Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimutės Jokubauskaitės ir Eglės Kiaurakytės,

2019 m. gruodžio 3 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. T. patikslintą skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pareiškėjos nuomone, Klaipėdos skyriaus bei VSDFV sprendimai yra nepagrįsti bei neteisėti. Teigia, jog nuo 2004 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. liepos 1 d. vykdė antstolės veiklą, per visą nurodytą laikotarpį mokėjo visus mokesčius, buvo apdrausta socialiniu draudimu, įskaitant motinystės. Teisės aktuose ir teismų praktikoje nuolat akcentuojama, jog antstolis yra prilyginamas valstybės tarnautojui. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (toliau – ir LMSDĮ) nedetalizuoja, iš kokios tarnybos atleistas asmuo turi teisę į vaiko priežiūros išmoką, todėl pareiškėja turi teisėtą lūkestį iš valstybės gauti paramą, kaip ir numatyta įstatymuose, kadangi 15 metų vykdė valstybės suteiktas funkcijas ir mokėjo visus privalomus mokesčius.

Klaipėdos skyriaus specialistai individualių konsultacijų metu paaiškino, kad ji turi pakankamą socialinio draudimo stažą, tačiau antstolio veiklos modelis – individuali veikla, kuriai netaikomos LMSDĮ 22 straipsnio 6 dalies nuostatos, todėl norėdama gauti vaiko priežiūros išmoką pareiškėja privalo bent 1 dienai įsidarbinti pagal darbo sutartį. Pareiškėja pabrėžia, jog toks LMSDĮ normų aiškinimas yra diskriminacinis ir prieštarauja suformuotai teismų praktikai, todėl Klaipėdos skyriaus 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimas bei VSDFV 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimas yra neteisėti bei naikintini.

Asmenys, vykdantys individualią veiklą pagal individualios veiklos pažymą (tarp jų – antstoliai), laikomi apdraustaisiais, jeigu jie Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme (toliau – ir VSDĮ) nustatyta tvarka ir terminais, iki jie prilyginami išleistiems vaiko priežiūros atostogų, yra sumokėję motinystės socialinio draudimo įmokas už paskutinį pagal VSDĮ nustatytą laikotarpį. Minėti asmenys, sumokėję motinystės socialinio draudimo įmokas, laikomi apdraustaisiais tik jų veiklos vykdymo laikotarpiu. Pareiškėja pateiktame prašyme vaiko priežiūros išmoką pageidavo gauti tada, kai jau buvo nutraukusi individualios veiklos vykdymą, todėl ji neatitiko visų LMSDĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų.

Pažymi, kad LMSDĮ 22 straipsnio 6 dalyje reglamentuojami atvejai, kai vaiko priežiūros išmokos mokamos pasibaigus darbo ar tarnybos santykiams, tačiau ši nuostata netaikoma savarankiškai dirbantiems asmenims, nors jie ir turėtų reikalaujamą motinystės socialinio draudimo stažą. Pareiškėja teisės į išmoką dieną yra įgijusi reikalaujamą motinystės socialinio draudimo stažą, tačiau neatitinka kitos būtinos sąlygos – būti atleistai iš darbo ar iš tarnybos ir dėl šios priežasties negauti vaiko priežiūros atostogų. Pareiškėja iki 2019 m. liepos 1 d. vykdė individualią veiklą pagal individualios veiklos pažymą kaip antstolė, o ne dirbo pagal darbo sutartį ar tarnyboje. Pareiškėjos draudimo laikotarpis 2019 m. liepos 1 d. baigėsi ne dėl LMSDĮ 22 straipsnio 6 dalyje numatytų atvejų (darbo sutarties pasibaigimo arba atleidimo iš tarnybos), bet dėl individualios veiklos vykdymo nutraukimo.

