Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Laikymas nuteistojo skunde nurodytomis sąlygomis, pareiškėjo įsitikinimu, prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencijas) 3 straipsniui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsniui, kurie draudžia su žmogumi elgtis žiauriai, žeminti jo garbę ir orumą, bausti kankinant.

Pareiškėjas skunde tvirtina, kad su skundu dėl sąlygų Lukiškių TI-K į teismą nesikreipė anksčiau, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl Konvencijos 3 straipsnio taikymo nėra išversta į lietuvių kalbą, užsienio kalbų jis nemoka, todėl ilgai negalėjo suprasti, jog jo teisės buvo pažeistos.

Dėl pareiškėjo darbo atsakovės atstovas paaiškina, kad Lukiškių TI-K Nuteistųjų įdarbinimo komisijos 2016 m. vasario 22 d. posėdžio metu pareiškėjas buvo supažindintas su paskirto darbo pobūdžiu, pareigybės aprašymu, darbo keitimo perspektyvomis ir pagrindiniais teisės aktais, reglamentuojančiais laisvės atėmimo bausmės atlikimą bei režimo reikalavimus. Pareiškėjas 2016 m. vasario 23 d. pasirašė Sutikimą-pasižadėjimą Nr. 7.40(18)-121, tuo sutikdamas pavestą darbą vykdyti sąžiningai bei įsipareigodamas laikytis įstaigos vidaus tvarkos taisyklių, laikytis darbo disciplinos, nepalaikyti uždraustų ryšių, susijusių su daiktų, gaminių ir medžiagų perdavimu ir gavimu iš kitų suimtųjų. Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. N-15 „Dėl nuteistųjų, paliktų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime atlikti ūkio darbus, priskyrimo paprastajai grupei“, pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei, tos pačios dienos įsakymu Nr. N-14 „Dėl nuteistųjų, paliktų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime atlikti ūkio darbus bei paskyrimo į pareigas“ 1.5. papunkčiu pareiškėjas buvo paskirtas į maisto dalintojo pareigas, nustatant mėnesio koeficientą 0,48. Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. N-60 „Dėl nuteistųjų, paliktų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime atlikti ūkio darbus, perkėlimo į kitas pareigas“, pareiškėjas buvo perkeltas iš maisto dalintojo į santechniko pareigas, paliekant nustatytą 0,48 mėnesinio atlyginimo koeficientą.

Pažymi, kad pareiškėjo teiginys, jog jis turėdavo dirbti nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro ir tokiu būdu viršydavo nustatytą darbo laiką, neatitinka tikrovės. Tvirtina, kad santechnikai įstaigoje dirbo tik darbo dienomis, darbo dienos trukmė neviršijo 8 val. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo skunde nurodyta BVK 130 straipsnio 1 dalis, kurioje numatytos keturiolikos kalendorinių dienų nemokamos kasmetinės atostogos, yra taikoma nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę atvirose kolonijose, nepilnamečių pataisos namuose, pataisos namuose lengvosios ir paprastosios grupių laikymo sąlygomis. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę kalėjime, t. y. kito tipo pataisos įstaigoje. Informuoja, kad jokių pareiškėjo prašymų, skundų arba pareiškimų, susijusių su darbo arba laikymo sąlygomis, darbo dienos trukmės viršijimu, poilsio dienų arba atostogų suteikimu, įstaigos administracija ginčo laikotarpiu nebuvo gavusi.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad 12 val. kasdien jis privalėjo praleisti rūsyje esančioje mažoje darbo patalpoje, kurioje nebuvo ventiliacijos, pažymi, kad pagal Nuteisto asmens, atliekančio santechniko darbus, pareigybės aprašymo, patvirtinto Lukiškių TI-K direktoriaus 2010 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1-129, 3 punktą, santechniko darbo funkcijas sudaro įstaigos santechninių įrenginių priežiūra, remontas ir eksploatacija, t. y. darbo funkcijos nėra susijusios su buvimu visą darbo dieną vienoje patalpoje. Pagal pareiškėjo skunde nurodomus duomenis identifikuoti patalpos, kurioje neva jis privalėjo būti 12 val. per dieną, nėra galimybės, todėl nurodyti šios patalpos plotą arba kitokią išsamesnę informaciją, atsakovės atstovas neturi galimybės. Tvirtina, kad gyvenamųjų patalpų įrengimas atitiko Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ reikalavimus.

Dėl skundo teiginių, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K pareigūnų buvo baudžiamas už neatsikėlimą iš lovos laiku, identifikacinės kortelės neturėjimą, nepasisveikinimą, pažymi, kad pagal BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalis nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus, laikytis jiems nustatytų taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus, pagal BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigos tvarkos.

