Regionų apygardos administracinio teismo nutartis, I-745-331/2010

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-02-24
Bylos Nr.: I-745-331/2010
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Stasys Gagys (pirm.), Skirgailė Žalimienė (pran.), Dainius Raižys
Pareiškėjas: T. B.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Trečiasis asmuo: D. J.
Advokatai: Jolita Vilutytė

Kategorijos

15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A822 – 331/2011Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. vasario 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Jolitai Vilutytei,atsakovo atstovui Aleksandrai Rostovcevai ir Aušrai Gecevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui D. J. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas T. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 20 – 22) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 830 Lt turtinei žalai atlyginti ir 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad elgdamasis rūpestingai ir sąžiningai, t. y. laikydamasis nustatytų elgesio taisyklių ir tvarkos (tai įrodo įsiteisėjęs teismo nutarimas, todėl šiame ginče vertintinas kaip prejudicinis faktas), turi teisėtą lūkestį, kad valstybė jo atžvilgiu taip pat elgsis rūpestingai ir sąžiningai, gerbs konstitucines teises ir orumą, vadovausis Konstitucijoje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija. Manė, kad jo atžvilgiu nekaltumo prezumpcija, taikant automobilio sulaikymą kaip sankciją, buvo pažeista. Tuo pačiu, nesant pakankamo pagrindo ir būtinumo (pvz., reali grėsmė visuomenei, viešajai tvarkai ir pan.) buvo apribotos jo teisės, kurias saugo įstatymai, dėl ko patyrė ir neturtinę žalą (didelis stresas, dėl jo nežymus sveikatos sutrikimas, patiriami nepatogumai, diskomfortas, pažeminimo jausmas). Padarytą neturtinę žalą vertino 1 000 Lt. Pažymėjo, kad procesinės prievartos keliu nuvežant automobilį į privačią saugomą aikštelę pagal valstybės institucijos nustatytą tvarką, buvo priverstas sudaryti sandorį, dėl kurio patyrė 705 Lt dydžio turtinę žalą, priverstinė taksi paslauga nuvykti į Priklausomybės ligų centrą ir parvykti kainavo 60 Lt, o blaivumo nustatymas ? 65 Lt, viso turtinės žalos patyrė 830 Lt. Nurodė, kad bet kuris valstybės pareigūnas, taip pat ir policijos pareigūnas, konkrečiu atveju ir konkrečioje situacijoje veikia kaip valstybės atstovas, taigi jis taip pat turi pareigą veikti atsakingai, rūpestingai ir visomis priemonėmis vengti galimos žalos kitiems asmenims padarymo. Laikė, kad alkoholio matuoklis, kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui ir kurio naudotojas yra policijos pareigūnas, yra įrankis, kuriuo buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, nes blaivumo patikros, atliktos Vilniaus priklausomybės ligų centre, rezultatai (gauti alkoholio matuokliu, specialiais testais ir kraujo tyrimu) įrodo, kad policijos pareigūnas, būdamas alkoholio matuoklio naudotoju, veikė nerūpestingai ir neatidžiai, nes neužtikrino patikimo ir neklaidingo prietaiso veikimo, dėl ko ir buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala. Manė, kad nurodytų aplinkybių ir įrodymų (blaivumo patikra, kraujo tyrimas, nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą) visetas įrodo atsakovo veiksmų (neveikimo) neteisėtumą bei priežastinį ryšį (Civilinio kodekso 6.247 str.) tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos, dėl ko atsakovui kyla civilinė atsakomybė, o jis įgyja teisę reikalauti iš atsakovo atlyginti padarytą žalą (Civilinio kodekso 6.245 str. 1, 4 d.). Policijos pareigūnų veiksmus konkrečioje situacijoje, kuomet pareigūnai neišaiškino jam jų veiksmų apskundimo tvarkos, nesuteikė būtinos informacijos apie blaivumo patikros galimybę bei vietą, nesuteikė informacijos apie automobilio atsiėmimo tvarką ir laiką, vertino kaip atsakingų pareigūnų ir institucijų neteisėtą neveikimą, netinkamą pareigų vykdymą, o atsakovo nustatytą tvarką, kuomet neturint neginčijamų įrodymų dėl asmens kaltumo, sulaikomas jo turtas, vertino kaip pažeidžiančią Konstitucijoje įtvirtintas asmens teises ir nekaltumo prezumpciją.

Atsiliepimas

Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) atsiliepimu į skundą (b. l. 35 – 38) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Policijos departamentas paaiškino, kad prašymas atlyginti žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, būtų pagrįstas, jei būtų nustatyti policijos pareigūnų neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp šių neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nesant bent vienos iš aukščiau nurodytų sąlygų, nėra ir teisės į turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą. Policijos departamento manymu, policijos pareigūnų veiksmai buvo teisėti ir jie nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, policijos pareigūnai vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir tinkamai vykdė savo pareigas. Nurodyta aplinkybė, kad yra priimtas nutarimas, kuriuo buvo nutraukta administracinio teisės pažeidimo byla, negali būti tinkamas ir pakankamas įrodymas konstatuoti neteisėtus policijos pareigūnų veiksmus, priverstinai nuvežant jo transporto priemonę.

Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą (b. l. 83 – 86) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nurodė, kad vadovaujantis Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktu policijos pareigūnui yra nustatyta pareiga, būnant įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromam teisės pažeidimui. Transporto priemonė yra priverstinai nutempiama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ? ir ATPK) 269 straipsnio 7 dalies nuostatomis. Policijos pareigūnai turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti (išskyrus atvejus, kai ji konfiskuojama) tik po to, kai sumokėta paskirtoji bauda ar atliktas administracinis areštas. Taip pat pažymėjo, jog priverstinį transporto priemonių nutempimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 1426 patvirtinta Transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo tvarka, Lietuvos Policijos generalinio komisaro 2002 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 15 patvirtinta Transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo instrukcija. Pabrėžė, jog Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2008 m. vasario 13 d. rašte „Dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir grąžinimo“ yra nurodoma, kad administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK 126 straipsnyje, priskiriamas prie administracinių pažeidimų, keliančių ypatingą grėsmę eismo saugumui, ir tuo yra pažeidžiamos kitų asmenų teisės. 2008 m. liepos 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nauja redakcija. Šio įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia Kelių eismo taisyklių ar kitų teisės aktų reikalavimus. Manė, kad policijos pareigūnai, įvertinę visas administracinių teisės pažeidimų padarymo aplinkybes bei vadovaudamiesi aukščiau paminėtais teisės aktais, turėjo teisę sulaikyti ir uždaryti pareiškėjo automobilį į saugojimo aikštelę. Bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas, be kurių civilinė atsakomybė negalima, sudaro neteisėta veika, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos, kaltė. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis reglamentuoja žalos, padarytos dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimą iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus darbuotojo kaltės. Pagal šią normą būtinoji sąlyga tam tikrų išlaidų pripažinimo atlygintina žala yra pareigūnų veiksmų neteisėtumo faktas, todėl šiuo atveju nepagrįstas pareiškėjo reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atlyginti 830 Lt turtinę žalą, nes neįrodyti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų neteisėti veiksmai, nenustatytas priežastinis ryšys tarp pareigūnų neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos padarymo fakto. Pabrėžė, jog nesant pareigūnų veiksmų neteisėtumo, nėra pagrindo taikyti Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalies normos ir priteisti žalą. Šiuo atveju priimant sprendimą norminiai teisės aktai pažeisti nebuvo, pareigūnai veikė taip, kaip turėjo veikti. Laikė, kad pats administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimas nesuponuoja pareigūnų veiksmų neteisėtumo.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo D. J. atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 32 – 34) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

