Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

2020-03-04 · Civilinė byla Nr. e2YT-81-213/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus regiono apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-03-04
Bylos Nr.
e2YT-81-213/2020
Teisminio proceso Nr.
2-48-3-01139-2019-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vita Lučkauskaitė
Pareiškėjas
Tradicinės religinės bendruomenės
Suinteresuotas asmuo
Lietuvos Respublikos švietimo
Kategorijos
Civilinė byla Nr.e2YT-81-213/2020Teisminio proceso Nr. 2-48-3-01139-2019-3Procesinio sprendimo kategorija:3.2.3.2; 3.4.5.2;3.2.6.1 (S)
VILNIAUS REGIONO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. kovo 4d.Trakai

Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų teisėja Vita Lučkauskaitė, sekretoriaujant Sandrai Karpičienei, dalyvaujant pareiškėjo Tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos Kaišiadorių vyskupijos kurijos atstovui adv. Zigmui Garalevičiui, Lietuvos Respublikos šveitimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovei Margarita Jakštonienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos Kaišiadorių vyskupijos kurijos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys - Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija, VĮ Turto bankas,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas pareiškimu prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad žemiau išvardinti pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), iki 1940 metų nuosavybės teise priklausė Kaišiadorių vyskupijos kurijai: 1) pastatas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.1. (bendrabutis), pažymėjimas plane 2Nlm, statybos pradžios metai (-), statybos pabaigos metai 1920; 2) pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p.2.4. (mokomasis korpusas), pažymėjimas plane 5Clm, statybos pradžios metai 1927, statybos pabaigos metai 1920; 3) pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.7. (ūkinis pastatas), pažymėjimas plane 911 b, statybos pabaigos metai 1940; 4) pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.11. (pirtis), pažymėjimas plane 13Ilm, statybos pradžios metai 1940, statybos pabaigos metai 1940; 5) pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.13. (sandėlis), pažymėjimas plane 15Ilm, statybos pradžios metai 1940, statybos pabaigos metai 1940; 6) pastatas Nr(duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.2. (bendrabutis), pažymėjimas plane 4Nlm, statybos pradžios metai (-), statybos pabaigos metai 1925; 7) pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.6. (poilsio namelis), pažymėjimas plane lKlmp, statybos pabaigos metai 1920; 8) pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.8. (sandėlis), pažymėjimas plane lOIlm, statybos pabaigos metai 1940.

Pareiškime nurodė, kad tikslas, kuriam būtina nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą yra nuosavybės teisės apgynimas ir įgyvendinimas, t.y. teismo nutartis, kuria konstatuojamas juridinis faktas, jog Kaišiadorių vyskupijos kurija nuosavybės teise valdė išlikusį nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) bus reikalinga Vyriausybės ir Kaišiarorių kurijos susitarimui, kuris bus teikiamas Lietuvos Respublikos Seimui patvirtinti, kaip vienas iš juridinių pagrindų, jog išlikusiam nekilnojamam turtui taikytina restitucija Kaišiadorių vyskupijos kurijai. Šiuo atveju vadovaujantis Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatomis nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti atkuriama grąžinant jį natūra Vyriausybės ir Kaišiadorių vyskupijos kurijos susitarimu, kuriam pritaria Lietuvos Respublikos Seimas, išskyrus atvejį, kai pastatai ir kiti statiniai buvo pertvarkyti, perstatyti taip, kad jų bendrasis plotas padidėjo daugiau kaip 1/3 ir naujai sukurto ploto negalima atskirti nuo buvusiojo, arba jeigu jų pagrindinės konstrukcijos pakeistos daugiau kaip 50 procentų. Nurodė, kad prieduose yra pateikiama ministerijos pozicija dėl išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimo natūra Kaišiadorių vyskupijos kurijai), jog Kurijai siūloma kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo ir gavus teismo nutartį, kreiptis dėl turto, kuriam nustatytas juridinis faktas dėl Kaišiadorių vyskupijos kurijos ankstesnės nuosavybės, ekspertizės atlikimo ir įvertinimo pagal anksčiau minėtą kriterijų ir išvados dėl galimo turto grąžinimo natūra pateikimo. Nurodė, kad ministerijos pozicija yra tokia, kad gavusi papildomus dokumentus: teismo nutartį, turto ekspertizę Ministerija, galės parengti atitinkamų teisės aktų projektus (Vyriausybės nutarimo projektas, Vyriausybės ir Kaišiadorių vyskupijos kurijos susitarimo projektas bei Seimo nutarimo projektas) ir teikti juos derinti atsakingoms institucijoms.

