Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. O. ir A. V. apeliacinius skundus dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 4 d. nuosprendžio, kuriuo

D. O., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4, 9 d., prie 2010-04-12 Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-57-164-2010 paskirtos 3 metų laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėta šiuo nuosprendžiu paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė ir 2010-04-12 Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-129-164-2010 paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė ir nustatyta galutinė subendrinta 5 metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytos atliktos laisvės atėmimo bausmės dalys nuo 2010-04-12 iki 2010-10-04 pagal 2010-04-12 Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendį baudžiamoje byloje Nr. 1-57-164-2010, pagal 2010-04-12 Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-129-164-2010, taip pat įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2009-05-12 iki 2009-05-14, nuo 2010-01-21 iki 2010-01-22 ir nuo 2009-05-14 iki 2009-07-14 bei nuo 2010-01-22 iki 2010-04-12;

A. V., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, pagal BK 302 str. 1d. laisvės atėmimu 3 metams, pagal BK 214 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams, pagal BK 215 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams, pagal BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2, 5 d., bausmės, paskirtos pagal BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d., pagal BK 302 str. 1 d., pagal BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d., subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta 3 metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., ši subendrinta 3 metų laisvės atėmimo bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 180 str. 1 d., ir nustatyta subendrinta 3 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 1,4,9 d., 65 str. 1 d. 1 p. a papunkčiu, prie paskirtos 3 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėta 45 parų arešto bausmė, paskirta 2010-04-20 Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, arešto bausmę keičiant laisvės atėmimo bausme, ir galutinai A. V. nubaustas laisvės atėmimu 3 metams 10 mėnesių. Laisvės atėmimo bausmę skirta atlikti pataisos namuose. Į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2009-09-27 iki 2009-09-29, nuo 2010-02-15 iki 2010-02-17 ir suėmime išbūtas laikas nuo 2010-02-17 iki 2010-10-04.

Nuosprendžiu visiškai patenkintas Šilalės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ieškinys, ginant nepilnamečio nukentėjusiojo R. S. interesus, ir iš A. V. R. S. priteista 400 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

A. V. nuteistas už tai, kad 2010-01-02 naktį, apie 2 val., (duomenys neskelbtini) kaime, išimdamas gyvenamojo namo lango stiklą, pro langą įsibrovė į patalpą – į M. G. priklausantį gyvenamąjį namą, iš kur pasikėsino pagrobti nenustatytą sumą pinigų, tačiau nusikalstama veika nebuvo baigta dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes gyvenamajame name pinigų nerado. Be to, A. V. iš kambaryje buvusio kelioninio krepšio pagrobė, t. y. neteisėtai įgijo dokumentą – A. M. vardu išduotą Lietuvos Respublikos pasą Nr. (duomenys neskelbtini), kurį laikė ir gabeno iš (duomenys neskelbtini) kaimo, į (duomenys neskelbtini) miestą, (duomenys neskelbtini) gatvę, kur 2010-01-02, tiksliau laikas nenustatytas, realizavo, atiduodamas D. O.. Be to, A. V. iš kambaryje buvusio kelioninio krepšio pagrobė, t. y. neteisėtai įgijo, elektroninę mokėjimo priemonę – A. M. vardu išduotą AB banko „Swedbank“ mokėjimo kortelę „Master Card“, kurią laikė iki 2010-01-02 12 val. 05 min., po to panaudojo parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), atsiskaitydamas už 5,49 Lt vertės alkoholinį alų.

A. V. nuteistas ir už tai, kad 2010-02-14, apie 23 val. 40 min., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, grasindamas tuoj pat pavartoti fizinį smurtą, t. y. sakydamas: „trauk telefoną arba gausi į snukį“, reikalavo iš nukentėjusiojo R. S. jam atiduoti mobiliojo ryšio telefoną „Samsung D 900“, po to, pavartodamas fizinį smurtą, t. y. ranka sugriebdamas R. S. už rankos, ją laikydamas, iš jos pagrobė 400 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung D 900“ su jame buvusia 7,69 Lt vertės SIM kortele „Ežys“, padarydamas nukentėjusiajam R. S. bendrą 407,69 Lt turtinę žalą.

