Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo L. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-12029-584/2016 pagal ieškovo L. M. ieškinį atsakovui antstoliui M. P. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Kauno apylinkės teisme priimtas nagrinėti ieškovo L. M. ieškinys atsakovui antstoliui M. P. dėl žalos, padarytos sveikatai ir gyvybei, atlyginimo, kuriuo ieškovas prašo priteisti iš antstolio 43 000 Eur žalos atlyginimo. Reikalavimui užtikrinti, ieškovas taip pat prašė taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo piniginių lėšų ir turto areštą 43 000 Eur sumai bei stabdyti išieškojimą vykdymo procese. Prašymą grindė didele ieškinio suma, bei antstolio neteisėtai vykdomais išieškojimo veiksmais, dėl ko, nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. liepos 1 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė kaip nepagrįstą. Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis dokumentų vykdymo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas, bei tai, kad antstolio profesinė civilinė atsakomybė už fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą atliekant antstolio funkcijas, viršijanti 1000 Lt (289,62 Eur), yra draudžiama privalomuoju draudimu, sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Remiantis nurodytu, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nėra pagrindo.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

3.1. Skundžiama nutartis priimta pažeidžiant CPK 147 straipsnio 1 dalyje, 144 straipsnio 3 dalyje numatytą trijų dienų terminą klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių išnagrinėti.

3.2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones bus nepagrįstai suvaržytos antstolio teisės ir interesai. Priešingai, antstolis atlieka neteisėtus veiksmus, kurie ieškovui padarė didelę žalą sveikatai.

3.3. Nutartis naikintina, esant absoliutiems nutarties negaliojimo pagrindams, kadangi: 1) nutartis yra be motyvų; 2) skundžiama nutartimi teismas išsprendė ne visus pareikštus reikalavimus, kadangi be arešto taikymo, ieškovas taip pat prašė sustabdyti išieškojimą vykdymo procese, dėl kurio neteisėto vykdymo yra pareikštas ieškinys.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patirtinimas.Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Teismas gali taikyti kelias laikinąsias apsaugos priemones, tačiau bendra jų suma neturi būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi įvertinti tiek ieškinio prima facie pagrįstumą, tiek įsitikinti egzistuojant grėsmę, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Teismo pareiga parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti.Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo antstolio M. P. 43 000 Eur žalos atlyginimui. Kartu su ieškiniu ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo piniginių lėšų ir turto areštą 43 000 Eur sumai bei sustabdyti išieškojimą vykdymo procese. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas yra valstybės įgaliotas asmuo, kurio profesinė civilinė atsakomybė už fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą yra drausta, sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps neįvykdomu. Apelianto nuomone, skundžiama nutartis priimta grubiai pažeidus CPK 147 straipsnio 1 dalyje numatytą trijų dienų terminą prašymui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręsti. Su šiuo atskirojo skundo argumentu apeliacinės instancijos teismas negali sutikti. Pažymėtina, kad CPK 147 straipsnio 1 punkto nuostatos numato, kad kai prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytas pareikštame ieškinyje, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas sprendžiamas tik išsprendus ieškinio, kuriame jas prašoma taikyti, priėmimo klausimą. Teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Vadinasi trijų dienų terminas klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręsti pradėdamas skaičiuoti tik nuo ieškinio priėmimo dienos. Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad ieškovo pareikštas ieškinys Kauno apylinkės teisme priimtas tik 2016 m. liepos 1 d., kaip ir skundžiama nutartis, kuria išspręstas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taigi, darytina išvada, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėtas nepraleidus įstatyme nustatyto trijų dienų termino. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pritaikius prašomas laikinąsias apsaugos priemones bus nepagrįstai suvaržytos antstolio teisės ir interesai, kadangi būtent antstolis atlieka neteisėtus veiksmus, kurie ieškovui padarė didelę žalą sveikatai. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismas privalo įvertinti grėsmę būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymui. Kartu pažymėtina, kad tokios grėsmės nenustačius, nėra pagrindo varžyti atsakovo teisių. Nagrinėjamu atveju ginčas yra turtinio pobūdžio. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs tai, kad atsakovas yra įgaliotas valstybės asmuo, atliekantis dokumentų vykdymo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas, bei tai, kad antstolio profesinė civilinė atsakomybė už fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą atliekant antstolio funkcijas, viršijanti 1000 Lt (289,62 Eur), yra draudžiama privalomuoju draudimu (LR Antstolių įstatymo 17 straipsnis), sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Tokiu būdu nebuvo pagrindo varžyti atsakovo teisių ir areštuoti jam priklausantį turtą. Su šiomis teismo išvadomis apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka.Apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju yra absoliutūs skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindai, kadangi: 1) skundžiama nutartis yra be motyvų; 2) teismas neišsprendė pareikšto reikalavimo dėl išieškojimo vykdymo sustabdymo, dėl kurio yra pateiktas ieškinys. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareikštu ieškiniu ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo piniginių lėšų ir turto areštą 43 000 Eur sumai (CPK 145 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pastebėtina ir tai, kad kartu su ieškinio priedais ieškovas yra pateikęs prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo prašė ne tik taikyti areštą atsakovo turtui, bet ir sustabdyti išieškojimą vykdymo procese (bylos dalies 13 lapas). Todėl kartu su ieškinio priedais pateiktas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikytinas sudėtine ieškinio dalimi. Iš to seka, kad nagrinėjamu atveju ieškovas buvo pareiškęs prašymą dėl dviejų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t. y. dėl atsakovo turto arešto ir dėl išieškojimo sustabdymo vykdymo procese.Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, skundžiamoje nutartyje pasisakė tik dėl vieno iš ieškovo pareikšto reikalavimo – taikyti areštą atsakovo turtui, tačiau nepasisakė dėl antro reikalavimo – išieškojimo vykdymo sustabdymo, iš bylos duomenų nenustačius, kad antrasis reikalavimas būtų išspręstas atskira nutartimi, bei įvertinus tai, kad apeliacinės instancijos teismui pasisakius dėl pareikšto reikalavimo, susijusio su išieškojimo vykdymo procese sustabdymu, būtų pažeista ieškovo teisė į apeliaciją, yra pagrindas grąžinti šį ieškovo prašymą (dėl išieškojimo vykdymo procese sustabdymo) pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, likusią nutarties dalį palikti nepakeistą (CPK 327 straipsnio 2 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338-339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 1 d. nutarties dalį, kuria neišspręstas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių – išieškojimo vykdymo procese sustabdymo – taikymo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 1 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.