- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-09
- Bylos Nr.
- A-822-2020-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02395-2011-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Romanas Klišauskas, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- C. B., H. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Inga Abramavičiūtė
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
dalyvaujant pareiškėjų C. B. ir H. B. atstovei advokatei Ingai Abramavičiūtei, atsakovo atstovui Viktorui Ostrovnojui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų C. B. ir H. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų C. B. ir H. B. skundus atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja C. B. (toliau – ir pareiškėja) ir H. B. su skundais kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2011 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. (15/6-14)15PR-335 „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio bei prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) pilietei C. B. ir jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas Nr. (15/6-14)15PR-335) bei Departamento 2011 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. (15/6-14)15PR-334 „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio bei prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui H. B. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas Nr. (15/6-14)15PR-334) ir įpareigoti Departamentą prašymus išnagrinėti iš esmės.
Šalies argumentai
Pareiškėja paaiškino, kad prieglobsčio prašo kartu su sūnumi H. B. Nurodė, kad apklausos metu nesuprato privalanti išsamiai paaiškinti visas aplinkybes, kodėl jos ir jos sūnaus žmogaus teisės yra pažeidžiamos (duomenys neskelbtini), iš jos buvo reikalaujama trumpų atsakymų, nesiekiant papildomai išsiaiškinti visų prieglobsčio prašymo aplinkybių. Tvirtino, kad apklausos metu nebuvo tinkamai informuota apie teisę į nemokamą advokato pagalbą, nes negalėjo suprasti, jog valstybės garantuojama teisinė pagalba reiškia nemokamą advokato pagalbą apklausos metu. Tokiu būdu buvo pažeista Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 82 straipsnio 1 dalis.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepimu į skundus prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.
Nurodė, kad pareiškėjos sūnus H. B. yra nepilnametis, jo prieglobsčio prašymas buvo nagrinėjamas remiantis pareiškėjos pateiktomis aplinkybėmis, nes nebuvo pateikta jokios kitos, konkrečiai su H. B. susijusios informacijos, kuri turėjo būti vertinama kaip individualios grėsmės įrodymas H. B. atžvilgiu. Paaiškino, kad bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėja buvo supažindinta su teisėmis ir pareigomis, tai patvirtina jos parašas. Teigė, kad pareiškėja siekia suklaidinti teismą, bandydama sudaryti įspūdį, jog yra tam tikrų lemiamų aplinkybių, į kurias nebuvo atsižvelgta, nors iš tikrųjų visa informacija, kurią pareiškėja norėjo atskleisti pareigūnams, buvo pateikta ir užfiksuota tinkamai, nepažeidžiant prašymų dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo procedūrų reikalavimų. Pažymėjo, kad pirminės apklausos protokolo klausimai yra standartiniai ir pateikiami visiems prieglobsčio prašytojams, dauguma jų yra asmeninio pobūdžio. Manė, kad pareiškėjos atsakymai į klausimus apie individualaus pobūdžio aplinkybes, privertusias ją palikti kilmės šalį, neturėtų skirtis ir apklausoje dalyvaujant teisininkui, t. y. neaišku, kaip pasikeistų pareiškėjos prieglobsčio prašyme bei pirminės apklausos metu pateikta informacija, kad (duomenys neskelbtini) jos niekas nepersekiojo, į (duomenys neskelbtini) vyko ieškoti darbo, iš ten į Lietuvos Respubliką atvyko susitikti su savo vaiko tėvu ir pagimdyti vaiką, jei apklausoje buvo dalyvavęs advokatas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjų C. B. ir H. B. skundus atmetė kaip nepagrįstus.
