Vilniaus apygardos teismo nutartis

2009-06-03 · Civilinė byla Nr. 2A-586-340/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-06-03
Bylos Nr.
2A-586-340/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Ieškovas
R. Ž.
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus miesto savivaldybei, DNSB
Trečiasis asmuo
VĮ „Registrų centras“
Kategorijos
  • 27.3.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 29.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 34.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-586-340/09Procesinio sprendimo kategorija: 27.3.1.2; 29.4; 34.5; 121.15; 121.18; 121.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2009 m. birželio 3 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija,susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos T. Žukauskienės,kolegijos teisėjų V. Volskienės, A. Maciejevskio,sekretoriaujant M. Armalienei,dalyvaujant ieškovei (apeliantei) R. Ž., advokatui Š. Vilčinskui,atsakovų atstovėms I. Šemberienei, advokatei I. Navickienei, J. Užumeckaitei,trečiojo asmens atstovui A. Abromavičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės R. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. Ž. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus miesto savivaldybei, DNSB Nr. 924, tretiesiems asmenims VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialui, Vilniaus apskrities VMI dėl valdymo kliūčių pašalinimo, pripažinimo priėmus palikimą ir faktinio turto valdymo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu prašydama: pašalinti garažo valdymo kliūtis ir panaikinti iš dalies 1992-07-09 Vilniaus m. valdybos potvarkį su priedėliu Nr.1360V, pagal kurį garažas (plane pažymėtas indeksu 1-2, 15,09 kv.m ploto), esantis (duomenys neskelbtini), buvo perduotas Vilniaus m. valdybos vietinio ūkio skyriui; panaikinti iš dalies Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2003-09-25 įsakymą Nr. 01-A-66-V-810 kartu su turto perdavimo-priėmimo aktu, pagal kuriuos aukščiau paminėtas garažas buvo perduotas 924-ajai DNSB valdyti ir prižiūrėti; pripažinti, kad ieškovės motina R. S. Š., mirusi (duomenys neskelbtini), po savo vyro V. Š. mirties (duomenys neskelbtini)priėmė palikimą – garažą (sandėliuką), esantį (duomenys neskelbtini) (buvo (duomenys neskelbtini)), plane pažymėtą indeksu 1-2, turintį 15,09 kv.m ploto ir jį faktiškai pradėjo valdyti ir valdė nuosavybės teise bei priteisti iš atsakovų teismo išlaidas. Nurodė kad ieškovės motinos R. S. Š. vyras V. Š. dar tarybiniais laikais įsigijo garažą (sandėliuką), esantį (duomenys neskelbtini) (tuo metu (duomenys neskelbtini)). Šis garažas buvo inventorizuotas, tačiau nebuvo registruotas registro įstaigoje. Tai, kad V. Š. buvo garažo savininkas patvirtina 1972-12-13 Vilniaus m. Lenino r. Valstybinio draudimo inspekcijos raštas; 1982-04-23 draudimo liudijimas; 1972, 1974, 1976-1981 m. Vilniaus m. Lenino r. VMI mokestiniai pranešimai. Kai ieškovės motina kreipėsi į teismą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį 2006 m. paaiškėjo, kad Vilniaus m. valdyba 1992-07-09 potvarkiu Nr.1360V įtraukė V. Š. priklausantį garažą į perduodamų Vilniaus m. valdybos ūkio skyriui sąrašą; 2003-09-25 Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr.01A-66V-810 buvo perduotas 924-ajai DNSB valdyti ir prižiūrėti gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) su buto priklausiniais kartu su ilgalaikio turto perdavimo aktu Nr.46. Garažas iki šiol nėra užregistruotas kieno nors vardu. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų, jog ginčo garažas buvo valstybės, savivaldybės, bendrijos nuosavybė. Po V. Š. mirties garažą paveldėjo jo sutuoktinė R. S. Š., kuri faktiškai priėmė paveldimą turtą – garažą kartu su kitu turtu ir pradėjo jį valdyti. Atsakovai, priimdami potvarkius, sprendimus dėl garažo įtraukimo į kokius tai sąrašus, apriboja ieškovės nuosavybę, t. y. trukdo ja naudotis pilna nuosavybės teisės prasme.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškinį atsakovas 924-oji DNSB prašė atmesti visus ieškinio reikalavimus, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog nėra jokių rašytinių įrodymų apie ginčo nekilnojamojo turto įsigijimą, jo įregistravimą registrų centre. Ieškovės pateikti dokumentai nepatvirtina jos teisių į garažą. Ieškovės pateiktas antstolio R. V. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas tik patvirtina, kad ieškovė vykdė neteisėtus veiksmus, nupjaudama garažo spyną. Ieškovė nenurodo nieko, kas sudarytų pagrindą bent abejoti Vilniaus m. valdybos 1992-07-09 potvarkio bei Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2003-09-25 įsakymo teisėtumu bei pagrįstumu. Nepagrįstai reikalauja pripažinti, jog jos motina po savo vyro V. Š. mirties (duomenys neskelbtini) priėmė palikimą – ginčo garažą ir jį faktiškai pradėjo valdyti nuosavybės teise, nes yra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas dėl V. Š. palikimo, byla šioje dalyje nutrauktina. Nurodė, jog yra galiojantis Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2006-11-03 sprendimas, kuriuo atmestas pareiškėjos R. S. Š. pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo į ginčo garažą pagal įgyjamąją senatį. Sprendime konstatuota, jog garažas buvo valstybės nuosavybėje, šiuo metu perduotas 924 DNSB valdyti ir prižiūrėti. Ši aplinkybė dar kartą patvirtina ir Vilniaus apygardos teismo 2007-02-21 nutartimi.

