- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-06
- Bylos Nr.
- 1A-27-397-2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gytis Večerskas (pirm.), Viktoras Preikšas, Olegas Šibkovas
- Nuteistasis
- A. S.
- Civilinis ieškovas
- UAB „(duomenys neskelbtini)“
- Advokatai
- Gerutis Niaura, Artūras Bauža
Teisėja Danutė Giačaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-27-397-2014;
Pranešėjas Gytis Večerskas Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00443-2011-9;
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. gegužės 6 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Gyčio Večersko, teisėjų Viktoro Preikšo, Olego Šibkovo, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Jūratei Plauskienei, nuteistajam A. S., jo gynėjams advokatams Artūrui Baužai, Daliui Mecelicai, civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui advokatui Geručiui Niaurai, teismo posėdyje nagrinėjo civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir nuteistojo A. S. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 150 MGL (devyniolikos tūkstančių penkių šimtų Lt) dydžio bauda; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (šešių tūkstančių penkių šimtų litų) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalimi paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu skirta galutinė subendrinta bausmė - 150 MGL (devyniolikos tūkstančių penkių šimtų Lt) dydžio bauda.
UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys 407 045,75 Lt turtinei žalai atlyginti atmestas kaip nepagrįstas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. S. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis 2011-07-18 pateikdamas valstybės įmonės „Registrų centras“ (duomenys neskelbtini) filialo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), darbuotojams 2011-07-18 paaiškinimą dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini) akcininkų sąrašo, kuriame nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009-09-01 VĮ „Registrų centras“ pateiktas 2009-08-28 pranešimas dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkų sąrašo pasikeitimo ir 2010-09-28 pateiktas 2010-09-22 UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkų sąrašas buvo pateikti per klaidą ir laikyti niekiniais, ir, kad vienintelis UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas yra A. S., taip pat pateikdamas 2011-07-18 UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkų sąrašą, kuriame nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad vienintelis UAB „(duomenys neskelbtini)“ 100 vnt. paprastųjų vardinių akcijų savininkas yra A. S., kuris akcijas įsigijo 2004-05-18, nors iš tikrųjų, pagal 2009-08-28 akcijų perleidimo sutartį A. S. perdavė savo vardu įregistruotas 51 vnt. UAB „(duomenys neskelbtini)“ paprastųjų vardinių 100 litų nominalios vertės akcijų UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir pagal 2009-08-28 akcijų perleidimo sutartį A. S. perdavė savo vardu įregistruotas 24 vnt. UAB „(duomenys neskelbtini)“ paprastųjų vardinių 100 litų nominalios vertės akcijų M. J. ir šis juridinis faktas iki 2011-07-18 nepasikeitė, nes UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir M. J. jiems priklausančių akcijų jokiu sandoriu A. S. neperleido ir sutarčių dėl to nebuvo sudariusi, ir šių pateiktų dokumentų pagrindu VĮ „Registrų centras“ (duomenys neskelbtini) filialo darbuotojams 2011-07-21 įregistravus pakeitimus dėl bendrovės akcijų savininko, įregistruojant jį kaip vienintelį UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų savininką, apgaule savo naudai įgijo svetimą turtinę teisę į 51 vnt. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų, tai yra didelės vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ 407045,75 Lt turtą;
be to, A. S. pagal LR BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini) direktoriumi, suklastojo tikrą dokumentą, o būtent: 2011-07-18 paaiškinimą dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini) akcininkų sąrašo, kuriame nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009-09-01 VĮ „Registrų centras“ pateiktas 2009-08-28 pranešimas dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkų sąrašo pasikeitimo ir 2010-09-28 pateiktas 2010-09-22 UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkų sąrašas buvo pateikti per klaidą ir laikyti niekiniais bei, kad vienintelis UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas yra A. S., kuriame žinomai melagingus duomenis patvirtino savo parašu, nors žinojo jog paaiškinimas yra suklastotas, t. y. parašytas tam, kad įgyti teisę į UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančių 51 vnt. paprastųjų vardinių 100 litų nominalios vertės akcijų.
