- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-11
- Bylos Nr.
- A-438-662-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01684-2012-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Atsakovas
- Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos administratorių biuras“
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos administratorių biuras“ skundą atsakovui Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos dėl aktų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nusta t ė:
I.
UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2012 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (6.16)A2-2108 (toliau – ir Sprendimas Nr. (6.16)A2-2108) ir 2012 m. birželio 5 d. įsakymą Nr. V-57 „Dėl nuobaudos bankrutavusios UAB „Alfva“ bankroto administratoriaus UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ įgaliotam asmeniui T. M. skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-57).
Pareiškėjas nurodė, kad Departamentas Sprendime Nr. (6.16)A2-2108 konstatavo, jog UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 35 straipsnio 6 dalies, 11 straipsnio 3 dalies 14 punkto nuostatas, už kurių pažeidimą BUAB „Alfva“ bankroto administratoriaus UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ įgaliotam asmeniui T. M. Įsakymu Nr. V-57 skirtas įspėjimas. Pareiškėjo nuomone, atsakovas neteisingai interpretuoja kreditorių teisių pažeidimą ĮBĮ 35 straipsnio 6 dalies prasme. Pažymėjo, kad pavedimo sutarties pagrindu susiklosto ne bankroto administratoriaus ir kreditorių (ar kreditorių susirinkimo), o administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės teisiniai santykiai. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punkte nustatyta administratoriaus pareiga ginti visų įmonės kreditorių interesus turi būti derinama su toje pačioje teisės normoje nustatyta pareiga ginti bankrutuojančios įmonės teises ir interesus.
Pareiškėjas, remdamasis ĮBĮ 35 straipsnio 6 dalimi, pažymėjo, jog ĮBĮ nedraudžia pirmos eilės kreditoriams reikalavimus padengti keliais etapais kaip ir pasielgė UAB „Klaipėdos administratorių biuras“. Pareiškėjas paaiškino, jog pirmiausia iš Garantinio fondo lėšų atsiskaitė su pirmos eilės BUAB „Alfva“ kreditoriais. Kadangi buvo neišlaikytas proporcingumo principas, kas pagal ĮBĮ yra leidžiama, antruoju etapu nuspręsta tenkinti likusius pirmos eilės kreditorių finansinius reikalavimus iš lėšų, kuriuos bus gautos pardavus BUAB „Alfva“ nekilnojamąjį turtą. Taigi, pareiškėjo nuomone, jis nepažeidė nei ĮBĮ 35 straipsnio 6 dalies, nei 11 straipsnio 3 dalies 14 punkto nuostatų.
Pareiškėjas atkreipė dėmesį, įstatymas nenustato, jog administratorius atsiradusį neproporcingumą privalo išlyginti nedelsiant, ĮBĮ apskritai nėra pasisakyta dėl termino atsiradusiems neproporcingumams pašalinti. Pažymėjo, jog lėšas bankrutavusi įmonė gauna iš vykdomos komercinės ūkinės veiklos (jei ji verčiasi šia veikla) arba iš nekilnojamojo ir kilnojamojo turto pardavimo. Pareiškėjo nuomone, Departamento argumentai, kad BUAB „Alfva“ turtas pirmose ir antrose varžytynėse gali būti neparduotas, turtas gali būti sugadintas, prarastas, yra abstraktūs ir jais remiantis negali būti daroma išvada, jog UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ pažeidė ĮBĮ 35 straipsnio 6 dalies, 11 straipsnio 3 dalies 14 punkto nuostatas. Nurodė, kad tiek kilnojamas, tiek nekilnojamas BUAB „Alfva“ turtas yra apdraustas, o BUAB „Alfva“ šiuo metu pardavinėjamo turto bendra suma sudaro 3 480 758,47 Lt. Anot pareiškėjo, net ir turto nepardavimo nei pirmose, nei antrose varžytynėse atveju, visuomet išlieka galimybė gauti lėšų, kadangi tokiu atveju neparduotą įkeistą turtą, administratorius pagal ĮBĮ privalo pasiūlyti