D. J. nurodė, pareigūnai elgėsi pagrįstai nušalindami pareiškėją nuo transporto priemonės vairavimo ir nugabendami jo automobilį į saugojimo aikštelę, nes jam buvo nustatytas lengvas neblaivumas. Būtinoji sąlyga tam tikrų išlaidų pripažinimo atlygintina žala yra pareigūnų veiksmų neteisėtumo faktas, todėl šiuo atveju nepagrįstas pareiškėjo reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento, 830 Lt turtinę žalą, nes neįrodyti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų neteisėti veiksmai, nenustatytas priežastinis ryšys tarp pareigūnų neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos padarymo fakto. Nesant pareigūnų veiksmų neteisėtumo, nėra pagrindo taikyti Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalies normos ar, remiantis ja, priteisti žalą. Pabrėžė, jog pareigūnai įformino automobilį nutempimui, nes pareiškėjas automobilį vairavo neblaivus (2008 m. rugsėjo 1 d. apie 23.15 val.), jo padaryti administraciniai teisės pažeidimai yra prilyginami pavojingam Kelių eismo taisyklių pažeidimui, sukėlusiam grėsmę kitų eismo dalyvių saugumui.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 4 d. sprendimu (b. l. 107 – 111) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad šioje byloje svarbu nustatyti, ar policijos pareigūnų veiksmai, nustatant pareiškėjui neblaivumą, nušalinant nuo vairavimo, priverstinai nugabenant jo automobilį į saugojimo aikštelę, buvo neteisėti, ar dėl neteisėtų veiksmų asmeniui buvo padaryta žala, ar yra priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Remdamasis pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatė, kad 2008 m. rugsėjo 1 d. apie 23.15 val., Vilniuje, O. Milašiaus gatvėje ties Valakupių gatvės viaduku pareiškėjas policijos pareigūnų buvo įtartas vairavęs automobilį (BMW 525, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) neblaivus, jam alkotesteriu Drager (duomenys neskelbtini) nustatytas neblaivumas (0,79 promilių alkoholio koncentracija), t. y. pareigūnai konstatavo, kad jis padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 1 dalyje. Neblaivumas nustatytas 2008 m. rugsėjo 1 d. 22 val. 47 min., tai patvirtina alkotesterio kvitas, kuriame jis pasirašė, tačiau nesutiko su parodymais. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato vyriausiasis patrulis D. J. pareiškėjui surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą bei kitus medžiagoje reikiamus dokumentus. Pareiškėjas savo iniciatyva, maždaug po 2 valandų (2009 m. rugsėjo 2 d. 00 val. 40 min.), nuvyko į Vilniaus priklausomybės ligų centrą, kuriame davė kraują, medikai padarė išvadą – blaivus, kraujo tyrimo išvada – pareiškėjo kraujyje etilo alkoholio nerasta. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2008 m. rugsėjo 24 d. nutarimu nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylą. Teismas pažymėjo, jog atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos reglamentuoti Civiliniame kodekse, kurio 6.245 – 6.250 straipsniuose įtvirtintos bendrosios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltė. Rėmėsi Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 bei 4 dalimi ir pažymėjo, kad sprendžiant pareiškėjo reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumo klausimą, pirmiausia būtina nustatyti, ar dėl valstybės institucijos neteisėtų veiksmų buvo pažeistos pareiškėjo teisės, t. y. ar Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pažymėjo, kad policijos pareigūnų veiksmus šioje situacijoje reglamentuoja Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta pareiga policijos pareigūnui būnant įvykio liudininku imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromam teisės pažeidimui. Pagal ATPK 270 straipsnio nuostatą, vairuojantys transporto priemones asmenys, jeigu yra pakankamas pagrindas manyti, kad jie neblaivūs ar apsvaigę nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų turi būti nušalinami nuo transporto priemonių vairavimo ir nustatyta tvarka turi būti patikrinama jų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų būsena. Šiuo atveju įtarus pareiškėją vairuojant automobilį neblaiviam, pareigūnai alkotesteriu nustatė neblaivumą. Teismas rėmėsi ATPK 269 straipsnio 7 dalies nuostatomis ir pažymėjo, kad pareigūnai turėjo teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Atkreipė dėmesį, kad tokia pati teisės norma yra numatyta Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme, kuris įsigaliojo nuo 2008 m. liepos 1 d. Rėmėsi šio įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi. Teismas nurodė, kad administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK 126 straipsnyje (vairavimas automobilio neblaiviam) priskiriamas prie administracinių pažeidimų, keliančių ypatingą grėsmę eismo saugumui ir tuo yra pažeidžiamos kitų asmenų teisės. Siekiant užkardinti galimybes padaryti pakartotinius pažeidimus su šiomis transporto priemonėmis, nurodoma, kad visais atvejais teisės aktų nustatyta tvarka vairuotojus būtina nušalinti nuo vairavimo, o transporto priemones priverstinai nuvežti į tam skirtas aikšteles. Teismo nuomone, policijos pareigūnai, įvertinę visas administracinių teisės pažeidimų padarymo aplinkybes, nustatę pareiškėjo neblaivumą, vadovaudamiesi paminėtais teisės aktais, turėjo teisę nušalinti jį nuo vairavimo, surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, sulaikyti ir uždaryti jo automobilį į saugojimo aikštelę, t. y. pareigūnai veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Pastebėjo, kad pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje nenurodė teisės aktų, kuriuos būtų pažeidę pareigūnai vykdydami savo tarnybines pareigas. Teismo nuomone, jo argumentai, kad pareigūnai neužtikrino patikimo ir neklaidingo prietaiso veikimo, yra atmestini. Akcentavo, jog naudojamas alkotesteris Alcotest Nr. (duomenys neskelbtini) turėjo galiojantį patikros sertifikatą Nr. (duomenys neskelbtini), jis galiojo iki 2008 m. spalio 29 d. Administracinio teisės pažeidimo protokole klaidingai įrašytus alkotesterio duomenis teismas vertino kaip rašymo apsirikimą. Atkreipė dėmesį, kad trečiasis suinteresuotas asmuo D. J. teismo posėdyje paaiškino, jog vietoje alkotesterio Nr. (duomenys neskelbtini) duomenų, įrašė printerio duomenis – Nr. (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės aiškiai atsispindi printerio kvite. Protokole yra įrašytas patikros liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuris patvirtina, kad nustatant neblaivumą pareiškėjui buvo naudojamas būtent šis alkotesteris, jų padalinys turi tik šį vienintelį alkotesterį Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas nesirėmė L. B. paaiškinimais, nes ji yra pareiškėjo žmona, gali būti suinteresuota bylos baigtimi. Teismo manymu, pareiškėjas neįrodė pareigūnų neteisėtų veiksmų, nėra priežastinio ryšio tarp pareigūnų neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui kilusios žalos padarymo fakto. Akcentavo, kad turtinė žala gali būti atlyginama tuomet, kai pareigūnų veiksmai laikomi neteisėtais, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju žalai atlyginti yra būtina nustatyti tiesioginį priežastinį ryšį tarp institucijos pareigūno neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir prašančio atlyginti žalą nurodytų nuostolių. Nesant pareigūnų veiksmų neteisėtumo, nėra pagrindo priteisti žalą. Policijos pareigūnai veikė taip, kaip turėjo veikti, administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimas nesuponuoja pareigūnų veiksmų neteisėtumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. teisėjų plenarinės sesijos nutartis administracinėje byloje Nr. A4?689-03; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A261-116/2008). Teismo manymu, pareiškėjas neteisingai teigia, kad priverstinis transporto priemonės nuvežimas yra sankcija. Sankcijos už administracinių teisės pažeidimų padarymą yra numatytos ATPK 21 straipsnyje, kuriame priverstinis transporto priemonės nuvežimas nėra minimas. Priverstinį nuvežimą reglamentuoja ATPK nuostatos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 1426 patvirtinta Transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo tvarka, Lietuvos Policijos generalinio komisaro 2002 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 15 „Dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo instrukcijos patvirtinimo“ patvirtinta Transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo instrukcija. Teismo vertinimu, policijos pareigūnai turėjo teisę priverstinai nuvežti pareiškėjo automobilį į saugojimo aikštelę ir negrąžinti jo, kol nebuvo nutraukta administracinio teisės pažeidimo byla. Pažymėjo, kad civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Neturtinė žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šia nuostata vadovaujamasi ir kai prašoma priteisti neteisėtais valstybės institucijų veiksmais padarytą neturtinę žalą ar atlyginti žalą, padarytą neteisėtais veiksmais vykdant teisingumą. Turi būti įrodyti ne tik neteisėti, t. y. teisės aktų neatitinkantys institucijų ar pareigūnų veiksmai ar neveikimas, bet ir su tuo susijusi asmeniui padaryta neturtinė žala, t. y. asmens dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, nepatogumai ir kita, jeigu tai gali būti teismo įvertinti pinigais. Akcentavo, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Teismo nuomone, pareiškėjas neįrodė patirtos neturtinės žalos (1 000 Lt) jokiais įrodymais. Esant šioms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad policijos pareigūnai jokių neteisėtų veiksmų neatliko, pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl patirtos moralinės žalos, todėl nėra teisinio pagrindo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kadangi nėra nustatyta civilinės atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą sąlygų, numatytų Civiliniame kodekse.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 115 – 117) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismas nurodė, kad „pareigūnai konstatavo, kad jis (t. y. T. B. – pareiškėjo patikslinimas) padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 1 dalyje“. Šio teiginio skundžiamame sprendime („pareigūnai konstatavo“) lingvistinė analizė leidžia teigti, kad nagrinėjamu atveju teismas de facto pripažino, jog teisingumą gali vykdyti ir policijos pareigūnas, remdamasis tik prietaiso (šiuo atveju – alkotesterio) parodymais, todėl akivaizdu, kad toks teismo teiginys akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijoje, Teismų įstatyme ir kituose įstatymuose įtvirtintai principinei nuostatai, kad Lietuvos Respublikoje teisingumą vykdo tik teismai.

