- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-14
- Bylos Nr.
- I-11396-244/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04886-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, dalyvaujant pareiškėjui V. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. S. 2015-10-07 paštu išsiuntė skundą (b. l. 1-8), kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės 30 000 (trisdešimt tūkstančių) eurų neturtinės žalos atlyginimo.
Nurodė, kad nuo 2014-01-24 yra laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad buvo laikomas su dvejais arba trimis asmenimis kamerose, kurių plotas yra nuo 6,43 kv. m. iki 8,1 kv. m. Todėl teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui yra nuolat neužtikrinamos. Kameroje būdavo tik dvi kėdės, nors buvo laikomi keturi asmenys. Dėl to kildavo konfliktai tarp nuteistųjų, tvyrojo įtampa. Pareiškėjas patyrė dvasinius sukrėtimus, pažeminimą, miego sutrikimus, kentėjo nuo depresijos. Tualetas buvo atitvertas nuo gyvenamosios patalpos nedidele sienele, kas neužtikrino pakankamo privatumo ir keldavo neigiamas emocijas, kuomet toje pačioje nedidelėje patalpoje vienas asmuo valgo, o kitas naudojasi tualetu. Kameroje nuolat tvyrojo blogas kvapas. Tai vėlgi kurstydavo konfliktus. Toks tualeto įrengimas pažeidžia Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (toliau – Europos kalėjimų taisyklės) 19.3. papunkčio nuostatą, kad kaliniams būtų užtikrinta galimybė naudotis higieniškais ir užtikrinančiais privatumą sanitariniais įrenginiais. Taip pat kamerose nuolat tvyrojo drėgmė, būdavo graužikų, tarakonų, dulkių, langai būdavo nešvarūs. Dėl įstatytų grotų, kalinami asmenys neturi galimybės patys jų valyti. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų. Buvo apie 15 kartų perkeliamas į kitas kameras. Dėl to, pareiškėjas patyrė nepatogumus. Lukiškių TI-K nepaisydama pareiškėjo kreipimųsi, nesiėmė veiksmų taisyti situacijai. Pagal Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3 išaiškinta, kad nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos bent 8 valandas per dieną praleisti lauke. Tuo tarpu Lukiškių TI-K buvo suteikiama teisė tik vieną valandą per dieną pasivaikščioti kiemelyje.
Lukiškių TI-K nebuvo sudaromos sąlygos kartą į savaitę praustis po šiltu dušu, nes nuolat nebūdavo karšto vandens. Lietuvos teisės aktų nuostatos, įpareigojančios suteikti galimybę kalinamiems asmenims bent kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - EŽTK) 3 straipsnį ir Europos kalėjimų taisyklių 19.4. straipsnį.
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškino, kad ventiliacija neveikia. Todėl kamerose yra drėgna (kartais drėgmė viršija 70 proc.), trūksta švaraus oro. Oro judėjimo greitis neatitinka higienos normų reikalavimų. Dėl drėgmės pūva čiužiniai, veisiasi parazitai, rūdija metalinės lovos. Kamerose neužtikrinamas natūralios šviesos patekimas, o dirbtinis apšvietimas per stiprus, sukeliantis akių skausmus. Galimybės išjungti šviesos, nuteistieji neturi. Lukiškių TI-K žiemą ir vasarą nėra užtikrinamas tinkamas šilumos kiekis. Žiemą nuolat būda per šaltą, tuo tarpu vasarą per karšta. Administracija ne kartą atsisakė išmatuoti temperatūrą kameroje. Kalinamiems asmenins tiekiamas maistas nėra skanus ir sotus. Šie pažeidimai jau tęsiasi 21 mėn. Tai daro neigiamą poveikį jo psichikai ir sveikatai. Jis tai vertina kaip kankinimą, dėl ko sutriko jo nervinė pusiausvyra.
Tarptautiniai teisės aktai ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktika įtvirtina tiesioginį draudimą bausti kankinant, žeminant orumą. EŽTT, vertindamas ar bausmės atlikimo sąlygos nepažeidžia EŽTK 3 straipsnio reikalavimų, atsižvelgia į daugelį veiksnių, tačiau bene didžiausią reikšmę teikia ploto reikalavimų užtikrinimui. Turėjimas valgyti miegoti ir naudotis tualetu toje pačioje kameroje su daugeliu kitų asmenų turi būti traktuojamas kaip žmogaus teisių pažeidimas, kaip kankinantis ir žeminantis elgesys, viršijantis neišvengiamą nepatogumų, atsirandančių atliekant laisvės atėmimo bausmę, laipsnį. Ekonominiai veiksniai nepateisina žmogaus teisių pažeidimo dėl neigiamų kalinimo sąlygų.
