Šiaulių apygardos teismo nutartis

2014-01-14 · Civilinė byla Nr. 2A-47-210/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-01-14
Bylos Nr.
2A-47-210/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vytautas Kursevičius, Danutė Burbulienė, Birutė Simonaitienė
Ieškovas
BUAB „Atanoras“
Atsakovas
UAB „Naujasis Bruklinas“, UAB „Rivona“
Kategorijos
  • 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-47-210/2014Teisminio proceso Nr. 2-70-3-00280-2013-8Procesinio sprendimo kategorija 35.6.1.;121.21. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. sausio 14 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės, Birutės Simonaitienės, Vytauto Kursevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Atanoras“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1113-841/2013 pagal ieškovo bankrutuojančios UAB „Atanoras“ ieškinį atsakovams UAB „Naujasis Bruklinas“ ir UAB „Rivona“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Atanoras“ ieškiniu kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą prašydamas atnaujinti senaties terminą, jei jis praleistas; pripažinti negaliojančiais ab initio BUAB „Atanoras“, UAB „Naujasis Bruklinas“ ir UAB „Rivona“ 2010-09-15 susitarimo Nr. 7 dėl 2007-05-31 Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 9 ir 10 punktuose įformintus atsiskaitymo vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo būdu sandorius; taikyti sandorių pripažinimo negaliojančiais pasekmes – priteisti iš atsakovų po 20000 Lt; priteisti ieškovui iš atsakovų visas ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad UAB „Atanoras“, UAB „Naujasis Bruklinas“ ir UAB „Rivona“ 2010-09-15 sudarė susitarimą Nr. 7 Dėl 2007-05-31 Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimo, pagal kurį buvo nutraukta nuomos sutartis ir išspręstas atsiskaitymo tarp šalių klausimas. Pagal susitarimo 2010-08-31 Priedus Nr. 1 ir Nr. 2, UAB „Atanoras“ UAB „Naujasis Bruklinas“ buvo skolingas 19676,47 Lt, o UAB „Rivona“ – 17135,96 Lt. UAB „Atanoras“ perleido 2010-08-31 Priede Nr. 3 išvardintą turtą, kurio bendra vertė siekia 40000 Lt, kiekvienam kreditoriui už 20000 Lt, atlikdamas UAB „Atanoras“ mokėtinų ir gautinų sumų įskaitymą. Kadangi šis sandoris buvo atliktas prieš pat bankroto bylos iškėlimą, UAB „Atanoras“ jokio užmokesčio už turtą negavo, buvo pažeisti kitų kreditorių interesai, todėl šis sandoris turi būti panaikintas taikant Actio Pauliana institutą, nes yra visos jo taikymo sąlygos.

Atsakovai UAB „Naujasis Bruklinas“ ir UAB „Rivona“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad sudarytas susitarimas nepažeidė nei ieškovo, nei jo kreditorių interesų, nes buvo sudarytas iki UAB „Atanoras“ iškeliant bankroto bylą. Kadangi iki bankroto bylos iškėlimo įstatymai nenumato bendrojo kreditorių lygybės principo, todėl toks sandoris yra leistinas, nes atitiko tiek UAB „Atanoras“, tiek jo kreditorių interesus. Be to, atsakovams nebuvo žinoma apie ieškovo finansinę būklę sandorio sudarymo metu. Atlikus įskaitymą turto perleidimo kainos apimtimi sumažėjo ir įsipareigojimų apimtis, todėl bendras turto ir įsipareigojimų santykis išliko toks pat, todėl kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų įvykdymą nepasikeitė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Priteisė atsakovui UAB „Naujasis Bruklinas“ iš ieškovo BUAB „Atanoras“ 2200 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisė atsakovui UAB „Rivona“ iš ieškovo BUAB „Atanoras“ 1800 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas spręsdamas ieškinio senaties taikymo klausimą padarė išvadą, kad ieškovas yra praleidęs CK 6.66 str. 3 d. numatytą 1 metų senaties terminą nuo sužinojimo apie jo teises pažeidžiantį sandorį dienos bei LR ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p. nustatytą 6 mėnesių terminą, per kurį bankroto administratorius privalėjo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius. Teismui konstatavus, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, svarstė tokio termino praleidimo priežastis ir, įvertino jas kaip svarbias, laikė, kad pažeistoji teisė yra gintina, o ieškinio senaties terminas atnaujintinas. Remdamasis bylos medžiaga teismas akcentavo, iškėlus bankroto bylą, vyko ginčas dėl administratoriaus, vėliau buvo paimti dokumentai ikiteisminiam tyrimui, šias priežastis, egzistavusias ieškinio senaties termino eigos metu, teismas pripažino svarbiomis, todėl senaties terminą atnaujino.