2. Teismo posėdžio metu žodžiu akcentavo, kad byloje taikomi atsakovo institucijų nurodyti teisės aktai – Vidaus reikalų ministro 1997 m. gruodžio 10 d. įsakymas Nr. 59 bei Saugaus eismo automobilių keliuose įstatymas (33 str. 6 d.) galimai prieštarauja Konstitucijos nuostatoms ta apimtimi, kuria nustatyta, kad už nutempto automobilio laikymą aikštelėje apmoka jo savininkas, nepriklausomai nuo to, ar automobilio savininkas (vairuotojas) buvo pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą, ar nebuvo. Tačiau į pareiškėjo paaiškinimus teismas visiškai neatsižvelgė, dėl jų sprendime apskritai nepasisakė.

3. Byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, kad pareiškėjas niekada nepadarė jam policijos pareigūno inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo, ką nustatė ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, 2008 m. rugsėjo 24 d. nutarimu nutraukdamas administracinę bylą jo atžvilgiu. Nepaisant to, kad institucijoms minėtas teismo nutarimas buvo žinomas ir jos jo neskundė, taigi ši aplinkybė įgijo res judicata galią, atsakovas bei trečiasis asmuo savo atsiliepimuose teigė, akivaizdžiai klaidindami teismą ir tuo pačiu viešai skleisdami pareiškėją žeminančią ir melagingą informaciją, jog jis vairavo būdamas neblaivus. Be to, teismo posėdyje bylą nagrinėjantis teisėjas, aiškindamasis, ar institucija skundė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutarimą pareiškėjo atžvilgiu nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą pasiūlė atsakovui prašyti teismo atnaujinti procesą administracinio teisės pažeidimo byloje. Toks teisėjo veiksmas šiurkščiai pažeidžia proceso šalių lygiateisiškumo principą.

4. Dėl priverstinio automobilių nuvilkimo jau yra pasisakęs Konstitucinis Teismas 2009 m. balandžio 9 d. nutarime, kur be kita ko konstatavo, kad „Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 269 straipsnio 7 dalies (2007 m. gruodžio 13 d. redakcija) nuostata „Nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti (išskyrus atvejus, kai ji konfiskuojama) tik po to, kai sumokėta skirtoji bauda ar atliktas administracinis areštas“ ta apimtimi, kuria joje nustatyta, kad priverstinai nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti tik sumokėjus skirtąją baudą ar atlikus administracinį areštą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui“. Todėl atsižvelgiant į pateiktus paaiškinimus teismo posėdyje bei pastarąjį Konstitucinio Teismo išaiškinimą teismas šioje byloje privalėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl paminėtų teisės aktų atitikimo Konstitucijai.

5. Atkreipė teismo dėmesį ir į tą aplinkybę, kad pareiškėją sustabdė maždaug 500 metrų nuo namų ir kad kartu važiavusi sutuoktinė turėjo vairuotojo pažymėjimą, todėl nušalinus jį nuo vairavimo, automobilis eismui nebūtų kliudęs, o būtų saugiai parvairuotas į namus, todėl taikydamas priverstinį automobilio nuvilkimą į aikštelę, pareigūnas akivaizdžiai pažeidė procesinės prievartos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams.

6. Teismas, spęsdamas ginčą, kilusį tarp piliečio ir valstybės institucijos, pažeidė esminį, doktrininį administracinės teisės principą: pilietis visais atvejais yra silpnoji ginčo šalis, todėl ginčijamos aplinkybės yra aiškinamos piliečio naudai. Šio principo pažeidimas visų pirma pasireiškė tiriant byloje pateiktus rašytinius įrodymus, vertinant šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus.