Atsiliepimas
Pareiškėjas pateikė teismui atsikirtimą į atsakovo atsiliepimą (b. l. 89-92), kuriame išreiškia nesutikimą su atsiliepime pateikta informacija. Pareiškėjo nuomone, pateikiami netikslūs duomenys dėl asmenų kamerose kiekio. Paaiškino, kad išvežus asmenį iš kameros dienos daliai, jis jau nėra įrašomas kaip buvęs kameroje. Taip pat iškėlus asmenį į kamerą, į jo vietą iš karto įkeliamas kitas asmuo. Pateikus skundą ir atsisakius Lukiškių TI-K skirto maisto, jam buvo skirtas maitinimas, kuris jam priklauso dėl ligos. Tačiau pareiškėjas teigia, kad prieš tai ne kartą kreipėsi su skundais dėl maitinimo, tačiau jų buvo nepaisyta. Pareiškėjas taip pat papildė, kad negalėjo parduotuvėje nusipirkti taksofono kortelių, dėl ko neturėjo galimybės skambinti artimiesiems. Tai sukėlė jam labai didelius išgyvenimus, stresą. Taip pat tris kartus buvo išvestas praustis po šaltu dušu, pažeidžiant HN 76:2010 reikalavimus.
Šalies argumentai
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 13-21) paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 buvo nustatyta, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto. Pripažintina, kad pareiškėjui ne visais laikotarpiais tekdavo mažesnis kameros plotas nei nustatytas teisės aktuose. Siekiant švelninti neigiamą per mažo kamerų ploto poveikį, Lukiškių TI-K yra sudaromos sąlygos nuteistiesiems vaikščioti kiemelyje, naudotis sporto kiemeliu, biblioteka ir koplyčia. Atsakovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K atlieką teismo nutarčių ir sprendimų vykdymo funkciją. Kadangi negalima atsisakyti vykdyto teismų sprendimų, Lukiškių TI-K neturi galimybės reguliuoti atvykstančių ir išvykstančių nuteistųjų skaičiaus. Taip pat yra privaloma laikytis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytas suimtųjų izoliavimo reikalavimų bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Siekiant įvykdyti teisės aktų nuostatas, kartais vienam asmeniui tenkantis kameros plotas būna mažesnis nei numatytas teisės aktuose. Už švaros palaikymą kamerose atsakingi patys suimtieji at nuteistieji. Į kameras išduodamas inventorius, reikalingas tvarkai bei švarai palaikyti. Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, o nuo 2013-12-30 ir su UAB „Dezinfa“ dėl vabzdžių bei graužikų naikinimo darbų, patalpų priežiūros ir profilaktinių patikrinimų.
Kamerų remontas atliekamas remiantis iš anksto sudarytu planu, pagal esamus materialinius ir finansinius resursus. Dėl nuteistų asmenų veiksmų laužant inventorių ir gadinant valstybės turtą neretai tenka daryti remontus neseniai suremontuotose patalpose. Visose kamerose įrengti suoliukai arba taburetės, stalai bei lentynos. Tačiau dėl ganėtinai mažo kamerų ploto ne visada išeina įrengti papildomų šių rūšių baldų. Kiekvienoje kameroje įrengtas nuo kameros 1,5 m. aukščio sienele atitvertas sanitarinis mazgas su šalto vandens tiekimo sistema. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241) (toliau – HN 76:2010).
Lukiškių TI-K kameros yra pritaikytos vėdinimui per langus. Suimtieji ar nuteistieji, kurie reguliariai vėdina patalpas neturi nusiskundimų dėl drėgmės ar pelėsio gyvenamosiose patalpose. Atsakovas paaiškina, kad vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių TI-K laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims ne rečiau kaip kartą per savaitę suteikiama galimybė 15 minučių nusiprausti po šiltu dušu. Higienos priemonės – muilas, tualetinis popierius išduodami du kartus per mėnesį. Taip pat kas mėnesį išduodami dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai.
Motyvuojamoji dalis
Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį, suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu, specialiai tam pritaikytoje teritorijoje. Pasivaikščiojimas gali būti atidedamas ar sutrumpinamas tik dėl blogų oro sąlygų, jeigu su tuo sutinka suimtasis, o nutrauktas, jeigu suimtasis pažeidžia Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse nustatytą pasivaikščiojimų tvarką.
Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalį, suimtiesiems teikiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas. Maistu jie aprūpinami nemokamai. Lukiškių TI-K valgiaraščiai, parengti Valstybinio aplinkos sveikatos centro (buvusio Respublikinio mitybos centro), yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas normas.
Dėl neturtinės žalos, atsakovės Lietuvos valstybės atstovas paaiškina, kad pareiškėjas neturtinę žalą grindžia abstrakčiais samprotavimais, minėdamas Lietuvos Respublikos ir tarptautinius teisės aktus. Taip pat pareiškėjas nekonkretizuoja kuo būtent pasireiškė jam neturtinė žala, nepateikė jokių faktinių aplinkybių ar tai patvirtinančių įrodymų. Taip pat atsakovės Lietuvos valstybės atstovas pažymėjo, kad tam tikras asmens privatumo, judėjimo laisvės ribojimas yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Dėl to atsakovės atstovė argumentuoja, kad šiuo atveju nėra visų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 – 6.249 ir 6.271 straipsniuose numatytų deliktinės atsakomybės sąlygų. Paaiškina, kad šiuo atveju nepakanka konstatuoti, Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėtus veiksmus. Būtina nustatyti, kad šie veiksmai darė tiesioginę įtaką pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimui. Pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai yra abstraktaus pobūdžio, nepaaiškinantys, kokią žalą patyrė pareiškėjas. Dėl to nėra būtinosios neturtinės žalos atsiradimo sąlygos.
Skundas tenkintinas iš dalies
Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pvz., administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).
Pažymėtina, kad LVAT yra suformulavęs taisyklę, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Laisvės atėmimo įstaigai negalint paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygomis, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013-11-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Pareiškėjas skundo padavimo metu buvo laikomas Lukiškių TI-K, todėl nagrinėjant šią bylą turi būti vadovaujamasi aukščiau išdėstytomis nuostatomis. Taigi pareiškėjas turi pareigą detaliai apibūdinti teisės aktų neatitinkančias kalinimo sąlygas, o kalinimo įstaiga privalo pateikti įrodymus paneigiančius pareiškėjo nurodytas aplinkybes.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124, 1.3.1. papunktyje nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas iki skundo padavimo buvo laikomas Lukiškių TI-K laikotarpiais nuo 2014-01-04 iki 2014-02-26, nuo 2014-03-03 iki 2014-04-14, nuo 2014-04-22 iki 2014-10-16 ir nuo 2014-10-21 iki 2015-10-06. Pareiškėjas buvo laikomas aštuoniolikoje skirtingų kamerų, kurių plotas buvo nuo 6,34 kv. m iki 8,02 kv. m. Šiose kamerose kalinimo laikotarpiu pareiškėjui tekdavo nuo 1,845 kv. m iki 7,94 kv. m. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 559 dienas, iš kurių 285 dienas nebuvo užtikrintas minėtas 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui reikalavimas. Atsakovas neneigia, kad teisės aktuose numatytas ploto reikalavimas Lukiškių TI-K nėra visada užtikrinamas. Dėl to teismas sutinka su pareiškėjo argumentais dėl ploto ir pripažįsta, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės.
Pareiškėjas kaip vieną iš savo teisių pažeidimų nurodo baldų, konkrečiai kėdžių trūkumą kamerose. Atsakovas paaiškino kad kamerose įrengti suoliukai ar taburetės, tačiau dėl ganėtinai mažo kamerų ploto ne visada išeina įrengti papildomų šių rūšių baldų. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176) 14.6. papunktyje nurodyta, kad kameroje turi būti įrengta: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Iš teisės normos matyti, kad reikalaujama kiekvienam suimtajam įrengti tik lovas. Tuo tarpu nėra numatyto reikalavimo kiekvienam asmeniui įrengti po taburetę ir suoliuką. Taip pat vertinant šį pareiškėjo argumentą būtina atsižvelgti į tai, kad kiekvienas kalinamas asmuo turi po lovą, ir į tai, kad pakankamai dažnai pareiškėjas likdavo kameroje su vienu asmeniu. Dėl to negalima sutikti, kad kėdžių kiekvienam asmeniui neužtikrinimas pažeidžia pareiškėjo teises pakankamu mastu neturtinei žalai atsirasti.