Nurodė, kad priežastis dėl kurios nėra galimybės gauti dokumentus, patvirtinančius juridinę reikšmę turintį faktą yra tai, iš esmės visas Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyvas buvo sunaikintas prasidėjus 1940 m. okupacijai. Pažymėjo, kad 1940-ųjų okupacijos metu Kaišiadorių vyskupijoje (kaip ir visoje Lietuvoje) buvo sustabdyta bažnytinių institucijų veikla, uždarytos religinės organizacijos ir draugijos, dalis kunigų ištremti ir nužudyti, mokyklose uždrausta dėstyti tikyba, nacionalizuota daug bažnytinių pastatų. Turtas buvo neteisėtai atimtas iš Kaišiadorių vyskupijos kurijos prasidėjus 1940-ųjų metų okupacijai. Kadangi išlikęs nekilnojamasis turtas šiuo metu registre yra užregistruotas pilnai, susitikimo su Ministerijos atstovais metu buvo nutarta, kad dėl žemiau pateiktų pastatų abejonių nė viena pusė neturi jokių, jog šių pastatų konstrukcijos nebuvo pakeistos daugiau nei trečdaliu ar pristatyta priestatų daugiau kaip 50 proc. Dėl ko Ministerija bei Kurija sutaria ir abejonių dėl grąžintinumo Bažnyčiai bei ekspertizė nėra būtina yra šis išlikęs nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini): pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.1. (bendrabutis), pažymėjimas plane 2Nlm, statybos pradžios metai (-), statybos pabaigos metai 1920; pastatas Nr. (duomenys neskelbtini)aprašytas p.2.4. (mokomasis korpusas), pažymėjimas plane 5Clm, statybos pradžios metai 1927, statybos pabaigos metai 1920; pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.7. (ūkinis pastatas), pažymėjimas plane 911 b, statybos pabaigos metai 1940; pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.11. (pirtis), pažymėjimas plane 13Ilm, statybos pradžios metai 1940, statybos pabaigos metai 1940; pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.13. (sandėlis), pažymėjimas plane 15Ilm, statybos pradžios metai 1940, statybos pabaigos metai 1940. Tačiau dėl žemiau išvardinto išlikusio nekilnojamojo, priklausomai nuo Teismo bei Ministerijos pozicijos, turto būtų reikalinga ekspertizė nustatyti, ar žemiau išvardintas turtas atitinka Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatas ir, ar nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti atkuriama grąžinant jį natūra Vyriausybės ir Kaišiadorių vyskupijos kurijos susitarimu, kuriam pritaria Lietuvos Respublikos Seimas, išskyrus atvejį, kai pastatai ir kiti statiniai buvo pertvarkyti, perstatyti taip, kad jų bendrasis plotas padidėjo daugiau kaip 1/3 ir naujai sukurto ploto negalima atskirti nuo buvusiojo, arba jeigu jų pagrindinės konstrukcijos pakeistos daugiau kaip 50 procentų: pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.2. (bendrabutis), pažymėjimas plane 4Nlm, statybos pradžios metai (-), statybos pabaigos metai 1925; pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.6. (poilsio namelis), pažymėjimas plane lKlmp, statybos pabaigos metai 1920; pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.8. (sandėlis), pažymėjimas plane lOIlm, statybos pabaigos metai 1940.

Nurodė, kad Kurija į šio Pareiškimo objektą netraukia šių pastatų, nes jie buvo statyti jau po to, kai prasidėjus 1940-ųjų metų okupacijai buvo atimta iš Kaišiadorių vyskupijos kurijos: pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.3. (valgykla), pažymėjimas plane 3Mlm, statybos pabaigos metai 1955; pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.5. (auditorija), pažymėjimas plane 6Clm, statybos pradžios metai 1960, statybos pabaigos metai 1960; pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.9. (ūkinis pastatas), pažymėjimas plane 1111 m, statybos pradžios metai 1955, statybos pabaigos metai 1955; pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.10. (sandėlis), pažymėjimas plane 1211 p, statybos pradžios metai 1955, statybos pabaigos metai 1955; pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.12. (sandėlis), pažymėjimas plane 141 lm, statybos pradžios metai 1955, statybos pabaigos metai 1955.

