Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-08-05 · Administracinė byla Nr. A-444-1288-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-08-05
Bylos Nr.
A-444-1288-13
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00112-2012-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Artūras Drigotas, Virgilijus Valančius (pran.)
Atsakovas
Kauno miesto savivaldybės
Pareiškėjas
akcinės bendrovės ,,Lietuvos draudimas“
Trečiasis asmuo
A. K.
Kategorijos
  • 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A444-1288/2013Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00112-2012-3Procesinio sprendimo kategorija 15.2; 15.4 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugpjūčio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas)

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės ,,Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, dėl žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – A. K.).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“ (toliau – pareiškėjas) skundu (b. l. 5?7), kurį patikslino (b. l. 30?32) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo – Kauno miesto savivaldybės, atstovaujamos Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, apeliantas), 6172,56 Lt žalos atlyginimo, šešių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 200 Lt išlaidų už teisines paslaugas.

Nurodė, kad 2011 m. balandžio 15 d. 00 val. 21 min. A. K., vairuodamas jam priklausančią transporto priemonę „BMW 530” (duomenys neskelbtini), Partizanų g. link Pramonės pr., Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje susidariusią duobę, kuri buvo neaptverta ir nepažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais. Eismo įvykio metu buvo apgadinti šio automobilio priekiniai ir galiniai abiejų pusių ratai, priekinis buferis, sulūžo priekinė dešinio rato posparnio apsauga, nukrito variklio apsauginės grotelės. Automobilis buvo draustas Kelių transporto priemonių draudimu AB „Lietuvos draudimas“. Šį įvykį AB „Lietuvos draudimas“ pripažino draudiminiu, todėl atlygino A. K. žalą, susijusią su automobilio remontu, 6172,56 Lt, ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 straipsnio, 6.266 straipsnio ir 6.271 straipsnio pagrindu įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį. Pareiškėjo nuomone, atsakovo – Kauno miesto savivaldybės darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl privalo atlyginti žalą. Kadangi nagrinėjamu atveju yra visos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos, prašo skundą tenkinti ir priteisti iš Kauno miesto savivaldybės žalos atlyginimą bei 200 Lt išlaidų už teisines paslaugas. Nuo reikalavimo dėl 6 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo atsisakė ir šią bylos dalį prašė nutraukti.

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į skundą (b. l. 34?42) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl savivaldybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Be to, nėra pateikti rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, duobės buvimą, kelių nepriežiūrą ir priežastinio ryšio egzistavimą. Vien tai, kad policijos pareigūnai fiksavo duobės buvimo faktą, dar nereiškia, jog Kauno miesto savivaldybė privalo atlyginti pareiškėjo reikalaujamą žalą. Atstovo nuomone, dėl eismo įvykio yra atsakingas pats vairuotojas, kuris neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo atidus ir, iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio, nestabdė transporto priemonės ar neapvažiavo kliūties. Vairuotojui turėjo būti žinoma, kad Kauno gatvėse gali būti duobių, kurių kiti vairuotojai išvengia, todėl autoįvykį sąlygojo pačios vairuotojos veiksmai, o ne duobės buvimas. Vienareikšmiškų įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą, byloje nėra. Išreiškė nuomonę, kad pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, 38 ir 40 punktus pareiškėjas, nenustatęs esminių bylos aplinkybių, savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkei žalą ir nepagrįstai siekia šios žalos priteisimo regreso tvarka iš atsakovo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo prašė skundą tenkinti. Nurodė, jog duobės nebuvo galima matyti, nes joje buvo vandens, apie įvykį pranešė policijos pareigūnams, kurie operatyviai atvyko, apžiūrėjo automobilį ir įvykio vietą, priėmė nutarimą nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 2 d. sprendimu (b. l. 109?114) priteisė iš Kauno miesto savivaldybės 6 172,56 Lt žalai atlyginti pareiškėjui AB „Lietuvos draudimas“ ir priėmė pareiškėjo atsisakymą nuo reikalavimo priteisti iš atsakovo 6 procentų dydžio metinių palūkanų bei administracinę bylą šioje dalyje nutraukė; taip pat priteisė 200 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

Teismas nurodė CK 6.1015 straipsnį, rėmėsi CK 6.271 straipsniu, numatančiu atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniais. Nurodė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 32 punktą, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas) 10 straipsnio 8 dalies 4 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtintos Kelių priežiūros tvarkos (toliau – ir Tvarka) 6, 12 ir 42 punktus, CK 6.266 ir 6.270 straipsnius, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – ir Kelių įstatymas) 4 straipsnio 3 dalį. Sistemiškai vertino visas aukščiau paminėtas teisės aktų nuostatas ir pripažino, jog pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos atsiradimas kildinamas iš Kauno miesto savivaldybės veiklos viešojo administravimo srityje, todėl nagrinėjamu atveju sprendė deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimą.

