkio priežiūros paslaugas ar kitais panašiais atvejais, tačiau nagrinėjamos bylos kontekste tokio ginčo nekilo.

Kita vertus, negalima sutikti ir su apelianto pozicija, kad jo su ieškovu nesiejo prievoliniai teisiniai santykiai, dėl to šis negalėjo teikti jam daugiabučio namo administravimo paslaugų ar reikalauti už tokias paslaugas atsiskaityti. Prievolės atsiranda ne tik iš sandorių (sutarčių), bet ir iš kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius teisės aktus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 str.), o prievolės dalyku gali būti bet kokie veiksmai (veikimas, neveikimas), jeigu jų nedraudžia įstatymas ir jeigu jie neprieštarauja viešajai tvarka ar gerai moralei (CK 6.3 str.). Taigi namo patalpų bendraturčiui prievolė gali atsirasti ir administracinio akto pagrindu, kuriuo paskiriamas namo administratorius. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina ginčo patalpų, priklausančių apeliantui, gyvenamąją paskirtį (t.1, b.l. 20-22). Namo bendraturčiai turi prisidėti prie išlaidų namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius ir rinkliavas, kaupti lėšas namui atnaujinti ir išlaikyti bendrąją nuosavybę nepriklausomai nuo valdomų nuosavybės teise patalpų šiame name statuso (CK 4.76 str., 4.82 str., 4.83 str.). Tokia įstatymų leidėjo valia paaiškintina tuo, kad pagal CK 4.82 str. 1 d. butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Apeliantas taip pat naudojasi ir namo inžineriniais tinklais, vartoja pastato energetinius resursus. Akivaizdu, kad jų būkle turi rūpintis visų patalpų – ir gyvenamųjų, ir negyvenamųjų - savininkai, o savininkų bendrasis interesas, šiems nesusitarus kitaip, įgyvendinamas per administravimo institutą, kuomet administratorius sprendžia, ar namo atžvilgiu reikalinga atlikti kokius nors veiksmus, būtinus to namo bendrojo naudojimo objektams išsaugoti ir jų naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti.

Todėl gyvenamojo namo bendraturčio pareigas neabejotinai turi vykdyti ir apeliantas (CK 6.38 str.), nepriklausomai nuo to, kokia paskirtimi naudoja ir ar apskritai naudojasi ginčo patalpomis, jeigu būtų nustatyta tokių teisiškai reikšmingų faktų visuma: 1) įmokas ir rinkliavas mokėti reikalauja tinkamas subjektas, kuriam yra deleguota tvarkyti butų ir kitų patalpų savininkų apskaitą, mokesčių skaičiavimo ir jų surinkimo funkcijas, pavyzdžiui, teisėtai paskirtas namo administratorius, kiti bendraturčiai jų bendru sutarimu, gyvenamojo namo bendrija; 2) šios rinkliavos ir mokesčiai pagrįsti įstatymu, o jų apskaičiavimo tvarka atitinka teisės aktais nustatytus atitinkamų įmokų ir paslaugų tarifus; 3) jų dydis apskaičiuotas teisingai ir gali būti patvirtinamas atitinkamais duomenimis. Taigi skundo argumentai, kuriais visiškai neigiama apelianto pareiga prisidėti prie bendrosios nuosavybės išlaikymo ir apmokėti įmokas, rinkliavas ir išlaidas, susijusias su bendromis namo gyventojų ar savininkų reikmėmis, teisiškai nėra pagrįsti. Kaip minėta, administratoriui teikiant pastato priežiūros paslaugas, administravimo mokestis pagal patvirtintą tarifą apskaičiuojamas ir paskirstomas patalpų savininkams. Patalpų bendraturčiai taip pat turi apmokėti ir faktinius namo išlaikymo, remonto darbų, bendroms reikmėms naudojamos įvairių rūšių energijos ar komunalinių mokesčių kaštus. Ši pareiga realizuojama administratoriui pateikiant sąskaitas ar pranešimus apmokėjimui, kuriose nurodomi mokėtini už konkrečią paslaugą tarifai bei tos paslaugos kaina.