Nurodė pareiškime, kad 1926 m. popiežiui Pijui XI apaštaline konstitucija Lituanorum gente (publikuota Actą A. S., Commentarium officiale, Annus XVIII. Vol. XVIII. Romae, MDCCCCXXV1) įkūrus Lietuvos bažnytinę provinciją, buvo įsteigta Kaišiadorių vyskupija. Didžiąją vyskupijos teritorijos dalį sudaro anuomet buvusios Vilniaus vyskupijos dalis, pasilikusi Lietuvos pusėje po Vilniaus krašto okupacijos; šią teritoriją 1922 - 1926 m. Vilniaus vyskupo J. M. pavedimu, vėliau Apaštalų Sosto paskyrimu valdė iš okupuoto Vilniaus krašto ištremtas kanauninkas J. K.. Kaišiadorių vyskupijoje iki sovietų okupacijos daug nuveikta: visose parapijose buvo sistemingai katekizuojami vaikai ir jaunimas, kiekvienoje parapijoje veikė ar kūrėsi religinės organizacijos ir draugijos, gimnazijose ir mokyklose buvo dėstoma tikyba, joms paskirti kapelionai; įsteigta daugiau kaip dešimt naujų parapijų, tiek pat pastatyta naujų bažnyčių. 1931 m. įvyko pirmasis Kaišiadorių vyskupijos Eucharistinis kongresas, o 1936 m. - pirmasis Vyskupijos sinodas, kuris numatė šios vyskupijos sielovados darbo gaires. II pasaulinio karo ir okupacijos metais vyskupijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo apribota, o vėliau sustabdyta bažnytinių institucijų veikla, uždarytos religinės organizacijos ir draugijos, dalis kunigų ištremti ir nužudyti, mokyklose uždrausta dėstyti tikyba, nacionalizuota daug bažnytinių pastatų, tarp jų vyskupijos kurijos namai. 1942 m. mirus vyskupui J. K., 1943 m. Kaišiadorių vyskupu buvo paskirtas T. M., sugrįžęs iš tremties sovietų Rusijoje. 1946 m. vyskupas T. M. vėl buvo suimtas ir įkalintas. Sovietų valdžios sprendimu 1949 m. vyskupijos kurija buvo perkelta iš Kaišiadorių į Kauną, o vėliau į Vievį (Elektrėnų sav.). Pažymėjo, kad iki 1926 m. CONSTITUTIO APOSTOLICA ERECTIO PROVINCIAE ECCLESIASTICAE ET NOVA DIOECES1UM ORDINATIO IN REPUBLICA LITUANA (1924 09 27 Trakų apskrities žemės tvarkytojo aktas) (duomenys neskelbtini) esantis nekilnojamas turtas buvo grąžintas katalikų bažnyčiai, Vilniaus vyskupijos Lietuvos dalies administratoriui, kuri pagal Lituanorum gente buvo įkurta kaip Kaišiadorių vyskupija: “(1) Tamašavo polivarką, Župos pievą ir Čižiūnų, kitaip “Maša” vadinamą ežerą, kurių Tamašavo palivarkas yra Trakų apskrities, Aukštadvariu valsčiuje, (...), Čižiūnų arba Mašos ežeras - Trakų apskrities, Aukštadvario valsčiuje - laikyti perėjusiais valstybės nuosavybėn nuo 1922 m. balandžio mėn. 3 dienos su visu esamu juose nekilnojamuoju turtu. Iš minėto turto atiduoti einant žemės reformos įstatymo paragrafo 12, katalikų dvasinės vyresnybės bažnytiniam fondui ligi 80 ha žemės ar mažiau, jei tiek nebūtų su esamais toje žemėje trobesiais, perduodant tą turtą Vilniaus Vyskupijos Lietuvos dalies Administratoriui, kai bus pristatyti atiduotinų žemės plotų planai” (1924 09 27 Trakų apskrities žemės tvarkytojo aktas). Apie (duomenys neskelbtini) esančio nekilnojamojo turto grąžinimą Katalikų bažnyčiai - Kaišiadorių vyskupijos kurijai pažymima ir 1931 01 15 Vyriausios žemės tvarkymo komisijos nutarime, kuriame nurodoma, kad “minėtas palivarkas 1924 m. Apskrities Žemės Tvarkytojo buvo perduotas [Kaišiadorių arba Kaišedorių] Kurijos žemės fondan sulig rubežių, nurodytų 1924 m. Matininko Rogalskio plane”. Taip pat, (duomenys neskelbtini) esančio nekilnojamojo turto atidavimą Kaišiadorių vyskupijos kurijai patvirtina ir Lietuvos Centrinio Valstybės Archyvo išduota pažyma (2005 06 24 Lietuvos Centrinis Valstybės Archyvas, pažyma Tamosava-1 bei 2005 06 24 Lietuvos Centrinis Valstybės Archyvas, pažyma Tamosava-2 bei 2007 07 19 ŠMM dokumentų tvarkymo sektoriaus patvirtinta archyvinis žemės planas, kuriame nurodoma, jog žemė yra Aukštadvaryje ir priklauso Bažnyčiai), kuriame minima Žemės reformos valdybos 1931-03-30 nutarimas Nr.660, kuriame įrašytas naujakurys “Dvasinė vyriausybe bažnytiniam fondui” bei pažymėta Lietuvos Centrinis Valstybės Archyvo pažymoje (2005 06 24 Lietuvos Centrinio Valstybės Archyvo pažyma-2), jog Kaišiadorių vyskupija (duomenys neskelbtini) turi nuosavybėn 50,58 ha (pažymos punktas 10.