D. O. nuteistas už tai, kad 2010-01-02, tiksliau laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), žinodamas, jog dokumentas – A. M. Lietuvos Respublikos pasas Nr. (duomenys neskelbtini) – yra pavogtas, neturėdamas teisėto pagrindo, įgijo jį iš A. V. bei laikė savo namuose (duomenys neskelbtini), iki 2010-01-22, kol iš jo paėmė policijos pareigūnai.

Apeliaciniame skunde A. V. taip pat pažymi, kad Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo skirtos 45 paros arešto, o jis jau 8 mėnesiai kaip yra sulaikytas, todėl bausmę yra atlikęs. Mano, jog 1000 Lt neturtinė žala per didelė, nes nukentėjusiajam nieko nepadarė, nevartojo nei fizinio, nei psichologinio smurto, telefono per tokį trumpą laiką, kol šį turėjo, nesugadino. Nukentėjusiųjų nuoširdžiai atsiprašė, gailisi, atkreipia dėmesį, jog V. K. parodymai melagingi, nes jei jis, A. V., iš tikro būtų išgėręs tiek, kiek sakė V. K., alkotesterio rodmenys nebūtų tokie maži. Jis yra jauno amžiaus, gali dirbti, pasitaisyti.

Teismo posėdyje nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl D. O. apeliacinio skundo

Nors D. O. apliaciniame skunde prašo sušvelninti bausmę ir teigia, jog prisipažino nusikaltęs, tačiau taip pat nurodo, kad A. M. paso nevogė, šiuo nepasinaudojo ir tai, kad dokumentas vogtas, sužinojo tik vėliau. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. O. nuteistas ne už tai, kad pavogė kito asmens dokumentą ir ne už dokumento panaudojimą. BK 302 str. 1 d., be kitų, yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už kito asmens dokumento įgijimą bei laikymą neturint tam teisinio pagrindo. Būtent už šiuos veiksmus D. O. ir buvo nuteistas apylinkės teismo nuosprendžiu. Nei A. M. asmens dokumento įgijimo, nei laikymo be teisinio pagrindo fakto D. O. iš esmės neginčija, todėl jo argumentai apie tai, kad jis paso nevogė ir juo nepasinaudojo, neturi teisinės reikšmės jo veikos kvalifikacijai.

