- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-04-19
- Bylos Nr.
- P-39-193-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Sigita Rudėnaitė (pirm.), Antanas Ablingis, Stasys Gudynas (pran.)
- Pareiškėjas
- V. M.
- Atsakovas
- Lietuvos
- Kategorijos
- 66.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Ablingio, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. M. , Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo (toliau – ir ONKT) skyriaus prokuroras, skundu kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2005 m. spalio 6 d. įsakymą Nr. P-489, kuriuo jam skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas. Nurodė, kad tarnybinė nuobauda jam skirta remiantis Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ONKT departamento vyriausiojo prokuroro A. K. atlikto tarnybinio patikrinimo išvada (toliau – ir Patikrinimo išvada). Ši išvada yra neišsami, šališka ir tendencinga. Joje nurodoma, kad jis blogai planavo ir organizavo savo darbą, 2002 m. rugpjūčio – 2004 m. lapkričio mėn. aplaidžiai atliko ir vilkino ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 20-9-009-00, kurioje per nurodytą laikotarpį neatliko tyrimo veiksmų ir nepriėmė procesinių sprendimų, kol suėjo senaties terminai dešimties įtariamųjų atžvilgiu. Minėtame ikiteisminiame tyrime jis negalėjo atlikti ir ilgą laiką neatliko jokių veiksmų dėl didelio darbo krūvio, kuris buvo neproporcingai paskirstytas tarp skyriaus prokurorų, ir su vyriausiojo prokuroro K. B. bei jo pavaduotojo ONKT skyriaus vyriausiojo prokuroro V. K. žinia ir leidimu. Apie per didelį darbo krūvį jis informavo vadovus, kurie žadėjo sureguliuoti situaciją. Išvada, kad jis blogai planavo ir organizavo savo darbą, nėra paremta patikimais duomenimis, prieštarauja kitai objektyviai informacijai –2002 m. kovo 8 d. ir 2004 m. kovo 25 d. jis buvo skatintas, nuobaudų neturi, sėkmingai bendradarbiavo su kitų institucijų pareigūnais, jam buvo duodami didelės apimties ir sudėtingi tyrimai, kuriuos sėkmingai atlikdavo. Jo darbo krūvis buvo vienas iš didžiausių. Pažymėjo, kad parengtinio tardymo terminą pratęsinėjo generalinio prokuroro pavaduotojas, termino tęsimui tarpininkavo ONKT skyriaus vyriausiasis prokuroras V. K. Vyriausiojo prokuroro K. B. ir jo pavaduotojo V. K. paaiškinimai neatspindi tikrovės, be to, ikiteisminiame tyrime Nr. 20?9-009-00 jie neatliko kontroliuojančio prokuroro pareigų. Taip pat teigė, kad buvo pažeistos jo teisės, nes paaiškinimo pareikalauta nepateikus pranešimo dėl tarnybinio pažeidimo. Be to, jis apskundė tarnybinio patikrinimo išvadą (Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės nuobaudos taikymo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. I-95 (toliau – ir Nuostatai), 24.3 punktas), tačiau atsakymo negavo.
Atsiliepimas
Atsakovas prašė skundą atmesti. Nurodė, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog baudžiamoji byla Nr. 20?9?009-00 iškelta 2000 m. vasario 24 d. 2000 m. birželio 14 d. bylą savo žinion priėmė V. M. . Tyrimas buvo intensyviai atliekamas tik iki 2002 m. rugpjūčio mėn. Nuo 2002 m. rugpjūčio mėn. iki 2004 m. lapkričio 4 d. byloje nebuvo atliekami tyrimo veiksmai, proceso sprendimai nepriimami. Proceso sprendimų, priimtų po 2004 m. lapkričio 4 d., negalima laikyti tolesne ikiteisminio tyrimo, siekiant atskleisti nusikalstamas veikas, tąsa, nes prokuroro V. M. nutarimai, priimti nuo 2004 m. lapkričio 4 d. iki 2005 m. vasario 9 d., yra susiję su ikiteisminio tyrimo nutraukimu penkių įtariamųjų atžvilgiu suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Pareiškėjas užvilkino tyrimą iki senaties terminų suėjimo 10 įtariamųjų atžvilgiu. Vienas įtariamasis baudžiamosios atsakomybės neišvengė todėl, kad tyrimo metu buvo pasislėpęs ir baudžiamosios atsakomybės senaties termino eiga jo atžvilgiu buvo sustojusi. Iš viso ikiteisminis tyrimas minėtoje byloje vyko nuo 2000 m. vasario 24 d. iki 2005 m. liepos 11 d., t. y. 5 metus ir 4 mėnesius. Patikrinimo metu V. M. darbo krūvis buvo įvertintas kaip pakankamas, neišsiskiriantis iš kitų skyriaus darbuotojų darbo krūvio. Pareiškėjas nei žodžiu, nei raštu nė karto neprašė savo vadovų kokios nors profesinės ar techninės pagalbos dėl esamo darbo krūvio ar kokios nors pagalbos konkrečioje baudžiamojoje byloje. Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras pagrįstai nuo 2004 m. spalio mėn. tikrino V. M. darbą, nes tuo metu baudžiamojoje byloje Nr. 20-9-009-00 buvo suėję baudžiamosios atsakomybės senaties terminai 10-ies įtariamųjų atžvilgiu. Prokuroras V. M. baudžiamojoje byloje Nr. 20-9-009-00 nuo 2002 m. rugpjūčio mėn. iki 2005 m. vasario mėn. aplaidžiai atliko ir vilkino ikiteisminį tyrimą, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnio, 176 straipsnio 1 dalies reikalavimus, netinkamai vykdė savo tarnybines pareigas ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 1 ir 2 dalis, 20 straipsnio 1 dalies 4 punktą, tad tarnybinė nuobauda – papeikimas – jam paskirta pagrįstai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. sausio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas atsižvelgė į tarnybinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, kad baudžiamojoje byloje Nr. 20-9-009-00 nuo 2002 m. rugpjūčio mėn. iki 2004 m. lapkričio 4 d. nebuvo atliekami tyrimo veiksmai, proceso sprendimai nepriimami. Prokuroro V. M. nutarimai, priimti nuo 2004 m. lapkričio 4 d. iki 2005 m. vasario 9 d., yra susiję su ikiteisminio tyrimo nutraukimu penkių įtariamųjų atžvilgiu suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Iš viso ikiteisminis tyrimas minėtoje byloje vyko nuo 2000 m. vasario 24 d. iki 2005 m. liepos 11 d., t. y. 5 metus ir 4 mėnesius. V. M. raštu nė karto neprašė savo vadovų kokios nors pagalbos dėl esamo darbo krūvio ar kokios nors pagalbos konkrečioje baudžiamojoje byloje. Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, kad V. M. baudžiamojoje byloje Nr. 20?9-009-00 nuo 2002 m. rugpjūčio mėn. iki 2005 m. vasario mėn. aplaidžiai atliko ir vilkino ikiteisminį tyrimą. Jis 2005 m. liepos 11 d. surašė pareiškimą Kauno apylinkės teismui dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu tik 1 iš 11 įtariamųjų, likusių 10 įtariamųjų atžvilgiu šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes suėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai. Pareiškėjo V. M. žinioje byla buvo 5 metus ir 28 dienas. Tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnio, 176 straipsnio 1 dalies reikalavimus, netinkamai vykdė savo tarnybines pareigas ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 1 ir 2 dalių, 20 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus. Teismas nusprendė, kad tarnybinė nuobauda (papeikimas) pareiškėjui paskirta pagrįstai. Skiriant nuobaudą buvo atsižvelgta į įstatymo pažeidimus, pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, pareiškėjo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip V. M. dirbo anksčiau. Pareiškėjo teiginį, kad dėl bylos tyrimo vilkinimo kaltas apygardos vyriausiasis prokuroras, nes jis nesureguliavo jo darbo krūvio, nesudarė tyrimo grupės, teismas atmetė, nes pareiškėjas į apygardos vyriausiąjį prokurorą nesikreipė su prašymu nei dėl vienos išvardintos aplinkybės. Teismas pažymėjo, kad skiriant nuobaudą vadovautasi Prokuratūros įstatymo 40 straipsnio 2 punktu, kuri leidžia skirti tarnybinę nuobaudą prokurorui už įstatymo pažeidimus, tarnybinius nusižengimus arba prokuroro vardą žeminančius poelgius. Teismas, įvertinęs tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūrą, nusprendė, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo tvarka nebuvo pažeista. Pareiškėjas padarė įsakyme konstatuotą veiką, ji atitinka nurodytą teisinį tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindą. Tai, kad pareiškėjo paaiškinimas surašytas anksčiau, negu jam buvo įteiktas pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo, negali būti pagrindu įsakymą dėl tarnybinės nuobaudos taikymo laikyti neteisėtu.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašė panaikinti 2006 m. sausio 16 d. teismo sprendimą ir priimti naują – jo skundą tenkinti. Teigė, kad sprendimas yra nemotyvuotas, teismas nenurodė, kodėl atmeta pareiškėjo argumentus. Teismas įrodymu besąlygiškai pripažino tarnybinio patikrinimo išvadą, tačiau nenagrinėjo nurodytų tyrimo išsamumo ir nešališkumo pažeidimų, faktinių aplinkybių, kuriomis pareiškėjas grindžia nekaltumą, atsakovo paaiškinimų prieštaringumo. Teismas, atmesdamas prašymą išreikalauti baudžiamąją bylą Nr. 20-9-009-00, užkirto kelią įgyvendinti jo procesines teises, nes šios bylos dokumentai patvirtina jo nurodomas aplinkybes. Buvo pažeisti Nuostatų 24.3, 11, 12 punktų reikalavimai. Šie pažeidimai sąlygojo neobjektyvaus tarnybinio patikrinimo atlikimą, todėl gali būti pagrindas įsakymą dėl nuobaudos taikymo laikyti neteisėtu. Teismas neįvertino, kad skundžiamo įsakymo rezoliucinėje dalyje bei atsakovo atsikirtime nurodoma, jog jis pažeidė ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 16 str. l ir 2 d. bei 20 str. l d. 4 p. reikalavimus. Šių teisės normų pažeidimai konstatuoti be tyrimo ir taip pažeista jo teisė į gynybą. Teismas neištyrė, kad apskųstame įsakyme nurodyta skirtinga patraukimo baudžiamojon atsakomybėn baudžiamojoje byloje Nr. 20-9-009-00 senaties data, nei kituose tarnybinio patikrinimo dokumentuose. Teismas neištyrė, kad apskųstame įsakyme nurodytas įstatymas, kuris neleidžia skirti tarnybinės nuobaudos - papeikimo. Teismo sprendime nurodyta, kad „skiriant nuobaudą, vadovautasi Prokuratūros įstatymo 40 straipsnio 2 punktu”, t. y. teismas neleistinai ištaisė šią įsakymo klaidą. Įsakymas dėl drausminės nuobaudos skyrimo buvo įteiktas pažeidžiant Nuostatų 28 punkte nustatytą terminą, jį įteikė ne Nuostatuose nurodytas