Teismas nustatė, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog pats asmuo, vairavęs transporto priemonę, būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklų (toliau – ir Kelių eismo taisyklės, KET) nuostatas. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir VPK) Kelių policijos valdybos nutarime, kuriuo nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, vairuotojo A. K. veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties nenustatyta. Duomenų apie tai, kad šioje gatvėje buvo pastatyti atitinkami įspėjamieji kelio ženklai, perspėjantys eismo dalyvius apie važiuojamosios kelio dangos nelygumus (kelio bangas, duobes), taip pat nebuvo. Liudytojas, policijos pareigūnas E. I. nurodė, kad buvo nuvykęs į įvykio vietą, kur apžiūrėjo sugadintą transporto priemonę ir eismo įvykio schemoje užfiksavo su įvykiu susijusias aplinkybes – jo vietą, nepažymėtą gatvėje esančią duobę, jos išmatavimus, dislokaciją automobilio atžvilgiu, kitus reikšmingus atstumus. Taigi, teismo vertinimu, byloje esantys rašytiniai įrodymai ir liudytojo parodymai patvirtino įvykio faktą. Teismas pažymėjo, kad atsakovo argumentai, jog pats vairuotojas nebuvo atsargus, atidus ir pasirinkęs saugų greitį galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo dėl įvažiavimo į duobę, grindžiami vien prielaidomis. Objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję autoįvykį ar prisidėję prie jo kilimo, teismui nebuvo pateikta, todėl teismui nebuvo pagrindo konstatuoti, kad pats vairuotojas nesilaikė KET reikalavimų ar kad atliko veiksmus, kurie bent iš dalies įtakojo žalos atsiradimą. Teismas nustatė, kad žalos dydis taip pat įrodytas. Įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, teismui nebuvo pateikta.

Byloje surinktų įrodymų pagrindu teismas konstatavo, jog savivaldybė šiuo konkrečiu atveju neužtikrino Partizanų g. tinkamos priežiūros, jos remonto ir saugaus eismo, todėl dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta trečiajam suinteresuotam asmeniui nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė. Teismui nekilo abejonių, kad tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos žalos buvo priežastinis ryšys. Taigi, esant visoms būtinosioms viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygoms, pareiškėjo prašymą dėl turtinės žalos tenkino.

III.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu (b. l. 119?122) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriomis nuspręsta priteisti AB „Lietuvos draudimas“ iš Kauno miesto savivaldybės 6 172,56 Lt turtinės žalos atlyginimą ir 200 Lt bylinėjimosi išlaidų, panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bylai svarbias aplinkybes, tinkamai neištyrė byloje pateiktų įrodymų tinkamumo bei nepagrįstai atsakinga laikė tik Kauno miesto savivaldybę. Pažymi, kad byloje nėra pateiktas teisės aktuose numatytas privalomas ginčo transporto priemonės vertinimas, nepateikti dokumentai, patvirtinantys nepriekaištingą ginčo transporto priemonės būklę iki eismo įvykio, pateiktas techninės apžiūros aktas, kuriuo remiamasi teismo sprendime, neatitinka teisės aktų reikalavimų, byloje nėra pateikta jokių kitų įrodymų, išskyrus vairuotojo paaiškinimus, kurie pagrįstų, kad įvykis tikrai buvo. Nurodo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120/2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101 patvirtintos Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos (toliau – ir Vertės nustatymo tvarka) 2, 3, 14.1, 14.2, 26, 28, 29 ir kitus punktus. Teigia, kad nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad vertinant ginčo transporto priemonei padarytą žalą buvo atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus. Pažymi, kad byloje nebuvo pateikta jokių dokumentų, kurie pagrįstų būtinų remonto išlaidų skaičiavimą. Pabrėžia, kad iš sprendimo visiškai neaišku, kuo pagrįstas jame nurodytas nusidėvėjimas medžiagoms. Nurodo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 42 ir 30 punktus. Teigia, kad ne tik savivaldybė, bet ir policijos pareigūnai bei Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos yra atsakingi už vietinės reikšmės kelių priežiūrą. Pažymi, kad Kauno miesto savivaldybė kelių priežiūrą atlieka nuolat pagal turimas finansines galimybes. Atkreipia dėmesį, kad turto vertinimo ataskaita šiuo atveju neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio reikalavimų. Mano, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarimas negali būti laikomas tinkamu rašytiniu įrodymu, nes jame tik užfiksuoti vairuotojo paaiškinimai ir nutarta teiseną nutraukti, tačiau išvados, kad įvykis buvo ar nebuvo, nėra. Teigia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pateikta vienareikšmių įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio tarp Kauno miesto savivaldybės veiksmų ir atsiradusios žalos egzistavimą. Nurodo, kad nebuvo pateikti tinkami rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų prašomą priteisti žalos dydį ir jos ryšį su ginčo duobe.