Šalies argumentai
Civilinis ieškovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2013-05-10 Kauno apylinkės teismo nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio ir ieškinį tenkinti. Teismas visiškai neįsigilino į pareikšto ieškinio esmę bei pateiktus įrodymus, nenurodė aiškių ieškinio atmetimo motyvų. Teismas teisingai konstatavo, jog kaltinamasis registro tvarkytojui pateikė suklastotus dokumentus, dėl ko įgijo turtinę teisę į jam nepriklausantį didelės vertės svetimą turtą. Taip kaltinamasis, įgijęs teisę į UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise valdytą didelės vertės turtą, padarė didelės žalos teisėtam turto savininkui, kuris dėl kaltinamojo atliktos neteisėtos veikos prarado galimybę savo turtu disponuoti ir jį valdyti įstatymų nustatyta tvarka. Dėl kaltinamojo veikos ieškovas negalėjo nuosavybės teise priklausančių UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų parduoti už jų tikrąją kainą, o ir šiuo metu negali nei atlikti sandorių su šiomis akcijomis, nei pretenduoti į pinigų sumas, gautas/gautinas UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto proceso metu. Teismas konstatavęs, jog kaltinamasis niekam turto nespėjo perleisti, parduoti ar kaip nors kitaip suvaržyti, nusprendė, kad kaltinamasis, neperleidęs nusikalstama veika įgyto turto tretiesiems asmenims, nepadarė žalos teisėtam savininkui – UAB „(duomenys neskelbtini)“. Ta aplinkybė, kad kaltinamasis nespėjo turto perleisti, parduoti ar kitaip kaip nors suvaržyti, niekaip neįtakoja fakto, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neteko teisės į jai priklausantį turtą, nes šią teisę kaltinamasis įgijo atlikdamas neteisėtą veiką. Kaltinamajam įgijus turtinę teisę į svetimą turtą, teisėtas savininkas tą turtą prarado ir jam buvo padaryta 407 045,75 Lt dydžio žala.
Skunde teigiama, kad kaltinamasis, įgijęs didelės vertės teisę į UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise valdytą turtą, padarė didelės žalos teisėtam turto savininkui, kuris dėl kaltinamojo atliktos neteisėtos veikos prarado galimybę savo turtu disponuoti ir jį valdyti įstatymų numatyta tvarka. Žalos padarymas UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasireiškia tuo, kad dėl kaltinamojo neteisėtų veiksmų, civiliniam ieškovui praradus galimybę valdyti nuosavybės teise priklausiusį turtą, jam nebuvo galimybės nei juo disponuoti, nei valdyti, nei įtakoti to turto didėjimo ar mažėjimo.
Šalies argumentai
UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktame civiliniame ieškinyje aiškiai nurodė savo patirtos žalos dydį ir jos apskaičiavimo tvarką. Patirta žala buvo apskaičiuota taip: iš viso UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto atimamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokėtinos sumos ir įsipareigojimai (iš viso) bei gauta suma dauginama iš 51 proc. (iki 2011-07-21 UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėtų akcijų skaičius) t.y. (2 920 203,00 – 2 122 074,07)*51 =407 045,75 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad yra taikytos laikinosios apsaugos priemonės, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ negalėtų to turto niekam perleisti. Atkreiptinas dėmesys į tą aplinkybę, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys buvo pareikštas ne dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiksmų, o dėl kaltinamojo nusikalstamos veikos, kurią atlikus, neteisėtais veiksmais buvo įgyta teisė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas. Akivaizdu, kad žalą UAB „(duomenys neskelbtini)“ patyrė ne dėl juridinio asmens, UAB „(duomenys neskelbtini)“, neteisėtų veiksmų, o dėl kaltinamojo, fizinio asmens, A. S. neteisėtų veiksmų, kuriais jis užkirto kelią UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgyvendinti nuosavybės teisę į UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas. Skunde taip pat teigiama, jog pirmosios instancijos teismas, atmetęs civilinį ieškinį, nurodydamas, kad kaltinamasis nespėjo turto perleisti, parduoti ar kaip nors kitaip suvaržyti, ir tuo pagrindu atmetęs civilinį ieškinį užkirto kelią UAB „(duomenys neskelbtini)“ savo pažeistas teises ginti civiline tvarka.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde prašo Kauno apylinkės teismo 2013-05-10 nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, pripažinti, jog nuteistasis nepadarė nusikalstamų veikų, UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą. Skunde teigiama, jog teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus ir nepagrįstai nustatė objektyviuosius bei subjektyviuosius inkriminuotų nusikalstamų veikų požymius jo veikoje.