Teismas pažymėjo, kad ieškovas ginčija ne visą sandorį, o tik 2010-09-15 susitarimo 9-10 punktais įformintus atsiskaitymo vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymus. Byloje nebuvo ginčo dėl reikalavimo teisės, t.y. šalys patvirtino, kad ieškovas buvo atsakovams skolingas po 20000 Lt, dėl sumos dydžio ginčo nėra. Teismas akcentavo, kad ginčo sandoris sudarytas kai bankroto byla ieškovui dar nebuvo iškelta, teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo tik 2010-10-25. Sprendžiant, ar ginčo sandoris pažeidė kreditoriaus, šioje byloje ieškovo teises, teismas vertino, kad šioje byloje svarbi atsakovams perleisto turto vertė. Iš susitarimo priedo Nr. 3, buvo perduotas konkretus turtas, dėl kurio vertės šalys susitarė. Perimta už skolas įranga atsakovams buvo reikalinga restorano veiklai vykdyti, ieškovui po nuomos sutarties nutraukimo nereikėjo jos išvežti, išmontuoti, sandėliuoti ir ieškoti pirkėjo, kas neabejotinai būtų nutikę po bankroto bylos iškėlimo. Nors ieškovas ginčijo perduotos įrangos vertę, tačiau byloje nebuvo prašoma skirti ekspertizę ir įvertinti, kokia buvo tos įrangos rinkos vertė sandorio sudarymo metu, laikė, kad ieškovo pateikti įrodymai apie ekspertų nustatytą kito turto vertę, ar kito turto pardavimą neįrodo, kad perduotos pagal įskaitymo sandorį įrangos vertė buvo didesnė. Teismas sprendė, kad sandoris, kuriuo buvo susitarta pasilikti įrangą už ieškovo įsiskolinimus, buvo naudingas ieškovui, jo realus turtas nesumažėjo, todėl teismo manymu, kreditoriaus teisės nebuvo pažeistos. Sprendžiant dėl atsakovų nesąžiningumo, teismas laikė, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovams buvo žinoma apie tai, kad ieškovo direktorė R. B. sandorio sudarymo metu jau buvo padavusi ieškinį dėl UAB „Atanoras“ bankroto bylos iškėlimo. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad ieškinys Šiaulių apygardos teisme buvo priimtas tik 2010-09-23, o nutartis iškelti bankroto bylą priimta tik 2010-10-13. Atsakovams turėjo būti žinoma, kad ieškovas turi finansinių sunkumų, nes jau kelis mėnesius buvo neatsiskaityta už patalpų nuomą, tačiau įstatymas nedraudžia sudaryti sandorių su įmone, turinčia finansinių sunkumų. Teismas laikė, kad ieškovas neįrodė, kad atsakovams buvo žinoma apie bankroto bylos iškėlimą ir kad atsakovai šiuo sandoriu siekė įgyti pirmenybę prieš kitus kreditorius. Teismas sprendė, kad faktas, jog UAB „Atanoras“ direktorė iki bankroto bylos iškėlimo R. B. nuo 2011-12-06 iki 2013-03-21 dirbo UAB „4rais“, kuriam pagal 2010-09-16 Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovai išnuomojo tas pačias patalpas su įranga, neįrodo R. B., o kartu ir atsakovų nesąžiningumo ieškovo atžvilgiu, nes R. B. priimta dirbti į UAB „4rais“ praėjus daugiau nei metams po minėtos sutarties pasirašymo.