Šioje byloje reikalavimas apeliantui priteisti skolą yra pareikštas už laikotarpį, kai galiojo skirtingas teisinis reglamentavimas. Skolos susidarymas bei jos dydis yra fakto klausimas. Iki 2001-07-01 įsigaliojusio Civilinio kodekso, butų savininkų pareiga mokėti komunalinius mokesčius bei jos vykdymo tvarka buvo numatyta 1995-10-04 Vyriausybės nutarimu patvirtintoje “Gyvenamųjų patalpų savininkų atsiskaitymo už pastato eksploatavimą ir komunalines bei laidinio radijo paslaugas tvarkoje”. Tokią pat pareigą, tik butų nuomininkams, nustatė 1964 m. CK 327 str. (iki 2001-07-01 gal. įst. red.). Vyriausybė 2001-05-23 nutarimu Nr.603 patvirtino “Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinius nuostatus”, pagal kuriuos administratoriaus funkcijos apima bendrosios nuosavybės objektų nuolatinę priežiūrą bei eksploatavimo darbus, kurių sąrašą patvirtina miesto savivaldybė savo sprendimu. Šiuose Nuostatuose, o jų nagrinėjamu laikotarpiu galiojo trys redakcijos, administratoriui buvo nustatyta mėnesinių išlaidų bei kitų įmokų patalpų savininkams apskaičiavimo pareiga, atsižvelgiant į Nuostatų 8 p. ir 9 p. nustatytus kriterijus, remiantis savivaldybės vykdomosios institucijos patvirtintais bendrosios nuosavybės administravimo išlaidų tarifais, sutartimis, sudarytomis su konkrečių paslaugų tiekėjais arba pagal faktinę atitinkamų darbų sąmatinę vertę. Administratoriui nustatytas ir įpareigojimas vykdyti įvardintų mokesčių surinkimo bei naudojimo apskaitą, kontroliuoti jų mokėjimą. Taip pat nustatytas įpareigojimas teikti patalpų savininkams informaciją apie privalomąsias įmokas, susijusias su bendrojo naudojimo objektų priežiūra, remontu ar kitokiu tvarkymu ir jų naudojimu; skelbimų lentose patalpinti skelbimus patalpų savininkams su duomenimis apie administratorių; pasibaigus kalendoriniams metams, viešai paskelbti ir savo veiklos ataskaitą patalpų savininkams.

Esant tokiam šio klausimo reglamentavimui, priteisti kaip skolą traktuojamas nuo 1999 m. gruodžio mėnesio nesumokėtas įmokas išimtinai tik pagal paties ieškovo pateiktus paskaičiavimus (t.1, b.l. 12-13) vien apelianto pripažinimo, jog tokių įmokų nemokėjo, nepakanka. Apeliantas nurodė, kad iki bylos iškėlimo jam nebuvo žinoma kokias įmokas ir už kokias paslaugas būtent ieškovui turėtų mokėti, niekada nėra gavęs jokių ieškovo sąskaitų už paslaugas, kuriose būtų nurodyti įmokų dydžiai ar tarifai, ir tokie jo teiginiai bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigti. Nagrinėjamos bylos atveju būtent ieškovui, kaip paslaugos tiekėjui, tenka teisėtų paslaugų suteikimo ir apelianto prievolės jam dydžio įrodinėjimo našta, tačiau šis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis savo reikalavimų ir skolos dydžio nepagrindė (CPK 12 str., 178 str.). Konstatuotina, kad tokios pareigos ieškovas tinkamai neįgyvendino. Teiginiai, kad kiekvieną mėnesį apeliantui teikė mokėjimo pranešimus su nurodytais paskaičiavimais ir mokėtinomis sumomis, apeliantui šį faktą neigiant, nepatvirtinami jokiais kitais objektyviais duomenimis. Taigi šioje situacijoje apeliacinės instancijos teismas pripažįsta labiau tikėtiną apelianto atsikirtimą, jog jis nėra gavęs sąskaitų apmokėjimui ar mokėjimo pranešimų. Priešingu atveju ieškovas, turintis prievolę ne tik informuoti patalpų savininką apie privalomas įmokas, bet ir kontroliuoti įmokų savalaikį mokėjimą ir tokiu būdu užtikrinti visų namo patalpų savininkų bendrąjį interesą, būtų siuntęs apeliantui priminimus apie skolą ar jos pareikalavęs teisme anksčiau, nei beveik po 10 metų nuo jo nurodomos skolos formavimosi pradžios (1999 m. gruodžio mėnesio), tačiau ir jokių raginimų susimokėti skolas į bylą nebuvo pateikta. Toks paties ieškovo pasyvumas vertintinas kaip nebendradarbiavimas su kita prievolės šalimi, o administravimo teisiniuose santykiuose prievolės šalimis yra administratorius ir patalpų savininkas, nesąžiningas elgesys (CK 1.5 str., 6.38 str. 3 d.), kurio neigiamų padarinių rizika - laiko aspektu apribota galimybė atitinkamais dokumentais pagrįsti savo paskaičiavimus, jei kita ginčo šalis juos kvestionuotų, tenka pačiam ieškovui.