Apeliantas teigia, jog nepagrįstai nustatytas sukčiavimo objektas - teisė į AB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį 407 045,75Lt vertės turtą. Teismo išvada, jog apeliantas, įgydamas 51 proc. UAB (duomenys neskelbtini)“ akcijų, įgijo UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančią didelės 407 045,75 Lt vertės turtinę teisę, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-09-07 teismų praktikos sukčiavimo bylose apžvalgoje išdėstytoms išvadoms, jog „akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas; akcijų turėtojai įgyja teisę į bendrovės turtą, išskyrus dividendus bei kitas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme nurodytas lėšas, tik akcinę bendrovę likvidavus ir atsiskaičius su jos kreditoriais“. Teismas, nustatinėdamas turtinės teisės vertę, vadovavosi būtent bendrovės turto (pagal 2011-08-31 balansą), kuris liktų akcininkams bankrutavusiai bendrovei atsiskaičius su visais kreditoriais, vertinimo logika. Tačiau inkriminuoto sukčiavimo padarymo laikas nuosprendyje nurodytas 2011-07-21, t. y. kai UAB „(duomenys neskelbtini)“ ne tik kad nebuvo likviduota ir atsiskaičiusi su kreditoriais (tokia ji nėra ir iki šio momento), bet bankroto procedūra dar net nebuvo prasidėjusi. Todėl vadovaujantis aukščiau nurodytu LAT išaiškinimu, darytina išvada, jog skundžiamame nuosprendyje pagal BK 182 straipsnio 2 dalį inkriminuoto nusikaltimo padarymo metu (2011-07-21) UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkai negalėjo turėti turtinės teisės, apskaičiuotos pagal 2011-08-31 balansą, ir vadovaujantis bendrovės turto, kuris liktų akcininkams bankrutavusiai bendrovei atsiskaičius su visais kreditoriais, vertinimo logika. Priešingu atveju, tai prieštarautų imperatyviam LAT išaiškinimui, kad akcijų turėtojai įgyja teisę į bendrovės turtą, išskyrus dividendus bei kitas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme nurodytas lėšas, tik akcinę bendrovę likvidavus ir atsiskaičius su jos kreditoriais. Todėl teismo išvada, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip 51 procento UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų turėtoja, 2011-07-21 turėjo teisę į UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį 407 045,75 Lt vertės turtą, yra visiškai nepagrįsta, nes tuo metu apeliantas niekaip negalėjo įgyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ neva priklausiusios tokios vertės turtinės teisės. Be to, pažymima, jog apeliantas buvo kaltinamas apgaule įgijęs svetimą turtinę teisę į UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkams priklausantį šios bendrovės turtą, o ne į UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkams priklausančius kokius nors dividendus ar kokias kitas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme nurodytas lėšas.
Skunde pažymima ir tai, jog inkriminuoto sukčiavimo padarymo momentas yra tiesiogiai susietas su VĮ „Registrų centras“ (duomenys neskelbtini) filiale 2011-07-21 atliktu įregistravimu apelianto, kaip vienintelio UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų savininko, nes, pasak teismo, būtent tada apeliantas įgijo UAB „(duomenys neskelbtini)“ disponuotas 51 proc. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų turėtojo teises visa apimtimi, tačiau 2009-09-21 pranešimą Juridinių asmenų registre dėl akcininkų pasikeitimo nuosprendyje vertina prieštaringai. Vienu atveju teigia, jog registratorius akcininkų pasikeitimo neregistravo, tuo klausimu sprendimo nebuvo priėmęs, kitu atveju, vertindamas tarp šalių pasirašytą sutartį, teigia, kad neva įvykusio akcininkų pakeitimo neįregistravimas juridinių asmenų registre nėra svarbus. Dar daugiau, jeigu UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkų pasikeitimas, nustatantis kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turi 51 vnt. akcijų, A. S. - 25 vnt., o M. J. - 24 vnt. akcijų, nebuvo registruotas juridinių asmenų registre, tai ir 2011-07-21 atliktas registravimas pagal neva melagingą pranešimą, kaip neturėjęs įtakos registracijos duomenų pasikeitimui (kadangi neva 2009-08-29 įvykęs pasikeitimas nebuvo įregistruotas), negalėjo nulemti ir kokios nors turtinės teisės perėjimo iš vieno asmens į kito asmens nuosavybę. Prieštaravimų yra ir daugiau. Nors teismas konstatuoja, jog M. J. parodymai yra melagingi, tačiau apie tai motyvuota nutartimi prokurorui nepranešė, kaip ir nepranešė apie neva apelianto galimai padarytą kitą nusikalstamą veiką, t.y. tai, jog VĮ „Registrų centras“ (duomenys neskelbtini) filialui apgaulingai nurodė, kad M. J. nėra UAB „(duomenys neskelbtini)“ 24 proc. akcijų savininkas.