Teismas nurodė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį, 87 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtintų Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 66.1 punktą, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1538/2011. Pažymėjo, kad teismo posėdžio metu pareiškėja paaiškino, jog į Maskvą iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl ekonominių priežasčių, į Lietuvą atvyko dėl to, kad tiek Maskvoje, tiek (duomenys neskelbtini) jai yra pavojinga, taip pat jos vyras (duomenys neskelbtini) dirbo su buvusio prezidento sūnumi, kažkam tai nepatiko ir jo pradėjo ieškoti, o prieglobsčio Lietuvoje prašo dėl (duomenys neskelbtini) jai ir jos sūnui gresiančio pavojaus dėl ankstesnio sutuoktinio darbo. Teismas vertino, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės patvirtina, jog iš savo kilmės valstybės ji išvyko dėl asmeninių priežasčių, o ne siekdama gauti tarptautinę apsaugą nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo, smurto ar žmogaus teisių pažeidimo. Sprendė, kad pareiškėjos nenoras grįžti į kilmės valstybę grindžiamas tariama grėsme būti persekiojamiems dėl vyro praeityje vykdytos veiklos. Pabrėžė, kad tokie painūs ir neįtikinami paaiškinimai, grindžiami prielaidomis, negali būti laikomi patikimais ir pakankamais įrodymais pripažinti esant tiesioginį persekiojimą. Be to, kadangi pirminės apklausos metu ji nurodė, kad jos (duomenys neskelbtini) niekas nepersekioja bei kad į (duomenys neskelbtini) ji išvyko ieškodama darbo, jos paaiškinimai vertinti kaip nenuoseklūs. Kadangi nebuvo pateikti patikimi ir pakankami argumentai dėl individualaus persekiojimo pavojaus (duomenys neskelbtini), teismas darė išvadą, kad pareiškėja ir jos sūnus H. B. negali būti pripažinti atitinkančiais Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 1951 m. Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies reikalavimus.
Teismas nustatė, kad prieš atliekant pirminę apklausą pareiškėja buvo informuota turinti teisę naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba bei nemokamomis vertėjo paslaugomis, taip pat apie pareigą kartu su prieglobsčio prašymu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prieglobsčio prašymo motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikos aplinkybių. Tai patvirtina pareiškėjos parašas 2011 m. spalio 26 d. pirminės paklausos protokole, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad apklausa vyko nesilaikant Įstatymo 82 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pažymėjo, kad teismo posėdyje pareiškėjai buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, taip užtikrinant galimybę tinkamai teismine tvarka ginti savo pažeistas teises. Posėdyje atstovaujama advokato pareiškėja taip pat nenurodė jokių objektyvių ir patikimų duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog ji ir jos sūnus atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygas. Įstatymo 83 straipsnio 1 dalies nuostatų teismas netaikė, dar kartą pabrėžęs, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės, dėl kurių jai turėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvoje, yra prieštaringos ir nenuoseklios.
Rėmėsi Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2011 m. birželio 28 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) bei pareiškėjos paaiškinimais ir konstatavo, kad byloje nenustatyta, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėja ar jos sūnus bus kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi, bus žeminamas jų orumas ar jie bus tokiu būdu baudžiami. Surinkta informacija apie pareiškėjų kilmės šalį patvirtino, kad (duomenys neskelbtini) nevyksta Europos Sąjungos tarybos direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnio c punkte ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai. Nenustačius, kad pareiškėjų gyvybei, sveikatai, teisėms ir laisvėms grėstų pavojus, reikalaujantis tarptautinės apsaugos, teismas sprendė, kad Įstatymo 87 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti papildomos apsaugos suteikimo sąlygas, netaikytina. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies reikalavimų, teismas darė išvadą, kad jų prašymai dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, yra nepagrįsti.
III.
Pareiškėja C. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir Departamento Sprendimus Nr. (15/6-14)15PR-335) ir Nr. (15/6-14)15PR-334) bei įpareigoti Departamentą tinkamai išnagrinėji jos ir jos sūnaus H. B. prieglobsčio prašymus iš naujo.