Dar daugiau, į bylą nėra pateikta ir kitų būtinų ieškovo reikalavimo pagrįstumui įvertinti duomenų, t.y. savivaldos organų nustatytų tarifų bei paslaugų įkainių, galiojusių nurodomu skolos laikotarpiu, vykdyto remonto išlaidų dokumentų, sutarčių su komunalinių paslaugų teikėjais (pvz., dėl buitinių atliekų išvežimo) ir jų apmokėjimo dokumentų. Taigi negalima patikrinti, kokiu principu buvo paskirstomos įmokos patalpų savininkams (kokie bendrieji plotai priimami domėn ir kelių patalpų savininkams paskirstomi). Viešojo registro duomenys leidžia sutikti su apelianto teiginiais, kad tuo pačiu adresu –(duomenys neskelbtini) - yra net trys skirtingi pastatai, vienas jų – administracinės, kiti du gyvenamosios paskirties (t.1, b.l. 18-19), ir tokiam faktui nustatyti nebūtina pateikti nuotraukas, kurių, pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas iš jo nepriėmė. Visi šie pastatai turi ne tik skirtingą unikalų numerį, bet ir skirtingą funkcinę paskirtį, todėl pagal įstatymą buvo galimas tik dviejų jų – gyvenamosios paskirties namų – administravimas administracinio akto pagrindu. Identifikuoti ir skirtingi šių namų plotai. Išvardintų aplinkybių visuma leidžia padaryti išvadą, kad jie yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai nepaisant adreso bendrumo, taigi gali turėti ir atskiras energijos teikimo sistemas, atskirus jų apskaitos prietaisus, gali turėti skirtingus poreikius priežiūrai ir skirtingus įmokų bei mokesčių dydžius dėl nevienodo butų ir negyvenamųjų patalpų skaičiaus kiekviename iš dviejų gyvenamųjų namų. Priešingų aplinkybių ieškovas neįrodinėjo. Apelianto butas yra pastate, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane žymimas 2A3p (t.1, b.l. 18, 20), jame yra 6 gyvenamosios paskirties daiktai ir 1 negyvenamosios paskirties patalpa. Aplinkybė, kad šiuo adresu yra trys skirtingi namai, pripažįstama ir Vilniaus m. savivaldybės Statinių naudojimo priežiūros 2007-05-15 akte (t.1, b.l. 102-103), nors dėl šio akto surašymo datos teisinės reikšmės akto turinys nagrinėjamai bylai neturi.

Taip pat byloje nesama duomenų ir apie administravimo teisinių santykių iki 2003-02-20 savivaldybės sprendimo Nr. 387 V priėmimo, kuomet apeliantas buvo paskirtas namo administratoriumi, teisėtumą ar apie šių santykių tęstinumą nuo 1999 m.

Kadangi sprendžiant dėl tokio pobūdžio reikalavimų pagrįstumo yra būtina įvertinti skolos paskaičiavimo teisingumą, jeigu dėl to kyla šalių ginčas, išvardintų duomenų į bylą nepateikimas apeliacinės instancijos teismui kliudo patikrinti skolos dydžio apeliantui apskaičiavimą. Kiti įrodymai, kuriais grindžiamas ieškinys, yra nepakankami, o kai kurie jų leidžia pagrįstai suabejoti realiu skolos buvimu nurodytu ieškinyje laikotarpiu. Antai Gyvenamojo namo techninės priežiūros žurnalas pradėtas tik 2003-10-28, be to, jis skirtas namui 1A3p (jame 12 butų ir 7 negyvenamosios patalpos) (t.1, b.l. 77-85). Atliktų darbų priėmimo aktai bei informacija apie atliktus darbus adresu (duomenys neskelbtini) ir apmokėjimų suvestinės taip pat surašyti vėlesniu, nei apskaičiuota skola, laikotarpiu (t.1, b.l. 86-108), išskyrus kelis dokumentus (t.1, b.l 109-111). Tačiau ir pastarųjų turinio nepakanka apelianto skolai identifikuoti bei jos paskaičiavimo teisingumui įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į ieškovo veiklos 2003 m. ir 2004 m. ataskaitas. 2003 m. atskaitoje pažymėta, kad bendras namo patalpų savininkų įsiskolinimas už komunalines ir kitas paslaugas, metų pradžioje buvęs 1188,92 Lt, 2003 m. pabaigoje sumažėjo iki 882,62 Lt. (t.1, b.l. 113), o 2005-01-01 jau tebuvo 16,63 Lt (t. 1, b.l. 112), o šiais aktais, kaip skolą patvirtinančių dokumentų dalimi, rėmėsi pirmosios instancijos teismas Tuo tarpu ieškovo pateiktoje su ieškiniu lentelėje vien apelianto įsiskolinimas 2004 m. rugsėjo mėnesį parodomas kaip 714,76 Lt ir buvo skaičiuojamas toliau, nes kitoje civilinėje byloje tebevyksta šalių ginčas už vėlesnį laikotarpį (t.1, b.l. 114).