Teismas išvadą dėl tyčios apelianto veikoje buvimo motyvavo iš apelianto ir liudytojų T. U. ir R. A. parodymų nustatytu kryptingu siekimu turėti savo nuosavybėje visas įmonės akcijas, kad būtų galima jas brangiai parduoti suinteresuotam asmeniui, tačiau tokia išvada nepagrįsta. Nuosprendyje iškreiptai pateikiami apelianto parodymai apie perleidimo sutartis ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir M. J. pareigą ateityje mokėti pinigus už neatlygintinai perleistas akcijas. Apeliantas nurodo, jog nuosekliai teigė, kad jokios perleidimo sutartys nebuvo sudarytos ir niekada nei su UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovais, nei su M. J. nebuvo tariamasi dėl sutarčių sudarymo avansu ir atsiskaitymo už jas ateityje. Tai teismui patvirtino ir liudytojas M. J., tą diktuoja ir sveika logika, kuria vadovaujantis nepaaiškinamas susitarimas atsilyginti ateityje už neatlygintinai avansu perleistą turtą. Nuosprendyje taip pat nepagrįstai teigiama neva apeliantas pats iš dalies patvirtino aplinkybę, jog siekė, kad visos įmonės akcijos priklausytų jam. Priešingai, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme apeliantas nuosekliai teigė, jog niekada niekam nebuvo perleidęs jokios dalies savo nuo 2004 metų turėtų 100 procentų bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ akcijų. Todėl niekada ir negalėjo siekti, kad visos akcijos priklausytų jam. Be to, apeliantas nuosekliai teigė, jog savo veiksmais, kurie skundžiamame nuosprendyje įvardinti kaip nusikalstami, siekė ištaisyti įvykusią klaidą - nepagrįstai VĮ „Registrų centras“ (duomenys neskelbtini) filialui pateiktą informaciją apie 2009 metais neva įvykusius UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkų sąrašo pasikeitimus, todėl teismas visiškai nepagrįstai padarė išvadą, kad įrodymai patvirtina jo veiksmuose buvus išankstinę tyčią, t. y. suvokimą, kad apgaule esmingai suklaidindamas trečiąjį asmenį - VĮ „Registrų centras“ (duomenys neskelbtini) filialą, turintį teisę priimti teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl UAB „(duomenys neskelbtini) turtinės teisės ir registratoriui tokį sprendimą priėmus, apeliantas neatlygintinai įgis svetimą turtinę teisę į 51 proc. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų. Liudytojų T. U. ir R. A. parodymai taip pat niekaip nepatvirtina tyčios sukčiauti, tik patvirtina siekį išsiaiškinti bei išspręsti dėl padarytos klaidos atsiradusias problemas, trukdančias pilna apimtimi disponuoti apeliantui priklausančiu turtu. Teismo išvados dėl tyčios įrodytumo, apelianto teigimu, prieštarauja LAT 2012-09-07 apžvalgoje Nr. AB-36-1 pateiktam išaiškinimui, kad „Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų naudai įgyja svetima turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia“, nes byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių apelianto subjektyviame santykyje su veiksmais, pateikiant VĮ „Registrų centras" (duomenys neskelbtini) filialui 2011-07-18 paaiškinimą dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkų sąrašo, buvus aukščiau apibrėžtus suvokimą, numatymą, norėjimą bei siekimą.
Šalies argumentai
Skunde apeliantas nurodo, jog tyčios padaryti BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą buvimas atskirai neįrodinėjamas, o tik konstatuojamoje dalyje nurodomas, teismo manymu, nustatytas jo padarymo motyvas - siekimas „įgyti teisę į UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančių 51 vnt. paprastųjų vardinių 100 litų nominalios vertės akcijų“, todėl darytina išvada, jog subjektyviąją šio nusikaltimo pusę teismas pripažino įrodyta remdamasis tais pačiais faktiniais duomenimis ir argumentais, kaip ir BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto sukčiavimo atveju, todėl tais pačiais anksčiau nurodytais skundo argumentais paneigiamas ir apelianto tiesioginės tyčios suklastoti dokumentą buvimas.