Teigia, kad apklausų metu negalėjo pateikti išsamių paaiškinimų apie galimybės grįžti į (duomenys neskelbtini) nebuvimą, nes jai nebuvo tinkamai ir suprantamai išaiškinta teisė turėti atstovą apklausos metu, kuris būtų papildomai ir tiksliau paaiškinęs, jog ji privalo išsamiai pateikti argumentaciją dėl prieglobsčio suteikimo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teisme, pirmą kartą turėdama galimybę išsamiai paaiškinti prašymo suteikti prieglobstį argumentus, pateikė naujų faktinių aplinkybių, kurios atsakovo nebuvo tiriamos ir kurios susijusios su prašymo dėl prieglobsčio suteikimo pagrįstumu. Tvirtina, kad teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurie galėtų paneigti jos nurodytas aplinkybes, susijusias su jos ir jos sūnaus prašymų dėl prieglobsčio suteikimo tenkinimu. Mano, kad teismas neturėjo galimybių objektyviai įvertinti ir ištirti posėdžių metu jos nurodytų naujų aplinkybių, todėl teismo išvados paremtos tik prielaidomis.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjos teismo posėdžio metu bei Departamentui pateiktus paaiškinimus bei tinkamai nustatė, kad pareiškėja nepateikė jokių asmeninio pobūdžio aplinkybių, įrodančių jai kylančios grėsmės pagrįstumą kilmės valstybėje. Kiti atsakovo atsiliepimo į pareiškėjos apeliacinį skundą argumentai yra analogiški jo atsiliepimo į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui argumentams.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl teisės gauti laikiną teritorinį prieglobstį ar prieglobstį (pabėgėlio statusą arba papildomą apsaugą). Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovo priimti ginčijami sprendimai, kuriais jiems buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, yra teisėti ir pagrįsti. Apeliacinį skundą yra pasirašiusi pareiškėja C. B., iš apeliacinio skundo turinio teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra paduotas motinos C. B. ir jos mažamečio vaiko H. B. vardu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje kilusio ginčo išsprendimui reikšmingos, inter alia, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriose nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje.
Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsnyje įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. LVAT administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).
Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime iš esmės konstatavo, jog atsakovas pareiškėjų atžvilgiu padarė pagrįstas išvadas, kad pareiškėjų prašymai yra akivaizdžiai nepagrįsti. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus teisėjų kolegija pareiškėjų argumentams dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo nepritaria.
Visų pirma pažymėtina, kad Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog akivaizdžiai nepagrįstas prašymas suteikti prieglobstį – toks užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo arba kuris yra paremtas apgaule, arba kuriuo piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka bei kuris dėl minėtų priežasčių akivaizdžiai neatitinka šiame Įstatyme nustatytų kriterijų suteikti prieglobstį. Taigi iš šios teisės normos turinio matyti, jog norint konstatuoti, kad asmens prašymas suteikti prieglobstį yra akivaizdžiai nepagrįstas, būtina nustatyti bent vieną Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytą sąlygą: tai, kad prašyme akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus pagrindimo, jis yra paremtas apgaule arba juo piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka. Įstatymo 77 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Migracijos departamento sprendimu prieglobsčio prašytojui nesuteikiamas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, taip pat atsisakoma suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, jeigu, iš esmės išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, paaiškėja, kad jis atvyko iš saugios kilmės valstybės arba pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą suteikti prieglobstį. Toks prieglobsčio prašytojas įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos arba yra iš jos išsiunčiamas.
Ginčijamuose sprendimuose konstatuota, kad pareiškėjų išvykimas iš kilmės šalies nėra sąlygotas jokiomis realiai egzistuojančiomis su prieglobsčio būtinybe susijusiomis priežastimis, o prieglobsčio prašymą jie pateikė siekdami patekti ir bet kokiais būdais likti Europos Sąjungos teritorijoje. Pareiškėjai nesugebėjo paaiškinti, kas ir kodėl jiems galėtų grasinti (duomenys neskelbtini), atsakovo teigimu, pareiškėjo prašyme akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo.
Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris atitinka 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų, 4 straipsnį (pagal šį straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Analogiškai, pagal Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361, 7 punktą prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte, jeigu prieglobsčio prašytojas atsisako nurodyti prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, toks prašymas nagrinėjamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas.