perimti įkaito turėtojui, o kilnojamajam turtui apskritai nenustatoma privaloma pardavimo iš varžytynių tvarka, todėl šis turtas gali būti pardavinėjamas ir kita administratoriaus pasirinkta ar kreditorių susirinkimo (komiteto) pasiūlyta tvarka. Pabrėžė, jog bet kokiu atveju, už turto praradimą, sugadinimą, jei tai atsitiko dėl administratoriaus kaltės, žalą privalo atlyginti administratorius, jei dėl kitų asmenų – tai žala prisiteisiama įstatymų nustatyta tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovas Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad pareiškėjas nesilaikė ĮBĮ 35 straipsnio 6 dalyje nustatyto reikalavimo, t. y. iš Garantinio fondo lėšų atitinkama dalimi patenkinus įmonės pirmos eilės kreditorių reikalavimus bei neišlaikius ĮBĮ 35 straipsnio 6 dalyje nurodyto reikalavimų tenkinimo proporcingumo principo, tenkinant iš įmonės lėšų likusius nepatenkintus šių kreditorių reikalavimus nebuvo išlyginti atsiradę proporcingumo neatitikimai. Įmonės sukauptos lėšos buvo pervestos tik pirmos eilės kreditoriams, o pareiškėjas Departamentui nepateikė įrodymų, jog kokiais nors veiksmais buvo siekiama išlyginti atsiradusius proporcingumo neatitikimus. Atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju neaišku, kokiais kriterijais remiantis buvo atrinkti darbuotojai, kuriems buvo išmokėtos BUAB „Alfva“ sukauptos lėšos. Atsakovo teigimu, negalima praktika, kai bankroto administratorius nustato kelių etapų pirmos eilės kreditorių reikalavimų tenkinimą, sudarydamas galimybę vieniems kreditoriams greičiau atgauti jiems priklausančias sumas, o kitos eilės kreditorių reikalavimų tenkinimą susiedamas su tam tikromis sąlygomis. Be to, visuomet yra tikimybė, kad turtas varžytinėse nebus parduotas ar bus parduota tik dalis turto, dėl ko kitų pirmos eilės kreditorių reikalavimų tenkinimas gali užtrukti, taip pat visuomet yra tikimybė, jog turtas gali būti sugadintas, prarastas.
Pasak Departamento, bankroto teisė yra paremta kreditorių reikalavimų tenkinimo proporcingumo principu, kuris neatskiriamai susijęs ir su kreditorių lygiateisiškumo užtikrinimu. Pabrėžė, jog ĮBĮ 35 straipsnio 1 dalis nustato dviejų etapų kreditorių reikalavimų tenkinimą – pirmajame etape tenkinami kreditorių reikalavimai be priskaičiuotų palūkanų ir netesybų, o antrajame etape ta pačia eile tenkinama likusi kreditorių reikalavimų dalis (palūkanos ir netesybos). Jokių kitų eilių ar etapų tenkinant vieno etapo vieno eilės kreditorių reikalavimų ĮBĮ nenustato ir neleidžia.
Atsakovo įsitikinimu, bankroto administratoriui tam tikrų vieno etapo vienos eilės kreditorių reikalavimus patenkinant, o kitų to paties etapo tos pačios kreditorių reikalavimų tenkinimą susiejant su numatomu turto pardavimu ateityje ar kitomis sąlygomis, ĮBĮ 35 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas reikalavimas kreditorių reikalavimus tenkinti proporcingai pagal priklausančią kiekvienam kreditoriui sumą netektų prasmės. Pažymėjo, jog net ir pavykus parduoti įmonės turtą ir iš gautų lėšų tenkinant likusius nepatenkintus kreditorių reikalavimus, bandant išlyginti proporcingumo neatitikimus, atsiradusius kreditorių reikalavimus tenkinant anksčiau, tai nepaneigtų pareiškėjo ĮBĮ 35 straipsnio 6 dalies, 11 straipsnio 3 dalies 14 punkto pažeidimų fakto, nes jau tenkinant pirmą kartą įmonės pirmos eilės kreditorių reikalavimus nebuvo išlaikytas proporcingumo principas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ skundą tenkino visiškai ir panaikino Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos 2012 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (6.16)A2-2108 ir Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2012 m. birželio 5 d. įsakymą Nr. V-57.