Pareiškėjas teigia, kad sanitariniai mazgai Lukiškių TI-K kamerose nebuvo tinkamai atitverti nuo gyvenamosios patalpos. Taip nebuvo užtikrintas privatumas kalinamiems asmenims, kas sukeldavo neigiamas emocijas bei konfliktus tarp vienoje kameroje laikomų asmenų. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 papunkčiu, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Pareiškėjas skunde neginčijo, kad sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas, o tik nurodė, kad atitvėrimas nėra tinkamas atskyrimo nuo likusios kameros patalpos būdas. Taip pat atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai atitinką šį reikalavimą - yra atskirti nuo likusios kameros patalpos 1,5 metro aukščio pertvara. Taip pat atsakovo pateiktose Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose (b. l. 32-73) nėra nustatyti pažeidimai, susiję su sanitarinio mazgo atitvėrimu nuo likusios kameros patalpos. Pažymėtina ir tai, kad tam tikras kalinamųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Dėl to pareiškėjo argumentai dėl privatumo neužtikrinančio sanitarinio mazgo įrengimo atmestini.
Skunde pareiškėjas teigia, kad teisė viena valanda per dieną pasivaikščioti kiemelyje neatitinka Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrojo bendro pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 nuostatoms. Anot pareiškėjo, šiame pranešime yra įtvirtintas reikalavimas suteikti suimtajam ar nuteistajam galimybę ne mažiau nei aštuonias valandas praleisti lauke. Teismas su šiuo pareiškėjo argumentu nesutinka. Minėto pranešino 48 punkte išaiškinta, kad vienos valandos per dieną pasivaikščiojimas gryname ore yra pripažintinas pakankamu. Tuo tarpu pareiškėjo minima aštuonių valandų per dieną rekomendacija yra įtvirtinta 47 punkte ir yra taikytina įvairiai veiklai kalinimo metu (darbas, sportas, švietimas ir pan.), o ne pasivaikščiojimui gryname ore. Pažymėtina, kad toks pat, vienos valandos pasivaikščiojimo lauke laikas įtvirtintas ir Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, susijusių su kalinamų asmenų teisės pasivaikščioti lauke įgyvendinimu.
Pareiškėjas nurodo, kad dažnai neturėjo galimybės nusiprausti po šiltu dušu kartą per savaitę, nes Lukiškių TI-K dėl remonto darbų būdavo atjungiamas karštas vanduo. Pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą patikslino, kad Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014-09-20 iki 2014-10-08 buvo atjungtas karštas vanduo, todėl jis dvi savaites iš eilės maudėsi po šaltu vandeniu. Po šaltu vandeniu pareiškėjui teko maudytis ir vieną kartą 2015 metų rugpjūčio mėnesį. Taigi per visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, pareiškėjui teko tris kartus maudytis po šaltu dušu.
Iki 2015-11-01 galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui teko maudytis po šaltu dušu iš viso tik tris kartus, į tai, kad šie pažeidimai nebuvo padaryti šaltuoju metų laiku ir į tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl to pareiškėjas būtų susirgęs, darytina išvada, kad šis nepatogumas negali būti laikomas pasiekiančiu neturtinei žalai atsirasti būtiną kankinimo ir nepriimtinumo laipsnį. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti pagrindą neturtinei žalai priteisti.
Skunde pareiškėjas teigė, kad ventiliacija Lukiškių TI-K kamerose neveikė, o teismo posėdžio metu papildė, kad langai nebuvo pritaikyti vėdinimui - pilnai neatsidarė. Dėl to, kamerose nuolat tvyrojo drėgmė. Pažymėtina, kad iki 2015-11-01 galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte buvo nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K langai yra pritaikyti vėdinimui. Atsakovo pateiktuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nėra užfiksuota jokių HN 76:2010 pažeidimų, susijusių su vėdinimo reikalavimų ar drėgmės reikalavimų kamerose pažeidimais. Priešingai, nuo 2015-03-03 iki 2015-03-10 vykusio patikrinimo vietoje metu nustatyta, kad kamera 137 (pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015-05-05 iki 2015-06-22) yra pritaikyta vėdinimui per langus (b. l. 64-65). Taip pat patikrinimo, vykusio nuo 2015-05-26 iki 2015-06-03, metu kameroje Nr. 138 (pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015-03-10 iki 2015-04-22) nustatyta santykinė oro drėgmė atitiko teisės aktų reikalavimus (b. l. 56-57). Todėl atmestinas pareiškėjo argumentas, kad kameros negalėjo būti tinkamai vėdinamos.