Apeliantas teigia, kad apylinkės teismas neteisingai įvertino, kad jis dėl padarytos veikos prisipažino tik iš dalies, tačiau tokie teiginiai nepagrįsti. Teismų praktikoje pripažįstama, jog kaltininko visiškas prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. BK 59 str. 1 d. 2 p. nustato, kad kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis nusikaltus yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Norint aplinkybę pripažinti atsakomybę lengvinančia teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Apie tai galima spręsti ne tik iš bendrų pareiškimų dėl kaltės pripažinimo, bet ir objektyviai įvertinus bylos aplinkybių visumą. Šiuo konkrečiu atveju apylinkės teismas D. O. pagrįstai nepripažino BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Apeliantas viso proceso metu duodamas parodymus nebuvo visiškai nuoseklus ir stengėsi sušvelninti savo atsakomybę. Apeliaciniame skunde nuteistasis pažymi, jog aplinkybę, kad A. M. dokumentas vogtas, sužinojo vėliau. Tačiau nekyla abejonių, kad D. O. be teisinio pagrindo įgydamas A. M. pasą bei vėliau jį laikydamas savo namuose, vis dėlto žinojo, kad asmens dokumentas yra vogtas. Pirmiausia tai patvirtina kito nuteistojo A. V. parodymai, kuriuose pastarasis tyrimo metu teigė, kad netrukus po to, kai pavogė A. M. pasą, apie tai pasakė D. O. ir pavogtą dokumentą pastarajam būtent paties D. O. prašymu vėliau ir atidavė (b. l. 59–60; 112–113, t. 1). Teisiamajame posėdyje A. V. iš dalies pakeitė savo parodymus teigdamas, kad iš pradžių D. O. nesakė, iš kur gavo pasą ir kortelę, tačiau taip pat pripažino, kad gal vis dėlto ir užsiminė D. O., jog pasas vogtas, tačiau pasą pastarajam atidavė paties D. O. prašymu (b. l. 144, t. 2). D. O. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad netrukus po nusikaltimo padarymo jam A. V. sakė, kad pavogė kortelę ir pasą, vėliau po to, kai pastarajam nepavyko parduotuvėje atsiskaityti pavogta kortele, pasą atidavė jam, D. O., nors neprisimena, ar sakė A. V., kad pasas pravers, tačiau neneigia, jog galėjo ką pasakyti (b. l. 180–181; 183, t. 1). Būtent šie D. O. parodymai sutampa ir su A. V. parodymais dėl A. M. paso perdavimo D. O. aplinkybių. Teisiamajame posėdyje D. O. jau kitaip aiškino, kaip įgijo A. M. pasą, ir teigė, kad pasą paėmė tik todėl, kad A. V. norėjo dokumentą išmesti ir tik po kelių dienų iš A. V. telefonu sužinojo, kad pasas vogtas (b. l. 145, t. 2), tačiau ši D. O. versija neįtikėtina, kadangi jis negalėjo nepastebėti, jog pasas priklauso ne A. V., o visiškai kitam asmeniui, nepaisant to, kito asmens dokumentą, neturėdamas jokio teisinio pagrindo, jis laikė namuose tol, kol pareigūnai dokumentą paėmė. Pakeisdamas parodymus ir nurodydamas, kad neva iš pradžių nežinojo, jog asmens dokumentas yra vogtas, D. O. bando sušvelninti savo atsakomybę, sumenkinti savo vaidmenį nusikaltime. Nenuosekli jo pozicija nesuteikia pagrindo pripažinti, jog jis nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, todėl vien formalus ir dalinis jo kaltės pripažinimas pirmosios instancijos teismo pagrįstai nepripažintas atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Nuteistasis D. O. apeliaciniame skunde užsimena, jog pasakydamas, kad A. V. apvogė sodybą, pranešė pareigūnams apie įvykdytą nusikaltimą. Tačiau vien tai, kad D. O. nurodė pareigūnams apie A. V. padarytą nusikaltimą, negali būti vertinama kaip itin svari jo pagalba ikiteisminiam tyrimui ir nėra pakankamas pagrindas švelninti D. O. skirtą bausmę.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas pažeidė BK 41 str., 54 str. 2 d. reikalavimus. D. O. praeityje ne kartą teistas, nedirba, naują tyčinį apysunkį nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė turėdamas neišnykusį teistumą už ankstesnį nusikaltimą. Tokiu savo elgesiu apeliantas demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymų ir nenusikalsti, todėl jo apeliacinio skundo teiginiai apie pažadus dorai elgtis ir gyventi vertintini kaip deklaratyvūs, juolab, kad prieš pat bylą su kaltinamuoju aktu perduodant pirmosios instancijos teismui D. O. buvo priimti net du 2010-04-12 apkaltinamieji nuosprendžiai dėl kelių nusikalstamų veikų. Paskirdamas D. O. bausmę, kuri visiškai atitinka BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį bei yra artima straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšies vidurkiui, apylinkės teismas pakankamai atsižvelgė į nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį, į nuteistojo asmenybę bei kitas BK 54 str. 2 d. numatytas ir galinčias turėti įtakos nuteistojo padėties lengvinimui bylos aplinkybes. Laikyti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę aiškiai per griežtą bei švelninti ją apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl A. V. apeliacinio skundo.