Teismas konstatavo, jog bylos medžiaga patvirtina, kad nagrinėjamu atveju susidarė tokia situacija, kai pareiškėjui UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ pirmajame etape tenkinat pirmos eilės kreditorių reikalavimus, daliai pirmos eilės kreditorių jiems priklausančios sumos buvo išmokėtos 2012 m. kovo 30 d., o likusiems pirmos eilės kreditoriams jų reikalavimai patenkinti 2012 m. liepos mėnesį iš lėšų, gautų už nuomojamą BUAB „Alfva“ turtą. Taigi šiuo atveju spręstinas klausimas dėl pareiškėjo veiksmų atitikimo proporcingumo reikalavimams tenkinant kreditorių reikalavimus. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas teigė, kad pagal ĮBĮ 35 straipsnio 6 dalį reikalavimai tenkinami proporcingai pagal priklausančią kiekvienam kreditoriui sumą tik tais atvejais, kai neužtenka lėšų visiems vieno etapo vienos eilės reikalavimams visiškai patenkinti. Šiuo atveju UAB „Klaipėdos administratorių biuras“, įvertinęs BUAB „Alfva“ turtą, padarė išvadą, kad iš bendrovės turto gautų lėšų pakaks visiems vieno etapo vienos eilės reikalavimams visiškai patenkinti, todėl nusprendė pirmiausiai atsiskaityti su pirmo etapo pirmos eilės kreditoriais, kurie yra labiausiai socialiai pažeidžiami, o likusių darbuotojų kreditorinius reikalavimus nusprendė patenkinti vėliau, t. y., kai gaus lėšas iš bendrovės turto.
Teismo vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjas tinkamai atliko bankroto administratoriaus pareigas, t. y. apgynė tiek kreditorių tiek bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, atlikto būtinus bankroto proceso darbus, todėl nepažeidė ĮBĮ 35 straipsnio 6 dalies bei 11 straipsnio 6 dalies 14 punkto. Pareiškėjas, turėdamas duomenis apie tai, kad bendrovės turto tikrai pakaks visiems pirmos eilės kreditoriniams reikalavimams padengti vadovavosi būtent ĮBĮ 11 straipsnio 6 dalies 14 punktu, t. y. siekdama apginti tiek kreditorių, tiek bankrutuojančios įmonės interesus, iš garantinio fondo gautas lėšas, kurių nebūtų pakakę visiems pirmos eilės kreditorių reikalavimas padengti, neskirstė visiems kreditoriams proporcingai jų reikalavimų daliai, kas būtų sudarę daug didesnes administravimo išlaidas, o padengė dalies pirmos eilės kreditorių reikalavimus visiškai.
Teismo vertinimu, toks pareiškėjo elgesys, kai pirmiausia buvo atsiskaityta su pirmo etapo pirmos eilės kreditoriais, kurie yra labiausiai socialiai pažeidžiami, atitinka ir protingumo bei sąžiningumo principus. Teismas pabrėžė, jog atsakovo argumentai, jog BUAB „Alfva“ turtas, iš kurio pareiškėjas planavo padengti finansinius reikalavimus, gali žūti arba pareiškėjas planuojamų lėšų gali ir negauti, vertintini kritiškai, kadangi yra pagrįsti prielaidomis, neįsigilinus į turto pobūdį. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas su likusiais pirmos eilės kreditoriais atsiskaitė iš lėšų, gautų už nuomojamą turtą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos aplinkybes šiuo aspektu, pažymėjo tai, jog tai, kad pareiškėjas yra atsiskaitęs su visais pirmos eilės kreditoriais, patvirtina Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 1 d. nutartis. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Departamento 2012 m. birželio 8 d. sprendimas Nr. (6.16)A2-2108 yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl pastarasis ir jo pagrindu priimtas Departamento direktoriaus 2012 m. birželio 5 d. įsakymas Nr. V-57 dėl nuobaudos bankrutavusios UAB „Alfva“ bankroto administratoriaus UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ įgaliotam asmeniui T. M. skyrimo, naikintini, o skundas tenkintinas visiškai.