Dėl apšvietimo kamerose, pareiškėjas nurodė, kad natūrali šviesa neužtikrina tinkamo kamerų apšvietimo, tuo tarpu dirbtinė šviesa yra per stipri – dirgina akis, sukelia galvos skausmus. Patikrinimo vietoje, pradėto 2014-10-28 ir baigto 2014-11-03, metu buvo nustatyta, kad kameroje 124 (pareiškėjas buvo laikomas 2014-04-22) dirbtinė apšvieta buvo mažesnė nei yra reikalaujama teisės aktuose (b. l. 44-45). Tačiau šioje kameroje pareiškėjas praleido tik vieną dieną. Nors pareiškėjas teigė, kad praktiškai visose kamerose naudojamos elektros lemputės sukuria per stiprią šviesą, tačiau kituose atsakovo pateiktuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose, pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu nebuvo užfiksuota jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo kamerose normomis. Todėl šie pareiškėjo teiginiai laikytini nepagrįstais ir yra atmestini.
Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra šiltuoju bei šaltuoju metų laikais. Paaiškino, kad prašė administracijos išmatuoti tikslią temperatūrą, tačiau į šį prašymą nebuvo atsižvelgiama. Iš pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad nebuvo nustatyta jokių pažeidimų, susijusių su oro temperatūra kamerose. Byloje nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių tokius pareiškėjo teiginius. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su prašymu išmatuoti oro temperatūrą ar imtis veiksmų pažeidimui pašalinti. Todėl teismas negali tenkinti pareiškėjo nuomone paremto reikalavimo dėl netinkamos oro temperatūros Lukiškių TI-K kamerose.
Anot pareiškėjo, Lukiškių TI-K kamerose nuolat atsiranda tarakonų, graužikų ir kitokių parazitų. Atsakovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra vykdomi dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos darbai. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu galiojo sutartys su UAB „Dezinfa“ (b. l. 74-76), su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 78-80) dėl patalpų dezinsekcijos bei deratizacijos. Taip pat atsakovas paaiškino, kad karantino kameras valo bei dezinfekuoja iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, su jam išduotomis priemonėmis. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K administracija nesiima veiksmų užtikrinti tinkamos patalpų priežiūros ir kenkėjų kontrolės. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą nurodo, kad jam pateikus prašymą kamerą dezinfekuoti, 2015-03-02 šis prašymas buvo patenkintas. Tai irgi patvirtina, kad Lukiškių TI-K vykdo teisės aktų reikalavimus, susijusius su patalpų dezinfekcija. Įvertinus tai kas išdėstyta darytina, išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų.
Dėl maisto Lukiškių TI-K pareiškėjas nurodė, kad nėra užtikrinami maisto kokybė ir kiekis. Paaiškino, kad maistas nėra skanus ir neatitinka pareiškėjo, kaip sportuojančio asmens kalorijų poreikių. Atsakovas paaiškino, kad suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002-09-23 įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“. Valgiaraščius (patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus 2014-03-28 įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“) parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Šie valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.
Minėto Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymo „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ 1 punkte nustatytos valgiaraščių rūšys. Šios rūšys yra išskirtos atsižvelgiant į kalinamų asmenų lytį, į tai ar asmuo dirba, į amžių, į nėštumą. Taip pat yra išskirti atskiri valgiaraščiai vegetarams. Tuo tarpu Vyriausybės nutarime „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nustatytos fiziologinės maistinių medžiagų ir kalorijų normos kalinamam asmeniui atsižvelgiant į minėtus kriterijus. Iš šių teisės aktų darytina išvada, kad kalinamiem asmenim maitinimas organizuojamas neatsižvelgiant į tokias aplinkybes kaip užsiėmimas sportu ar skonis. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokio detalesnio teikiamo maisto apibūdinimo ir neįvardijo konkrečių produktų, kurias jis buvo maitinamas. Skunde pareiškėjas taip pat nenurodė, kad tiekiamas maistas būtų sugedęs ar kitaip netinkamas vartoti. Nepaaiškino, ar toks maitinimas pakenkė jo sveikatos būklei.