Atsakovo atstovo vertinimu, pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituodamas tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos pareiškėjo nurodytas dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Be to atkreipia dėmesį, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Remiantis teismų praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT administracinė byla A438-336/2012 ir kt.). Mano, kad šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Pareiškėjas nepateikė įrodymų, įrodančių svarbias priežastis, dėl kurių terminas galėtų būti atnaujintas, o teismas tokių priežasčių nenustatė. Pareiškėjo teiginiai, kad negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą, nes EŽTT nutarimai, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnį, buvo surašyti kitomis kalbomis, o jis jų nemokėjo, nelaikytini svarbia priežastimi senaties terminui atnaujinti. Kaip jau minėta, galimai netinkamų laikymo sąlygų poveikis pareiškėjo stipriausiai buvo juntamas jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, todėl būtent tuo laikotarpiu pareiškėjas turėjo suvokti apie galimą savo teisių pažeidimą. Kitų objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo byloje nenustatyta. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra teisinio pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. balandžio 6 d. imtinai.

Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis; žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Taigi, teismui konstatavus, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. balandžio 6 d. teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą ir nėra teisinio pagrindo jį atnaujinti, pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas toliau pasisakys dėl skundo reikalavimo priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2017 m. balandžio 7 d. iki 2018 m. liepos 1 d.

Vilniaus PN pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2017 m. balandžio 7 d. iki 2018 m. liepos 1 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K.

Pareiškėjas žalos atlyginimą, be kita ko, sieja su tuo, kad jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas gyvenamojoje patalpoje. Skunde nurodo, kad sekcijoje Nr. 4, kurioje jis gyveno, buvo iš viso 16 asmenų, be jų patalpoje buvo 8 dviaukštės lovos, po vieną spintelę kiekvienam nuteistajam asmeniniams daiktams susidėti ir kitas inventorius. Pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3 kv. m ploto, neįskaitant baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto.

Nagrinėjamu atveju aktualus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktas, kuriame nustatyta, kad minimali gyvenamojo ploto kamerose norma vienam asmeniui yra 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos LVAT praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; kt.). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; kt.).

Europos Žmogaus Teisių Teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

Remiantis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis nustatyta, kad sekcijos Nr. 4, kurioje buvo apgyvendintas pareiškėjas, plotas – 62,33 kv. m. Ginčui aktualiu laikotarpiu su pareiškėju sekcijoje Nr. 4 buvo laikoma 11 iki 16 asmenų (b. l. 19-25). Taigi vienam asmeniui šioje gyvenamojoje patalpoje teko nuo 3,89 kv. m iki 5,67 kv. m patalpos ploto, kas atitiko Įsakymo Nr. V-124 reikalavimus. Taigi, pagrindo teigti, kad šiuo atveju pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, nėra. Be to, bylos duomenys rodo, ir dėl to ginčo nėra, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu atliko jam pavestus ūkio darbus, todėl gyvenamojoje patalpoje buvo ne visą dieną. Pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą taip pat nėra.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad gyvenamojoje patalpoje nebuvo užtikrintas jo privatumas, tačiau nesukonkretino, kaip tai pasireiškė. Kaip matyti iš skundo turinio, pareiškėjas privatumo užtikrinimą sieja su ploto trūkumu. Teismui nenustačius pažeidimo šiuo aspektu, nėra pagrindo teigti, kad egzistavo ir privatumo pažeidimas.

Pareiškėjas 2016 m. vasario 23 d. pasirašė Sutikimą-pasižadėjimą Nr. 7.40(18)-121, kad sutinka pavestą darbą vykdyti sąžiningai bei įsipareigoja laikytis įstaigos vidaus tvarkos taisyklių, laikytis darbo disciplinos, nepalaikyti uždraustų ryšių, susijusių su daiktų, gaminių ir medžiagų perdavimu ir gavimu iš kitų suimtųjų (b. l. 53). Taip pat pareiškėjas parašu patvirtino, kad yra susipažinęs su Nuteistųjų palikimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime atlikti ūkio darbus ir pašalinimo iš ūkio būrio tvarkos aprašu.

Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2019 m. birželio mėn. įsakymu pareiškėjas nuo 2019 m. birželio 28 d. išbrauktas iš nuteistųjų, paliktų Vilniaus pataisos namuose (Lukiškių g. 6) atlikti ūkio darbus, sąrašo (b. l. 61).

Pagal BVK 111 straipsnį darbas yra viena iš nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pataisos priemonių. Kaip pažymėta LVAT praktikoje šios pataisos priemonės pagrindinis tikslas – paruošti asmenį integracijai į visuomenę bei išmokyti nuteistąjį gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis (LVAT 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1396/2011). Nuteistųjų darbas yra esminis nuteistųjų laisvės atėmimu resocializacijos elementas ir turi didelę reikšmę jų pataisos procese (LVAT 2012 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1956/2012). LVAT aiškindamas BVK antrojo skirsnio normas konstatavo, kad nuteistųjų mokamas ir nemokamas darbas yra jiems privalomas. Nuteistiesiems dirbant mokamą ir nemokamą darbą yra numatytos tokio darbo paskyrimo alternatyvos, priklausančios nuo pataisos įstaigos administracijos valios parinkti nuteistajam vienokį arba kitokį darbą, atsižvelgiant į nuteistųjų darbingumą, jų turimą kvalifikaciją (LVAT 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-1898/2013; 2013 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1449/2013). Teismas taip pat pažymi, kad pataisos įstaigos administracija turi užtikrinti nuteistiesiems, dirbantiems nemokamus darbus, saugias ir sveikas darbo sąlygas, atitinkančias saugų darbą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.