Apeliantas teigia, jog anksčiau išdėstytos aplinkybės rodo, jog tiek tiriant, tiek nagrinėjant baudžiamąją bylą bei joje priimant nuosprendį, buvo pažeistos BPK 1 straipsnyje išdėstytos imperatyvios baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą. Šis BPK 1 straipsnio pažeidimas, kaip ir aukščiau nurodyti BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai, laikytini esminiais, kadangi sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti šią bylą ir priimti joje teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Ir tai, apelianto manymu, yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Skunde nurodoma, jog teismo išvada apie apelianto neva įvykdytus dokumento suklastojimą ir didelės vertės svetimos turtinės teisės įgijimą apgaule neatitinka bylos aplinkybių visumos, kuri tokios išvados nesuponuoja, suponuoja priešingą išvadą, jog apeliantas nepadarė jam inkriminuotų nusikalstamų veikų (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), todėl tai taip pat yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, civilinio ieškovo skundą atmesti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmetami.
Apeliaciniame skunde nuteistasis A. S. nesutinka su pirmos instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei išvadomis dėl jo kaltės padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Apelianto manymu neteisingas byloje esančių įrodymų vertinimas sutrukdė teismui priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.
Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.
Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmos instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, paminėtas teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, aiškino ir taikė netinkamai. Teismas nuosprendį pagrindė tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis).
Pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais remiasi spręsdamas A. S. kaltės klausimą, taip pat nurodė kuriuos įrodymais jis nesiremia ir atmeta kaip nepatikimus ar neturinčius nagrinėjamoje byloje įrodomosios reikšmės, savo išvadas išsamiai argumentavo. Pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje neginčijamai įrodyta, jog A. S. suklastojo dokumentą jame nurodydamas tikrovės neatitinkančią informaciją, tą dokumentą pateikė VĮ „Registrų centras“ (duomenys neskelbtini) filialui, kuriam pateikto dokumento pagrindu A. S. įregistravus vieninteliu UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininku, šis apgaule įgijo turtinę teisę į 51 vnt. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų, priklausančių „(duomenys neskelbtini)“ ir M. J.. Nors A. S. apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmos instancijos teismas nenurodė, kokiais įrodymais jis grindžia savo išvadas dėl A. S. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, neatskleidė jo veiksmuose nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų jam inkriminuotų nusikaltimų sudėties požymių, neteisingai vertino liudytojų bei jo paties parodymus, rašytinius įrodymus, apygardos teismo teisėjų kolegija su tokiais skundo motyvais nesutinka.
Iš skundžiamo pirmos instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad pirmos instancijos teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė byloje surinktus įrodymus, juos išanalizavo, vertindamas įrodymus motyvuotai pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės. Taip pat teismas aptarė A. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymius, atskleidė, kokie būtent A. S. veiksmai atitinka BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sudėtį.
Atsakomybėn pagal BK 300 straipsnio 1 dalį gali būti traukiamas tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Straipsnio dispozicijoje numatytos alternatyvios veikos, užtraukiančios baudžiamąją atsakomybę pagal minėtą straipsnį, todėl nustačius bent vieną iš minėtų veikų asmuo gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybė. BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalykas yra dokumentas. Dokumentu laikytinas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymu, taip pat juridinių faktų ar turinčių juridinę reikšmę aplinkybių įrodymu. Dokumentas laikomas suklastotu tada, kai kaltininkas pakeičia kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina arba tik patvirtina kito asmens surašytą dokumentą, kurio turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys. Teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose išaiškinta, kad dokumento pagrindinė funkcija yra visuomenei ar jos atskiriems nariams svarbių, teisinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų įvertinimas, įvairių teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo fiksavimas bei visų kitų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įtvirtinimas (pvz. žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118/2007). A. S. buvo nuteistas už tikro dokumento – 2011-07-18 paaiškinimo dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkų sąrašo, suklastojimą. Nors A. S. neigia suklastojęs minėtą dokumentą, kadangi jis visą laiką buvo vieninteliu UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininku ir niekada niekam akcijų nebuvo perleidęs, tokia nuteistojo versija yra paneigta byloje esančiais įrodymais. Nuosprendyje pagrįstai nustatyta, kad A. S. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininku tapo 2004-05-19 ir juo buvo iki 2009-09-07, ką patvirtina byloje esantys duomenys apie juridinį asmenį. Vėliau įmonės akcininkai pasikeitė, ką patvirtina tiek paties A. S. VĮ „Registrų centras“ (duomenys neskelbtini) filialui pateiktas pranešimas apie akcininkų pasikeitimą, tiek 2009-08-29 akcijų perleidimo sutartys. Pranešime apie akcininkų pasikeitimą nurodyta, kad 2009-08-28 pasikeitė įmonės akcininkai ir akcininkais yra: UAB „(duomenys neskelbtini)“ – 51 vnt. akcijų, A. S. – 25 vnt. akcijų, M. J. – 24 vnt. akcijų. 2009-08-28 akcijų perleidimo sutartyje nurodyta, kad A. S. perduoda 51 procentą UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų UAB „(duomenys neskelbtini)“, o 24 procentus akcijų – M. J.. Sutartyje nurodyta, kad nuosavybės teisė į akcijas perėmėjui pereina neatlygintinai nuo sutarties pasirašymo momento. Kaip teisingai pažymėjo pirmos instancijos teismas, minėtos sutartys nėra nuginčytos, yra galiojančios, jokių kitų duomenų, kurie paneigtų minėtose sutartyse fiksuotų juridinių faktų teisingumą, byloje nėra. Nors A. S. bandė neigti minėtų sutarčių teisėtumą nurodydamas, kad tokių sutarčių, kuriomis perleido dalį akcijų, niekada nepasirašė, ši aplinkybė buvo paneigta tiek specialistų išvadomis, tiek byloje apklaustų liudytojų parodymais bei kitais rašytiniais įrodymais. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011-12-20 specialisto išvadoje Nr. 11-2585(11) vienareikšmiškai konstatuota, kad 2009-08-28 akcijų perleidimo sutartis pasirašė A. S.. Aplinkybę, kad A. S. nebuvo vieninteliu UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininku patvirtina ir byloje apklausti liudytojai V. V., V. B., G. S., E. U.. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje pateikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkų registracijos žurnalas, operacijų akcijomis registravimo žurnalas, akcininkų susirinkimų protokolai, kuriuose UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkais nurodyti ne tik A. S., bet ir jau minėti M. J. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Ta aplinkybė, kad akcininkų pasikeitimas nebuvo įregistruoras VĮ „Registrų centras“ nėra pagrindas konstatuoti, jog M. J. ir UAB „(duomenys neskelbtini) „ nebuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkai, o vieninteliu akcininku buvo A. S.. Atlikus byloje įrodymų tyrimą buvo gautas VĮ „Registrų centras“ (duomenys neskelbtini) filialo raštas, iš kurio matyti, kad Juridinių asmenų registre registruojami duomenys apie bedrovės akcininką tik tuo atveju, kai bendrovės akcininkas yra vienas asmuo. Iki 2009-12-15 vieninteliam akcininkui dalį ar visas akcijas perleidus keliems asmenims, Juridinių asmenų registrui buvo teikiamas tik pranešimas apie akcininkų pasikeitimus. Akcijų perleidimą patvirtinančių dokumentų pateikimas nebuvo numatytas. Nuo 2009-12-15 UAB įpareigotos pateikti ir akcininkų sąrašus. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos A. S. paminėtus reikalavimus įvykdė, 2009-09-07 pateikė 2009-08-28 pranešimą apie akcininkų pasikeitimus, o 2010-09-22 pateikė akcininkų sąrašą. Šios faktinės aplinkybės iš esmės paneigia A. S. iškeltą versiją, kad jis niekada savo bendrovės akcijų niekam neperleido ir visą laiką buvo vieninteliu UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininku. Aptartų įrodymų pagrindu pagrįstai konstatuota, kad A. S., žinodamas, jog jis nėra vienintelis bendrovės akcininkas, taip pat žinodamas, kad kiti bendrovės akcininkai - M. J. ir UAB „(duomenys neskelbtini) „ jiems priklausančios akcijų dalies A. S. nėra perleidę ar kitaip perdavę, 2011-07-18 paaiškinime dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkų sąrašo nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. tai, kad vienintelis UAB „(duomenys neskelbtini) akcininkas yra A. S.. Įrašydamas tikrovės neatitinkančią informaciją A. S. žinojo, kad jo pateikiami faktiniai duomenys yra neteisingi, tačiau vis tiek šiuos duomenis patvirtino savo parašu ir pateikė VĮ „Registrų centras“ (duomenys neskelbtini) filialui. Aplinkybių, kad A. S. nežinojo ar negalėjo žinoti, kad jis nėra vienintelis UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, byloje nėra, priešingai, ši aplinkybė yra paneigta aukščiau aptartais įrodymais. Paminėtų aplinkybių pagrindu pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą, faktinėms byloje nustatytoms aplinkybėms neprieštaraujančią, išvadą, kad tokie A. S. veiksmai, t. y. tikrovės neatitinkančių duomenų įrašymas į dokumentą, atitinka tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius. Taip pat pagrįstai pirmos instancijos teismas konstatavo, kad A. S. veiksmai atitinka ir BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.