7. Teismo nuostata, kad liudytojos „L. B. parodymais nesiremia, nes ji yra pareiškėjo žmona, gali būti suinteresuota bylos baigtimi“ yra akivaizdžiai šališka.

8. Atsakovo institucija į bylą pateikė alkotesterio „Drager“ (identifikacijos Nr. (duomenys neskelbtini)) metrologinės patikros protokolą tačiau administracinio teisės pažeidimo protokole buvo įrašytas visiškai kitas prietaiso identifikacijos numeris, o būtent „Drager“ Nr. (duomenys neskelbtini). Tai yra akivaizdūs faktai, kad atsakovo institucija į bylą pateikė ne to prietaiso, kuriuo buvo matuotas pareiškėjo blaivumas patikros protokolą, kas įrodo, kad patikrai policijos pareigūno naudotas prietaisas galimai buvo tinkama tvarka metrologiškai nepatikrintas, todėl galimai techniškai netvarkingas ir veikė nepatikimai, dėl ko ir buvo klaidingai nustatytas neblaivumas.

Atsiliepimas

9. Alkotesterio printerio kvito atspausdinimo laikas – 22.47 val., administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas laikas – 23.00 val., atsakovo ir trečiojo asmens atsiliepimuose nurodomas sulaikymo laikas – 23.15 val. Todėl tikėtina, kad pateiktame printerio kvite buvo ne pareiškėjo, o visiškai kito asmens duomenys. Užuot objektyviai ištyręs šiuos įrodymus ir faktus, teismas juos aiškino šališkai, atsakovo institucijos naudai.

10. Taip pat tendencingai, institucijos naudai, teismas aiškino aplinkybę, kad į Priklausomybės ligų centrą pasitikrinti blaivumo pareiškėjas nuvyko beveik po 2 valandų. Iš byloje esančio rašytinio įrodymo – Priklausomybės ligų centro pažymos matyti, kad pirmasis blaivumo patikrinimas minėtame centre taip pat alkotesteriu „Drager“ buvo atliktas 00.30 val., patikros rezultatas – 0,0 proc., t. y. net menkiausių alkoholio pėdsakų iškvėptame ore nebuvo rasta.

Policijos departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 121 – 122) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Teismo teiginys, kad „pareigūnai konstatavo, kad jis padarė administracinį teisės pažeidimą“ nėra tapatus teiginiui, kad „pareigūnai pripažino jį kaltu, padarius administracinį teisės apžeidimą“. Pareiškėjas šį teismo teiginį vertina, ištraukęs jį iš viso dėstymo konteksto ir remdamasis tik savo vidiniu įsitikinimu.

2. Tai yra teismo diskrecijos teisė vertinti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, be to, įstatymas nenustato imperatyvių reikalavimų, kada teismas privalo ex officio kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

3. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2008 m. rugsėjo 24 d. priėmė nutarimą dėl administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimo, bet nenustatė neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų, dėl šios priežasties šiuo teismo nutarimu pareiškėjas negali remtis, įrodinėdamas policijos pareigūnų neteisėtus veiksmus. Pats pareiškėjas šioje nagrinėjamoje byloje policijos pareigūnų netinkamo pareigų vykdymo bei neteisėto priverstinio jo automobilio nuvežimo į saugomą aikštelę neįrodė, nenurodė teisės aktų nuostatų, kurios, jo manymu, buvo pažeistos.

Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 124 – 129) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime iš dalies pakartojami atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, taip pat nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą yra teismo pasirinkimo teisė. Teismas prieš nuspręsdamas kreiptis į Konstitucinį Teismą įvertina, ar yra pagrindas manyti, kad teisės aktai prieštarauja Konstitucijai.

2. Konstitucinis Teismas 2009 m. balandžio 10 d. nutarime pripažino, kad Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 269 straipsnio 7 dalies (2007 m. gruodžio 13 d. redakcija) nuostata „Nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti (išskyrus atvejus, kai ji konfiskuojama) tik po to, kai sumokėta skirtoji bauda ar atliktas administracinis areštas“ ta apimtimi, kuria joje nustatyta, kad priverstinai nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti tik sumokėjus skirtąją baudą ar atlikus administracinį areštą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „kad tais atvejais, kai priverstiniu transporto priemonės nuvežimu iš esmės siekiama išvengti transporto ar pėsčiųjų eismo trikdymo, pašalinti teisės pažeidimu sukeltas neigiamas pasekmes ar užkirsti kelią tokioms pasekmėms atsirasti (inter alia išvengti turto sugadinimo, praradimo), tokia priemonė – priverstinis transporto priemonės nuvežimas – vertintina kaip proporcinga, adekvati siekiamiems tikslams“. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad transporto priemonės priverstinis nuvežimas prieštarauja Konstitucijos nuostatoms yra nepagrįstas.

3. Į bylą buvo pateikti alkotesterio Alkotest 7410, serijos numeris – (duomenys neskelbtini), priklausančio Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Mobiliai kuopai, dokumentai, įrodantys, kad alkotesteris buvo patikrintas 2008 m. balandžio 30 d. ir pripažintas tinkamu naudoti iki 2008 m. spalio 29 d., patikros sertifikatas Nr. (duomenys neskelbtini), patikros protokolo numeris (duomenys neskelbtini). Techninė klaida vietoj alkoholio matavimo prietaiso įrašant alkoholio matavimo prietaiso spausdintuvo numerį, nedaro negaliojančių alkoholio matuoklio parodymų.