Pareiškime pažymėjo, kad faktą, jog (duomenys neskelbtini) esantį nekilnojamąjį turtą Katalikų Bažnyčia, Kaišiadorių vyskupijos kurija valdė, tvarkė ir naudojo nuosavybes teise, patvirtina ir tai, kad Jo Ekscelencija Kaišiadorių vyskupas J. K. paskyrė kunigą K. C. 1939 kovo mėn. 10 dieną (1939 03 02 Kun. Cibo paskyrimo patvirtintas vertimas (2019 05 14)) mansionarijumi t.y. parapijoje nuolat gyvenantis arba reikiamu laiku čia atvykstantis kunigas, klebono pagalbininkas, gaunantis išlaikymą iš jam pavestos mansionarijos - tarnybos už jos statute numatytų pareigų atlikimą (pamaldų laikymą ir t.t.). 1941 04 03 kunigas K. C. pranešė Kurijai, Kaišiadorių vyskupui apie išvarymą (1941 04 03 Kun. Cibo pranešimas apie išvarymą) iš Tamašavos patalpų. 1944 10 04 Jo Ekscelencija vyskupas T. M. pateikė prašymą Švietimo liaudies komisarui. Šis prašymas paremtas keliomis aplinkybėmis: pirma, koplyčia (duomenys neskelbtini) įsteigta kanoniškai vyskupo ir tik vyskupas gali ją uždaryti; antra, kunigas K. C. savo lėšomis daug prisidėjo prie koplyčios bei namo atnaujinimo bei įrengimo; trečia, koplyčia reikalinga prieglaudos vaikams bei personalui. Šis vyskupo T. M. protestas iš esmės įrodo, kad (duomenys neskelbtini) esančio nekilnojamojo turto atėmimas buvo prievartinis, neatitiko Katalikų bažnyčios vadovybės - kaip teisėtos šio turto savininkės - nuostatos dėl to kaip ir kokiu būdu šis turtas turėjo būti valdomas. Aplinkybės, kaip vyko tolimesni sovietų valdžios veiksmai patvirtina ir kiti įrodymai (1990 11 12 Karlaitės pareiškimas bei 1990 11 12 Survilaitės pareiškimas). Tačiau kaip jau minėta aukščiau, II pasaulinio karo ir okupacijos metais vyskupijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo apribota, o vėliau sustabdyta bažnytinių institucijų veikla, uždarytos religinės organizacijos ir draugijos, dalis kunigų ištremti ir nužudyti, mokyklose uždrausta dėstyti tikyba, nacionalizuota daug bažnytinių pastatų, tarp jų vyskupijos kurijos namai. 1942 m. mirus vyskupui J. K., 1943 m. Kaišiadorių vyskupu buvo paskirtas T. M., sugrįžęs iš tremties sovietų Rusijoje. 1946 m. vysk. T. M. vėl buvo suimtas ir įkalintas. Sovietų valdžios sprendimu 1949 m. vyskupijos kurija buvo perkelta iš Kaišiadorių į Kauną, o vėliau į Vievį (Elektrėnų sav.). Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyvas iš esmės neišliko. Vienas iš pagrindinių dokumentų, kurių pagrindu Lietuvos Respublika šiuo metu turi nuosavybėn (duomenys neskelbtini) esantį nekilnojamąjį turtą yra 1967 02 18 LTSR Švietimo ministro įsakymas Nr.48 (1967 02 18 LTSR Švietimo ministro įsakymas Nr.48), kuriuo yra likviduojami vaikų namai (duomenys neskelbtini), perkeliant auklėtinius į Panevėžio vaikų namus pagal vardinį sąrašą (įsakymo punktas Nr.2, žr. Priedas Nr.12) bei perduoti vaikų namų patalpas ir pagalbinio ūkio sklypą su visais ūkio pastatais Vilniaus Valstybiniam pedagoginiam institutui nemokamai (įsakymo punktas Nr.5, žr. Priedas Nr.12). Šis dokumentas yra registruotas VĮ Registrų centre Vilniaus filiale (2018-07-09, registravimo Nr.617).

Nurodė pareiškime, kad Kaišiadorių vyskupijos kurija kreipėsi į teismą dėl termino pateikti prašymą restitucijai pateikimo. Šis prašymas buvo patenkintas ir terminas pateikti prašymą buvo atnaujintas (2008 07 10 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis (1) ir 2008 10 08 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis. Taip pat Kaišiadorių vyskupijos kurijos teisinio statuso apibrėžimui pateikiame Lietuvos vyskupų konferencijos Pirmininko pažymą 2008 07 24 Nr. 1-390/08 (2008 07 24 LVK Pirmininko pažyma 2008 07 24), kurioje nurodoma, kad Kaišiadorių vyskupijos kurija, kaip Kaišiadorių vyskupijos organas, kreipdamasis dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, veikia tradicinės religinės bendrijos (šiuo atveju Kaišiadorių vyskupijos) vardu ir interesais.

Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad LR CPK 445 str. įtvirtina sąlygą, būtiną juridinę reikšmę turintiems faktams nustatyti, pažymi, kad pareiškėja negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų. Be to, visus Kurijos turimus bei archyvuose rastus dokumentus Kurija pateikė Ministerijai. Juridinio fakto nustatymo teismo nutartimi reikalauja Ministerija (2018 10 04 SR-4205 ŠMM dėl išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimo natūra Kaišiadorių vyskupijos kurijai) tam, kad būtų galima užbaigti išlikusio nekilnojamojo turto restitucijos procedūrą susitarimu tarp Vyriausybės ir Kurijos; bei šio susitarimo patvirtinimu Lietuvos Respublikos Seime. Nurodė, kad be tų įrodymų, kurie yra surinkti ir pateikti gerbiamam Teismui kartu su šiuo Pareiškimu, Kurija atkurti galimybės prarastų dokumentų neturi.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas pilnai palaikė pateiktą pareiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimą į pareiškime įvardintą nekilnojamąjį turtą. Papildomai nurodė, kad po ekspertizės atlikimo, kurios metu buvo vertinamos tos aplinkybės, kiek gi procentų pagrindinių konstrukcijų buvo pakeista pastatuose, į kurių nuosavybės teisių atkūrimą pretenduoja pareiškėjas, pateiktas pareiškimas turi būti tenkinamas iš dalies, nes pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (sandėlis), pagrindinės konstrukcijos pakeistos 95 procentų, o pastate (poilsio namelis), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sukurta 137,70 kv.m. naujo ploto (mansarda ir trys verandos), todėl pareiškimas šioje dalyje turi būti tenkinamas dalinai, nurodant kad pareiškėjo nuosavybės teisės turėtų būti atkurtos į poilsio namelio 1 aukštą ir vieną verandą.