Teismo pažymėta, kad Actio Pauliana ieškiniu siekiama apginti kreditorių nuo tokių nesąžiningo skolininko veiksmų, kuriais skolininkas, siekdamas išvengti vykdyti prievolę kreditoriui, pablogina savo turtinę padėtį, nesąžiningai perleisdamas savo turtą kitiems asmenims. Vien tas faktas, kad skolininkas, būdamas skolingas kreditoriui, perleido savo turtą tretiesiems asmenims, nedaro tokio sandorio ydingo ir nesuteikia kreditoriui teisės tokio sandorio ginčyti remiantis Actio Pauliana institutu. Teismas sprendė, kad susitarimu atliktas įskaitymas tik sumažino ieškovo skolas ir nepablogino ieškovo padėties, nes ieškovo turtas nesumažėjo ir dėl šių sandorių jis netapo nemokus, priešingai – sumažino finansinius reikalavimus. CK nustatyta sąžiningumo prezumpcija, t. y. asmuo turi būti laikomas sąžiningu, kol neįrodyta priešingai. Teismui nebuvo pateikta įrodymų, kad egzistuoja nors vienas iš CK 6.67 str. įtvirtintų nesąžiningumo prezumpcijos pagrindų, kurie leistų teigti, kad šalys (atsakovai) veikė nesąžiningai. Sudarant ginčijamą sandorį, ieškovas buvo mokus, o atsakovams nebuvo ir negalėjo būti žinoma, kad ieškovas yra nemokus, nes duomenys apie bankroto bylos iškėlimą Juridinių asmenų registre gauti ir įregistruoti tik 2010-10-26. Teismas pažymėjo, kad tik įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, teismas pažymėjo tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, teismas ieškinį atmetė bei iš ieškovo atsakovams priteisė atsakovų turėtas bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu BUAB „Atanoras“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti pilnai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (172-174 b. l.).

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Šalies argumentai

1. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai atsižvelgdamas į atsakovams perleisto turto vertę, sprendė, kad ginčijamu sandoriu nebuvo pažeistos BUAB „Atanoras“ kreditorių teisės. Teismas netinkamai vertino įrodymus ir apie perleisto turto vertę, kuri buvo aktuali sprendžiant dėl kreditorių teisių pažeidimo, pasisakė itin lakoniškai. Ieškovas, įrodinėdamas kreditorių teisių pažeidimo faktą, į bylą buvo pateikęs dvi specifikacijas (lenteles), kuriose buvo išdėstytos detalios kiekvienam iš atsakovų perleisto turto vertinimo išklotinės, t. y. nurodyta turto eksploatacijos pradžia, pradinė kaina, rinkos vertė ir kiti duomenys. Tai neabejotinai patvirtina ieškovo teiginius, jog turtas atsakovams buvo perleistas gerokai mažesne nei rinkos kaina, kas priešingai nurodoma ginčijamame sprendime, nes ieškovo turtas sumažėjo. Teismas šių įrodymų išsamiau nevertino, dėl jų reikšmės byloje nepasisakė ir atmetė nurodydamas tik tiek, kad jie neįrodo, jog perleisto turto vertė buvo didesnė nei kainos, už kurias turtas perleistas. Apeliantas įsitikinęs, kad sprendimas neatitinka esminių jam keliamų reikalavimų ir yra priimtas nepaisant imperatyvių įrodymų vertinimo taisyklių, o teismų praktikoje kreditorių teisių pažeidimas kaip Actio Pauliana sąlyga turi būti vertinama kur kas plačiau. Pranašumo vienam kreditoriui suteikimas kaip Actio Pauliana aplinkybė yra ir kreditoriaus teisių pažeidimas, ir kartu, skolininko nesąžiningumas. Apelianto nuomone svarbu tai, kad turtas buvo perleistas mažesne kaina nei jo rinkos vertė, orientuojantis į atsakovų reikalavimo teisės apimtis ieškovo atžvilgiu. Vis dėlto, esminis ieškovo kreditorių teisių pažeidimas pasireiškė tuo, kad sandorio šalys atliko įskaitymą, ko pasėkoje net ir tos sumos, už kurias turtas buvo parduotas, faktiškai nebuvo perduotos ieškovui, todėl negalėjo būti panaudotos sąžiningam atsiskaitymui su visais įmonės kreditoriais. Kitaip tariant, skolininkas suteikė prioritetą atsakovams prieš kitus savo kreditorius, kas teismų praktikoje vertinama kaip pastarųjų teisių pažeidimas. Pažymėtina, kad teismas šio kreditorių teisių pažeidimo aspekto apskritai nenagrinėjo, dėl jo nepasisakė, kas apelianto vertintina, kaip teismo pareigos visapusiškai išanalizuoti faktines ir teisines bylos aplinkybes, pažeidimas, sąlygojęs neteisingo ir neteisėto sprendimo byloje priėmimą.

2. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad atsakovų nesąžiningumas sudarant sandorį nebuvo įrodytas. Teismas klaidingai sąvoką „nemokumas“ siejo ją išimtinai tik su bankroto bylos įmonei iškėlimu. Laiko, kad teismo išvada, jog 2010-09-15 įmonė buvo moki, yra visiškai nelogiška bei kardinaliai priešinga byloje surinktai medžiagai. Sudaryto sandorio pobūdis, jo sudarymo aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovams buvo žinoma, jog BUAB „Atanoras“ dėl savo sunkios finansinės būklės neturi lėšų atsiskaitymams, galimai yra nemokus, todėl sandorio sudarymas gali turėti neigiamos įtakos kitų įmonės kreditorių interesams. Be to, teismas nevertino atsakovų sąžiningumo apeliaciniame skunde nurodomais aspektais.

3. Apelianto įsitikinimu, ginčijamų sandorių sudarymo metu BUAB „Atanoras“ turėjo daug kreditorių, pradelstų skolų, teisme BUAB „Atanoras“ direktorės iniciatyva buvo pareikštas ieškinys dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau nepaisant viso to, BUAB „Atanoras“, atstovaujamas tos pačios direktorės R. B., dviem iš savo kreditorių už mažesnę nei rinkos kainą, perleido dalį priklausančio turto ir atliko priešpriešinių prievolių įskaitymą, taip sumenkindama kitų kreditorių galimybes atgauti skolas iš minėto turto arba iš už jį gautų pajamų, t. y. tokiu būdu šiurkščiai pažeidė jų teises ir teisėtus interesus.

Įrodymus, patvirtinančius, kad R. B. UAB „4rais“ steigimo laikotarpiu buvo paskirta įmonės vadove, ieškovas gavo tik po sprendimo šioje byloje priėmimo. Apeliantui akivaizdu, kad visa tai buvo dalies verslo perkėlimas iš bankrutuojančios įmonės į naujai įsteigtąją, kas neabejotinai vertintina kaip R. B., veikusios kaip BUAB „Atanoras“ vadovės, nesąžiningumą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovų UAB „Naujasis Bruklinas“ ir UAB „Rivona“ atstovas advokatas J. B. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas (181-187 b. l).

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ieškovas nepagrįstai tvirtina, kad atsakovams perleisto turto rinkos vertė buvo didesnė nei susitarimu tarp ieškovo ir atsakovų nustatyta turto perleidimo kaina. Atvirkščiai, turto perleidimo kaina buvo didesnė nei turto rinkos vertė, todėl susitarimas nepažeidė ieškovo ir jo kreditorių interesų ir buvo jiems naudingas.

2. Remiantis teismų praktika, turto perleidimo už skolą sandoris, net ir esant vienos iš šalies nemokumui, negali būti ginčijamas, jeigu jis sudarytas rinkos sąlygomis iki bankroto bylos iškėlimo.

3. Įskaitymo nuginčijimas, nenuginčijus paties jo atsiradimo pagrindo – Susitarimo Nr. 7, yra negalimas.

4. Perleidžiant ieškovo turtą atsakovams ir atliekant reikalavimų įskaitymą kreditorių teisės nebuvo pažeistos, atvirkščiai - Susitarimas Nr. 7 buvo naudingas ieškovui ir jo kreditoriams. Ieškovo teiginiai dėl kreditorių interesų pažeidimo dėl pirmenybės suteikimo kitiems kreditoriams neparemti aktualia teismų praktika.

5. Ieškovas neįrodė aplinkybės, kad atsakovams buvo žinoma apie ieškovo nemokumą ir galimą ieškovo kreditorių interesų pažeidimą, ir atitinkamai neįrodė tariamo atsakovų nesąžiningumo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Actio Pauliana taikymo teisiniai aspektai

CK 6.66 straipsnio, reglamentuojančio kreditoriaus teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, 1 dalis nustato, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu.

Dėl perleisto turto vertės

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Tokius sprendimus dažnai padiktuoja verslo logika, kartais tai gali būti vienintelė racionali išeitis išvengti bankroto. Dėl šios priežasties įprastai skolininko turto pirkimo-pardavimo sandoris, pagal kurį mokėtina kaina įskaityta į priešpriešinį reikalavimą, arba jam savo esme analogiškas turto perleidimo už skolą sandoris nėra draudžiamas, jeigu turtas yra perleistas už rinkos kainą. Svarbu, kad toks turto perleidimas ir reikalavimų įskaitymas nepažeistų kitų analogiškoje situacijoje esančių kreditorių teisių, kurie būtų suinteresuoti įsigyti tą patį turtą ir įskaityti savo reikalavimus tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-485/2010).