4. L. B. apklausiant teisme, ji paliudijo, kad paskambino vyrui ir paprašė, kad jis ją parsivežtų namo, nes Jeruzalėje šventė rugsėjo pirmąją ir buvo išgėrusi. Todėl teigti, kad pareiškėjo žmona galėjo vairuoti automobilį, pareigūnams nušalinus pareiškėją nuo vairavimo, nėra jokio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinis ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui, todėl turi būti tiriama ir vertinama, ar nagrinėjamu atveju yra visos būtinosios sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 str.), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas, šioje byloje spręstinas klausimas, ar Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.). Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, jog administracinio teisės pažeidimo byla pareiškėjo atžvilgiu buvo nutraukta, savaime neįrodo policijos pareigūnų veiksmų neteisėtumo.

Pareiškėjas jam galimai padarytą turtinę ir neturtinę žalą iš esmės kildina iš, jo manymu, neteisėtų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmų, kai jam nepagrįstai buvo nustatytas neblaivumas ir jo automobilis buvo neteisėtai nutemptas. Be to, pareiškėjas nurodė, kad pareigūnai neišaiškino jų veiksmų apskundimo tvarkos, nesuteikė būtinos informacijos apie blaivumo patikros galimybes ir vietą, nesuteikė informacijos apie automobilio atsiėmimo tvarką ir laiką.

Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 (akto redakcija, galiojusi nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2008 m. gruodžio 12 d.) (toliau – ir Taisyklės), 2 punkte įtvirtinta tikrinimo sąvoka – tai policijos pareigūnų veiksmai, kai specialiosiomis techninėmis priemonėmis, kurių metrologinė patikra atlikta teisės aktų nustatyta tvarka nustatoma, ar transporto priemonės vairuotojas yra neblaivus (girtas). Taisyklių 4 punkte buvo įtvirtinta, kad policijos pareigūnai gali tikrinti transporto priemonės vairuotoją, įtariamą esant neblaivų (girtą), arba pristatyti jį į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros. Policijos pareigūnai į asmens sveikatos priežiūros įstaigą pristato transporto priemonės vairuotoją, įtariamą esant neblaivų (girtą), jeigu objektyviai neįmanoma atlikti įtariamo neblaivumu (girtumu) transporto priemonės vairuotojo tikrinimo arba transporto priemonės vairuotojas įtariamas nusikalstamos veikos padarymu (Taisyklių 5 p.). Taisyklių 6.1 – 6.3 punktuose buvo numatyti policijos pareigūnų veiksmai, siekiant nustatyti, ar transporto priemonės vairuotojas yra blaivus (negirtas): įvertina bendrą asmens būklę pagal sveikatos apsaugos ministro patvirtintą metodiką, suderintą su vidaus reikalų ministru; transporto priemonės vairuotojui prieš tikrinimą ar pristatymą į asmens sveikatos priežiūros įstaigą žodžiu paaiškina atsisakymo tikrintis arba atlikti medicininę apžiūrą asmens sveikatos priežiūros įstaigoje teisinius padarinius; nedelsdami tikrina transporto priemonės vairuotoją (jo sutikimu) arba pristato jį į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros. Taisyklių 27 punkte numatyta, kad jeigu asmuo nesutinka tikrintis, atsisako medicininės apžiūros ar nesutinka su medicininės apžiūros, atliktos policijos, ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros, teismo, darbdavio ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų įgaliotų subjektų siuntimu, rezultatais, jis gali pats kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, prašydamas jo lėšomis atlikti medicininę apžiūrą.

Policijos patrulių veiklos instrukcijos, patvirtintos Policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 (akto redakcija, galiojusi nuo 2008 m. kovo 12 d. iki 2010 m. sausio 6 d.) (toliau – ir Instrukcija), 101.1 – 101.5. punktuose taip pat buvo numatyta, kad įvertinęs bendrą asmens būklę ar esant bent vienam neblaivumo (girtumo), apsvaigimo požymiui, policijos pareigūnas privalo: nedelsdamas (transporto priemonės vairuotojo sutikimu) alkoholio kiekio matuokliu (specialioji techninė priemonė, kuriai metrologinė patikra atlikta teisės aktų nustatyta tvarka) patikrinti, ar transporto priemonės vairuotojas yra neblaivus (girtas), arba pristatyti jį į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatyti; į asmens sveikatos priežiūros įstaigą pristatyti transporto priemonės vairuotoją, jeigu transporto priemonės vairuotojas įtariamas nusikalstamos veikos padarymu; transporto priemonės vairuotojui prieš tikrinimą ar pristatymą į asmens sveikatos priežiūros įstaigą žodžiu paaiškinti atsisakymo tikrinti ar atlikti medicininę apžiūrą asmens sveikatos priežiūros įstaigoje teisinius padarinius; nurodytais atvejais transporto priemonės vairuotojui prireikus atlikti medicininę apžiūrą, išrašyti siuntimą (3 priedas) ir pristatyti vairuotoją į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros ne vėliau kaip per 1 valandą nuo pranešimo apie nušalinimą nuo transporto priemonės vairavimo, įvykio apžiūros protokolo ar laikino sulaikymo įtariamos nusikalstamos veikos padarymo vietoje protokolo surašymo; tikrinimo metu nustatęs, kad transporto priemonės vairuotojas yra neblaivus (girtas), arba jam nesutikus tikrintis ar atlikti medicininę apžiūrą asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, teisės aktų nustatyta tvarka įforminti pažeidimą.