Šalies argumentai

Atsakovai Vilniaus m. savivaldybė ir Vilniaus m. savivaldybės administracija – su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti, kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Nurodė, kad jau yra galiojantis teismo sprendimas dėl ginčo objekto, kuris yra privalomas šalims; sprendime konstatuota, jog ginčo garažas nuosavybės priklauso valstybei, o 1992-07-09 buvo perduoti savivaldybei valdyti patikėjimo teise. Ieškovė ginčija administracinius teisės aktus – 1992-07-09 Vilniaus m. valdybos potvarkį su priedėliu bei 2003-09-25 Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą; šiems reikalavimams turi būti taikomas 1 mėn. apskundimo terminas, kurį ieškovė praleido, nes šie aktai buvo pateikti kitoje civilinėje byloje ieškovei dar 2006-05-29. Kadangi ginčo garažas priklauso valstybei, ieškovė neturi subjektinės teisės ginčyti šių aktų, nes jie nepažeidžia ir negali pažeisti ieškovės teisių. Dėl trečiojo reikalavimo, ieškovė nepagrįstai prašo nustatyti, jog jos motina po V. Š. mirties priėmė ginčo garažą, pradėdama jį valdyti ir valdė nuosavybės teise, kadangi ginčo garažas yra valstybės nuosavybe, jis negalėjo būti priimtas kaip palikimas, nes nepriklausė V. Š. nuosavybės teise.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškinį tretysis asmuo VĮ Registrų centro Vilniaus filialas nurodė, jog nėra ginčo materialinio teisinio santykio subjektas. Nurodė, jog Nekilnojamojo turto registro įstatymas įpareigoja registro tvarkytoją atlikti jam įstatymu priskirtus veiksmus, todėl atskiro įpareigojimo reikšti nereikia. Pažymėjo, jog yra išnagrinėtas ieškovės motinos reikalavimas, susijęs su ginčo garažu, valstybės nuosavybės teisė į ginčo garažą nėra nuginčyta.

Atsiliepimu į ieškinį tretysis asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog ieškovės pateikti dokumentai patvirtina, kad ginčo garažas nuosavybės teise nepriklausė jokiam asmeniui. Ginčijamų administracinių sprendimų panaikinimas nepanaikins valstybės nuosavybės teisės, kadangi šie sprendimai procedūrinio pobūdžio. Nurodo, jog reikalavimo dėl palikimo priėmimo tenkinimas nesukels ieškovei teisinių pasekmių, todėl byla šioje dalyje nutrauktina.

Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2009-02-04 sprendimu ieškinį atmetė; bylą dalyje dėl reikalavimo pripažinti ieškovės motiną R. S. Š. (mirusi (duomenys neskelbtini)) po savo vyro V. Š. mirties (duomenys neskelbtini) priėmus palikimą – garažą (sandėliuką), esantį (duomenys neskelbtini) (buvusi (duomenys neskelbtini)), plane pažymėtą indeksu 1-2, turintį 15,09 kv.m ploto ir faktiškai pradėjus valdyti ir valdžius nuosavybės teise nutraukė; priteisė iš R. Ž. 3 000 Lt 924 DNSB naudai už advokatės pagalbą teisme. Teismas nustatė, kad Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2006-11-03 sprendimu buvo atmestas pareiškėjos R. S. Š. (ieškovės motinos) pareiškimas dėl nuosavybės teisės į pastatą – garažą, esantį (duomenys neskelbtini), įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto. Sprendime konstatuota, kad minėtas garažas yra valstybės nuosavybė, jis 1992-07-09 buvo perduotas savivaldybei valdyti patikėjimo teise, o 2003-09-25 Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu kartu su kitais kiemo statiniais buvo perduotas DNSB Nr.924 valdyti. Šios aplinkybės yra konstatuotos ir Vilniaus apygardos teismo 2007-02-21 nutartyje. Minėtas teismo sprendimas yra galiojantis, nepanaikintas ir nepakeistas. Nustatyta, kad ginčo objektas, kaip garažas pirmą kartą inventorizuotas 1994-12-12, iki 1994-12-12 ginčo objektas buvo apskaitomas kaip ūkinis pastatas. Ieškovės pateikti dokumentai apie tai, jog V. Š. mokėjo trobesių mokestį ir žemės rentą nuo 1972 iki 1981 m. bei pateikti kvitai apie mokesčių sumokėjimą bei draudimo dokumentai nėra tie įrodymai, kurie patvirtina, jog V. Š. nuosavybės teise priklausė ginčo garažas. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, jog dokumentuose nenurodyta, jog ginčo objektas yra būtent (duomenys neskelbtini) (tuo metu (duomenys neskelbtini)). Ieškovė nepateikė teismui pirkimo-pradavimo sutarties, kuri patvirtintų, kad V. Š. įsigijo minėtą garažą ir jį valdė nuosavybės teise, nėra duomenų, jog V. Š. būtų privatizavęs minėtą garažą. Vilniaus m. valdybos 1992-07-09 potvarkis Nr.1360V ir Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2003-09-25 įsakymas Nr.01A-66-V-810 nesuteikia nuosavybės teisių į ginčo garažą. Teismas laikė, jog ieškovės reikalavimai pašalinti garažo valdymo kliūtis ir panaikinti iš dalies 1992-07-29 Vilniaus m. valdybos potvarkį su priedėliu Nr.1360V bei reikalavimas panaikinti iš dalies Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2003-09-25 įsakymą Nr.01-A-66-V-810 kartu su turto perdavimo-priėmimo aktu, atmestini, kaip nepagrįsti ir neįrodyti. Įsiteisėjęs Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2006-11-03 sprendimas civ. byloje Nr.2-3741-141/2006 yra privalomas ir turi būti vykdomas. Teismas nustatė, jog palikimą, atsiradusį po V. Š. mirties priėmė R. S. Š.; paveldėjimo liudijime nenurodyta, jog ji paveldėjo ginčo garažą. Dėl R. S. Š. turto paveldėjimo į notarą kreipėsi ieškovė. Teismas konstatavo, jog palikimo negalima priimti dalinai arba su sąlyga ar išlygomis. Ieškovės prašymą pripažinti, kad jos motina R. S. Š. priėmė sutuoktinio V. Š. palikimą – garažą (duomenys neskelbtini) teismas laikė nepagrįstu. Šiuo atveju tokio reikalavimo tenkinimas nesukels teisinių pasekmių, todėl byla šioje dalyje nutraukta CPK 293 str. 1 p. pagrindu.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo išreikalauti ir prijungti Vilniaus m. 2 apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 2-3741-141/2006; Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2009-02-04 sprendimą panaikinti, o ieškinį patenkinti. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai rėmėsi 2006-11-03 sprendimu, šis sprendimas neturi prejudicinės galios, kadangi šioje byloje dalyvauja kitos šalys, ieškinys pareikštas kitu pagrindu. Nurodo, jog aplinkybės, kad ginčo garažas-sandėliukas nebuvo teisiškai užregistruotas jokio asmens vardu, teismas negalėjo vertinti valstybės, savivaldybės ar bendrijos naudai, nes jos pagal įprastą tvarką nebuvo savininkai, nėra jokio įstatymo, kuris preziumuotų, kad bet koks statinys, jei jis neregistruotas, apriori priklauso valstybei, savivaldybei ar tam, kieno kieme yra. Apeliantės nuomone, teismas turėjo pastebėti, jog ginčijami administraciniai sprendimai nėra ginčo garažo nuosavybės teisės kam nors atsiradimo nustatymas, nei nuosavybės įrodymo faktas. Pastebi, jog nei vienas atsakovas nepateikė įrodymų, kas ginčo garažu naudojosi nuo pat 1972 m. iki šiol. Apeliantės nuomone, teismas negalėjo tarybinių laikų tvarkos dėl sandėliukų-garažų vertinti šių dienų požiūriu. Teismas privalėjo vadovautis pateiktais rašytiniais įrodymais ir liudytojų parodymais, kad V. Š. nuosavybės teise priklausė sandėliukas-garažas, kuris paveldėjimo būdu atiteko jo žmonai R. S. Š., o po jos mirties ieškovei. Faktas, kad jis nebuvo registruotas registre, nėra ta aplinkybė, kad ieškinys būtų atmestas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Vilniaus miesto savivaldybė prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2009-02-04 sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi, jog valdymo, kaip savarankiškos daiktinės teisės gynimas, galimas tik esant teisėtam valdymo faktui.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo Vilniaus apskrities VMI prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas DNSB Nr. 924 prašo Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2009-02-04 sprendimą palikti nepakeistą, o R. Ž. apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Pažymi, jog apeliaciniame skunde nenurodoma jokio nei procesinės, nei materialinės teisės normos pažeidimo, kuris galėtų būti pagrindu abejoti priimto sprendimo teisėtumu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, reguliuojančias nuosavybės teisės įgijimo pagrindus bei palikimo priėmimą pradėjus faktiškai valdyti paveldėtą turtą; sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (CPK 185, 263 str.).

Apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi 2006-11-03 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3741-141/2006, nes nagrinėjamoje byloje ieškinys buvo pareikštas kitu pagrindu ir byloje dalyvauja kiti bylos dalyviai, atmestinas, kaip nepagrįstas. Nagrinėjamoje byloje apeliantė ginčijo Vilniaus m. valdybos potvarkį, pagal kurį garažas (plane pažymėtas indeksu 1-2, 15,09 kv.m ploto), esantis (duomenys neskelbtini), buvo perduotas Vilniaus m. valdybos vietinio ūkio skyriui, bei Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo, pagal kurį aukščiau paminėtas garažas buvo perduotas 924-ajai DNSB valdyti ir prižiūrėti, dalį tuo pagrindu, kad garažas priklauso nuosavybės teise jos motinos sutuoktiniui V. Š.; reikalavimą pripažinti, kad ieškovės motina R. S. Š., mirusi (duomenys neskelbtini), po savo vyro mirties 1993 m. priėmė šį garažą faktiškai valdyti apeliantė taip pat kildino iš V. Š. nuosavybės teisų į šį garažą. Reikalavimas pašalinti garažo valdymo teisės pažeidimus taip pat pareikštas tuo pagrindu, kad jos motina paveldėjo garažą po sutuoktinio mirties ir ji, kaip motinos įpėdinė, priėmė garažą kaip dalį palikimo, po jos mirties. Taigi visų apeliantės reikalavimų pagrindas yra susijęs su V. Š. nuosavybės teise į garažą-sandėliuką; ji ir jos motina yra jo teisių paveldėtojos. Nagrinėjamoje byloje buvo būtina nustatyti, ar V. Š. buvo ginčo garažo savininku. Nuosavybės teisė įgijimo pagrindus reglamentuoja CK 4.47 str. – pagal sandorius, paveldėjimu, pagaminant naują daiktą ir kt. Vienas iš savarankiškų nuosavybės teisės įgijimo pagrindų – įgyjamoji senatis. Apeliantės motina R. S. Š. civilinėje byloje Nr. 2-3741-141/2006 kreipėsi su pareiškimu dėl nuosavybės teisės į sandėliuką-garažą įgijimo įgyjamąja senatimi fakto nustatymo; pareiškėja nurodė, kad jos sutuoktinis V. Š. nuo pokario metų sąžiningai, nepertraukiamai ir atvirai naudojosi paminėtu ginčo garažu, mokėjo trobesių ir rentos mokesčius, draudė pastatą, tačiau neįregistravo nuosavybės teisių; ji nurodė, kad nuo santuokos sudarymo 1983 m. ji kartu su sutuoktiniu, po jo mirties viena, teisėtai ir nepertraukiamai naudojosi garažu pagal paskirtį kaip savo turtu, todėl mano, kad įsigijo nuosavybės teisę į garažą įgyjamąja senatimi. R. S. Š. pareiškimas dėl nuosavybės teisių įgijimo įgyjamąja senatimi buvo atmestas, teismui nustačius, kad ginčo garažas sandėliukas priklauso valstybei, teismo sprendimas įsiteisėjo (b.l. 60-66, t.1). Nagrinėjamoje byloje apeliantė R. Ž. bylos nagrinėjimo metu kokių nors kitokių nuosavybės teisių įgijimo pagrindų nenurodė, apeliaciniame skunde ji teigia, kad ji tikrai nežino, kokiomis aplinkybėmis V. Š. įsigijo garažą-sandėliuką; jos manymu, ginčo pastatas greičiausia buvo V. Š. parduotas arba perduotas nuosavybės teise tuometinės valdžios sprendimu, tačiau tokių duomenų byloje nėra, pareiškėja neįrodinėjo fakto, kad V. Š. būtų įgijęs ginčo pastatą kitokiu būdu (b.l. 50, t.2), nes, jos manymu, tai nėra reikšminga, o 2006-11-03 civilinės bylos Nr. 2-3741-141/2006 teismo sprendimas neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje. Kolegija pažymi, kad priešingai, nei nurodo apeliantė, garažo-sandėliuko įgijimo momentas ir pagrindas yra reikšmingas byloje, nes faktas, kad V. Š., o po jo mirties – R. S. Š. ilgą laiką naudojosi garažu savaime neįrodo, kad garažas buvo perduotas jam nuosavybės teise. Pareiškėja tiesiog teigia, kad V. Š. buvo savininkas, tuo pagrindu, kad jis ilgą laiką naudojosi garažu, mokėjo trobesių ir rentos mokesčius, draudė pastatą; be to, 1972 m. valstybinio draudimo inspekcijos rašte buvo paminėta, kad V. Š. asmeninės nuosavybės teise turi garažą (b.l. 52-53, t.1), t. y. pareiškėja grįžta prie aplinkybių, kurios buvo nurodytos kaip jos motinos reikalavimo faktinis pagrindas civilinėje byloje Nr. 2-3741-141/2006; tokiu būdu visos aplinkybės, susijusios su ginčo pastato valdymu ir nuosavybės teisių įgijimu įgyjamąja senatimi buvo išnagrinėtos civilinėje byloje Nr. 2-3741-141/2006. Esant tokioms bylos aplinkybėms, faktai, kad V. Š. bei jo sutuoktinė R. S. Š. po jo mirties nebuvo įsigiję nuosavybės teisių į garažą-sandėliuką, sandėliukas priklausė valstybei, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3741-141/2006, yra prejudicinis nagrinėjamoje byloje, teismas pagrįstai jais pasirėmė.