pareigūnas. Be to, nuobauda skirta nelaukiant Nuostatų 24.3 punkte numatytų dviejų dienų išvados apskundimo termino pabaigos. Buvo pažeistas ir Nuostatų 2 punktas. Tarnybinę nuobaudą skyręs vadovas ir tarnybinis patikrinimas buvo šališki, nes 2004 m. spalio mėn. įvyko konfliktas tarp jo ir Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro K. B. dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 20?1-01199-04. Tai patvirtina po to sekę įvairūs jo (pareiškėjo) patikrinimai. Atliekant tarnybinį patikrinimą nenustatyta nusižengimo padarymo ir paaiškėjimo diena, o tai svarbu patraukimo tarnybinėn atsakomybėn senačiai (Nuostatų 17.2 p.). Nepagrįstas tarnybinio patikrinimo išvados teiginys, kad jis nuo 2002 m. rugpjūčio vilkino tyrimą ir padarė procesinį pažeidimą, nes iki 2003 m. gegužės mėn. parengtinio tardymo terminai buvo tęsiami pažymint, kad nėra procesinių pažeidimų. Nuo 2003 m. gegužės 1 d. terminų kontrolės, kuri privaloma ir aukštesniam prokurorui, visai nebuvo. 2003 m. vasario pabaigoje - kovo pradžioje vyriausiajam prokurorui jis paaiškino, kad tyrimo veiksmų byloje Nr. 20-9-009-00 neatlikimo viena iš priežasčių ikiteisminis tyrimas Nr. 20-1-1695-02. Šį tyrimą K. B. nurodė baigti pirmiausiai. Pažymi, kad iš generalinei prokuratūrai teikiamų ataskaitų apie visas baudžiamąsias bylas, ikiteisminius tyrimus turėjo matytis, kad ikiteisminis tyrimas trunka ilgai, objektyvaus tarnybinio patikrinimo metu šią aplinkybę buvo galima nustatyti. Teismas neanalizavo skunde paminėto kaltės klausimo. Jo kaltė neįrodyta. 2002?2004 m. jis turėjo didžiausią darbo krūvį skyriuje. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo pateiktus duomenis dėl darbo krūvio. K. B. žinojo apie didelį darbo krūvį ir tai patvirtina jam pateikta 2004 m. spalio 4 d. – 2004 m. spalio 12 d. laikotarpio pareiškėjo darbo ataskaita. Kad neturi galimybių dirbti byloje Nr. 20-9-009-00 jis informavo visus vadovus, jie žadėjo tik organizacine prasme padėti sumažinant darbo krūvį po to, kai pareiškėjas užbaigs ikiteisminius tyrimus Nr. 10-1-704-01, Nr. 20-1-1695-02, Nr. 20?9-035-03, Nr. 20-9-046-03. Šiuos jo teiginius patvirtina dokumentų kopijos su Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro K. B. vizomis, parengtinio tardymo terminų tęsimas ir tarpininkavimas, tolimesni aukštesniųjų prokurorų V. K. ir K. B. veiksmai – atlaisvinimas nuo kontrolės, darbo krūvių reguliavimas ir kt. Atsižvelgiant į tai, kad tarnybinio patikrinimo metu kompleksiškai nebuvo tirti visi jo procesiniai veiksmai, atlikti visose baudžiamosiose bylose, tarnybinio patikrinimo išvadoje negalima konstatuoti, kad procesinius veiksmus, kurių neatliko, tuo metu susiklosčiusioje faktinėje situacijoje jis objektyviai galėjo atlikti. Teismas neturėjo remtis vyriausiojo prokuroro pavaduotojo A. S. pažyma, kad pareiškėjo turimas darbo krūvis yra pakankamas, nes pažyma surašyta atlikus patikrinimą dėl pačio pareiškėjo tarnybinio pranešimo. Pažymoje tik išvardinti 2000-2005 metų statistiniai duomenys; palyginimas su kitų skyriaus prokurorų darbo krūviu parodo situaciją 2005 m. birželio 1 d., bet tai visiškai neatspindi šiai bylai aktualaus 2002 m. rugpjūčio - 2004 m. lapkričio 4 d. laikotarpio. Abejotinas pačios pažymos tikrumas, nes šioje administracinėje byloje yra dvi A. S. atlikto patikrinimo kopijos. Teismas konstatavo, jog pareiškėjo teiginys, kad apygardos vyriausiasis prokuroras (K. B.) kaltas – nepagrįstas, tačiau K. B. atžvilgiu niekas tyrimo neatliko, jokių duomenų nerinko, nepriėmė nustatyta tvarka skundžiamo teisinio sprendimo, todėl teismas pasakė išankstinę nuomonę, sprendė dėl neįtrauktų į procesą asmenų teisinės padėties. Tokiais veiksmais teismas viršijo savo kompetenciją. Galima įžvelgti, kad Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras K. B. ir jo pavaduotojas V. K. galėjo pažeisti ne tik generalinio prokuroro įsakymo Nr. I - 47 12 str. ir 14 str. bei BPK 176 str. l d., bet ir BPK 176 str. 2 d., BPK 2 str. nuostatas, nes netinkamai kontroliavo pareiškėjo veiklą. Tačiau dėl šių aplinkybių joks tyrimas neatliktas, aukštesniųjų prokurorų atsakomybės klausimas nespręstas, nors tai galėjo lemti ir pareiškėjo kaltės laipsnį. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai įtraukė į procesą Kauno apygardos prokuratūrą trečiojo suinteresuoto asmens teisėmis. Skundo patenkinimas ar jo atmetimas jai nesukeltų jokių pasekmių. Taip teismas sudarė palankesnes sąlygas atsakovui, pažeidė jo teises į nešališką teismą. Dėl minėtų priežasčių atsakovo tarnybinio patikrinimo išvada vertintina kaip neteisėta, nepagrįsta, vienpusiška ir neobjektyvi. Tai sąlygoja, kad šios tarnybinio patikrinimo išvados pagrindu, kuriuo rėmėsi ir teismas, pripažindamas jį įrodymu, priimtas įsakymas dėl nuobaudos skyrimo vertintinas kaip priimtas pažeidus taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, ir todėl turi būti panaikintas.