Klaipėdos skyrius, kaip viešojo administravimo subjektas, negali vaiko priežiūros išmokų skyrimo sąlygas ir tvarką reglamentuojančių teisės aktų aiškinti plečiamai, jų ignoruoti, todėl 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu nutarta netenkinti pareiškėjos 2019 m. rugpjūčio 12 d. prašymo skirti vaiko priežiūros išmoką. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja 2019 m. spalio 1 d. Klaipėdos skyriui pateikė naują prašymą dėl vaiko priežiūros išmokos skyrimo nuo 2019 m. spalio 1 d. tol, kol anūkui sueis dveji metai, kuriame nurodė, jog dirba UAB „Grožio uostas“. Registro duomenimis, UAB „Grožio uostas“ pateikė pranešimus apie pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo pradžią nuo 2019 m. rugsėjo 24 d., todėl minėtas prašymas buvo patenkintas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje tarp proceso šalių kilo ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. VPA_SP2-6618 „Dėl Andželos Tamašauskienės teisės į vaiko priežiūros išmoką“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. (11.1E) I-6732 „Dėl vaiko priežiūros išmokos“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš nagrinėjamoje byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog pareiškėja 2019 m. rugpjūčio 12 d. Klaipėdos skyriui pateikė prašymą jai nuo 2019 m. rugpjūčio 12 d., iki anūkui sueis 2 metai, skirti vaiko priežiūros išmoką. Klaipėdos skyrius, išnagrinėjęs minėtą prašymą, 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. VPA_SP2-6618 nusprendė prašymo netenkinti, kadangi jo pateikimo metu pareiškėja nebuvo apdrausta motinystės socialiniu draudimu.

Pareiškėja, nesutikdama su Klaipėdos skyriaus 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu, 2019 m. rugpjūčio 22 d. pateikė skundą VSDFV, kuriame prašė panaikinti Klaipėdos skyriaus sprendimą ir tenkinti jos 2019 m. rugpjūčio 12 d. prašymą skirti vaiko priežiūros išmoką. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2019 m. rugsėjo 19 d. priėmė sprendimą Nr. (11.1E) I-6732, kuriuo nusprendė skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Klaipėdos skyriaus 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą. Minėtame sprendime VSDFV nurodė, kad vadovaujantis LMSDĮ 22 straipsnio 1 dalimi teisę gauti vaiko priežiūros išmoką turi vienas iš tėvų ar globėjų, ar vienas iš vaiko senelių, jei jis yra apdraustas motinystės socialiniu draudimu, įstatymų nustatyta tvarka išleistas vaiko priežiūros atostogų ir jei iki pirmosios vaiko priežiūros atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius motinystės socialinio draudimo stažą. VSDFV akcentuoja, jog vadovaujantis turimais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja nuo 2019 m. liepos 2 d. nebėra draudžiama motinystės socialiniu draudimu, todėl Klaipėdos skyrius pagrįstai atsisakė tenkinti prašymą skirti vaiko priežiūros išmoką.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja siekia pasinaudoti savo, kaip senelės, teise gauti vaiko priežiūros išmoką, iki jos anūkui sukaks dveji metai. LMSDĮ (bylai aktuali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2019-01-01 iki 2019-10-30) 22 straipsnio 1 dalis numato, jog teisę gauti vaiko priežiūros išmoką turi vienas iš tėvų (įtėvių) ar globėjas, ar vienas iš vaiko senelių (jeigu jis atitinka šios dalies sąlygas ir tik tuo atveju, jeigu teisę gauti vaiko priežiūros išmoką tam pačiam vaikui prižiūrėti turi bent vienas iš vaiko tėvų (įtėvių), kuris: 1) yra apdraustas motinystės socialiniu draudimu, išskyrus atvejus, numatytus šio straipsnio 5, 6 ir 7 dalyse; 2) įstatymų nustatyta tvarka išleistas vaiko priežiūros atostogų, išskyrus pirmaisiais vaiko auginimo metais (iki vaikui sueis vieni metai), kai vaiko priežiūros atostogos nutraukiamos dėl grįžimo į darbą ar tarnybą, ar antraisiais vaiko auginimo metais (iki vaikui sueis 2 metai), taip pat atvejus, kai apdraustasis asmuo pagal šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį prilyginamas asmeniui, išleistam vaiko priežiūros atostogų, ir atvejus, numatytus šio straipsnio 5 ir 6 dalyse; 3) iki pirmosios vaiko priežiūros atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius motinystės socialinio draudimo stažą, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Pažymėtina, kad Klaipėdos skyrius bei VSDFV sutinka, jog pareiškėja atitinka LMSDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 bei 3 punkto reikalavimus, taip pat nėra ginčo, kad ji, kaip vaiko senelė, turi teisę gauti vaiko priežiūros išmoką, tačiau atsakovas ir VSDFV akcentuoja, jog prašymo pateikimo metu pareiškėja nebuvo apdrausta motinystės socialiniu draudimu, t. y. ji neatitinka LMSDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

Kokie asmenys yra draudžiami motinystės socialiniu draudimu, reglamentuoja LMSDĮ ir VSDĮ. LMSDĮ 4 straipsnio 1 dalis teigia, kad ligos socialiniu draudimu ir motinystės socialiniu draudimu privalomai draudžiamus asmenis bei ligos socialinio draudimo ir motinystės socialinio draudimo įmokų mokėjimo tvarką nustato Valstybinio socialinio draudimo įstatymas.