Akivaizdu, kad asmuo, prašantis suteikti jam prieglobstį, privalo visapusiškai ir tinkamai bendradarbiauti su prašymą nagrinėjančia institucija, pateikti tikrovę atitinkančią informaciją ir padėti prašymą nagrinėjančiai institucijai nustatyti visas reikšmingas aplinkybes. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo 205 punkte. Pati prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūra yra atliekama siekiant užtikrinti būtent prašymą pateikusio asmens teises ir interesus, be to, bendriausia prasme įrodinėjimo našta tenka prašymą pateikusiam asmeniui (Vadovo 196 punktas).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjai nevykdė pareigos pateikti tikrovę atitinkančius išsamius (t. y. visapusiškus) paaiškinimus dėl prieglobsčio prašymo motyvų, tokie paaiškinimai nebuvo pateikti ir pirmosios instancijos teismo bei apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš pareiškėjos C. B. paaiškinimų apklausų metu (prieglobsčio prašytojo bylos (duomenys neskelbtini)) aišku, kad prieglobsčio Lietuvos Respublikoje gavimas nebuvo jos ir vaiko išvykimo iš kilmės valstybės ir atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas. Ištyręs ir įvertinęs byloje surinktą medžiagą ir pareiškėjų pateiktą informaciją, Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas tinkamai nustatė, kad pareiškėjų nurodyti prieglobsčio prašymo motyvai, sąlygoję jo išvykimą iš kilmės valstybės, nepagrindžia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą įrodymų visumą pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog nėra pagrindo teigti, kad grąžinus pareiškėjus į (duomenys neskelbtini) jie būtų persekiojami. Pateikti pareiškėjų argumentai dėl ankstesnio C. B. sutuoktinio darbo (į Maskvą pareiškėja iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl ekonominių priežasčių, į Lietuvą atvyko dėl to, kad Maskvoje ir (duomenys neskelbtini) jai yra pavojinga, taip pat jos vyras (duomenys neskelbtini) dirbo su buvusio prezidento sūnumi, kažkam tai nepatiko ir jo pradėjo ieškoti) apie jų tariamą persekiojamą vertintini kritiškai, teisėjų kolegijos neįtikino. Pareiškėjai nepateikė pakankamai argumentų dėl individualaus persekiojimo, nukreipto tiesiogiai prieš juos. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, leidžiančių suabejoti atsakovo išvada, kad prašyme akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo, o tuo pačiu ir išvada, kad pareiškėjų prašymas buvo akivaizdžiai nepagrįstas, kurioms pritarė ir pirmosios instancijos teismas.
Dėl pareiškėjų teiginių, jog atsakovas nepaaiškino, jog jie turi pateikti visą, su prieglobsčio prašymu susijusią informaciją, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į pirmosios instancijos teismo nustatytas šiuo požiūriu svarbias aplinkybes, kad pareiškėja C. B. buvo pasirašytinai supažindinta su teisėmis ir pareigomis (prieglobsčio prašytojo byla (duomenys neskelbtini); b. 1. 7). Be to, skunde bei apeliaciniame skunde pareiškėja C. B. nenurodo aplinkybių, kurių dėl galimo suklaidinimo ji nebuvo paaiškinusi atsakovui.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
LVAT praktikoje ši nuostata aiškinama taip, kad pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymą papildoma apsauga asmeniui gali būti suteikiama ir dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, kuri nulemia individualios ir pakankamai rimtos grėsmės jam atsiradimą (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys įrodymai (ir pačios pareiškėjos paaiškinimai, ir Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2011-06-28 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini)) nesudaro pagrindo daryti prielaidą, jog pareiškėjus grąžinus į (duomenys neskelbtini) jiems grėstų tokio pobūdžio grėsmė, nes nėra įrodymų, kad šioje valstybėje vyksta chaotiško, aklo smurto smurto protrūkiai.
Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nėra, todėl jis atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies punktu,
nutaria:
Pareiškėjų C. B. ir H. B. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.