- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-23
- Bylos Nr.
- I-4421-629/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05003-2015-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- T. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Šiaulių
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo T. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių tardymo izoliatoriui dėl neturtinės žalos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–11) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija), ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), po 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) kamerose, kuriose nėra peleninių. Pabrėžė, jog peleninių kamerose nėra ne dėl Šiaulių TI, bet dėl Kalėjimų departamento bei Ministerijos kaltės, kadangi šios institucijos dėl savo aplaidumo, neįžvalgumo ir neteisėto neveikimo nepriima jokio teisės akto, reglamentuojančio peleninių įrengimą kamerose. Pabrėžė, jog Šiaulių TI kamerose nėra kur nupurtyti cigarečių pelenus ir užgesinti nuorūkas, todėl pareiškėjas nuo 2014 m. vasario 17 d. iki 2015 m. spalio 15 d. po 20–25 kartus per dieną buvo priverstas rūkyti atsitūpęs prie atviros tualeto angos, iš kurios sklido nemalonus kvapas, o nuo tupėjimo skaudėjo kojas. Pasak pareiškėjo, dėl tokių sąlygų jis net verkė, patyrė orumo pažeminimą, emocinius, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, diskomfortą. Tokios laikymo sąlygos prilygsta kankinimui, todėl, pareiškėjo nuomone, jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala.
Atsiliepimas
Ministerija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 15–18).
Ministerijos nuomone, pareiškėjas savo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo visiškai nepagrindžia, o tik subjektyviai įvardina sąlygas, kuriomis jam teko ir tenka atlikti bausmę Šiaulių TI. Ministerija pabrėžė, jog jos ir pareiškėjo nesieja ir nesiejo jokie administraciniai ar kitokie teisiniai santykiai, kurių pagrindu pareiškėjas galėtų kelti pagrįstus reikalavimus atlyginti prašomą priteisti neturtinę žalą. Ministerijos priimti teisės aktai pareiškėjui nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, todėl žala ne tik kad nekilo, bet ir negalėjo kilti. Ministerija taip pat paaiškino, kad Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas įgalioja ją nustatyti darbo, gyvenamosios bei gamtinės aplinkos, ūkinės ar kitokios veiklos, vartojimui skirtų produktų nekenksmingumo ir nepavojingumo sveikatai reikalavimus. Lietuvos higienos normos rengiamos pagal nustatytus administracinio reglamentavimo principus: būtinumo (reguliuojama tik tada, kai tai būtina), proporcingumo (pasirinktos reguliavimo priemonės atitinka reguliavimo tikslus), skaidrumo (teisės aktų priėmimo procesas viešas, teisės aktai paprasti ir suprantami), prieinamumo (teisės aktai prieinami viešai) ir atskaitomybės (priimami sprendimai pagrįsti, ir už juos atsiskaitoma visuomenei). Pareiškėjo skunde minimas Ministerijos neveikimas, kai nebuvo imtasi teisinio reguliavimo priemonių, nėra grindžiamas teisiniais pagrindais ir motyvais, atitinkamai nenurodoma įstatyminė norma, kurią vykdydama, Ministerija turėjo pareigą imtis pareiškėjo minimo teisinio reguliavimo priemonių. Pabrėžė, jog visuomenės sveikatos saugos reglamentas (higienos norma) – sveikatos apsaugos ministro patvirtintas teisės aktas, nustatantis bendras privalomojo pobūdžio teisės normas visuomenės sveikatos saugos srityje. Visuomenės sveikatos sauga – organizacinių, techninių, socialinių, ekonominių ir teisinių priemonių, skirtų visuomenės ar atskirų grupių sveikatai apsaugoti nuo visuomenės sveikatai darančių įtaką veiksnių kenksmingumo poveikio arba šio poveikio rizikai kiek įmanoma sumažinti, visuma, todėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų aprūpinimas peleninėmis (numatant tokį reikalavimą higienos normoje) nėra visuomenės sveikatos saugos reikalavimas.
Atsiliepimas
Kalėjimų departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 23–26).
Nurodė, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, Kalėjimų departamentas su tuo susijusios medžiagos nerinko ir nenagrinėjo. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, pabloginusių jo buvimą minėtoje įstaigoje, nebuvo. Pažymėjo, kad skunde teismui nurodyta žala yra nepatvirtinta įrodymais. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir savo samprotavimais, nepateikia įrodymų, kad jam padaryta žala. Mano, kad nagrinėjamu atveju atsakovės Lietuvos valstybės atstovu turėtų būti Šiaulių TI.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių TI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l .19–22).
Paaiškino, kad nuo 2010 m. Šiaulių TI taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Jokie teisės aktai nereglamentuoja peleninių įrengimo kamerose.
Teismo posėdyje pareiškėjas, atsakovės, trečiojo suinteresuoto asmens atstovai nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 59, 64, 70).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš Ministerijos ir Kalėjimų departamento neveikimo, kuriuo nereglamentuojamas peleninių įrengimas Šiaulių TI kamerose.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 str. numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.
CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Pagal Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 3 str. valstybės tabako kontrolės politikos principai, be kita ko, yra ginti žmogaus teises į aplinką be tabako dūmų, didinti visuomenės informuotumą apie tabako gaminių ir susijusių gaminių vartojimo daromą žalą žmonių sveikatai, taip pat socialinę ir ekonominę žalą valstybei, skatinti rūkančius asmenis mesti rūkyti ir teikti jiems pagalbą, siekti sukurti darbo, poilsio ir gyvenamąją aplinką be tabako dūmų. Šio įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. nustato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Be to, ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos Nr. HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6, 14 p. taip pat buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Visuotinai žinomas faktas, jog tabako gaminių vartojimas kenkia sveikatai. Taigi privalomas laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų aprūpinimas peleninėmis prieštarautų minėtiems valstybės tabako kontrolės politikos principams bei Ministerijos tikslams stiprinti gyventojų sveikatą ir skatinti sveiką gyvenseną. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog Kalėjimų departamentas yra įstaiga, kurios paskirtis – metodiškai vadovauti ir kontroliuoti probacijos tarnybų ir laisvės atėmimo vietų įstaigų veiklą, taigi reglamentavimas, susijęs su peleninių suteikimu nusiteistiesiems ar suimtiesiems, nepriklauso jo veiklos sričiai.
Pažymėtina, kad materialinio buitinio aprūpinimo normose įtvirtinti tik svarbiausi daiktai, be kurių neišsiverstų nuteistieji ar suimtieji, tuo tarpu pareiškėjas vartoja tabako gaminius savo noru, kaip nurodo skunde, randa būdų kur nukratyti pelenus ir užgesinti nuorūkas, taigi peleninės nėra primojo būtinumo daiktai, be kurių laisvės atėmimo vietoje esantys asmenys negalėtų išsiversti ir kuriais juos turėtų aprūpinti valstybė.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad Ministerija ir Kalėjimų departamentas nepriimdami teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo vietų aprūpinimą peleninėmis, pažeidė teisė aktų reikalavimus. Taigi šiuo atveju neegzistuoja viena iš būtinųjų sąlygų viešajai civilinei atsakomybei kilti – neteisėti veiksmai, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo T. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.