BVK 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiems nustatoma ne ilgesnė kaip aštuonių valandų darbo diena. Darbo (pamainos) pradžią ir pabaigą nustato pataisos įstaigos direktorius, vadovaudamasis BVK 117 straipsnio nuostatomis. Nuteistiems suteikiamos dvi poilsio dienos per savaitę. Nuteistieji negali būti skiriami dirbti švenčių ir poilsio dienomis, išskyrus darbo įstatymuose nustatytus atvejus. Nepertraukiamai veikiančiose įmonėse, atskiruose cechuose, baruose, darbuose, kur yra pertraukiamasis darbo dienos (pamainos) režimas, taip pat darbuose, kur dėl techninių gamybos sąlygų negalima laikytis nuteistiesiems nustatytos kasdieninės ar kassavaitinės darbo trukmės, vadovaujantis Darbo nuostatomis, galima taikyti suminę darbo laiko apskaitą. Nuteistiesiems, kurie įtraukiami į darbą poilsio arba švenčių dienomis, suteikiamas poilsis kitomis dienomis arba šios dienos pridedamos prie atostogų (BVK 128 straipsnio 2–3 dalys).

Remiantis pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo darbo dienos trukmė neviršijo 8 val. Pareiškėjas nedirbo viršvalandžių, jam buvo suteikiamos laisvos poilsio dienos, taip pat išeiginės šeštadieniais, sekmadieniais ir švenčių dienomis (b. l. 33-49, 65-78, 82-140). Be to, kaip matyti, pareiškėjas periodiškai dirbo mažiau nei 5 darbo dienas per savaitę (b. l. 45, 48). Iš pareiškėjo paaiškinimų skunde taip pat nustatyta, kad dienotvarkėje nustatytu laiku jam buvo suteiktas laikas pavalgyti. Taigi, pareiškėjo skundo teiginiai, kad jis turėdavo dirbti viršiant nustatytą darbo laiką, bei dirbo šeštadieniais, sekmadieniais ir švenčių dienomis yra nepagrįsti.

Pareiškėjas skundo teiginius dėl teisės į atostogas pažeidimo grindžia BVK 130 straipsnio 1 dalimi. Kaip matyti iš šios teisės normos dispozicijos, joje numatytos keturiolikos kalendorinių dienų nemokamos kasmetinės atostogos skiriamos nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę atvirose kolonijose, nepilnamečių pataisos namuose, pataisos namuose lengvosios ir paprastosios grupių laikymo sąlygomis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę kalėjime, todėl BVK 130 straipsnio 1 dalies nuostatos jo atžvilgiu netaikytinos.

Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų reiškęs prašymus, skundus arba pareiškimus, susijusių su darbo sąlygomis, darbo dienos trukmės viršijimu, poilsio dienų arba atostogų suteikimu. Priešingai, atsakovo atstovo pateikti duomenys rodo, kad pareiškėjas naudojosi jam suteikta teise reikšti prašymus dėl darbo atitinkamose pozicijose ir jie buvo tenkinami (b. l. 62).

Pareiškėjas skunde reiškia pretenzijas ir dėl to, jog 12 val. kasdien privalėdavo praleisti rūsyje esančioje mažoje darbo patalpoje, kurioje nebuvo ventiliacijos.

Kaip matyti iš bylos esančio Nuteisto asmens, atliekančio santechniko darbus, pareigybės aprašymo, patvirtinto Lukiškių TI-K direktoriaus 2010 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1-129, 3 punkto, santechniko darbo funkcijas sudaro įstaigos santechninių įrenginių priežiūra, remontas ir eksploatacija, t. y. darbo funkcijos nėra susijusios su buvimu visą darbo dieną vienoje patalpoje. Pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė patalpos, kurioje, anot jo, turėjo praleisti 12 val., numerio, jos ploto, todėl atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog pagal pareiškėjo skunde nurodomus duomenis identifikuoti patalpos neturi galimybės ir pateikti įrodymų apie darbo sąlygas joje. Pažymėtina, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką, atsakovui pareiga pateikti įrodymus atsiranda tik tada, kai pareiškėjas pakankamai detalizuoja aplinkybes, susijusias su jo laikymo įkalinimo įstaigoje sąlygomis.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, jog Lukiškių TI-K pareigūnų buvo baudžiamas už neatsikėlimą iš lovos laiku, identifikacinės kortelės neturėjimą, nepasisveikinimą. Kaip pagrįstai nurodė atsakovo atstovas atsiliepime į skundą, BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato pareigą nuteistajam vykdyti įstatymų reikalavimus, laikytis jiems nustatytų taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus, o pagal BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigos tvarkos. Iš pareiškėjo abstrakčių skundo teiginių dėl jo baudimo nėra galimybės identifikuoti, kada ir už kokį veiksmą pareiškėjas buvo nubaustas nepagrįstai. Taigi, šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimas nenustatytas.