Šalies argumentai

Suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovė sutinka su pateiktu pareiškimu dėl nuosavybės teisių atkūrimo, įvertinus eksperto pateiktas išvadas dėl dalies pastatų, t.y. sandėlio ir poilsio namelio mansardos bei verandų. Atsiliepime į pareiškimą taip pat nurodė, kad sutinka su prašomu nustatyti juridinę reikšmę turinčiu faktu bei ekspertizės atlikimu šioje byloje.

Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, prašo bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant. Atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad jeigu byloje būtų nustatyta, kad yra pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymui būtinos sąlygos, tai neprieštaraus tokio fakto nustatymui.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas dalinai.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 str.).

Pagal Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 7 str. 2 d., jeigu nuosavybę patvirtinantys dokumentai neišliko arba jų nerasta Lietuvos valstybiniame archyve, suinteresuota religinė bendrija nuosavybės teisę į turtą patvirtinantį juridinį faktą gali įrodinėti teisme. Įstatymo 2 str. 1 d. nurodyta, kad nekilnojamąjį turtą susigrąžinti turi teisę tos religinės bendrijos, kurios veikė Lietuvos Respublikoje iki 1940-07-21 ir kurių turtas buvo valstybės nusavintas, o pagal to paties straipsnio 2 d. tokią teisę turi religinės bendrijos pripažintos atkuriamų religinių bendrijų teisių perėmėjos ir šis statusas turi būti aprobuotos atitinkamos religinės bendrijos vyriausios vadovybės.

Iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2019-05-06 išrašo matyti, kad žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiti inžineriniai statiniai, esantys (duomenys neskelbtini)nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2019-06-04 išrašo matyti, kad 432,80 kv. m. ploto pastatas (bendrabutis), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos pabaigos metai – 1920; 155,13 kv.m. ploto pastatas (mokomasis korpusas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos pradžios metai 1927; l424,99 kv.m. ploto pastatas (bendrabutis), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos pabaigos metai 1925, 250 kv.m. ploto pastatas (poilsio namelis), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos pabaigos metai 1920; 287 kv.m. ploto pastatas (ūkinis pastatas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) statybos pabaigos metai 1940; 88 kv.m. ploto pastatas (sandėlis), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos pabaigos metai 1940; 164 kv.m. ploto pastatas (pirtis), unikalus Nr(duomenys neskelbtini), statybos pabaigos metai 1940; 30 kv.m. ploto pastatas (sandėlis), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos pabaigos metai 1940, esantys adresu (duomenys neskelbtini)., priklauso Lietuvos Respublikai. Ši valstybės nuosavybė turto patikėjimo teise valdoma Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos nuo 2018-12-31.

Iš Vilniaus apskrities viršininko 2009-07-16 įsakymo dėl Vilniaus apskrities viršininko 2008-07-29 patvirtinto Čižiūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto tęstinumo dalinio papildymo, buvo patvirtintos 37,1222 ha ploto žemės sklypo, suformuoto (duomenys neskelbtini)plotas ir ribos pagal pridėtus priedus. 2010-11-03 buvo surašytas VPU „Mokymo bazės“ pastatų Tamošavoje, Trakų r. apžiūros aktas, iš kurio matyti, kad buvo apžiūrėti visi pastatai, kurie pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis buvo pastatyti iki 1940 metų. Tačiau komisija nustatė, kad pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turi trys verandas, pastato pamatai originalūs, pirmojo aukšto sienos apšiltintos, ir apmūrytos, laiptai originalūs, perdengimo konstrukcija originali, stogo konstrukcijos pakeistos, verandų konstrukcijos pakeistos. Pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pamatai originalūs, sienos originalios, laiptai originalūs, perdengimo konstrukcijos originalios, stogo (palėpės) konstrukcijos originalios. Pastato, kurio unikalus Nr(duomenys neskelbtini)pastato pamatai originalūs, sienos originalios, laiptai originalūs, perdengimo konstrukcijos originalios, stogo (palėpės) konstrukcijos pakeistos. Pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Pagal Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 5 str. 1 d. religinės bendrijos prašymus dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo pateikia to turto valdytojui pagal turto buvimo vietą per vienerius metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti per vienerius metus nuo prašymo atkurti nuosavybė teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pažymėtina, kad svarbus momentas, nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, yra tai, kada pareiškėjas kreipėsi su pareiškimu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į turtą, valdytą iki 1940 metų.

Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato Atkūrimo įstatymas, kuris nuo 1997-07-09 pakeitė netekusį galios 1991-06-18 įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atstatymo įstatymas). Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001-12-31 (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003-12-31 (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis). Pagal nuo 2004-10-24 galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Kaip matyti iš byloje esančio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007-10-15 sprendimo, Kaišiadorių vyskupijos kurijai atnaujintas terminas pateikti prašymą ir dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, t.y. pastatus, esančius Trakų rajone, Aukštadvario seniūnijoje, Tamošavos kaime, priklausančius Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai, nustatant šešių mėnesių terminą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2008-10-08 nutartimi minėtas sprendimas paliktas nepakeistu. Iš to seka, kad nuo 2008-10-09 per 6 mėnesius (iki 2009-04-09) Kaišiadorių vyskupijos kurija turėjo kreiptis su pareiškimu į Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministeriją dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir papildomų dokumentų pateikimo. Byloje esantis 2009-02-02 prašymas dėl Tamošavos vaikų namų komplekso grąžinimo, kuris buvo pateiktas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai patvirtina, kad pareiškėjas nepraleido termino pateikti prašymą ir tuo pačiu pateikė turimus dokumentus – Žemės reformos valdybos 1923-09-27 nutarimą Nr. 941; 1924-11-03 perdavimo – priėmimo aktą Nr. 204; Žemės planus, 1929-12-21 patvirtintas Žemės tvarkymo departamento direktoriaus inž. Spaudu; Trakų apskrities žemės tvarkymo komisijos 1930-09-19 nutarimą; Lietuvos centrinio archyvo 2005-06-24 pažymą Nr. R4-2568. Šios aplinkybės neginčija ir pati ministerija.

Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, 1924 09 27 Trakų apskrities žemės tvarkytojo akte nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) esantis nekilnojamas turtas buvo grąžintas katalikų bažnyčiai, Vilniaus vyskupijos Lietuvos dalies administratoriui, kuri pagal Lituanorum gente buvo įkurta kaip Kaišiadorių vyskupija: “(1) Tamašavo polivarką, Župos pievą ir Čižiūnų, kitaip “Maša” vadinamą ežerą, kurių Tamašavo palivarkas yra Trakų apskrities, Aukštadvariu valsčiuje, (...), Čižiūnų arba Mašos ežeras - Trakų apskrities, Aukštadvario valsčiuje - laikyti perėjusiais valstybės nuosavybėn nuo 1922 m. balandžio mėn. 3 dienos su visu esamu juose nekilnojamuoju turtu. Iš minėto turto atiduoti einant žemės reformos įstatymo paragrafo 12, katalikų dvasinės vyresnybės bažnytiniam fondui ligi 80 ha žemės ar mažiau, jei tiek nebūtų su esamais toje žemėje trobesiais, perduodant tą turtą Vilniaus Vyskupijos Lietuvos dalies Administratoriui, kai bus pristatyti atiduotinų žemės plotų planai” (1924 09 27 Trakų apskrities žemės tvarkytojo aktas). Apie (duomenys neskelbtini) esančio nekilnojamojo turto grąžinimą Katalikų bažnyčiai - Kaišiadorių vyskupijos kurijai pažymima ir 1931 01 15 Vyriausios žemės tvarkymo komisijos nutarime, kuriame nurodoma, kad “minėtas palivarkas 1924 m. Apskrities Žemės Tvarkytojo buvo perduotas [Kaišiadorių arba Kaišedorių] Kurijos žemės fondan sulig rubežių, nurodytų 1924 m. Matininko Rogalskio plane”. Taip pat, (duomenys neskelbtini) esančio nekilnojamojo turto atidavimą Kaišiadorių vyskupijos kurijai patvirtina ir Lietuvos Centrinio Valstybės Archyvo išduota pažyma (2005 06 24 Lietuvos Centrinis Valstybės Archyvas, pažyma Tamosava-1 bei 2005 06 24 Lietuvos Centrinis Valstybės Archyvas, pažyma Tamosava-2 bei 2007 07 19. ŠMM dokumentų tvarkymo sektoriaus patvirtinta archyvinis žemės planas, kuriame nurodoma, jog žemė yra Aukštadvaryje ir priklauso Bažnyčiai), kuriame minima Žemės reformos valdybos 1931-03-30 nutarimas Nr.660, kuriame įrašytas naujakurys “Dvasinė vyriausybe bažnytiniam fondui” bei pažymėta Lietuvos Centrinis Valstybės Archyvo pažymoje (2005 06 24 Lietuvos Centrinio Valstybės Archyvo pažyma-2), jog Kaišiadorių vyskupija (duomenys neskelbtini) turi nuosavybėn 50,58 ha (pažymos punktas 10. Faktą, jog (duomenys neskelbtini) esantį nekilnojamąjį turtą Katalikų Bažnyčia, Kaišiadorių vyskupijos kurija valdė, tvarkė ir naudojo nuosavybes teise, patvirtina ir tai, kad Jo Ekscelencija Kaišiadorių vyskupas J. K. paskyrė kunigą K. C. 1939 kovo mėn. 10 dieną (1939 03 02 Kun. Cibo paskyrimo patvirtintas vertimas (2019 05 14)) mansionarijumi t.y. parapijoje nuolat gyvenantis arba reikiamu laiku čia atvykstantis kunigas, klebono pagalbininkas, gaunantis išlaikymą iš jam pavestos mansionarijos - tarnybos už jos statute numatytų pareigų atlikimą (pamaldų laikymą ir t.t.). Byloje esantis dokumentas patvirtina tą aplinkybę, jog 1941 04 03 kunigas K. C. pranešė Kurijai, Kaišiadorių vyskupui apie išvarymą (1941 04 03 Kun. Cibo pranešimas apie išvarymą) iš Tamašavos patalpų. Sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui į išlikusį nekilnojamąjį turtą, atkreiptinas dėmesys yra į tai, kad 1967 02 18 LTSR Švietimo ministro įsakymu Nr.48 buvo likviduojami vaikų namai (duomenys neskelbtini), perkeliant auklėtinius į Panevėžio vaikų namus pagal vardinį sąrašą, o vaikų namų patalpos ir pagalbinio ūkio sklypas su visais ūkio pastatais perduotas Vilniaus Valstybiniam pedagoginiam institutui nemokamai. Šis dokumentas yra registruotas VĮ Registrų centre Vilniaus filiale (2018-07-09, registravimo Nr.617).