Remiantis byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad 2008 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato vyriausiasis patrulis D. J. pareiškėjui surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad pareiškėjas 2008 m. rugsėjo 1 d. apie 23.00 val. O. Milašiaus g., Vilniuje, vairavo automobilį būdamas neblaivus (0,79 promilės alkoholio) ir šiais veiksmais padarė ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą (administracinio teisės pažeidimo byla, b. l. 6). Byloje esantys įrodymai taip pat patvirtina, kad pažeidimui išaiškinti panaudotas alkotesteris Drager Alkotest 7410, Nr. (duomenys neskelbtini) (administracinio teisės pažeidimo byla, b. l. 2). Pareiškėjas, nesutikdamas su patikros rezultatais, kreipėsi į Vilniaus priklausomybės ligų centrą, kuriame atlikus medicininę apžiūrą neblaivumui nustatyti, padaryta išvada, kad pareiškėjas buvo blaivus (administracinio teisės pažeidimo byla, b. l. 13 – 15). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 24 d. nutarimu pareiškėjo administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta (administracinio teisės pažeidimo byla, b. l. 17), konstatavus, kad iš teismui pateiktos teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad pareiškėjo kraujyje etilo alkoholio nebuvo rasta, todėl pareiškėjo veiksmuose nėra pažeidimo, numatyto ATPK 126 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

Įvertinus Taisyklių nuostatas bei faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, pagrindo išvadai, kad pareigūnų veiksmai tikrinant pareiškėjo neblaivumą buvo neteisėti, nėra. Bylos medžiaga nenustatyta, kad pareiškėjo blaivumo patikra buvo atlikta pažeidžiant Taisyklėse ir Instrukcijoje nustatytą tvarką, teisės aktuose nėra numatyta policijos pareigūnų pareiga nurodyti, į kurią asmens sveikatos priežiūros įstaigą turi vykti asmuo, kuris nesutinka su neblaivumo patikrinimo rezultatais. Atliekant pareiškėjo neblaivumo tikrinimą naudotas alkotesteris Alkotest 7410, serijos numeris (duomenys neskelbtini), kuris buvo nustatyta tvarka oficialiai įteisintas (b. l. 92 – 98), 2008 m. balandžio 30 d. patikrintas ir pripažintas tinkamu naudoti iki 2008 m. spalio 29 d. (Valstybės įmonės Vilniaus metrologijos centro 2010 m. vasario 22 d. raštas Nr. S-154, 2008 m. balandžio 30 d. Patikros sertifikatas Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 90 – 91). Nenustatyta, kad naudojant alkotesterį jo naudojimo instrukcija buvo pažeista. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog administracinio teisės pažeidimo protokole klaidingai įrašytas alkotesterio numeris turėtų būti vertintinas kaip rašymo apsirikimas, nes iš patikros duomenų matyti, kad administracinio teisės pažeidimo protokole buvo įrašytas alkotesterio spausdintuvo numeris (administracinio teisės pažeidimo byla, b. l. 2, 6). Teisėjų kolegija, sutikdama su policijos pareigūnų nurodomu argumentu, jog protokole užfiksuotas laikas šiuo atveju atitiko laiką, kuomet buvo visiškai įsitikinta pareiškėjo neblaivumu, t. y. gavus alkotesterio rodmenis, pažymi, jog tai, kad alkotesterio patikros duomenyse nurodytas patikros laikas 22.47 val., o administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas pažeidimo laikas (23.10 val.), neįrodo, jog alkotesteris buvo panaudotas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

ATPK (akto redakcija, galiojusi nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. spalio 1 d.) 270 straipsnyje reglamentuotas asmens nušalinimas nuo transporto priemonių vairavimo ir patikrinimas neblaivumui ar apsvaigimui nuo narkotinių priemonių nustatyti, kurio 1 dalyje numatyta, kad vairuojantys transporto priemones, jeigu yra pakankamas pagrindas manyti, kad jie neblaivūs ar apsvaigę nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų turi būti nušalinami nuo transporto priemonių ir nustatyta tvarka turi būti patikrinama jų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų būsena. Instrukcijos 95.1 punkte taip pat buvo numatyta, kad vairuojantis transporto priemonę asmuo turi būti nušalintas nuo transporto priemonės vairavimo, kai įtariama, kad jis yra neblaivus (girtas) ar apsvaigęs, blogai jaučiasi, o tolesnis jo vairavimas gali kelti grėsmę eismo saugumui. Nušalinus asmenį nuo transporto priemonės vairavimo, patrulis tarnybiniame pranešime nurodo nušalinimo nuo vairavimo priežastį, kur yra transporto priemonė, ar ji buvo pristatyta į policijos įstaigą, saugojimo aikštelę arba į kitą vietą ir kokiu būdu. Vairuojančiam transporto priemonę asmeniui apie nušalinimą nuo transporto priemonės vairavimo surašomas pranešimas, kurio vienas egzempliorius jam įteikiamas pasirašytinai. Jei asmuo atsisako pasirašyti, apie tai pažymima pranešime. Antras pranešimo egzempliorius (nuorašas) pridedamas prie administracinio teisės pažeidimo bylos (Instrukcijos 96 – 97 p.).