Prašo sumažinti priteistas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgiant į tai, jog reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo nebuvo tenkintas.

Teigia, kad nagrinėjamoje byloje atsižvelgtina ir į CK 6.253 straipsnio 1 dalį, 6.279 straipsnio 1 ir 4 dalis. Mano, kad atsižvelgiant į tai, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 3-457 10.1.3, 10.1.4, 10.5., 20.19 punktais, būtent ji rengia ir teikia susisiekimo ministerijai Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų naudojimo metinės sąmatos projektą, planuoja ir organizuoja Europos Sąjungos finansinės paramos lėšų gavimą ir naudojimą, teisės aktų nustatyta tvarka kontroliuoja Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti, prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti naudojimą bei užtikrina racionalų ir taupų lėšų bei turto naudojimą, Kauno miesto gatvių išdaužų užtaisymo darbai priklauso ne tik nuo Kauno miesto savivaldybės biudžeto, bet ir nuo Lietuvos automobilių kelių direkcijos, taigi ir ji yra atsakinga už saugaus eismo užtikrinimą.

Atsiliepimas

Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 126?129) prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti 100 Lt išlaidų už teisines paslaugas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, materialinių bei procesinių teisės normų nepažeidė, tinkamai įvertino surinktus įrodymus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas neužtikrino Partizanų gatvės tinkamos priežiūros, jos remonto ir saugaus eismo ir tokiu būdu pasireiškė atsakovo neteisėti veiksmai. Nurodo, kad automobilio sužalojimus pareiškėjas nustatė teisėtai, remiantis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, nuostolio dydį pagrindžiančius dokumentus pateikė į bylą. Pažymi, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų pareiškėjo nurodytas automobilio remonto išlaidas, ar patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog pareiškėjas kompensavo didesnes išlaidas nei tas, kurios buvo būtinos sužaloto turto būklei iki eismo įvykio atkurti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų savivaldybės institucijos veiksmų, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino ir priteisė iš atsakovo pareiškėjo prašomą žalos atlyginimą.

Atsakovas apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo buvus priežastinį ryšį tarp neteisėto atsakovo neveikimo ir pareiškėjo nurodytos žalos.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal šio straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492–3550/2011).

Šioje byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas) – būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Pažymėtina, kad Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Taigi pirmiausia vertintina, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas sprendimus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (2002 m. spalio 3 d. įstatymo Nr. IX–1113 redakcija) 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Pagal to paties įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1–3 punktus, kelio savininkas (valdytojas) privalo: 1) užtikrinti, kad kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus; 2) organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; 3) užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X–1722 redakcija) 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta, jog savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. X–1337 redakcija) 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 15 straipsniu, kelių priežiūros tvarką nustato Vyriausybė. Tokia tvarka nustatyta Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, kuriuo patvirtintas Kelių priežiūros tvarkos aprašas. Vadovaujantis Aprašo 6 punktu, savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Aprašo 12.1 punkte reglamentuota, kad kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją kelio dalį, kelkraščius, skiriamąją kelio juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Kelių įstatymo, Vietos savivaldos įstatymo, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Aprašo nuostatų pagrindu, Kauno miesto savivaldybė privalėjo užtikrinti savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, kad jie būtų tinkami transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus, t. y. veikti taip kaip numatyta pagal teisės aktus. Tačiau nagrinėjamu atveju Kauno miesto savivaldybė tinkamai neįvykdė šių pareigų. Iš bylos medžiagos matyti, kad trečiojo suinteresuoto asmens valdytas automobilis įvažiavo į važiuojamoje kelio dalyje buvusią, jokiais kelio ženklais nepaženklintą duobę, dėl ko buvo apgadintas. Važiuojamoji kelio dalis kėlė pavojų eismo saugumui, bet siekiant išvengti galimų neigiamų pasekmių atsakingas asmuo jokių veiksmų neatliko: neapribojo eismo kliūties zonoje, nepažymėjo kliūties ar pan. Pažymėtina, kad minėtų teisės normų analizė lemia išvadą, kad būtent Kauno miesto savivaldybė yra atsakinga už tinkamą gatvės, kurioje įvyko eismo įvykis priežiūrą, ir nėra pagrindo teigti, kad dalį atsakomybė turėtų prisiimti Kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos ir/ar Kelių policija.