Kaip ir pažymėjo savo pareiškime Kaišiadorių vyskupijos kurija, II pasaulinio karo ir okupacijos metais vyskupijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo apribota, o vėliau sustabdyta bažnytinių institucijų veikla, uždarytos religinės organizacijos ir draugijos, dalis kunigų ištremti ir nužudyti, mokyklose uždrausta dėstyti tikyba, nacionalizuota daug bažnytinių pastatų, tarp jų vyskupijos kurijos namai, o archyvinių dokumentų, kurie patvirtintų nuosavybės teises į Tamošavos kaime esančius pastatus, nėra išlikę ir jų negalima atkurti.

Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, Kaišiadorių vyskupijos kurija kreipėsi į Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministeriją dėl jai iki 1940 metų priklausiusio turto grąžinimo. Ginčo dėl to, kad (duomenys neskelbtini)yra pastatai, kurie nuosavybės teise priklauso Lietuvos Valstybei ir kuriuos patikėjimo teise valdo Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija, nėra. Tačiau kaip matyti iš byloje esančių susirašinėjimų tarp Kaišiadorių vyskupijos kurijos ir Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, pastarajai nepakanka dokumentų, kurių pagrindų galėtų paruošti atitinkamus dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui ir dėl to siūloma atlikti pastatų ekspertizę ir kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Nors aukščiau paminėto nekilnojamojo turto nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas bei šio turto nacionalizacijos aktas archyvuose nerastas, tačiau byloje surinkti įrodymai leidžia pagal Kaišiadorių vyskupijos kurijos pareiškimą nustatyti prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, nes pareiškėjas kitokia tvarka negali gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų, taip pat negali jų atkurti, o visus gautus dokumentus, kurie įgalintų patvirtinti reikalavimo pagrįstumą, pareiškėjai pateikė ir teismui ir Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijai.

Bylos nagrinėjimo eigoje pareiškėjo prašymu, ko ir reikalavo Lietuvos Respublikos švietimo, moklso ir sporto ministerija, buvo atlikta ekspertizė, kurios tikslas buvo nustatyti, ar (duomenys neskelbtini)esančių dalis pastatų atitinka Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 4 ir 15 straipsnio nuostatas, ir/ar nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti atkuriama natūra Vyriausybės ir Kaišiadorių vyskupijos kurijos susitarimu, kuriam pritaria Lietuvos Respublikos seimas, išskyrus atvejį, kai pastatai ir kiti statiniai buvo pertvarkyti perstatyti taip, kad jų bendras plotas padidėjo daugiau kaip 1/3 ir naujai sukurto ploto negalima atskirti nuo buvusiojo arba jeigu jų pagrindinės konstrukcijos pakeistos daugiau kaip 50 procentų. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2019-10-15 nutartimi buvo paskirta ekspertizė siekiant nustatyti trijų pastatų pagrindinių konstrukcijų pakeitimus, naujo ploto sukūrimą, naujai sukurto ploto atskyrimą. Po ekspertizės atlikimo Trakų rūmams buvo pateiktas teismo ekspertizės aktas, iš kurio matyti, kad atsakant į pateiktus klausimus, teismo ekspertas nurodė, kad 1) pastate Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p.2.2. (bendrabutis), pažymėtas plane 4N1m, statybos pradžios metai (-), statybos pabaigos metai 1925, yra pakeista 26,2 procentai pagrindinių konstrukcijų; 2) pastate Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p.2.2. (bendrabutis) pažymėtas plane 4N1m, statybos pradžios metai (-), statybos pabaigos metai 1925, naujo ploto nebuvo sukurta; 3) pastate Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p.2.6. (poilsio namelis), pažymėtas plane 1K1mp, statybos pradžios metai (-), statybos pabaigos metai 1920, yra pakeista 28,1 procentas pagrindinių konstrukcijų; 4) pastate Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p.2.6. (poilsio namelis), pažymėtas plane 1K1mp, statybos pradžios metai (-), statybos pabaigos metai 1920, yra sukurta 137,70 kv.m. naujo ploto (mansarda ir trys verandos); 5) ar galima atskirti sukurtą plotą nuo buvusio pastato Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p.2.6. (poilsio namelis) pažymėtas plane 1K1mp, statybos pradžios metai (-), statybos pabaigos metai 1920. Teismo ekspertas nurodė, kad patekimas į mansardą yra autonomiškas. Mansardos plotas gali būti atskirtas nuo buvusiojo ir naudojamas atskirai be rekonstrukcijos. Siekiant tinkamai naudoti patalpas pagal paskirtį (poilsio namelis), būtina įrengti mansardoje sanitarinį mazgą. Sanitarinio mazgo įrengimas laikomas remonto darbais. Veranda 1k1/m gali būti naudojama bendrai patekimui ir į mansardą ir į pirmojo aukšto patalpas. Ši veranda taip pat gali būti padalinta į dvi dalis, kurių vien dalis skirta patekimui į pirmojo aukšto patalpas, kita patekimui į mansardą. Kitos dvi verandos yra skirtos patekimui į pirmojo aukšto patalpas ir jos nuo pirmojo aukšto patalpų negali būti atskirtos ir naudojamos atskirai.; 6) pastate Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p.2.8. (sandėlis), pažymėtas plane 1011m, statybos pradžios metai (-), statybos pabaigos metai 1940, pakeista 95 procentai pagrindinių konstrukcijų; 7) pastate Nr(duomenys neskelbtini), aprašytas p.2.8. (sandėlis) pažymėtas plane 1011m, statybos pradžios metai (-), statybos pabaigos metai 1940, yra sukurta naujai 88 kv.m.; 8) pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p.2.8. (sandėlis) pažymėtas plane 1011m, statybos pradžios metai (-), statybos pabaigos metai 1940, perstatytas taip, kad visas plotas sukurtas naujai ir visas jis gali būti naudojamas atskirai.