Atsiliepimas
Atsakovas prašė apeliacinį skundą atmesti. Nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktus argumentus. Taip pat pažymėjo, kad Generalinio prokuroro 2005 m. spalio 6 d. įsakyme Nr. P-486 padarytos klaidos yra techninio pobūdžio, jos neturėjo įtakos skiriamai nuobaudai, įsakyme suformuluoti teisiškai pagrįsti ir atitinkantys tikrovę tarnybinės nuobaudos skyrimo V. M. pagrindai. Pažymėjo, kad dėl V. M. kaltės vilkinant tyrimą baudžiamojoje byloje 10 įtariamųjų išvengė baudžiamosios atsakomybės.
Tretysis suinteresuotas asmuo apeliacinį skundą prašė atmesti.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. liepos 14 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė. Teismas nurodė, kad sprendžiant ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo teisėtumo ir pagrįstumo, esminę reikšmę turi konkretaus tarnybinio nusižengimo sudėties nustatymas. Tarnybinės nuobaudos skyrimo tvarkos nesilaikymas tam tikrais atvejais taip pat gali turėti reikšmės priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teismas vadovavosi ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis ir nurodė, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės. Kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-416/2005). Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytus tarnybinio patikrinimo ir tarnybinės nuobaudos taikymo tvarkos pažeidimus, sprendžia, kad pareiškėjo nurodyti pažeidimai yra formalaus pobūdžio, nebūtų galėję turėti ir neturėjo esminės reikšmės skundžiamo įsakymo teisėtumui ir pagrįstumui, neužkirto kelio pareiškėjui tinkamai realizuoti savo teises tarnybinio patikrinimo ar teismo proceso metu. Todėl pareiškėjo nurodyti pažeidimai nesudaro savarankiško teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą įsakymą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas buvo informuotas apie tarnybinio patikrinimo pradžią, supažindintas su išsamia tarnybinio patikrinimo išvada, jam nebuvo užkirstas kelias teikti paaiškinimus ar paduoti skundą dėl jų. Todėl skundžiamo įsakymo panaikinimas vien tik dėl formalių pažeidimų neatitiktų tarnybinių nuobaudų taikymo tikslo, nes leistų išvengti atsakomybės už padarytus nusižengimus vien tik dėl smulkių procedūrinių pažeidimų, neturėjusių jokios arba esminės reikšmės taikant atitinkamą tarnybinę nuobaudą. Byloje nustatyta ir pareiškėjas to iš esmės neginčija, kad ikiteisminiame tyrime Nr. 20-9-009-00 pareiškėjas neatliko jokių tyrimo veiksmų nuo 2002 m. rugpjūčio mėnesio iki 2004 m. lapkričio mėnesio. Iš esmės būtent už šį neveikimą ir dėl to kilusias neigiamas pasekmės pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda. Taigi pareiškėjui inkriminuotas tarnybinis nusižengimas pasireiškė neveikimu, šis neveikimas buvo trunkamojo pobūdžio. Jeigu asmuo veiksmais ar neveikimu padaro trunkamąjį nusižengimą, tai šis nusižengimas vertinamas pagal teisės aktus, galiojusius veikos pabaigimo ar nutraukimo momentu, o teisės aktuose numatyto termino tarnybinei nuobaudai skirti skaičiavimas prasideda nuo tokių veiksmų (neveikimo) nutraukimo arba pabaigimo savo noru. Pareiškėjui tarnybinė nuobauda iš esmės skirta už baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 2 straipsnio, 176 straipsnio 1 dalies) normų pažeidimą. Nustatant pareiškėjo patraukimo tarnybinėn atsakomybėn senaties terminą taikytina Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 7 dalis (Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 22 d. įstatymo Nr. IX-1518, įsigaliojusio nuo 2003 m. gegužės 1 d., redakcija). Byloje iš esmės neginčijama, kad pareiškėjo visiškas neveikimas ikiteisminiame tyrime Nr. 20-9-009-00 baigėsi 2004 m. lapkričio mėnesį, tai yra jau galiojant paminėtai teisės normai. Tarnybinė nuobauda pareiškėjui buvo skirta nepraėjus 36 mėnesiams nuo pareiškėjo visiško neveikimo pabaigos. Paminėto tarnybinės atsakomybės senaties termino taikymas nepriklauso nuo to, kada apie tarnybinį nusižengimą yra sužinoma, todėl ši aplinkybė šiuo atveju nėra reikšminga. Teismas nusprendė, kad tarnybinė atsakomybė pareiškėjui buvo pritaikyta nepažeidžiant senaties termino. Be to, oficialią informaciją (pažymą) apie pareiškėjo galimai padarytą tarnybinį nusižengimą Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras gavo 2005 m. liepos 19 d., o tarnybinį pranešimą Generaliniam prokurorui pateikė 2005 m. rugpjūčio 3 d., tai yra pakankamai greitai po oficialios informacijos gavimo. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl jo kaltės teismas vadovavosi BPK 2 straipsniu ir nurodė, kad sprendžiant dėl prokuroro kaltės už neveikimą, kai dėl šio neveikimo sueina baudžiamosios atsakomybės senaties terminai, aplinkybėmis, kurios apskritai šalina prokuroro kaltę, gali būti pripažintos tik itin reikšmingos ir svarbios aplinkybės, kurios objektyviai trukdė prokurorui užtikrinti įtariamų asmenų patraukimą baudžiamojon atsakomybėn per baudžiamajame įstatyme nustatytus senaties terminus. Įvertinus prokuroro statusą, įstatymu jam pavestas užduotis, sprendžiant dėl prokuroro kaltės klausimo svarbu atsižvelgti ne tik į tas aplinkybes, kurios trukdė prokurorui atlikti tam tikrus veiksmus, bet ir į tai, kokių priemonių ėmėsi prokuroras, siekdamas pašalinti iškilusias kliūtis, trukdančias jam tinkamai atlikti savo pareigas. Juolab, kad kalta veika yra ne tik tokia veika, kuria tyčia siekiama tam tikrų neigiamų padarinių, bet ir tokia veika, kurią darydamas asmuo lengvabūdiškai tikisi išvengti neigiamų pasekmių, arba nors ir nenumato, kad neigiami padariniai gali atsirasti, tačiau turi ir gali tai numatyti. Prokuroro veiksmus šalinant jo pareigas vykdant iškilusias kliūtis ypač svarbu įvertinti tada, kai dėl prokuroro neveikimo atsirado itin neigiami padariniai, nes šalinant kliūtis, kurios trukdo atlikti itin svarbias pareigas arba užkirsti kelią itin sunkioms pasekmėms, prokuroras turi elgtis itin aktyviai, atidžiai ir rūpestingai. Dėl pareiškėjo neveikimo kilo sunkios pasekmės – 10 įtariamųjų išvengė baudžiamosios atsakomybės dėl baudžiamosios atsakomybės senaties termino pabaigos. Nustatyta, kad pareiškėjo visiškas neveikimas truko daugiau kaip 2 metus. Pareiškėjas savo neveikimą ir nekaltumą dėl jo grindžia dideliu darbo krūviu. Tačiau byloje nėra jokio rašytinio įrodymo, iš kurio būtų matyti, kad pareiškėjas raštu kreipėsi į aukštesniuosius prokurorus dėl šios kliūties, galinčios sukelti itin neigiamas pasekmes, pašalinimo. Pareiškėjas nurodė, kad keletą kartą žodžiu informavo aukštesniuosius prokurorus apie susidariusią padėtį. Nors ši pareiškėjo nurodyta aplinkybė nėra neginčijimai paneigta, tačiau net ir žodinis kreipimasis į aukštesnį prokurorą, ypač jei jis nesiima jokių priemonių pašalinti prokuroro nurodytas kliūtis, nėra pakankama aplinkybė tam, kad šiuo atveju visiškai pašalintų pareiškėjo kaltę. Juolab, kad pagal pareiškėjo paaiškinimus jis tik keletą kartų žodžiu kreipėsi į aukštesniuosius prokurorus, nors jo neveikimas ikiteisminiame tyrime Nr. 20-9-009-00 truko net du metus. Prokuroras, matydamas, kad aukštesnieji prokurorai nesiima priemonių ir nepadeda jam pašalinti aplinkybes, kurios gali sukelti itin neigiamų padarinių, gali kreiptis į dar aukštesnius prokurorus. Be to, pareiškėjas nepateikė pakankamų argumentų ir įrodymų, kad jis visus tuos du metus, kuriuos truko jo neveikimas ikiteisminiame tyrime Nr. 20-9-009-00, atlikinėjo tik tokius svarbius darbus, kurie būtų svarbesni už pareigą neužtęsti paminėto tyrimo tiek, kad pasibaigtų baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Pareiškėjas, raštu prašydamas pratęsti parengtinio tardymo terminus per jo neveikimo laikotarpį, kaip priežastį, dėl kurios būtina pratęsti parengtinio tardymo terminą, taip pat nenurodydavo tos aplinkybės, kurią dabar įrodinėja, tai yra negalėjimo laiku atlikti parengtinio tardymo veiksmų šioje byloje dėl per didelio darbo krūvio kitose bylose. Teisėjų kolegija nusprendė, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, jog pareiškėjo nurodomos aplinkybės, dėl kurių jis neva negalėjo laiku užbaigti ikiteisminio tyrimo Nr. 20-9-009-00, šiuo atveju negali visiškai pašalinti jo kaltės. Pareiškėjo kaltinimai aukštesniesiems prokurorams dėl jau aukščiau paminėtų argumentų nepašalina jo kaltės. Be to, nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ne kitų prokurorų, o pareiškėjo kaltės klausimas. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad šios bylos aplinkybės skiriasi nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 5 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A15-1480/2005, nes paminėtoje byloje pareigūno padaryti pažeidimai buvo labiau formalaus pobūdžio, nesukėlė itin sunkių pasekmių, pareiškėjas toje byloje buvo ne prokuroras. Taigi paminėtoje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių visa apimtimi šioje byloje taikyti negalima. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje dėl pareiškėjo neveikimo kilo sunkios pasekmės, už kurias galbūt galėjo būti skirta ir itin griežta nuobauda. Tačiau pareiškėjui buvo paskirta viena iš švelnesnių nuobaudų – papeikimas. Byloje esant duomenų apie tai, kad išties pareiškėjo darbo krūvis reikšmingu laikotarpiu buvo gana didelis, aukštesnieji prokurorai K. B. , V. K. neužtikrino pakankamos kontrolės, kaip laikomasi BPK 176 straipsnio 1 dalies reikalavimų, teismas nusprendė, kad pareiškėjui paskirta nuobauda yra proporcinga ir adekvati padarytam nusižengimui, jo pobūdžiui. Vertindama argumentus dėl tarnybinio patikrinimo šališkumo teisėjų kolegija nurodė, kad išanalizavusi byloje esančius įrodymus nusprendė, jog pareiškėjas nepateikė pakankamų, neginčijamų, abejonių nekeliančių įrodymų, patvirtinančių, kad jo atžvilgiu atliktas tyrimas buvo šališkas. Pareiškėjas nepaaiškino, kokias konkrečias šiai bylai reikšmingas aplinkybes jis siekė patvirtinti arba paneigti ikiteisminio tyrimo Nr. 20-9-009-00 medžiaga ir kokią reikšmę šio įrodymo neišreikalavimas turėjo priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl nėra pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas, neišreikalaudamas šios bylos, padarė proceso įstatymo pažeidimą, turėjusį įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui ar pagrįstumui. Atmesdamas argumentus, kad Kauno apygardos prokuratūros įtraukimas į šią bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu sudarė palankesnes sąlygas atsakovui ir pažeidė pareiškėjo teises į nešališką teismą, teismas nurodė, kad pareiškėjas, manydamas, jog bylą nagrinėję teisėjai šališki, turėjo teisę jiems pareikšti nušalinimą. Be to, byla vyko ne pagal civilinio proceso taisykles, o pagal administracinio proceso taisykles, todėl pareiškėjo citatos dėl trečiojo asmens dalyvavimo byloje neturi jokio ryšio su šia administracine byla. Pareiškėjas nenurodė, kokias konkrečias jo procesines teises pažeidė ar jų įgyvendinimą apsunkino Kauno apygardos prokuratūros dalyvavimas byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu ir kokią tai turėjo reikšmę teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
V.
Pareiškėjas V. M. 2006 m. spalio 18 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2, 7, 8, 12 punktų pagrindu. Prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia šiais argumentais:
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 14 d. nutartis yra be motyvų, nes 2006 m. sausio 16 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas nemotyvuotas, tai yra pagrindas jį pripažinti negaliojančiu (ABTĮ 142 str. 2 d. 5 punktas), tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl to visiškai nepasisakė. Negavus jo pateiktų argumentų teisinio įvertinimo buvo pažeista jo teisė į gynybą.
2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 14 d. nutartis yra be motyvų, nes teismas neatsakė į jo argumentus dėl tarnybinio patikrinimo šališkumo. Sprendimus priimantys prokurorai A. K. (tuometinis generalinis prokuroras), V. B. (laikinai einantis generalinio prokuroro pareigas) buvo akivaizdžiai šališki ir palaikė K. B. ir V. K. Ankstesniuose skunduose jis nurodė aplinkybes, patvirtinančias K. B. šališkumą po tarp jų įvykusio konflikto 2004 m. spalio mėn. Teisėjų kolegija tik bendromis frazėmis nurodė, kad pateiktų įrodymų nepakanka patvirtinti, jog tyrimas buvo šališkas.
3. 2006 m. liepos 14 d. nutartis yra nemotyvuota, nes neatsakyta į jo argumentus, kad pirmos instancijos teismas sprendė dėl neįtrauktų į procesą asmenų (Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad jo teiginiai, jog kaltas Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras K. B. , nepagrįsti). Be to ir pats apeliacinės instancijos teismas pasisakė (bet jau priešingai) dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą procesą asmenų teisių ir pareigų nurodydamas, kad byloje yra duomenų, jog „aukštesnieji prokurorai K. B. , V. K. neužtikrino pakankamos kontrolės kaip laikomasi Baudžiamojo proceso kodekso 176 str. 1 d. nustatyto reikalavimo, kad ikiteisminis tyrimas būtų atliktas per kuo trumpiausius terminus". Remiantis apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos teiginiais dalis tarnybinės atsakomybės tenka Kauno apygardos vyriausiajam prokurorui K. B. ir jo pavaduotojui V. K. . Teisėjų kolegija nepasisakė dėl to, kad 1. e. generalinio prokuroro pareigas V. B. tarnybinio patikrinimo metu pats jį ir atliko kartu su A. K. , nes raštu uždavė klausimus ir gavo paaiškinimus iš K. B. ir V. K. (pažeistas Nuostatų 8 p.). Šios aplinkybės rodo, kad tarnybinis patikrinimas yra labai ydingas, nes jo atlikimo metu nebuvo sudarytos sąlygos išsamiam ir nešališkam tyrimui, šis tarnybinis patikrinimas nenustatė ikiteisminio tyrimo Nr. 20-9-009-00 netyrimo priežasčių ir sąlygų, nesudarė sąlygų siekti tarnybinės drausmės ir tarnybinių nusižengimų prevencijos, nes K. B. ir V. K. atsakomybės išvengė.
4. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl jo argumentų, kad šis procesas Kauno apygardos prokuratūrai nesukelia jokių pasekmių ipso iure. Teismas nepagrįstai atmetė jo argumentus dėl trečio asmens neteisėto įtraukimo į procesą. Administraciniame procese galima teisės analogija (ABTĮ 4 str. 6 d.), todėl jis sprendžia, kad trečiojo asmens įtraukimas ir jo dalyvavimas procese sudarė palankesnes sąlygas atsakovui. Be to, apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai. Taip pat nurodo, kad neseniai sužinojo, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas L. A., įtraukęs Kauno apygardos prokuratūrą trečiuoju asmeniu, anksčiau yra dirbęs kartu su K. B. generalinėje prokuratūroje, jų santykiai draugiški, todėl visuma minėtų naujai paaiškėjusių ir esamų aplinkybių daro jas esminėmis ir duoda pagrindą teigti, kad pirmos instancijos teismas buvo šališkas.
5. Remiantis teisėjų kolegijos išvadomis, padarytomis analizuojant BPK 2 straipsnį, jis, atlikdamas ikiteisminį tyrimą, turėjo pradėti tarnybinį ginčą su atsakovu dėl jam tenkančio darbo krūvio. Dėl to būtų sujungti baudžiamasis ir administracinis procesai, o tai sukeltų teisinę sumaištį. Darbo organizavimo klausimai yra pavesti atitinkamiems pareigūnams (vyriausiasis prokuroras K. B. , jo pavaduotojas V. K. ).
6. Teisėjų kolegija, analizuodama BPK 2 straipsnį, nepagrįstai sureikšmino jo vaidmenį ikiteisminiame tyrime. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. kovo 28 d. nutartyje, priimtoje nagrinėjant kitą jo skundą, padarė išvadą: „Pagal Baudžiamojo proceso kodekso 206 straipsnį teisė priimti nutarimą dėl lyginamųjų balso pavyzdžių paėmimo iš kaltinamojo yra suteikta tardytojui, atliekančiam tyrimą baudžiamojoje byloje. Administracinių teisės pažeidimų kodekso 187¹ straipsnyje numatyta atsakomybė už teisėtų prokuratūros pareigūno reikalavimų nevykdymą, t.y. šis straipsnis nenumato atsakomybės už tardytojo, atliekančio baudžiamosios bylos tyrimą, teisėtų reikalavimų nevykdymą. Todėl kaltinamajam atsisakius vykdyti tardytojo nutarimą nepriklausomai nuo to, kokioje institucijoje dirba tardytojas, nėra pažeidimo, numatyto Administracinių teisės pažeidimų kodekso 187¹ straipsnyje, įvykio (administracinė byla Nr. 4778/2002, administracinių teismų praktika Nr. 3, 2002 m.). Darydamas parengtinį tardymą baudžiamojoje byloje Nr. 20-9-009-00 (pagal senąjį BPK, galiojusį iki 2003-05-01), jis atliko tardytojo, o atlikdamas ikiteisminį tyrimą (pagal naująjį BPK, įsigaliojusį nuo 2003-05-01) - tyrėjo funkcijas. Tad šiuo atveju jis negalėjo vadovautis BPK 2 str. nuostatomis, tačiau jos visa apimtimi turėtų būti taikomos aukštesniesiems prokurorams K. B. ir V. K. Tarp administracinio teismo sprendimų yra prieštaravimai, kuriuos būtina pašalinti siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
7. Teismas nepasisakė dėl argumentų, kad jo kaltė yra preziumuota, o tarnybinio patikrinimo išvada pagrįsta objektyviu pakaltinimu. Apeliacinės instancijos teismas pats preziumavo jo kaltę, ją siejo su pasekmėmis ir su specialiu prokuroro statusu ir pareigomis, t. y., kad jis kaltas vien dėl to, kad atsirado pasekmės (objektyvus pakaltinimas), neaiški lieka teismo nustatyta jo kaltės forma. Vienur teigiama apie privalėjimą ir galėjimą atlikti jam paskirtas pareigas, o kitur apie lengvabūdišką tikėjimą išvengti neigiamų pasekmių. Specialusis subjektas gali įtakoti apskritai atsakomybės nebuvimą, o pasekmės - atsakomybės dydį, bet jais, t. y. prokuroro statusu ir pareigomis bei itin neigiamais padariniais negali būti įrodinėjama kaltė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartyje (Administracinė byla Nr. A-1480/2005) padaryta teisinga išvada, tinkanti ir jo atvejui, t. y. kad „taikant drausminę atsakomybę už neveikimą, kuris pasireiškė teisės aklais nustatytų procesinių veiksmų neatlikimu nustatytais terminais, turi būti įvertinamas ne tik objektyvus atsakomybės už neveikimą pagrindas - pareigos atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus turėjimas, bet ir subjektyvus pagrindas - galėjimas veikti kaip to reikalauja teisės aktai. Nustatant galėjimą veikti kaip to reikalauja teisės aktai, privalu atsižvelgti į visas neveikimo metu egzistuojančias faktines aplinkybes, kurios sąlygoja galimybę pareiškėjui veikti kaip to reikalauja teisės aktai arba gali būti padaryta priešinga išvada, kad susiklosčiusioje faktinėje situacijoje pareiškėjas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, veikti kaip to reikalauja teisės aktai negalėjo". Tarp šių administracinio teismo sprendimų yra prieštaravimų, kuriuos būtina pašalinti siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatu o j a:
VI.