Pažymėtina, kad pareiškėja patikslintame skunde nurodo, jog nuo 2004 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. liepos 1 d. vykdė antstolio veiklą. Vadovaujantis VSDĮ 2 straipsnio 9 dalimi antstoliai yra priskiriami savarankiškai dirbančių asmenų kategorijai. Pareiškėja taip pat neneigia, kad jos veiklos modelis buvo individuali veikla. Ūkininkai ir jų partneriai, šeimynos dalyviai ir asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, išskyrus tuos, kurie nurodyti šio straipsnio 3 dalyje, draudžiami pensijų, ligos ir motinystės socialiniu draudimu. Individualių įmonių savininkai, mažųjų bendrijų nariai ir ūkinių bendrijų tikrieji nariai draudžiami pensijų, ligos, motinystės, nedarbo socialiniu draudimu, gavę šio įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje numatytas pajamas (VSDĮ 5 straipsnio 2 dalis). LMSDĮ 4 straipsnio 4 dalis reglamentuoja, jog Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys laikomi apdraustaisiais, jeigu jie Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatyta tvarka ir terminais iki pirmosios laikinojo nedarbingumo ar profesinės reabilitacijos programos dienos arba iki jų prilyginimo pagal šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį asmenims, kuriems suteiktos nėštumo ir gimdymo, tėvystės ar vaiko priežiūros atostogos, yra sumokėję ligos socialinio draudimo ir (ar) motinystės socialinio draudimo įmokas už paskutinį pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą nustatytą laikotarpį. Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą konstatuotina, jog asmenys, kurie verčiasi individualia veikla bei yra sumokėję motinystės socialinio draudimo įmokas už paskutinį įstatymuose nustatytą laikotarpį, yra laikomi apdraustais motinystės socialiniu draudimu tik jų veiklos vykdymo metu. Pareiškėja prašymo skirti vaiko priežiūros išmoką pateikimo metu (2019 m. rugpjūčio 12 d.) jau buvo nutraukusi antstolio veiklą, todėl darytina išvada, kad Klaipėdos skyrius bei VSDFV ginčijamuose sprendimuose pagrįstai nurodė, jog pareiškėja neatitinka LMSDĮ 22 straipsnio 1 dalies reikalavimų, t. y. nėra apdrausta motinystės socialiniu draudimu.

Pareiškėja patikslintame skunde akcentuoja, jog jos prašymas skirti vaiko priežiūros išmoką turėjo būti patenkintas, vadovaujantis LMSDĮ 22 straipsnio 6 dalies nuostatomis. LMSDĮ 22 straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog vienam iš tėvų (įtėvių) ar globėjui, ar vienam iš senelių, turinčiam šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą motinystės socialinio draudimo stažą, kuriam pasibaigė darbo sutartis arba kuris buvo atleistas iš tarnybos ir dėl to negavo vaiko priežiūros atostogų, vaiko priežiūros išmoka mokama šio įstatymo 23 ir 24 straipsniuose nustatyta tvarka. Ši nuostata taip pat taikoma skiriant vaiko priežiūros išmoką, jeigu teisė ją gauti atsirado prieš tai gimusio, globojamo ar įvaikinto vaiko auginimo iki 3 metų laikotarpiu. Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą nustatyta, kad seneliui gali būti skiriama vaiko priežiūros išmoka, jeigu jis turi reikalingą motinystės socialinio draudimo stažą, tačiau negavo vaiko priežiūros atostogų, nes pasibaigė darbo sutartis arba buvo atleistas iš tarnybos. Pareiškėjos nuomone, antstolis yra valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, todėl ji atitinka LMSDĮ 22 straipsnio 6 dalies reikalavimus.