Apeliacinio skundo argumentai apie tai, jog nepagrįsti teismo samprotavimai, kad garažas yra kiemo statinys daugiabučio namo kieme ir negali būti savarankišku nuosavybės teisės objektu, kad teisinės registracijos nebuvimas nereiškia prezumpcijos, jog nekilnojamas daiktas priklauso valstybei, atmetami kaip neturintys teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje. Apeliantė teikia teismui argumentus, kad ginčo pastatas nepriklauso valstybei ar savivaldybei nesuvokdama, kad nagrinėjamoje byloje įrodinėjimo našta priklausė pačiai apeliantei – ji turėjo įrodyti, kad ginčo daiktas – sandėliukas, buvo V. Š. įgytas vienu iš CK 4.47 str. numatytų pagrindų – pastatytas, nupirktas, įgytas įgyjamąja senatimi ar pan. Apeliantė ne tik neįrodinėjo daikto įgijimo pagrindo, bet ir jo nenurodė, klaidingai laikydama, kad įgijimo pagrindas neturi reikšmės byloje. Apeliantė teikė rašytinius įrodymus apie naudojimosi pastatais faktą, tačiau be įrodymų apie įgijimo pagrindą naudojimasis statiniu neįrodo, kad jis buvo įgytas nuosavybės teise.