Pareiškėjo prašymas atnaujinti administracinės bylos procesą, užbaigtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 14 d. nutartimi, teisme gautas 2006 m. spalio 18 d., jis išsiųstas paštu 2006 m. spalio 16 d., tai yra nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje tam numatyto trijų mėnesių termino (ABTĮ 66 straipsnio 4, 6 dalys).
VII.
Prašymas atnaujinti procesą atmestinas.
Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu - naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Tokiomis aplinkybėmis pareiškėjas įvardijo tai, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas L. A. , įtraukęs Kauno apygardos prokuratūrą trečiuoju asmeniu, anksčiau yra dirbęs kartu su Kauno apygardos vyriausiuoju prokuroru K. B. Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje, jų santykiai draugiški, o tai, pareiškėjo teigimu, kelia abejones dėl minėto teisėjo nešališkumo. Tačiau pareiškėjas šių savo nurodytų aplinkybių nepagrindė jokiais įrodymais, todėl minėti argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu nėra.
Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą taip pat grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punktu - jeigu sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų. Pareiškėjas teigia, kad teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą vyriausiojo prokuroro K. B. bei jo pavaduotojo V. K. teisių ir pareigų, nes nurodė, kad jiems tenka dalis tarnybinės atsakomybės dėl pareiškėjo tarnybinio pažeidimo. Įvertinus apeliacinės instancijos teismo nutarties argumentus spręstina, kad pareiškėjo nurodytomis išvadomis teisėjų kolegija vertino pareiškėjo padaryto tarnybinio pažeidimo pobūdį bei pažeidimą įtakojusias aplinkybes, reikšmingas individualizuojant skiriamą drausminę nuobaudą. Minėtiems pareiškėjo nurodytiems asmenims teismo procesiniai sprendimai, priimti nagrinėjamoje administracinėje byloje, jokių teisinių pasekmių nesukelia, tad pagrindo konstatuoti, kad byloje buvo pasisakyta dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų, nėra. Atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu atsisakytina.
Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu - sprendimas ar nutartis yra be motyvų. Pažymėtina, kad ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 1 – 4 punktai įpareigoja teismą atitinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, tačiau šis įpareigojimas jokiu būdu nereiškia, kad teismas privalo atsakyti absoliučiai į kiekvieną proceso dalyvių argumentą ar bylos nagrinėjimo metu iškeltą klausimą. Todėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytu proceso atnaujinimo pagrindu pripažintinas tik visiškas teismo sprendimo ar nutarties motyvų nebuvimas arba atvejis, kai iš teismo sprendime (nutartyje) pateiktos motyvuojamosios dalies argumentų apskritai negalima spręsti, kuo vadovaudamasis teismas padarė sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje suformuluotas išvadas. Teisėjų kolegija, įvertinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 14 d. nutarties motyvuojamąją dalį, sprendžia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pakankamai išsamiai ir nuosekliai motyvavo nutarties rezoliucinėje dalyje suformuluotas išvadas, priimtame procesiniame sprendime nurodė atitinkamas teisės normas, kuriomis rėmėsi jį priimdamas, analizavo bei vertino pareiškėjo nurodytas argumentus bei pareikštus reikalavimus. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą išsamiai argumentuojama, kodėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 14 d. nutartyje nurodyti tam tikri motyvai yra nepagrįsti. Ši aplinkybė rodo, kad teismas pateikė atitinkamus motyvus, o pareiškėjas iš esmės kelia ne teismo motyvų visiško nebuvo klausimą, o tik jų (pareiškėjo teigimu) nepakankamo išsamumo, tai pat jų nepagrįstumo klausimus. Remiantis tuo, kas pasakyta, pagrindo atnaujinti procesą byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu nėra.
Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą taip pat grindžia ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu - kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Šį reikalavimą grindžia nurodytais prieštaravimais tarp nagrinėjamoje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 14 d. priimtos nutarties ir šio teismo 2002 m. kovo 28 d. nutarties Nr. 477⁸/2002 bei 2005 m. spalio 5 d. nutarties Nr. A-1480/2005. Pažymėtina, kad teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste. Įvertinus minėtose pareiškėjo nurodytose nutartyse padarytas išvadas pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nukrypta nuo suformuotos administracinių teismų praktikos, nėra. Administracinėje byloje Nr. 477⁸/2002 buvo sprendžiamas fizinio asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 187¹ straipsnį klausimas. Pareiškėjas savaip interpretuoja minėtoje nutartyje padarytas išvadas, kuriomis remiantis pagrindo konstatuoti, kad jam netenka pareiga vykdant ikiteisminį tyrimą laikytis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, nėra. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 14 d. nutartyje taip pat buvo argumentuotai pasisakyta tiek dėl objektyvių, tiek dėl subjektyvių pareiškėjo tarnybinio pažeidimo sudėties požymių.
Remiantis tuo, kas pasakyta, atnaujinti procesą byloje atsisakytina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymo panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.