Pastebėtina, kad dėl aiškaus nagrinėjamos bylos dispozityvumo (CPK 13 str.) teismas neturėjo pareigos būti labiau aktyviam procese, nei buvo, 2009-02-23 parengiamajame teismo posėdyje pasiūlydamas šalims pateikti papildomus įrodymus, įskaitytinai ir administravimo paslaugų nustatytus tarifus bei įkainius (t.1, b.l. 114-115). Realizuodamas šį teismo pasiūlymą, ieškovas pateikė detalesnę elektros energijos apskaičiavimo lentelę, tačiau vien jos dėl apeliacinės instancijos teismo jau išdėstytų argumentų nepakanka įvertinti vieno iš reikalaujamų mokesčių - už elektros energiją - tenkančios apeliantui dalies pagrįstumo (t.1, b.l. 119-120).

Apibendrinant tai, kas pasakyta, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai įvertino bylos įrodymus bei akivaizdų jų nepakankamumą, kas nulėmė neteisingą šio ginčo išnagrinėjimą. Tokiu atveju skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir ieškinys atmestinas (CPK 329 str. 1 d.).

Tai konstatavus, kiti apeliacinio skundo argumentai tampa teisiškai neaktualūs ir apeliacinės instancijos teismas dėl jų išsamiau nepasisako. Tačiau apeliacinis teismas laiko reikalingu pažymėti, kad skundo motyvacija dėl teismo šališkumo yra nepagrįsta nei teisiškai, nei faktiškai. Kiekvienam bylą nagrinėjančiam teismui yra suteikta diskrecijos teisė vertinti įrodymų pakankamumą, jų turinį bei įrodomąją reikšmę ir padaryti vienokias ar kitokias išvadas kaip turi būti išspręstas konkretus ginčas, tokią teismo teisę garantuoja laisvo įrodymų vertinimo taisyklė (CPK 185 str.). Vienokia ar kitokia teismo išvada, padaryta įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procese, nepalanki ar nepriimtina kuriai tai iš bylos šalių, pati savaime teismo suinteresuotumo priešingos šalies naudai nepatvirtina. Teismui nėra privalomi ir bylos dalyvio prašymai dėl konkrečių dokumentų priėmimo į bylą. Taip pat nenustatyta teismo sprendimo surašymą bei jo turinį reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Kai kurie su šiuo klausimu susiję apelianto skundo argumentai, kaip antai, kad teismas išėmė iš bylos svarbius dokumentus, pateiktus su jo atsiliepimu į ieškinį (t.1,b.l. 55-60), yra visiškai nepagrįsti dar ir tuo aspektu, kad pats apeliantas tokių atsiliepimo priedų į šią bylą neteikė ir tai aiškiai įvardijo (t.1, b.l. 60), nereiškė atitinkamų prašymų ir teismo posėdyje (t.1, b.l. 115). Teismas dispozityvioje byloje, kuomet nėra viešojo intereso apsaugos poreikio, neturi savo iniciatyva rinkti įrodymų į bylą ar juos kopijuoti iš kitų bylų. Kitokių konkrečių duomenų, nurodytų CPK 64 str.- 66 str. ir galimo pirmosios instancijos teismo šališkumo įrodymų apeliantas nepateikia.

Bylos nagrinėjime dalyvaujantis asmuo, nesutinkantis su teismo vertinimais bei išvadomis, turi galimybę pasinaudoti apeliacijos bei kasacijos teise ir visus savo argumentus, kurie, jo nuomone, sukliudė teisingai bylą išnagrinėti, nurodyti skunde. Tokia įstatymu garantuojama teise apeliantas pasinaudojo ir, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, pateikė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo, siekdamas, kad jų pagrindu būtų padarytos kitokios, jam palankios išvados. Todėl prielaidų spręsti apie apelianto procesinių teisių pažeidimą nėra.

Skundą patenkinus, apelianto naudai iš ieškovo priteistinos turėtos bylinėjimosi išlaidos –sumokėtas 67 Lt žyminis mokestis (t.2, b.l. 32) (CPK 93 str. 1 d. ir 3 d.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą (t.2, b.l. 57), todėl pagal CPK 92 str., 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti.

Priteisti iš UAB „Naujamiesčio būstas“ 67 (šešiasdešimt septynis) litus bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų E. G. naudai.