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgdamas į atsakovams perleisto turto vertę, sprendė, kad ginčijamu sandoriu nebuvo pažeistos BUAB „Atanoras“ kreditorių teisės.

Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas, spręsdamas dėl kreditorių teisių pažeidimo, visiškai nevertino įrodymų ir nepasisakė dėl perleisto turto vertės. Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje kreditorių teisių pažeidimas kaip Actio Pauliana sąlyga turi būti vertinama kur kas plačiau. Pranašumo vienam kreditoriui suteikimas kaip Actio Pauliana aplinkybė yra ir kreditoriaus teisių pažeidimas, ir kartu, skolininko nesąžiningumas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, kad turtas buvo perleistas mažesne kaina nei jo rinkos vertė, atsižvelgiant į atsakovų reikalavimo teisės apimtis ieškovo atžvilgiu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į esminį ieškovo kreditorių teisių pažeidimą, kuris pasireiškė tuo, kad sandorio šalys atliko įskaitymą, ko pasėkoje net ir tos sumos, už kurias turtas buvo parduotas, faktiškai nebuvo perduotos ieškovui, todėl negalėjo būti panaudotos sąžiningam atsiskaitymui su visais įmonės kreditoriais. Nagrinėjamu atveju nevertintos aplinkybės dėl sandorio atlygintinumo. Pažymėtina, kad teismas šio kreditorių teisių pažeidimo aspekto nenagrinėjo, dėl jo nepasisakė, kas vertintina, kaip teismo pareigos visapusiškai išanalizuoti faktines ir teisines bylos aplinkybes, pažeidimas.

Dėl sandorio šalių nesąžiningumo

Sandoris laikomas pažeidžiančiu kreditoriaus teises, jeigu dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės (CK 6.66 str. 1 d.). Net ir būdamas nemokus, jeigu įstatymai nedraudžia, skolininkas turi teisę sudaryti sandorius ir vykdyti atsiskaitymus, bet neturi teisės sudaryti pranašumo nė vienam kreditoriui. Sąžiningo elgesio tokioje situacijoje neatitinka toks atvejis, kai iš keleto kreditorių išskiriamas vienas ar keli ir su juo (jais) visiškai atsiskaitoma. Paprastai, net ir esant faktiniam nemokumui, bet dar nesant iškeltos bankroto bylos, skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno kreditoriaus reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Tačiau tokiu atveju svarbu, kad turto perleidimas nepažeistų kitų analogiškoje situacijoje esančių kreditorių teisių. Taigi kreditoriui nedraudžiama iki bankroto bylos iškėlimo atlikti įskaitymus, bet skolininkas turi pareigą nepažeisti kitų kreditorių interesų.

Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime pasisakydamas dėl kreditorių teisių pažeidimo bei skolininko nesąžiningumo sąlygų, vertino, kad ginčijamas sandoris neturėjo įtakos ieškovo mokumui, kadangi bankroto byla ieškovui buvo iškelta tik 2010-10-13. Teisėjų kolegija pažymi, kad nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Nagrinėjamu atveju turi būti įvertintas ginčijamo sandorio sudarymo metu egzistavęs faktinis įmonės nemokumas, kai įmonei dar nebuvo iškelta bankroto byla.

Pranašumo vienam kreditoriui suteikimas kaip Actio Pauliana aplinkybė yra ir kreditoriaus teisiu pažeidimas, ir kartu skolininko nesąžiningumas. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog kreditoriui nedraudžiama iki bankroto bylos iškėlimo daryti įskaitymus, bet atlikdamas tokius veiksmus skolininkas turi pareigą nepažeisti kitų kreditorių interesų.

CK 6.66 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t.y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Neatlygintinis sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo. Ieškovas ginčijami 2007-05-31 Susitarimo Nr. 7 Dėl Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo 9-10 punktuose įforminti atsiskaitymo vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo būdai savo turiniu privalo būti įvertinti atlygintinumo aspektu. Todėl šalių ginčui dėl įskaitymo teisėtumo išspręsti taikant Actio Pauliana institutą privalu pasisakyti dėl šio instituto sąlygų: ieškovo, kaip kreditoriaus reikalavimo, teisės, jo teisių pažeidimo įskaitymo sandoriu, skolininkų nesąžiningumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra pateiktas įskaitymo teisėtumo vertinimas. Be to, nagrinėjamu atveju yra svarbus sudaryto šalių sandorio pobūdis, jo sudarymo aplinkybės, liko neįvertintos aplinkybės, kaip atsakovų domėjimasis ieškovo finansine situacija, savalaikis nuomos mokesčio mokėjimas, nuomos sutarties nutraukimas ir kt. skolininko nesąžiningumo aspektu. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismas turėtų vertinti atsakovų veiksmų atitikimą sąžiningam sandorio dalyviui nustatytos pareigos veikti aktyviai ir prieš sudarant sandorį išsiaiškinti jo teisėtumui bei stabilumui reikšmingas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su apelianto argumentu, kad nesąžiningumą ir jo įrodinėjimą aiškinant siaurai, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė įrodinėjimo dalyką bei įrodinėjimo naštą.