Bylos medžiaga nustatyta, kad įtarus pareiškėjo neblaivumą jam buvo surašytas pranešimas dėl nušalinimo nuo transporto priemonių vairavimo (administracinio teisės pažeidimo byla, b. l. 7), apie pareiškėjo nušalinimą nuo transporto priemonės vairavimo, nušalinimo nuo vairavimo priežastį, kur yra transporto priemonė (nugabenta į saugojimo aikštelę) nurodyta tarnybiniame pranešime (administracinio teisės pažeidimo byla, b. l. 10). Įvertinus nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, pagrindo išvadai, kad nušalindami pareiškėją nuo transporto priemonės vairavimo pareigūnai veikė ne pagal teisės aktų reikalavimus, nėra.

ATPK 269 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad padarius pažeidimą, numatytą šio kodekso 126 straipsnyje (transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems arba apsvaigusiems nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų), jei tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip pažeidžia kitų asmenų teises, policijos pareigūnai turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti (išskyrus atvejus, kai ji konfiskuojama) tik po to, kai sumokėta skirtoji bauda ar atliktas administracinis areštas. Instrukcijos 98 punkte taip pat buvo numatyta, kad jei asmenį nušalinus nuo transporto priemonės vairavimo jos saugumu pats nušalintas asmuo (transporto priemonės savininkas arba teisėtas valdytojas) negali pasirūpinti ar transporto priemonės stovėjimas pažeidžia Kelių eismo taisyklių reikalavimus, minėta transporto priemonė gali būti priverstinai nuvežama į saugojimo aikštelę teisės aktų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamos bylos aplinkybėmis padarė pagrįstą išvadą, kad policijos pareigūnai turėjo pagrįstų ir įrodymais paremtų įtarimų, kad pareiškėjas padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 1 dalyje, kuris yra priskirtinas pažeidimams, keliantiems ypatingą grėsmę eismo saugumui ir kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams. Minėtas pažeidimas yra numatytas ATPK 269 straipsnio 7 dalyje, taigi pareiškėjui galėjo būti taikoma administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonė – priverstinis transporto priemonės nuvežimas. Pareiškėjas policijos pareigūnų veiksmų ATPK 271 straipsnyje numatyta tvarka neskundė. Atkreiptinas dėmesys, jog kartu su pareiškėju važiavusi jo žmona L. B. teismo posėdžio metu nurodė, kad ji buvo išgėrusi (b. l. 104), todėl atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl galimybės perduoti automobilį vairuoti jai.

Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad policijos pareigūnai nutempdami pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį automobilį, veikė jiems teisės aktų (Transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 1426, akto redakcija, galiojusi nuo 2004 m. gegužės 29 d. iki 2009 m. kovo 1 d.; Transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo instrukcijos, patvirtintos Policijos generalinio komisaro 2002 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 15, akto redakcija, galiojusi nuo 2004 m. birželio 25 d. iki 2009 m. balandžio 4 d.) suteiktos kompetencijos ribose ir teisės aktų, reglamentuojančių transporto priemonių priverstinį nuvežimą, reikalavimų nepažeidė. Pažymėtina, jog pareiškėjas neįrodė, kad jam nebuvo suteikta tinkama informacija dėl priverstinai nuvežtos transporto priemonės grąžinimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėją nušalinant nuo transporto priemonės vairavimo, nustatant jo neblaivumą ar priverstinai nuvežant automobilį pareigūnai veikė teisėtai, todėl civilinė atsakomybė negali kilti, nes nėra būtinųjų sąlygų (neteisėtų pareigūnų veiksmų) jai kilti.

Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia yra nukreipta į ateitį, tuo tarpu praeityje susiklosčiusių teisinių santykių šiais nutarimais pakeisti negalima. 2003 m. gegužės 13 d. sprendime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime Konstitucinis Teismas įtvirtino teisės aktų konstitucingumo prezumpciją, pagal kurią teisės aktai (jų dalys) laikomi atitinkančiais Konstituciją tol, kol Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo įstatymo nustatyta tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime Konstitucinis Teismas šią teisės aktų konstitucingumo prezumpciją išaiškino taip, kad tol, kol teisės aktai (jų dalys) Konstitucinio Teismo įstatymo nustatyta tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai arba kol jie nėra nustatyta tvarka pripažinti netekusiais galios, juose nustatytas teisinis reguliavimas atitinkamiems teisinių santykių subjektams yra privalomas, taigi visi teisinių santykių subjektai privalo juos vykdyti ir taikyti juos pagal savo kompetenciją. 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją, ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Policijos komisariato veiksmai, kuriais pareiškėjui buvo atsisakyta atiduoti automobilį iš saugojimo aikštelės iki administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimo, buvo atlikti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutarimo paskelbimo, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad policijos pareigūnų veiksmai atitiko tuo metu galiojančio ATPK 269 straipsnio 7 dalies nuostatas. Toks teisės aiškinimas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (2010 m. gruodžio 30 d. nutartis byloje Nr. A822-1522/2010). Be to, kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nepateikta įrodymų, leidžiančių daryti išvadą apie policijos pareigūnų neteisėtus veiksmus.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Byloje nenustatyta, kad teismas privalėjo taikyti ir taikė Vidaus reikalų ministro 1997 m. gruodžio 10 d. įsakymą Nr. 59 bei Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalį, kurių teisėtumą prašo ištirti pareiškėjas. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį.

Remiantis išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso šalių lygiateisiškumo principą, netinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo T. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys Dainius Raižys Skirgailė Žalimienė