Atsikirtime į atsakovo atsiliepimą, pareiškėjas paaiškino, kad ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių su prašymais skirti jam maitinimą, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę. Anot pareiškėjo, šis maitinimas jam buvo paskirtas tik 2015-05-18. Dėl to jis ilgą laiką buvo maitinamas neatsižvelgiant į jo sveikatos būklę. Vadovaujantis anksčiau minėtu Vyriausybės nutarimo „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ 2.1. papunkčiu, ligonių, taip pat nėščių moterų ir žindyvių, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimas organizuojamas pagal medicinos duomenis ir Lietuvos dietologų draugijos metodines rekomendacijas. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas sirgo cukriniu diabetu (b. l. 98). Byloje pateikta pažyma apie pareiškėjo pateiktus skundus (prašymus) Lukiškių TI-K direktoriui (b. l. 22), kurioje paaiškinama, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K direktorių kreipėsi vieną kartą – 2015-05-13. Tačiau pareiškėjas pateikė Kalėjimų departamento 2014-10-15 pažymą Nr. 2S-5438 (b. l. 96), kuria konstatuota, kad 2014-10-15 Kalėjimų departamente buvo gautas pareiškėjo skundas dėl maitinimo. Atsakovas nepateikė teismui šio pareiškėjo skundo, kurį turėjo gauti iš Kalėjimų departamento, kopijos. Todėl, vadovaujantis anksčiau minėta LVAT suformuluota įrodymų vertinimo taisykle, konstatuotina, kad atsakovas neįrodė, jog pareiškėjas nesikreipė dėl maitinimo, atsižvelgiant į sveikatos būklę, paskyrimo. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad specialus maitinimas pareiškėjui buvo paskirtas praėjus daugiau nei septyniems mėnesiams po pirmo kreipimosi, darytina išvada, kad šiuo atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės į maitinimą, atsižvelgiant į asmens sveikatos būklę.
Teismo posėdžio metu, pareiškėjas pateikė nusiskundimą, kad Lukiškių TI-K kamerose nėra įrengtų pavojaus mygtukų. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Atsakovo atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, tad nepateikė jokių paaiškinimų. Pareiškėjas nei skunde nei teismo posėdžio metu nepaaiškino kokią įtaką aliarminio iškvietimo neįrengimas padarė neturtinės žalos atsiradimui. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokį diskomfortą. Pareiškėjas neapibūdino kitų kalinamų asmenų elgesio ar savybių, kurios jam keltų baimę ir nerimą, dėl ko galėjo atsirasti poreikis pasinaudoti aliarminiu iškvietimu. Todėl, nors teisės aktų reikalavimas nebuvo įgyvendintas, nėra pagrindo pripažinti, kad dėl aliarminio iškvietimo neįrengimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
Atsikirtime į atsiliepimą pareiškėjas papildomai nurodė, kad Lukiškių TI-K parduotuvėje dvi savaites nebuvo galima nusipirkti taksofono kortelių. Dėl to jis, turėdamas leidimą skambinti artimiesiems, negalėjo įgyvendinti šios savo teisės. Tai sukėlė jam didžiulį stresą, išgyvenimus. Iš bylos medžiagos matyti, kad šiuo klausimu pareiškėjas 2015-03-25 pateikė skundą Kalėjimų departamentui. Kalėjimų departamentas 2015-04-02 raštu Nr. 2S-1450 (b. l. 95) šį skundą perdavė nagrinėti Lukiškių TI-K direktoriui. Pažymėtina, kad tardymo izoliatoriuose veikiančiose parduotuvėse privalomas būtiniausių reikmenų asortimentas nustatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-09 įsakymu Nr. V-172 „Dėl Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimentų ir kainų kontrolės taisyklių patvirtinimo“. Pagal minėto įsakymo 1.2 papunktį, šis asortimentas yra privalomas tardymo izoliatoriams, o pagal 2 punktą - rekomendacinio pobūdžio areštinėms ir pataisos įstaigoms. Todėl šiuo atveju laikytina, kad Lukiškių TI-K veikiančiai parduotuvei šiuo įsakymu patvirtinti asortimentai laikytini privalomais. Minėto asortimento 13 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų parduotuvėse turi būti sudaryta galimybė nusipirkti taksofono kortelių. Taip pat Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (patvirtintų Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“) 124 punkte įtvirtinta, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos paskambinti telefonu. Šiuo atveju nebuvo pasirūpinta, kad ši teisė būtų įgyvendinama, todėl teismas sutinka su pareiškėjo argumentu, dėl jo teisių pažeidimo, ir atsižvelgs į tai nustatydamas neturtinės žalos dydį.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti kalinimam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus. Taip pat kurį laiką nebuvo užtikrintas jo teisės, į atitinkantį jo sveikatos būklę maitinimą ir teisės telefonu skambinti savo artimiesiems, įgyvendinimas. Dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į tai, kad kalinimo laikotarpiu pareiškėjas buvo išlaikomas valstybės lėšomis, ir į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, jog pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1 300 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 5 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. S. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti V. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1300 Eur (tūkstantį tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.