LMSDĮ 3 straipsnio 9 dalis teigia, kad turintys darbo ar tarnybos santykius asmenys – asmenys, nurodyti VSDĮ 4 straipsnio 1–4 dalyse ir 6 straipsnio 4 dalyje. VSDĮ 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis Lietuvos Respublikos teritorijoje (įskaitant komandiruotus į Lietuvos Respubliką ilgesniam negu vienų metų laikotarpiui asmenis) arba ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet pagal darbo sutartis, sudarytas su Lietuvos Respublikoje registruotais draudėjais, jeigu vadovaujantis Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis arba Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentais nenustatyta kitaip, asmenys, atlygintinai einantys narystės pagrindu renkamąsias ar skiriamąsias pareigas, asmenys, susiję su draudėju darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais taip, kaip šie santykiai apibrėžti Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, tuo pačiu metu iš šio draudėjo gaunantys pajamas pagal autorines sutartis, iš sporto veiklos ar atlikėjo veiklos, draudžiami pensijų, ligos, motinystės, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme, Lietuvos Respublikos Prezidento įstatyme, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatyme, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatyme, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos įstatyme, Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatyme ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme nurodyti valstybės politikai, teisėjai, valstybės pareigūnai, valstybės tarnautojai, Lietuvos Respublikos asmenų delegavimo į tarptautines ir Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas įstatyme nurodyti asmenys, kuriems darbo užmokestį ir nuo jo socialinio draudimo įmokas moka asmenį delegavusi Lietuvos Respublikos deleguojančioji institucija, gaunantys darbo užmokestį Lietuvos Respublikos Seimo, Seimo Pirmininko, Respublikos Prezidento ar Ministro Pirmininko skiriami į pareigas asmenys draudžiami pensijų, ligos, motinystės, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu (VSDĮ 4 straipsnio 2 dalis). Vidaus tarnybos sistemos pareigūnai draudžiami pensijų, ligos, motinystės, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu (VSDĮ 4 straipsnio 3 dalis). Krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariai, taip pat kariai savanoriai, kiti aktyviojo rezervo kariai, parengtojo rezervo kariai, pašaukti į pratybas, mokymus ar vykdyti tarnybos užduočių, draudžiami pensijų, ligos, motinystės, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu (VSDĮ 4 straipsnio 4 dalis). Vadovaujantis VSDĮ 6 straipsnio 4 dalimi Lietuvos Respublikos kariuomenės privalomosios pradinės karo tarnybos kariai ir asmenys, atliekantys alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, valstybės lėšomis draudžiami pensijų, motinystės, nedarbo ir nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, skaičiuojant socialinio draudimo įmokas nuo Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą darytina išvada, jog Valstybinio socialinio draudimo įstatymo prasme antstoliai nėra prilyginami valstybės tarnautojams ir nėra teisinio pagrindo sutikti su pareiškėjos teiginiais, kad, jai sustabdžius antstolio funkcijų vykdymą, ji buvo atleista iš valstybės tarnybos. Vadovaujantis minėtomis aplinkybėmis konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju Klaipėdos skyrius pagrįstai netaikė LMSDĮ 22 straipsnio 6 dalies nuostatų.

Atkreiptinas dėmesys, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja 2019 m. spalio 1 d. Klaipėdos skyriui pateikė naują prašymą skirti vaiko priežiūros išmoką, iki jos anūkui sueis dveji metai. Minėtame prašyme pareiškėja nurodė, jog prašymo pateikimo metu dirbo UAB „Grožio uostas“. Klaipėdos skyrius 2019 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. VPA_SP2-8070 „Dėl A. T. teisės į vaiko priežiūros išmoką“ nusprendė pareiškėjos prašymą patenkinti ir nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2021 m. birželio 20 d. jai buvo paskirta vaiko priežiūros išmoka. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjos teisė gauti vaiko priežiūros išmoką iš esmės nebuvo pažeista.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Įvertinus minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. VPA_SP2-6618 „Dėl A. T. teisės į vaiko priežiūros išmoką“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. (11.1E) I-6732 „Dėl vaiko priežiūros išmokos“ neteisėtumo pagrindų, pareiškėjos A. T. patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Netenkinus reikalavimo dėl skundžiamų sprendimų panaikinimo, nėra teisinio pagrindo tenkinti išvestinį reikalavimą dėl Klaipėdos skyriaus įpareigojimo tenkinti pareiškėjos 2019 m. rugpjūčio 12 d. prašymą skirti vaiko priežiūros išmoką.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Pareiškėja patikslintame skunde prašo jos naudai iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas – sumokėtą žyminį mokestį, siekiantį 30 Eur.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai).

Šioje administracinėje byloje konstatuojama, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti skundžiamus Klaipėdos skyriaus ir VSDFV sprendimus bei įpareigoti Klaipėdos skyrių tenkinti pareiškėjos 2019 m. rugpjūčio 12 d. prašymą, todėl įvertinus minėtas aplinkybes darytina išvada, kad ginčas nėra išspręstas pareiškėjos naudai, todėl patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos A. T. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.