Atsakovo minima CK 6.253 straipsnio 1 dalis numato, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos. Pagal šio straipsnio 5 dalį, nukentėjusio asmens veiksmai – veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad šiuo atveju būta kokių nors automobilį vairavusio asmens veiksmų, dėl kurių nuostoliai padidėjo. Atsakovo teiginiai, kad N. K., vairuodamas automobilį, buvo nepakankami atsargus ir atidus, grindžiami tik prielaidomis. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad įvykis, kurio metu buvo apgadintas A. K. priklausantis automobilis, įvyko 2011 m. balandžio 15 d. 00.21 val. 2011 m. balandžio 15 d. nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo teiseną (b. l. 59), patvirtina, kad įvykio vieta nebuvo apšviesta. Eismo įvykio vietos schema (b. l. 62) patvirtina, kad Partizanų g. dešinėje kelio pusėje, pirmoje juostoje, kurio, kaip nurodė, važiavo trečiasis suinteresuotas asmuo, įvykio metu buvo dvi duobės: 0,80 m. pločio, 170 m. ilgio ir 1.20 m. pločio ir 2.20 m. ilgio, apie 0.1-0.15 m gylio. 2011 m. balandžio 15 d. tarnybiniame pranešime (b. l. 60) ir nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo teiseną nurodyta, kad jos nepažymėtos įspėjamaisiais kelio ženklais, aštriais kraštais ir tamsiu paros metu sunkiai matomos.

Atsakovo apeliaciniame skunde minima CK 6.270 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Tačiau šioje byloje ginčas yra kilęs ne dėl didesnio pavojaus šaltinio (šiuo atveju – transporto priemonės) padarytos žalos, o dėl žalos (automobilio apgadinimo), atsiradusios fiziniam asmeniui dėl savivaldybės pareigų, susijusių su kelių ir gatvių priežiūra, netinkamu vykdymu. Todėl CK 6.270 straipsnio 1 dalies nuostatos šioje byloje netaikytinos.

Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, jog byloje surinkti įrodymai nepatvirtina priežastinio ryšio tarp patirtos žalos ir atsakovo veiksmų, teisėjų kolegija pažymi, kad priežastinis ryšys visada yra konkretus ir jo nustatymui reikia išanalizuoti visas įvykio aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-464/2007; 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2956/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz,. 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011, 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-318/2012).

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas, ar šioje byloje egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos, vertino byloje surinktų įrodymų visumą. Pažymėtina, jog atsakovas, teigdamas, jog abejotina, kad iki eismo įvykio transporto priemonė buvo tvarkinga, atsižvelgiant į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, turėtų pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Atsakovas savo apeliaciniame skunde nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų pagrindą abejoti byloje surinktų įrodymų (ar jų dalies), patvirtinančių priežastį ryšį ir žalos dydį, patikimumu ir jais nesiremti.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas anksčiau nurodytų teisės aktų nuostatas ir remdamasis byloje surinktais įrodymais bei atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, tinkamai nustatė sąlygas savivaldybės atsakomybei už žalą kilti ir pareiškėjui padarytos žalos atlyginimo dydį bei konstatavo, jog atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, kaip nepagrįsti atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad byloje nėra pateiktas teisės aktuose numatytas privalomas ginčo transporto priemonės vertinimas, nepateikti dokumentai, patvirtinantys nepriekaištingą transporto priemonės būklę iki tariamo eismo įvykio, pateiktas techninės apžiūros aktas, kuriuo remiamasi teismo sprendime, neatitinka teisės aktų reikalavimų ir neturi juridinės galios, nepateikta jokių kitų įrodymų, kurie pagrįstų kad įvykis tikrai buvo.

Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 100 Lt (atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymas). Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, jis turi teisę gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad prašoma atlyginimo suma nėra didelė, pareiškėjo naudai iš atsakovo priteistina 100 Lt suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir išsamiai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas. Naikinti šį sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiArtūras DrigotasVirgilijus ValančiusVaida Urmonaitė - Maculevičienė