A. V. apeliaciniame skunde teigia, kad byla suklastota, tačiau apylinkės teismas padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės, įrodymus vertino nepažeisdamas BPK reikalavimų.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad A. M. name norėjo tik pernakvoti, vogti neketino, tačiau ryte paėmė piniginę, kurioje, kaip jis vėliau pastebėjo, ir buvo pasas ir banko kortelė. Tačiau tokią įvykių versiją nuteistasis pateikė tik apeliaciniame skunde, todėl ja tikėti nėra pagrindo. Ikiteisminiame tyrime jis savo kaltę buvo visiškai pripažinęs, nurodė, kad į namą įsibrovė ieškodamas pinigų, tačiau jų nerado, kelioninio krepšio kišenėje aptiko A. M. vardu išduotą pasą bei banko kortelę, ieškojo PIN kodo, tačiau nesėkmingai, kadangi nerado pinigų, nusprendė pasiimti pasą ir banko kortelę, kuria kiek vėliau norėjo atsiskaityti parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, tačiau pardavėja paprašė asmens dokumento, todėl jis iš parduotuvės pasišalino (b. l. 59–60, t. 1). Teisiamajame posėdyje A. V. parodė, kad sutinka, jog pavogė pasą ir kortelę, įlindęs į namą ieškojo pinigų, paėmęs kortelę, tikėjosi, kad šioje bus pinigų, kodėl paėmė pasą, paaiškinti negali, parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“ norėjo apsipirkti panaudodamas kortelę, tačiau nepavyko (b. l. 144, t. 2). Tokius A. V. parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai: parodymų patikrinimo vietoje protokolas, nukentėjusiųjų M. G., A. M. parodymai, liudytojų V. G., V. A., J. P., A. B. parodymai, iš dalies ir kito nuteistojo D. O. parodymai, daiktų, dokumentų pateikimo protokolai, apžiūros protokolai. Taigi tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme A. V. pripažino, jog patekęs į namo vidų, ieškojo pinigų, tačiau nerado ir galiausiai pagrobė A. M. vardu išduotą pasą bei mokėjimo kortelę. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal BK 178 str. vagystė laikoma baigta, kai kalti­nin­kas už­val­do sve­ti­mą tur­tą ir taip įgy­ja ga­li­my­bę ne­tei­sė­tai val­dy­ti, nau­do­tis ir dis­po­nuo­ti tur­tu pa­gal sa­vo va­lią. Šiuo konkrečiu atveju A. V., įsibrovęs į M. G. priklausantį gyvenamąjį namą, nors ir ieškojo pinigų, tačiau jų nerado, todėl tokia jo veika pagrįstai kvalifikuota kaip pasikėsinimas padaryti BK 178 str. 2 d. numatytą nusikaltimą. Net ir tikint apelianto versija, kad į namą jis įsibrovė tik norėdamas pernakvoti, tai neturėtų esminės reikšmės veikos kvalifikacijai. Pats apeliantas nurodo, kad paėmė krepšyje rastą piniginę, taigi akivaizdu, jog paimdamas svetimam asmeniui priklausančią piniginę, t. y. daiktą, kuriame paprastai laikomi pinigai, A. V. siekė ne ko kito, o pagrobti pinigus, tačiau kadangi pinigų nebuvo, veika būtų kvalifikuota taip pat, kaip ir skundžiamame nuosprendyje. Be to, kadangi jis neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno A. M. priklausantį asmens dokumentą, o atiduodamas pasą D. O. dokumentą dar ir realizavo, A. V. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 302 str. 1 d. AB banko „Swedbank“ mokėjimo kortelės, išduotos A. M. vardu, ir kuri laikoma elektronine mokėjimo priemone, neteisėtas įgijimas bei laikymas iki tol, kol ši 2010-01-02 buvo panaudota parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)”, (duomenys neskelbtini), atsiskaitant už alų, pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad pagal BK 180 str. 1 d. jis nuteistas vadovaujantis tik melagingais V. K. parodymais, be to, aiškindamas įvykio aplinkybes, teigia, kad R. S. pats išsigandęs pabėgo palikęs telefoną. Tačiau A. V. pagal BK 180 str. 1 d. nuteistas pagrįstai, įvertinus ištirtų įrodymų visumą. Remiantis BK 180 str. 1 d. dispoziciją pripažįstama, kad plėšimą padarė tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas nukentėjusiajam galimybę priešintis, pagrobė svetimą turtą. Teisiamajame posėdyje pats A. V. teigė, jog įvykio naktį gatvėje jis priėjo prie R. S., prašė duoti telefoną, kai paėmė už rankos, R. S. paleido telefoną, prašė šį grąžinti, tačiau jis telefono taip ir negrąžino, kol nebuvo sulaikytas pareigūnų, smurto nevartojo ir negrasino (b. l. 144, 145, t. 2). Iš šių parodymų matyti, jog A. V. neneigia, kad pasisavino R. S. telefoną, tačiau nesutinka su tuo, kad prieš R. S. vartojo smurtą. Nukentėjusysis R. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad įvykio naktį prie jo priėjo A. V. ir prašė parodyti telefoną, taip pat prašė paskambinti, jis, R. S., surinko A. V. padiktuotą numerį ir pridėjo A. V. telefoną prie ausies, tačiau pastarasis telefoną išplėšė iš rankų, tuo metu A. V. buvo vienas, tačiau šiaip buvo su kažkokiu draugu. R. S. taip pat nurodė, kad prieš atimdamas telefoną A. V. buvo sugriebęs už drabužių, pagrasino, kad trenks, laikė vieną ranką, kai pagrobė telefoną, jis, R. S., pabėgo (b. l. 200, t. 2). Analogiškas aplinkybes R. S. buvo nurodęs ir ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 73-74; 76-77, t. 1). Iš šių nukentėjusiojo parodymų matyti, jog telefoną jis atidavė ne savo noru, A. V. laikė suėmęs už rankos, ir jis, R. S., pabėgo išsigandęs A. V. grasinimų. R. S. parodymus iš dalies patvirtina ir liudytojo D. J. parodymai, kuriuose pastarasis teigė, kad, kai įvykio naktį sutiko R. S., buvo tamsu, R. S. buvo išsigandęs, susijaudinęs, sakė, kad iš jo paėmė telefoną, R. G. sulaikė vagį ir R. S. šį atpažino (b. l. 11, t. 3). Teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas I. S. taip pat patvirtino, jog įvykio naktį R. S. buvo išsigandęs, sakė, kad atėmė telefoną (b. l. 11, t. 3). Nekyla abejonių, kad R. S. buvo sudaryta nerimą kelianti situacija, kadangi prie jo nakties metu priėjo vienas iš dviejų vaikinų, prašė telefono, suėmė už rankos, todėl visiškai suprantama, kad R. S. galėjo išsigandęs pabėgti ir net palikti A. V. savo telefoną, bijoti reikalauti daiktą grąžinti. Teisiamajame posėdyje buvo apklausta R. S. sesuo V. K., kuri patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose nurodė, kad nors su broliu kartu nebuvo, tačiau žino, jog iš R. S. grasinant pavartoti smurtą, buvo atimtas mobilusis telefonas (b. l. 84-85, t. 1). Taigi matyti, jog V. K. buvo perpasakotos tos pačios aplinkybės, kurias nurodė ir R. S., todėl abejoti jo nuosekliais parodymais kolegija neturi pagrindo. Vien tai, kad A. V. R. S. nesumušė, nereiškia, jog A. V. veika turėtų būti kvalifikuojama ne kaip plėšimas. Bauginančios situacijos sukūrimas, grasinimas pavartoti fizinę jėgą, jei nebus duodamas mobilusis telefonas, atitinka psichinį smurtą,o sugriebimas už rankos tokioje bauginančioje situacijoje vertintinas kaip fizinio smurto naudojimas, tai atitinka plėšimo požymius. Teisiamajame posėdyje buvo apklaustas ir V. K. įvykio vakarą buvęs kartu su A. V. ir stebėjęs įvykį. Liudytojas parodė, kad būdamas toliau nuo nukentėjusiojo ir A. V. matė, kaip A. V. pavogė iš R. S. telefoną ir pabėgo, pagarsinus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, patvirtino, jog sakė teisybę (b. l. 12, t. 3). Ikiteisminio tyrimo metu V. K. buvo parodęs, jog matė, kaip A. V. R. S. buvo sugriebęs už drabužių, girdėjo, kaip grasino trenkti „į snukį“, jei R. S. netrauks telefono (b. l. 87-88, t. 1). Nors pats apeliantas V. K. parodymus vadina melagingais, bet nėra pagrindo teigti, kad V. K. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu melavo, kadangi jis nurodė faktiškai tokias pat aplinkybes, kaip ir nukentėjusysis. Be to, V. K. parodymus iš dalies patvirtina ir liudytojo E. T. parodymai, kuriuose liudytojas užsiminė, kad įvykio naktį iš V. K. sužinojo, jog A. V. iš kažkokio vaiko pavogė telefoną ir pabėgo (b. l. 12, t. 3). Įvertinus įrodymų visumą, A. V. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 180 str. 1 d.

Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad jam skirta griežta bausmė. Kolegija neturi pagrindo manyti, jog A. V. paskirta bausmė būtų aiškiai per griežta. A. V. naujus savanaudiškus tyčinius apysunkius nusikaltimus padarė turėdamas neišnykusį teistumą už ankstesnę nusikalstamą veiką. Tokiu savo elgesiu A. V. demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymų ir nenusikalsti. Paskirdamas A. V. bausmę, kuri yra artima straipsnių sankcijose numatytos bausmės rūšies vidurkiams, apylinkės teismas pakankamai atsižvelgė į nusikaltimų pavojingumo laipsnį ir pobūdį, į nuteistojo asmenybę bei kitas BK 54 str. 2 d. numatytas ir galinčias turėti įtakos nuteistojo padėties lengvinimui bylos aplinkybes. Laikyti skundžiamu nuosprendžiu už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes bei galutinę subendrintą bausmę aiškiai per griežtomis bei švelninti jas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo. Apeliaciniame skunde nuteistasis užsimena, jog gailisi nusikaltęs, tačiau apylinkės teismas pagrįstai A. V. nepripažino BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Kaip minėta, A. V. neigė smurto vartojimą prieš R. S., taip siekdamas sušvelninti savo atsakomybę, todėl nėra pagrindo teigti, jog A. V. dėl padarytų nusikaltimų visiškai prisipažino ir nuoširdžiai gailisi.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad yra atlikęs Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu skirtą arešto bausmę. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu skirtą subendrintą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrino su Šilutės rajono apylinkės teismo 2010-04-20 nuosprendžiu skirta 45 parų arešto bausme, į bausmės laiką įskaitė laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką. Iš bylos duomenų matyti, kad šioje baudžiamojoje byloje A. V. nuo 2010-02-17 skirta kardomoji priemonė – suėmimas (b. l. 66-67, t. 1), kuri taikoma iki šiol. Per tą laiką A. V. įsiteisėjo ir Šilutės rajono apylinkės teismo 2010-04-20 nuosprendis, todėl atsirado kardomosios priemonės ir nuosprendžio vykdymo konkurencija. Atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėję nuosprendžiai turi būti vykdomi, galima teigti, jog būdamas suėmime A. V. visiškai atliko ir arešto bausmę, todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 63 str. 9 d., subendrinęs skundžiamu nuosprendžiu skirtą bausmę su Šilutės rajono apylinkės teismo 2010-04-20 nuosprendžiu skirta 45 parų arešto bausme, dėl tikslumo galėjo nurodyti, jog į bausmės laiką įskaitytina visiškai atlikta arešto bausmė. Nepaisant to, šis netikslumas nėra teisiškai reikšmingas, kadangi teismas į bausmės laiką įskaitė visą suėmimo laiką, į kurį patenka ir atlikta arešto bausmė, todėl keisti nuosprendžio dalį dėl atliktos bausmės įskaitymo į bausmės laiką nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su priteista turtine bei neturtine žala, teigia, kad telefono nesugadino ir šį atidavė po valandos. Vadovaujantis BPK 109 str. nuostatomis, kiekvienas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę iš kalto asmens reikalauti jos atlyginimo. Šilalės rajono apylinkės prokuratūra, gindama nepilnamečio nukentėjusiojo R. S. interesus, ikiteisminio tyrimo metu A. V. pareiškė civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 81–82, t. 1). Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš A. V. nukentėjusiajam R. S. buvo priteista 400 Lt turtinės žalos atlyginimo bei 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Byloje nustatyta, kad A. V. pagrobė R. S. mobilųjį telefoną. R. S. teisiamajame posėdyje nurodė, kad mobilusis telefonas buvo padėvėtas, todėl įkainojo 400 Lt, šiuo metu telefonas nebeveikia, todėl jo atsiimti nenori (b. l. 200, t. 2). R. S. sesuo V. K. buvo nurodžiusi, kad telefoną brolis buvo įsigijęs 2009 m. gruodžio mėnesį už sutaupytus 400 Lt, telefonas iki pagrobimo veikė. Taigi nekyla abejonių, jog iki tol, kol A. V. pagrobė R. S. mobilųjį telefoną, pastarasis veikė, tačiau dabar nukentėjusysis byloje saugomo aparato nebenori, kadangi šis nebeveikia. Taigi dėl A. V. nusikalstamų veiksmų R. S. neteko savo turto, priteista mobiliojo telefono kaina yra gyvenimiškai reali, todėl apylinkės teismas pagrįstai iš A. V. R. S. priteisė 400 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu priteistas 1000 Lt neturtinės žalos dydis yra optimalus ir abejonių nekelia. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais (CK 6.250 str. 2 d.). Be abejo, jog dėl tyčinių smurtinių A. V. veiksmų nepilnametis R. S. patyrė sukrėtimą, nepatogumus, išgąstį, baimę, fizinį skausmą. Be to, nusikaltimas buvo padarytas nepilnamečiam asmeniui, todėl įvertinus visas šias aplinkybes, apylinkės teismo nustatytas 1000 Lt neturtinės žalos dydis yra visiškai pagrįstas, atitinka tiek kaltininko, tiek nukentėjusiojo interesus, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

n utaria:

nuteistųjų D. O. ir A. V. apeliacinius skundus atmesti.