III.
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde savo poziciją grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepimą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatu o j a:
IV.
Byloje kilęs ginčas dėl Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos 2012 m. birželio 8 d. sprendimo Nr. (6.16)A2-2108, ir 2012 m. birželio 5 d. įsakymo Nr. V-57 „Dėl nuobaudos bankrutavusios UAB „Alfva“ bankroto administratoriaus UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ įgaliotam asmeniui T. M. skyrimo“, kuriais buvo nuspręsta, kad bankroto administratorius UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 6 dalies ir 11 straipsnio 3 dalies 14 punkto reikalavimus, už ką bankroto administratoriaus UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ įgaliotam asmeniui T. M. buvo skirta nuobauda – įspėjimas.
Nuobauda pareiškėjui paskirta už tai, kad pervedus iš Garantinio fondo gautas lėšas pirmos eilės kreditoriams ir jų kreditorinius reikalavimus patenkinus neproporcingai, jis privalėjo, 2012 m. kovo 30 d. tenkindamas iš įmonės lėšų likusius nepatenkintus šių kreditorių reikalavimus, išlyginti prieš tai atsiradusius proporcingumo neatitikimus, o kadangi to nepadarė, nes lėšas pervedė tik daliai kreditorių, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 6 dalies reikalavimus.
Iš pareiškėjui inkriminuoto pažeidimo matyti, kad jis yra kaltinamas šį nusižengimą padaręs neveikimu.
Atsakomybė už nusižengimo padarymą neveikimo (pasyvia) forma galima tuomet, kai asmuo suvokia, kad pagal teisės aktų reikalavimus, reglamentuojančius jo veiklą, jis privalo veikti atitinkamu būdu, tačiau neatlieka tų veiksmų, išlieka pasyvus, nesant objektyvių priežasčių, galinčių atimti iš jo galimybę veikti iš jo reikalaujamu būdu. Šios formos atsakomybei kvalifikuoti yra svarbu nustatyti kaltininko veiksmų modelį, pagal kurį jis privalėjo veikti atitinkamoje situacijoje.
Byloje nagrinėjamu atveju aktuali yra Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 6 dalies nuostata, kurioje nustatyta, kad <...> „Jeigu tenkinant pirmąja eile tenkinamus kreditorių reikalavimus teisės aktų nustatyta tvarka iš Garantinio fondo ar Žemės ūkio ministerijos lėšų buvo neišlaikytas šioje dalyje nurodytas reikalavimų tenkinimo proporcingumo principas, tai tenkinant iš įmonės lėšų likusius nepatenkintus šių kreditorių reikalavimus turi būti išlyginami atsiradę proporcingumo neatitikimai.“
Iš šios teisės normos matyti, kad bankroto administratoriui yra nustatytas bendro pobūdžio reikalavimas - proporcingai, lyginant su kitais kreditoriais, išlyginti iš įmonės lėšų tuos kreditorių reikalavimus, kurie liko nepatenkinti ar buvo patenkinti iš dalies, kai prieš tai buvo tenkinami visų kreditorių reikalavimai iš Garantinio fondo ar Žemės ūkio ministerijos lėšų.
Iš šios teisės normos taip pat matyti, kad joje nėra nustatyta imperatyvių nuostatų per kokį laikotarpį šį reikalavimą bankroto administratorius privalo įvykdyti, ar aptarti kreditoriniai reikalavimai turi būti tenkinami visiems kreditoriams proporcingai nepriklausomai nuo to koks yra kreditorinių reikalavimų ir disponuojamų lėšų iš įmonės santykis, ar tai gali būti daroma dalimis ir pan..
Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad asmuo gali atsakyti tik už veiką, kurios požymiai yra tiksliai apibrėžti teisės aktais bei kad šios veikos požymiai, o tuo pačiu ir atsakomybė, negali būti aiškinami plečiamai.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2012 m. kovo 30 d. iš įmonės lėšų patenkino dalies kreditorių reikalavimus, likusios kreditorių dalies reikalavimų tenkinimą, susiedamas su numatomu įmonės turto pardavimu. Pardavus šį turtą, likusios kreditorių dalies reikalavimai taip pat buvo pilnai patenkinti iki 2012 m. rugpjūčio 1 d..
Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 6 dalį bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto valdymas, apibūdinamas kaip <...> „administratoriaus veikla: bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto išsaugojimo, turto iš skolininkų išieškojimo, turto pardavimo, kreditorių reikalavimų tenkinimo, likusio turto perdavimo organizavimas.“
Iš to kas pasakyta matyti, kad pareiškėjo minėti veiksmai iš esmės atitiko jo veiklai keliamus reikalavimus bei kreditorių interesus.
Apibendrinus darytina išvada, kad byloje yra neįrodyta, jog pareiškėjas nevykdė jam teisės aktais priskirtų pareigų. Šiuo atveju jo galimai netinkamas pareigų vykdymas, kiek tai susiję su ne visų kreditorių reikalavimų tenkinimu proporcingai vienu metu, bet šių reikalavimų tenkinimą išdėstant laike, nėra susijęs su akivaizdžiu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 6 dalies reikalavimų pažeidimu bei akivaizdžiu kreditorių interesų pažeidimu.
Minėta, kad teisės aktai nustatantys atsakomybę negali būti aiškinami plečiamai, atitinkamai ir visos abejonės dėl asmens traukiamo atsakomybėn kaltės turi būti aiškinamos jo naudai.
Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė, kad pareiškėjui nuobauda buvo paskirta nepagrįstai.
Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad Ūkio ministerijos 2012 m. birželio 8 d. „sprendimas“ Nr. (6.16)A2-2108, kuriuo buvo atsakyta į pil. I. V. 2012 m.balandžio 20 d. skundą dėl aptariamos pareiškėjo veiklos, yra administracinis teisės aktas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo prasme, kuris tiesiogiai įtakoja pareiškėjo teises ar pareigas.
Kaip matyti, iš pil. I. V. 2012 m.balandžio 20 d. skundo bei Ūkio ministerijos 2012 m. birželio 8 d. atsakymo Nr. (6.16)A2-2108 į jį, pil. I. V. minėtą skundą pateikė atsakovui, įgyvendindama jai Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtintą teisę kritikuoti bei skųsti atitinkamų pareigūnų veiksmus, o Ūkio ministerijos 2012 m. birželio 8 d. atsakymas Nr. (6.16)A2-2108 jai, yra susijęs su šios jos teisės realizavimu, bet ne su pareiškėjo teisių ar pareigų nustatymu. Dėl ko šis atsakovo raštas nėra susijęs su pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimu, atitinkamai neturėjo būti ginamos ir pareiškėjo tariamai pažeistos teisės, naikinant šį raštą.
Šiuo atveju pareiškėjo teisių pažeidimas yra susijęs su 2012 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. V-57 „Dėl nuobaudos bankrutavusios UAB „Alfva“ bankroto administratoriaus UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ įgaliotam asmeniui T. M. skyrimo“, apie kurio priėmimą 2012 m. birželio 8 d. raštu Nr. (6.16)A2-2108 ir buvo informuota pil. I. V..
Dėl paminėto teismo sprendimas šioje dalyje yra naikinamas, likusioje dalyje teismo sprendimą paliekant nepakeistą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimą pakeisti:
Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria panaikintas Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos 2012 m. birželio 8 d. sprendimas Nr. (6.16)A2-2108, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos administratorių biuras“ skundą šioje dalyje atmesti.
Likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.