Už sukčiavimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Sukčiavimo objektyvieji požymiai šio straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. Turtinė teisė – tai kaltininko sau ar kito asmens naudai neteisėtai įgyta daiktinė ar prievolinė teisė arba teisė, atsirandanti iš intelektinės veiklos rezultatų. Akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas. Teismų praktikoje konstatuota, kad turtinės teisės įgijimas yra tada, kai naudojant apgaulę teisiškai įtvirtinama kaltininko galimybė gauti svetimą turtą, juo naudotis ir disponuoti arba gauti kitokią turtinę naudą. Turtinės teisės įgijimas – tai teisės valdyti ir (ar) naudotis, ir (ar) disponuoti svetimu turtu, taip pat prievolinės teisės ar teisės, atsirandančios iš intelektinės veiklos rezultatų, įgijimas panaudojant apgaulę. (pvz. žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-259/2011, 2K-101/2014).
A. S. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį buvo nuteistas už tai, kad VĮ „Registrų centras“ (duomenys neskelbtini) filialui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. suklastotą dokumentą, kad jis yra vienintelis akcininkas, kurio pagrindu Juridinių asmenų registro tvarkytojo 2011-07-21 sprendimu buvo įregistruotas vieninteliu UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininku. Tokiu būdu A. S. apgaule savo naudai įgijo svetimą turtinę teisę į jam nepriklausančias UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas bei visas tų akcijų turėtojų teises. Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismo pagrįstai nustatyta, kad apgaulė buvo panaudota prieš Juridinių asmenų registro tvarkytoją, kuris, suklydimo įtakoje, priėmė juridinį sprendimą dėl nukentėjusiojo asmens turtinių teisių, ir prieš bendrovę „(duomenys neskelbtini)“, kuri buvo vienašališkai eliminuota iš bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ valdymo. Sukčiavimas įgyjant turtinę teisę laikomas baigtu, kai apgaule įtvirtinamas juridinis faktas, suteikiantis kaltininkui turtinę teisę nepriklausomai nuo to, ar šis ją įgyvendino. Tai reiškia, kad turtinei teisei įgyti nėra būtinas faktinis daikto užvaldymas. Priešingai negu nurodoma apeliaciniame skunde, šiuo atveju visiškai nebūtinas turto, kaip materialinės vertybės, įgijimas ar užvaldymas. Šias aplinkybes pirmos instancijos teismas nustatė teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad turtinę teisę apgaulės būdu A. S. įgijo 2011-07-21, kai buvo įregistruotas vieninteliu UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininku, tokiu būdu apgaule teisiškai įtvirtindamas galimybę UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu vienasmeniškai sudaryti sandorius, valdyti įmonei priklausantį turtą, juo disponuoti bei atlikti kitus su juridinio asmens veikla susijusius veiksmus. Apgaulės elementas, skiriantis sukčiavimą nuo kitų teisės pažeidimų ir darantis jį neteisėtą, šioje byloje yra nustatytas neginčijamai. Pirmos instancijos teismo pagrįstai nustatyta, kad apgaulė buvo panaudota siekiant įgyti svetimą turtinę teisę pateikiant suklastotus dokumentus, kurių pagrindu tokia teisė ir buvo įregistruota. Tokiu būdu buvo sudaryta situacija, kad nukentėjusieji civilinėmis teisinėmis priemonėmis savo pažeistų teisų atkurti negalėtų, arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas. Apelianto teiginys, kad jo veiksmuose nėra tyčios elemento, visiškai nepagrįstas, kadangi nėra nustatyta aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog jis, pateikdamas duomenis Juridinių asmenų registro tvarkytojui, buvo įsitikinęs, kad tokie duomenys yra teisingi. Nuteistojo tyčia pasireiškė tuo, kad jis savo teisių valdyti įmonės akcijas neginčijo, nesikreipė dėl to nei civilinio proceso tvarka, apie savo ketinimus ir tariamas pretenzijas neinformavo ir kitos šalies, šiuo atveju UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovų.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad A. S. veikė tiesiogine tyčia, suprasdamas tiek savo veiksmų pavojingą pobūdį, tiek jų padarinius bei siekdamas taip veikti.