Apeliantės pastebėjimas (trečias skundo argumentas), kad byloje nėra garažo-sandėliuko kam nors nuosavybės atsiradimo nustatymo ar nuosavybės įrodymo faktų, atmestinas dėl analogiškų argumentų – apeliantei yra reikšminga, kada ir kokiu pagrindu įgijo nuosavybės teisę į statinį V. Š.

Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo apeliantės pateiktų įrodymų vertinimu bei atmeta ketvirtą skundo argumentą. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad apeliantės pateiktuose mokestiniuose pranešimuose, mokesčių paskaičiavimuose nurodytas mokesčių mokėtojas (V. Š.) jo adresas, nurodyta, kad mokamas trobesių mokestis ir žemės renta, bet nėra jokių duomenų, kad pastatas yra ginčo garažas-sandėliukas, esantis (duomenys neskelbtini) (buv. (duomenys neskelbtini)), daugiabučio namo kieme (b.l. 30-45, 54-56, t.1). Analogiškai mokesčių inspekcijos rašte nurodyta, kad V. Š. priklausantis garažas turi būti įvertintas privalomojo draudimo tikslais, tačiau rašte garažas visiškai neidentifikuotas (b.l. 52-53, t.1). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovė neįrodė pateiktų dokumentų ryšio su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis.

Apeliantė akcentuoja, jog teismas negalėjo tarybinių laikų tvarkos dėl sandėliukų-garažų vertinti šių dienų požiūriu, tačiau apeliantės samprotavimai apie nuosavybės santykius tarybinėje santvarkoje yra bendro, neteisinio pobūdžio, dėl to atmetami.

Kolegija atmeta apeliantės šeštą ir septintą skundo argumentus apie tai, kad teisinės registracijos buvimas buvo privalomas tik įgijus statinį pirkimo-pardavimo sutartimi, kitu atveju tokios registracijos nebuvimas neįrodo, kad V. Š. nebuvo ginčo statinio savininkas, kadangi nagrinėjamoje byloje apeliantė nenurodė jokio statinio įgijimo pagrindo, taigi paminėti skundo argumentai nėra susiję su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis.

Apeliantės aštuntas argumentas atkartoja pirmą skundo argumentą, jis atmetamas dėl analogiškų motyvų.

Kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str. teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui – DNSB Nr.924 iš apeliantės R. Ž. 2 000 (du tūkstančius) Lt advokato teisinės pagalbos bei atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Kolegijos pirmininkė T. ŽukauskienėTeisėjai V. VolskienėA. Maciejevski