Dėl santykių su UAB „4rais“

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog įrodymus patvirtinančius, kad R. B. UAB „4rais“ steigimo laikotarpiu buvo paskirta įmonės vadove, ieškovas gavo tik po sprendimo šioje byloje priėmimo, todėl apeliantui akivaizdu, kad visa tai buvo dalies verslo perkėlimas iš bankrutuojančios įmonės į naujai įsteigtąją, kas neabejotinai vertintina kaip R. B., veikusios kaip BUAB „Atanoras“ vadovės, nesąžiningumą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismui naujų įrodymų negali būti pateikta, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pažymėtina, kad apeliantas nenurodo priežasčių, kodėl šie įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismui, nagrinėjusiam šį ginčą, šios aplinkybės nebuvo žinomos. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo, nauji įrodymai apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nevertintini, paliekant galimybę juos vertinti visų įrodymų kontekste pirmosios instancijos teisme.

Dėl ieškinio senaties

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, pagrįstai svarstė tokio termino praleidimo priežastis ir, įvertino jas kaip svarbias, laikydamas, kad pažeistoji teisė yra gintina, todėl ieškinio senaties terminą atnaujino. Kadangi sprendimas šioje dalyje nėra skundžias, teismas plačiau dėl jo nepasisako.

Dėl bylos esmės atskleidimo

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, akcentuoja būtinybę šalių ginčijamo sandorio teisėtumą vertinant Actio Pauliana prasme, įsitikinti kasacinio teismo praktikoje išskirtų sąlygų šio instituto taikymui viseto egzistavimu. Teisėjų kolegija sprendžia, jog skundžiamas sprendimas dėl šių sąlygų egzistavimo nėra paremtas byloje esančiais įrodymais ir jų viseto įvertinimu.

Įrodymų tyrimas ir vertinimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva. Vadovaujantis CPK 327 str. 1 d. 2 p., apeliacinės instancijos teismo teisė yra panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kadangi faktinių aplinkybių nustatymas apeliacinės instancijos teisme yra ribotas todėl, kad peržiūros procedūra varžoma papildomų įrodymų priėmimo apribojimais, tyrimo apimtis susiaurina apeliacinių skundų apimtys. Pirmojoje instancijoje netyrus esminių bylos aplinkybių bei įrodymų, nepateikus jų teisinio vertinimo, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos išsprendimas negalimas apeliacinėje instancijoje, todėl tikslinga perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Tuo nenusižengiama esminėms civilinio proceso nuostatoms. Proceso operatyvumas yra viena iš principinių proceso nuostatų, tačiau tai nėra savitikslis dalykas. Jo taikymas turi būti tinkamas, kad geriau užtikrintų asmenų teisių įgyvendinimą. Bylos aplinkybės turi būti ištirtos išsamiai ir visapusiškai, o šalims turi būti suteikta teisė pateikti apeliaciją dėl, jų manymu, neteisėtų pirmosios instancijos teismo sprendimų ir jų argumentų. Bylai teisingai išspręsti reikalingi faktai, kaip paminėta, apeliacinėje instancijoje gali būti nustatomi tik ribotai, o po jų nustatymo nesutinkanti su faktinių aplinkybių konstatavimu šalis netenka galimybės į pakartotinį jų persvarstymą. Taigi, grąžinus bylą pirmajai instancijai, rungimosi galimybės yra geresnės, o teisė į apeliaciją tuo aspektu, kad galima iš naujo patikrinti ir faktines aplinkybes, užtikrinama labiau. Atsižvelgiant į šias aplinkybes byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylą perdavus nagrinėti iš naujo bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas apeliacinėje instancijoje nespręstinas.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai Vytautas KursevičiusDanutė BurbulienėBirutė Simonaitienė