Teismo posėdžio metu suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovė nurodė, kad susipažinus su teismo ekspertizės aktu, darytina išvada, kad pareiškėjo prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas iš dalies yra pagristas ir neprieštarauja tokio fakto nustatymui, išskyrus pastatą (sandėlį), kurio konstrukcijos buvo ženkliai pakeistos ir pastatą (poilsio namelį), kur buvo įrengta mansarda ir trys verandos.

Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą ir nesant prieštaravimams, daro išvadą, kad visų šių duomenų pakanka prašomam juridiniam faktui nustatyti (CPK 444 str. 1 d.,2 d. 9 p., 445 str.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes pareiškėjo prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas, nes kitokia tvarka tai patvirtinančių dokumentų pareiškėjas negali gauti (LR CPK 445 str.). Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas pareiškėjo Tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos Kaišiadorių vyskupijos kurijos nuosavybės teisėms į (duomenys neskelbtini), esančius ir iki 1940 metų nuosavybės teise priklausančius pastatus: 1) pastatas (bendrabutis) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.1. pažymėtas plane 2Nlm, statybos pradžios metai (-), statybos pabaigos metai 1920; 2) pastatas (mokomasis korpusas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.4., pažymėtas plane 5Clm, statybos pradžios metai 1927, statybos pabaigos metai 1920; 3) pastatas (ūkinis pastatas) Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.7., pažymėtas plane 911 b, statybos pabaigos metai 1940; 4) pastatas (pirtis) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.11., pažymėtas plane 13Ilm, statybos pradžios metai 1940, statybos pabaigos metai 1940; 5) pastatas (sandėlis) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.13., pažymėtas plane 15Ilm, statybos pradžios metai 1940, statybos pabaigos metai 1940; 6) pastatas (bendrabutis) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.2., pažymėtas plane 4Nlm, statybos pradžios metai (-), statybos pabaigos metai 1925; 7) pastato (poilsio namelio) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.6., pirmas aukštas, pažymėtas plane lKlmp, statybos pabaigos metai 1920 ir viena veranda, atkurti.

Kaip jau buvo nustatyta bylos nagrinėjimo metu, po atliktos teismo ekspertizės paaiškėjo, kad pastate Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p.2.6. (poilsio namelis), pažymėtas plane 1K1mp, statybos pradžios metai (-), statybos pabaigos metai 1920, yra sukurta 137,70 kv.m. naujo ploto (mansarda ir trys verandos); ir pastate Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p.2.8. (sandėlis), pažymėtas plane 1011m, statybos pradžios metai (-), statybos pabaigos metai 1940, pakeista 95 procentai pagrindinių konstrukcijų; 7) pastate Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p.2.8. (sandėlis) pažymėtas plane 1011m, statybos pradžios metai (-), statybos pabaigos metai 1940, yra sukurta naujai 88 kv.m. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas nurodė, kad esant tokioms eksperto išvadoms, reikalavimas šioje dalyje turi būti atmestas. Su tokia pozicija sutiko ir ministerijos atstovė. Todėl pareiškimas šioje dalyje ir yra atmestinas, įvertinus teismo eksperto išvadas šioje dalyje.

Juridinis faktas nustatytas tikslu atkurti nuosavybės teises iki 1940 metų valdytą turtą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270, 442, 444-448 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškimą tenkinti dalinai.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos Kaišiadorių vyskupijos kurija iki 1940 metų nuosavybės teisėmis valdė (duomenys neskelbtini), esančius pastatus: 1) pastatą (bendrabutį) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.1. pažymėtas plane 2Nlm, statybos pradžios metai (-), statybos pabaigos metai 1920; 2) pastatą (mokymosi korpusą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.4., pažymėtas plane 5Clm, statybos pradžios metai 1927, statybos pabaigos metai 1920; 3) pastatą (ūkinį pastatą) Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.7., pažymėtas plane 911 b, statybos pabaigos metai 1940; 4) pastatą (pirtį) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.11., pažymėtas plane 13Ilm, statybos pradžios metai 1940, statybos pabaigos metai 1940; 5) pastatą (sandėlį) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.13., pažymėtą plane 15Ilm, statybos pradžios metai 1940, statybos pabaigos metai 1940; 6) pastatą (bendrabutį) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.2., pažymėtą plane 4Nlm, statybos pradžios metai (-), statybos pabaigos metai 1925; 7) pastato (poilsio namelio) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.6., pirmas aukštas ir viena veranda, pažymėti plane lKlmp, statybos pabaigos metai 1920.

Juridinis faktas nustatytas tikslu atkurti nuosavybės teises iki 1940 metų valdytą turtą.

Kitoje dalyje pareiškimą atmesti

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmuose.

Teisėja Vita Lučkauskaitė