Apeliaciniame skunde taip pat ginčijamas didelės vertės požymis, tačiau aukštesnysis teismas sutinka su nuosprendyje padaryta išvada, kad didelės vertės požymis šioje byloje nustatytas teisingai ir veika pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kvalifikuota pagrįstai. Teismo išvados šioje dalyje išsamiai motyvuotos, dėl didelės vertės požymio buvimo argumentuotai pasisakyta ir kolegija su tokiu vertinimu sutinka. Pagal BK 190 straipsnį turtas laikytinas didelės vertės, jeigu jo vertė viršija 250 MGL (32 500 Lt) sumą. Nagrinėjamoje byloje teismas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vertę skaičiavo remdamasis paties A. S. 2011-08-31 sudarytu balansu, kuriame įmonės vertė, atsiskaičius su kreditoriais, nurodyta 983 076 Lt. Taip pat teismas rėmėsi liudytojo R. A. parodymais, kuriuose jis nurodė, kad 2011 m. gegužės – birželio mėnesiais bendravo su A. S., kuris nurodė, kad preliminari akcijų kaina už visą bendrovę su visu turtu ir įsipareigojimais yra apie 3 000 000 Lt. Nors įmonės balansas buvo sudarytas kiek vėliau (2011-08-31) nei A. S. apgaule įgijo turtinę teisę į UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą 2011-07-21, įvertinus tai, kad laiko tarpas nėra ilgas, nėra pagrindo teigti, jog 2011-07-21 turto vertė buvo mažesnė tiek, kad ją būtų galima vertinti kaip nedidelę. Juo labiau, kad ir pats A. S. realios turto vertės neginčija, tačiau mano, kad nepagrįstai, nustatant turto vertę, buvo remtasi balansu, sudarytu praėjus mėnesiui nuo jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Kolegijos vertinimu šioje byloje remiantis tiek rašytiniais įrodymais, tiek liudytojų paaiškinimais nustatyta, kad įmonės vertė nusikalstamos veikos padarymo metu buvo didelė, todėl pagrįstai konstatuota, kad A. S. apgaule, suklastoto dokumento pagrindu įgijo svetimą teisę į didelės vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, teisę į kurį ji turėjo pagal jai priklausančias UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas.
Byloje taip pat ginčijamas civilinio ieškinio išsprendimas. Civilinio ieškovo manymu teismas nepagrįstai civilinį ieškinį atmetė, kadangi dėl neteisėtų A. S. veiksmų UAB „(duomenys neskelbtini) prarado galimybę valdyti nuosavybės teise priklausantį turtą, nebuvo galimybės juo disponuoti ar kitaip įtakoti jo didėjimą ar mažėjimą. Apygardos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi civilinio ieškinio išsprendimui reikšmingų aplinkybių visumą, neturi pagrindo nesutikti su nuosprendyje padarytomis išvadomis. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį turtine žala laikytinas turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos. Pagal šią įstatyminę normą turtinė žala turi būti reali, turi būti galimybė ją apskaičiuoti ir ji turi būti įrodyta, t. y. pagrįsta objektyviais duomenimis, patvirtinančiais žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje A. S. buvo nuteistas už apgaule į gytą turtinę teisę, kuria, kaip teisingai pažymėjo ir pirmos instancijos teismas, A. S. pasinaudoti nespėjo. Civilinis ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad A. S. veiksmų pasekoje atsirado reali turtinė žala, todėl pirmos instancijos teismas civilinį ieškinį, kaip neįrodytą, atmetė pagrįstai. Papildomai pažymėtina tai, kad šiuo metu Kauno apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-2087-748/2014, kurioje UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra ieškovu, o reikalavimai pareikšti atsakovui UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šioje byloje yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės, kurios, teismui priėmus sprendimą, apsaugotų ieškovo interesus ir užtikrintų tokio sprendimo į vykdymą.
Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pirmos instancijos teismas įrodymus vertino nepažeisdamas bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, teismo išvados išsamiai motyvuotos, pagrįstos, atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes. Sprendžiant civilinio ieškinio atlyginimo klausimą procesinių pažeidimų nepadaryta. Bausmė nuteistajam paskirta nepažeidžiant BK 54 str. numatytųjų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, ji keisti ar naikinti apeliacinių skundų motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir nuteistojo A. S. apeliacinius skundus atmesti.